Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (13): „Artėjant Lietuvos okupacijoms“

„…Norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį“

Kelias iki Antalieptės, kur Šventosios upės slėnyje yra Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir buvęs basųjų karmelitų vienuolynas, būdavo nusėtas vyskupo Teofiliaus mintimis, maldomis ir atsimininais. 1933 m. kartu iš Rusijos grįžusių kunigų lydimas pirmiausia apsilankė gimtojoje Alantos parapijoje. Naujoje, 1921 m. žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus konsekruotoje Šv. Jokūbo apaštalo bažnyčioje aukojo šv. Mišias, meldėsi prie mamos amžino poilsio vietos, ir išvažiavo į Dusetas. Sūnų širdis atvedė prie kapinėse esančio paminklinio kryžiaus su misingine lentele „ Jurgis Matulionis, 1833–1911.“

Netolimame Baraukos vienkiemyje sergantį tėvą dar spėjo aplankyti, tačiau laidotuvių dieną, deja, kunigas Teofilius, kaip įsakyta, privalėjo būt prie Petrapilio šv. Kotrynos bažnyčios vienuolyno…

Tame pačiame Zarasų krašte, prie kelio Dusetos–Daugailiai išsitiesusi Antalieptė. Ten į kunigų rekolekcijas kvietęs vyskupo laukia parapijos klebonas kun. Antanas Kripaitis ir 1924 m. čia atsikėlę Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Senojo vienuolyno mūrą pavertusios tikru mokymo centru: po vienu stogu glaudėsi ir naujokynas, ir prieglauda, ir vaikų darželis, ir vidurinė, ir žemės ūkio mokyklos.

Vizitacijoje, tarp seserų širdiečių.

Buvo įrenga koplyčia, kur vyskupui aukojant šv. Mišias, mokiniai giedodavo naujas išmoktas giesmes. Kartą paklaustas, ar patiko šv.Mišių giemės, Eksclencija taip atsakė: „Tų jūsų giesmių gražūs žodžiai, pamaldžios melodijos, gal ir giedate taisyklingai ir gražiai. Bet čia turite pagalbinių priemonių: ir gaidų lapeliai, ir fisharmonija, ir choro vadovas.Kai gyvenau tokiose vietose, kur tų pagalbinių priemonių nebuvo, visi mūsų tautiečiai-tikintys ir netikintys– darniai giedodavo „Pulkim ant kelių“, „Prieš taip Didį’„ „ Jėzau, pas mane ateiki“„ Šventas, Šventas“, „ Dievas– mūsų prieglauda“.Jų reikia išmokyt vaikučius, ruošiamus pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai.“

Antalieptėje vasaromis vienuolyne rengiamose rekolekcijose dalyvaudavo apie 80 Panevėžio vyskupijos kunigų. „Apie vyskupą-kankinį žinojau iš spaudos ir girdėjau apie jo pietizmą, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. – Įėjęs pasisveikino ir sukalbėjo maldą. Pajutau, iš vyskupo emanuoja kažkokie spinduliai. Buvo nuostabiai gera, norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį. Taigi, jei Dievo malonė gyvena žmoguje, kaip ją beslėptumei, ji spinduliuoja į aplinką. Visi tai pajutome. Kalbėjo nedaug – lygiai, paprastai, be jokio patoso. Norėjosi, kad pietūs nesibaigtų greit, kad ilgiau pabūtume su tuo nuostabiu svečiu…

Matyt, tas įspūdis buvo tiek gilus manyje, kad ir pamokose, kai tekdavo kalbėti apie šventumą ar didingumą, mokiniams papasakodavau susitikimą su vyskupu T. Matulioniu Antalieptėje.“

Kauno kunigų seminarija prieškariu.

Vyskupas Teofilius keletą kartų viešėjo Telšių vyskupojoje. „ 1938 m. Telšiuose jis man suteikė subdjakonatą, – pasakojo kun. Valentinas Šikšnys. – Buvo malonus, nuolankus ir visai nepanašus į vyskupą Staugaitį. Rektoriaus kun.prof. Vincento Borisevičiaus kviečiamas aplankė Telšių kunigų seminariją. Jis kalbėjo paprastai ir atsargiai – jam tekę būti virėju, kirsti medžius miške. Mums, kitų paklausus, kodėl vyskupas kalba taip atsargiai, atsakė – gal reikės grįžti į Rusiją…“

