Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (16): Tvirta laikysena komunistinių galiūnų atžvilgiu“

Kaišiadorių katedra karo metais

Irena Petraitienė toliau sklaido vingiuotos Teofiliaus Matulionio biografijos puslapius.

Vysk. T. Matulionis prie kurijos

Atlaikius kurijos, vyskupo rūmų, puolimą

Į juodą dangų kylant gaisrų pašvaistėms, griaudėjant patrankoms ir griuvėsiais virstant aplinkiniams miesteliams, Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis nutarė Švč. Sakramentą iš katedros atnešti į kuriją. Buvo saugojamas rūmų požemyje, kur naktimis budėdavo seselė vienuolė. Kunigai, kaip buvo susitarta, iš miesto kuriam laikui išsiskirstė.

Kartu su vyskupu ketinęs pasilikti generalvikaras kan. J.Matulaitis-Labukas, pasikinkęs arkliuką, per raistą patraukė į Kalvius. „Pasilieku“, – tarė kancleris kun. Stanislovas Kiškis, kurį vyskupas Teofilius „iš džiaugsmo karštai išbučiavo“. Juos abu siejo ne tik dvasininko tarnystė. Peterburge gimęs kun. Stanislovas buvo pakrikštytas Kunigų seminarijos Šv. Stanislovo bažnyčioje, kurioje melsdavosi klierikas Teofilius; 1913 m. mokėsi prie Šv. Kotrynos bažnyčios buvusioje gimnazijoje,1915 m. Amžinybėn iškeliavusi jo motina palaidota Vyborgo kapinėse. Šie kanclerio, labai inteligentiško žmogaus, buvusio Merkinės gimnazijos direktoriaus kan. S. Kiškio gyvenimo faktai, iki skausmo pažįstamos vietos gildė vyskupo Teofiliaus širdį. Jiedu dažnai kalbėdavosi, tardavosi, vyskupijos reikalus matė kaip vienas…

Kaip kurija atsilaikė, pragariškai bombarduojant Kaišiadoris? Kan. S. Kiškio atsiminimuose rašoma, jog vyskupas, kancleris, seserys, keletas miesto gyventojų ir trys išsigandę kariškiai vokiečiai suėjo į žemiausią rūmų koridorių. Vyskupas garsiai kalbėjo rožinį. Pro durų plyšius prasiverždavo ugnies atšvaitai.,, Nebuvo abejonės, kad norima pataikyti į vyskupo rūmus, kurie didingai stovėjo miesto pakrašty, prie ilgo ir gana plataus durpyno. Keli sviediniai krito čia pat: liepsnojo ūkiniai pastatai, degė medinės tvoros. Vienas drąsus vyskupijos darbininkas nubėgęs atidarė tvartus ir išleido gyvulius…”

Vyskupas pirmas išgirdo klegesį ant kelio prie mokyklos ir, išskyręs kelis rusiškus keiksmažodžius, paliudijo, kad raudonieji sugrįžo… Tai buvo 1944 m. liepos 13-oji diena. Kariškių grandinė per rugius apsupo vyskupo rūmus. Vienas kareivėlis su automatu rankose stovėjo prieš langą, netoli priekinio įėjimo. Kan. S. Kiškis nustebo, pamatęs į virtuvę nuskubėjusį vyskupą, kuris po minutės, pravėręs langą, pasiūlė kareivėliui užvalgyti. Tas apsidairė, nedrąsiai paėmė iš vyskupo rankų sumuštinį ir su apetitu jį sutašė.

Kitą dieną į katedros zakristiją su dviem ginkluotais palydovais atėjo raudonosios valdžios galva Kaišiadoryse „draugas“ Gruodis. Garantavo ramybę ir saugumą tiems piliečiams, kurie nebuvo susitepę žudymais (turėjo galvoje žydų naikinimą). 1941 m. įvykdytus lietuvių masinius išvežimus į Rusiją jis pavadino „kenkėjų darbu“ ir kanclerį kvietė ateiti į pirmąjį vykdomojo komiteto posėdį.

Kaišiadorių kurijoje, vadinamuose vyskupo rūmuose, pirmąjį vizitą dviejų kareivių su automatais lydimas padarė kažkoks kariškis. Jam darant kratą, šalia turėjo šalia būti ir pats šeimininkas vyskupas, kuriam vos pavyko karininką iš sandėlių atitraukti ir kaip svečią pasodinti prie stalo. Kas buvo tasai paslaptingasis? Ogi Raudonosios armijos kariškiu apsimetęs pats Lietuvos NKGB komisaras Aleksandras Guzevičius, turėjęs tikslą ištirti vysk. Matulionio politines nuostatas ir ketinimus. Pranešime-ataskaitoje A. Guzevičius rašė, kad „savo priešiškumą vos įstengdamas slėpti po mandagumo kauke“, vysk. T. Matulionis pareiškė, kad jie „norėtų kitokios, t. y. nepriklausomos, Lietuvos, bet…“