Klausimai, kaip pagelbėti didelei Rusijai, kad žengtų į ją Kristus lyg žvitrios kregždės sklandydavo diskutuojant su artimu bičiuliu, tikru pašaukimo ir lemties broliu kun. Mykolu Bugeniu. Su juo Peterburge atlaikytos 1917 m. revoliucijos audros, pareiti „butyrkai,“„ sokolnikai“, „solovkai“… Ir gyvenant Kaune benediktinių vienuolyne, kai 1938 m. vysk. T. Matulionis iš prel. St. Jokūbauskio perėmė Kunigų misijoms remti sąjungos pirmininko vairą, kun. M. Bugenis buvo ištikimas pagalbininkas ir, žinoma, bendramintis. Buvo Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vikaras, dirbo Kauno rusų gimnazijoje tikybos dėstytoju, 1934–1936 m. ėjo ir šios gimnazijos kapeliono pareigas,  buvo Kauno kunigų seminarijos dėstytojas.

„Būkime pasiryžę bolševizmą patirti tokį, kokį atsimename iš Rusijos“

1940- ieji. Lietuva sykiais net sulaikiusi kvapą klausėsi prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo dundesio, gaudė iš Rytų grėsme srūvančias žinias. Ką rytojus žada nepriklausomai Lietuvai?

Balandžio 19 d. vyskupas Teofilius Matulionis kviečiamas užimti Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas.Generolas A. Raštikis atsiminimuose pažymi, jog tomis sudėtingomis dienomis šis faktą jį asmeniškai pradžiugino.Kariuomenės vyriausiais kapelionais buvo tokie iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai kaip Antanas Palubinskas (1919–1929), Nepriklausomybės akto signataras kun.Vladas Mironas, ėjęs šias pareigas 1929-1938 m. brigados generolo teisėmis. Vyriausiąjį kariuomenės kapelioną kun. Vladą Mironą 1938 m. paskyrus ministru pirmininku, šias pareigas perėmė kun. Adolfas Sabaliauskas, poetas ir rašytojas Žalia Rūta, žinomas visuomenės veikėjas.

Ketvirtas ir prieškariu paskutinis vyriausias karo kaprlionas – vyskupas Teofilius, didelę sielovadinės tarnystės patirtį įgijęs dar Pirmojo paaulinio karo metais, Už Nevos Vartų jo statomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje į frontą išleisdamas mobilizuotus karius:„ Ksaveras jautėsi esąs akivaizdoje švento vyro, kurio žvilgsnis kiaurai perskrodė jo sielą ir sąžinę. Pagaliau žmogus atgavo pilną ramybę ir sąžinės tikrumą: kunigas jį užtikrino, kad po išpažinties jis bus toks švarus, koks yra buvęs tuoj po Krikšto. Po to Ksaverui niekada nekildavo abejonių dėl šių žodžų tikrumo. Tai patyrė ne tik šie du liudytojai, bet ir šimtai kitų.“

Apaštalinį muncijų arkiv. A. Centozą išlydint. Iš kairės pirmoje eilėje: prel. K. Šaulys, vysk. V. Padolskis, vysk. T. Matulionis, arkiv. J. Skvireckas, nuncijus arkiv. A. Centoza, vysk. V. Brizgys. 1940 m. rugpjūčio 24 d.

1940 m. gegužės 19 d. vysk. T. Matulionis dalyvavo Kauno arkikatedroje vykusiose vyskupo Vincento Brizgio konsekracijos iškilmės. Apaštaliniam nuncijui arkivyskupui Aloizio Centozai, kaip įprasta tokiais atvejais, palinkėjus tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos kardinolu, buvo nusiritęs komentarų šnaresys, tačiau greitai juos nušlavė atūžusi kruvina istorijos banga – sovietų okupacija. Trečią dieną po rusų invazijos į Lietuvą, birželio 18 d. pas arkivyskupą metropolitą susirinko visi Kauno kapitulos, kurijos ir seminarijos dvasininkai pasitarti, kaip vertinti naują situaciją ir kaip joje orientuotis. Kiekvienas laisvai reiškė savo nuomonę, buvo manančiųjų, jog reikia tikėtis humaniškesnio režimo ir elgesio. Vyskupas Teofilius pritarė, kiti posėdžio dalyviai taip pat neprieštaravo arkivyskupo J. Skvirecko pareikštai pozicijai: „Kol bolševizmas vadinasi senu vardu, būkime pasiryžę jį patirti tokį, kokį atsimename iš Rusijos.“