Kan. Stanislovas Kiškis

Toliau kan. S. Kiškio atsiminimuose pasakojama apie „draugo“ Martavičiaus apsilankymą. Apžiūrėjo rūmus, susipažino su vyskupu, sakėsi atsiųstas ištirti, ar kareiviai tikrai buvo apiplėšę Palomenės bažnyčią, prašė paties fakto neskelbti. Jaunas, 24 m. iš Švenčionėlių kilęs Leonardas Martavičius, atvykdamas į Kaišiadoris, atsivežė ir plika akimi nematomą didelę pasirinktos veiklos patirtį: buvo gyventojų trėmimo operatyvinio trejeto narys, NKVD ir Gynybos liaudies komisariato spec. lagerių tardytojas, LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojas, pulkininkas, vėliau vadovavęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko ir kitų partizanų vadų paieškoms, suėmimui, juos tardė. Antrą kartą kan. S. KiškisMartavičių buvo susitikęs1945 m. saugumo požemiuose, kai „per tardymą su bizūnu rankoje liepė kancleriui prisiminti tą jo apsilankymą Kaišiadoryse“.

„Rusai ėmė spraustis į vyskupo rūmus, kažkokio karinio dalinio štabas norėjo užimti patalpas“, – rašoma kan. S. Kiškio atsiminimuose. Vysk. T. Matulionis liepė laikyti užrakintas visas kambarių duris. Ir tikrai, ne kartą bandė įeiti į kambarius, bet vis rasdavo užrakintas duris. Supykę jie grasindavo: „Sulaužysime užraktus!“ „Jeigu bandysite laužtis per jėgą, tuojau kreipsiuosi į aukštesnę valdžią Vilniuje, pranešdamas, kad mane užpuolė plėšikai…“ Ir taip, kelis kartus jam pasipriešinus, patalpos liko neužimtos.

Vienas pagrindinių sekimo bylos „Vatikan“ objektų

Vokiečiams pasitraukus, sovietų valdžios atstovai ir vysk. T. Matulioniui pakišo pasirašyti padėkos adresą Stalinui „Už Lietuvos išvadavimą“. Tačiau vyskupas jo nepasirašė, pabrėždamas, kad tai „politinis dalykas, aš gi jokia politika neužsiimu!“ Toks atsisakymas labai nustebino bolševikus, ir jie, kan. S. Kiškio nuomone, neigiamai nusiteikė vyskupo asmens atžvilgiu. 1944 m. rugpjūčio 5 d. į Vilnių grįžo 1942 m. Marijampolės marijonų vienuolyne buvęs vokiečių internuotas arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis, kurį su vyskupu T. Matulioniu karo pradžioje siejo bendras rūpestis steigti Rusijos misiją, į frontą siunčiant kapelionus. Sakydamas pamokslą arkikatedroje, arkiv. Jalbžykovskis nepamiršo už išlaisvinimą padėkoti Raudonajai armijai, kas, pasak enkavedistų, padarė „teigiamą įspūdį“ pasveikinti grįžusio ganytojo gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Ir vis dėlto SSRS NKVD ypatingojo pasitarimo sprendimu 1945 m. birželio mėn. arkivysk. R. Jalbžykovskiui buvo atimta SSRS pilietybė, ir jis turėjo išvykti į Lenkiją.

1944 m. rugsėjo 7 d.RKRT vadovas I. Polianskis nurodė LSSR saugumo organams ypač atidžiai stebėti „vieno iš Vatikano agentūros SSRS vadovų“ – vysk. T. Matulionio veiklą. Savo susirūpinimą Leningrado katalikų reikalais, kartu ir sovietų valdžios nuogąstavimus vysk. T. Matulionis patvirtino jau pirmomis antrosios sovietų okupacijos dienomis.1944 m. lapkričio 28 d. jis kreipėsi į RKRT įgaliotinį Lietuvoje, prašydamas padėti pasiųsti į Leningradą keletą kunigų iš Lietuvos, kurie galėtų aptarnauti ten gyvenančius katalikus. Nors sovietinio saugumo organai buvo linkę pasinaudoti šia galimybe, kad galėtų pasiųsti savo agentą ir per jį kontroliuoti vysk. T. Matulionio ryšius su šio miesto katalikų bendruomene, nugalėjo RKRT pirmininko I. Polianskio požiūris, kad Leningrade iš viso nesą jokios katalikų bendruomenės.

Visi prieš karą SSRS teritorijoje dirbę katalikų dvasininkai sovietų valdžios buvo laikomi Vatikano ar kitų užsienio valstybių agentais, nes dauguma jų buvo ne rusų tautybės. Šis įsitikinimas buvo toks stiprus, kad ir po karo vysk. T. Matulionis labiausiai įtarinėtas ryšių su Vatikanu palaikymu. Jis buvo vienas pagrindinių Leningradosrities NKGB valdybos agentūrinio sekimo bylos „Vatikan“ objektų, todėl pas jį 1945 m. birželio mėnesį iš Leningrado buvo komandiruotas agentas „Vichr“ su užduotimi nustatyti: Katalikų Bažnyčios planus, plečiant savo veiklą Leningrado ir kitose SSRS srityse; duomenis apie dvasininkus, Vatikano atsiųstus į SSRS žvalgybinei ir misionieriškai veiklai“.

LSSR NKGB šefas Aleksandras Guzevičius jau 1945 m. kovo 4 d. teiravosi Maskvoje, ar vysk. Matulionis, 1933 m. iškeičiant jį į Lietuvos komunistus, buvo amnestuotas ir ar negalima būtų jį sugrąžinti pabaigti bausmę, nes jis esą aktyvina savo veiklą…

„Gelbės negelbės, o nevalia tylėti – reikia savo padaryti!“

Ne mažiau susierzinęs, pasak dr. A. Streikaus, buvo ir RKRT įgaliotinis Alfonsas Gailevičius, ataskaitoje pažymėjęs, kad vysk. T.Matulionio įvairūs pareiškimai iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Juose matyti, kad nepripažįstamas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, taip pat aiškiai rodo antisovietines jo nuotaikas. 1944 m. rugsėjo mėn. vyskupas ragino kunigus, kad šie rašytų ir siųstų raštus Švietimo ministerijai, reikalaudami leisti dėstyti tikybą mokyklose. Kunigams įsakė rinkti vaikus ir mokyti bažnyčiose, o dekanams – kontroliuoti, kaip kunigai tai atlieka. Tokią žinią pateikė agentas „Patriotas“ (atrodo, jog kunigas), vėliau pranešęs: vysk. T. Matulionis kunigams žodžiu nurodė, kad iš sakyklų gyventojų neragintų vykdyti valstybei prievoles – tiekti pieną, ruošti mišką, neskelbti įvyksiančių sovietinių mitingų ir neraginti žmonių į juos rinktis. Agentas „Žalgiris“ praneša, jog vysk. T. Matulionis įsitikinęs, kad bręsta gyventojų nepasitenkinimas sovietine valdžia, kad partizanai nesą jokie „banditai“, o „žaliukai“. Pasak agento „Patrioto“ pranešimų, vyskupas palaiko ryšius su „nacionalistiniu pogrindžiu“ ir žino visus jo vadovybės nutarimus. Kunigus, kurie sutinka bendradarbiauti su sovietine valdžia, kviečia pas save ir grasina suspensa (draudimu eiti kunigo pareigas).

1945 m. balandžio 14 d. vysk. T. Matulionis raštu kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį ir švietimo ministrą, protestuodamas, kad vaikai apgaule ir smurtu traukiami į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, nes tai yra tikinčių vaikų ir tėvų teisių pažeidimas. Kunigams S. Kiškiui, M. Petkevičiui ir J. Gyliui davė nurodymą Kaišiadorių katedroje apie tai paaiškinti. Po šių pamokslų daug moksleivių išstojo iš pionierių ir komjaunimo.

Tokia ryžtinga vyskupo laikysena užrūstino sovietinius valdovus. Net kai kurie kunigai stebėjosi savo vyskupo drąsa. Kaišiadorių kurijos žmonės, kaip prel. J. Labukas, kan. M. Cijūnaitis, laikėsi nuomonės, kad tai nediplomatiška laikysena, kad reikia švelnesnės linijos. Buvo kunigų, kurie sakė: „Kam taip rašyti, vis tiek negelbės!“ O vyskupas atsakydavo: „Gelbės negelbės, o nevalia tylėti – reikia savo padaryti! Kas yra prieš mūsų nuostatus, reikia valdžiai pasakyti. Aš pats žinau, kad tai nieko nepadės!“ Tokią vyskupo laikyseną ypač rėmė jaunesni kunigai.

Ypač energingą vyskupo pasipriešinimą sukėlė įsakymas uždaryti Čiobiškio vaikų prieglaudos ir Strėvininkų invalidų namų koplyčias, kurias tvarkė vienuolės. Kadangi vyskupas atsisakė paklusti tokiam reikalavimui, buvo panaudota prievarta. Atvyko rajono pareigūnai, koplyčią išdraskė, išnešė visus įrengimus, išėmė iš tabernakulio komuninę su Švenčiausiuoju ir norėjo išmesti pro langą, bet paskutiniu momentu susilaikė ir atidavė vienai tarnautojai  – vienuolei. Vyskupo kurija išvystė protesto akciją – siuntinėjo raštus bei telegramas sovietinei valdžiai Vilniuje ir Maskvoje dėl Švč. Sakramento išniekinimo. Viena protesto telegrama buvo pasiųsta net pačiam Stalinui. Panašių atvejų buvo ir daugiau. Kiekvieną kartą, kai sovietai šiurkščiai pažeisdavo tikinčiųjų teises, iš vyskupijos kurijos plaukė protestai į visas puses. Ar jie pasiekdavo valdžios viršūnes, galima abejoti, bet kad jie pasiekdavo NKVD centrą, tikras dalykas.

„Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis, – rašė J. Aničas, vienas iš sovietinės propagandos šulų, – savo vyskupijos kunigams liepė atiduoti du trečdalius iš tikinčiųjų surinktų pinigų, kurie buvo skiriami už antitarybinę veiklą nukentėjusiems dvasininkams bei jų giminėms remti. Šią savo „iniciatyvą“ vyskupas T. Matulionis motyvavo „artimo meile“.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*