Praėjus vos dešimčiai dienų nuo okupacijos, birželio 25 d. paskelbtas dekretas, kad Bažnyčia atskiriama nuo valstybės. Pasak vysk. V.Brizgio, komunistams šis žodis reiškia, kad valstybė savo žinion paima visus religinius reikalus. Liepos 6 d. vysk. T. Matuliuonis gavo žinią, kad panaikinta jo vadovaujama karo vyriausiojo kapeliono institucija. Liepos 2-3 dienomis Kaune įvyko Lietuvos vyskupų konferencija, kurioje paskutinį kartą, prieš nutraukiant konkordatą, dalyvavo nuncijus arkiv. A. Centoza. Jis tą pačią dieną ilga telegrama Vatikanui pranešė apie esamą Bažnyčios Lietuvoje padėtį, perdavė vyskupų ištikimybės pareiškimą Šv. Tėvui ir prašymą, kad neužmirštų Lietuvos ją ištikusioje nelaimėje. Apie reikalus, kurių liudininku buvo vyskupas Teofilius, vysk.V. Brizgys atsiminimuose rašė: „Apaštališkasis Nuncijus, pakartotinai valdžios spaudžiamas apleisti rezidenciją, pagaliau kreipėsi į arkivyskupą J. Skvirecką pagalbos.

Pasitarę jam pasiūlėme užleisti kunigų seminarijos rektoriaus kan. Prano Penkausko butą. Nuncijus patyrė daug vargo, kol gavo komunistų valdžios leidimą išsivežti iš buto savo asmeninį inventorių ir archyvus. Komunistai norėjo išvaryti jį į gatvę tuščiomis rankomis, kaip netrukus pradėjo elgtis su Lietuvos gyventojais. Banke buvęs nunciatūros indėlis buvo sekvestruotas ir, nors diplomatiniam atstovui, valdžia neleido to indėlio išimti.“

Arkivyskupas J.Skvireckas, vyskupai V.Brizgys, T. Matulionis, V. Padolskis su grupe kitų miesto dvasininkų rugpiūčio 24 dieną susirinko į Kunigų seminariją atsisveikinti su Lietuvą paliekančiu apaštališkuoju nuncijumi arkivysk. Aloizu Centoza.„Iš pasaulinės valdžios žmonių niekas nepasirodė, išskyrus kelis seklius civiliniais rūbais. Jie visą laiką sukinėjosi seminarijos kieme, prie vartų.“ Taip atsiminimuose rašęs vysk. Vincentas Brizgys, visada sulaukdavo vyskupo Teofiliaus dvasinio pastiprinimo: „Aš gyvenau su juo per pirmąją rusų okupaciją Lietuvoje 1940-41. Jis visuomet buvo drąsus, perspėjantis savo žmones, ypač jaunimą, saugotis komunizmo. Visiems Europoje, net ir Rusijoje, jis buvo stiprybės simbolis ginant tikėjimą nuo komunistų.“

Institutum Russsicum

„Taip, ačiū Dievui, visi mūsiškiai likome gyvi, sveiki ir gyvename senose vietose. Bet, jei per vieną kitą savaitę nebūtų atėjusi vokiečių kariuomenė, būtume neišvengę pavojaus – daugelis mūsų buvo įrašyti į sąrašus ištremti arba net ir gyvybės netekti. Aš rašiau į Romą, kad esu pasiruošęs grįžti į Rusiją dirbti, jeigu, žinoma, tai matys reikalinga…, –“  vyskupas Teofilius rašė į Vokietiją emigravusiam, Solovkų lageryje sutiktam draugui kun. Vincentui Dainiui. Pasitaręs su arkiv. J. Skvirecku ir gavęs jo pritarimą, 1941 m. rugsėjo 22 d. rašė Šv. Tėvui, prašydamas leisti jam grįžti į savo darbą Rusijoje; paminėjo tris kunigus Lietuvoje iš Leningrado srities (M. Bugenį, V. Čegį ir A. Pronckietį) ; pridėjo sąrašą per 20 kunigų, anksčiau dirbusių Rusijoje, o dabar esančių Lietuvoje ; kėlė mintį, kad gal rastųsi šiam misijų darbui kunigų iš pačių rusų.„

Su vysk. Teofiliumi Į Rusiją apaštalauti pasiryžę grįžti kunigai A. Pronskietis, M. Bugenis, V. Čiegis.

„Nors mano amžius jau silpsta, tačiau, kiek leidžia jėgos, esu pasirengęs imtis apaštalavimo Rusijoje, kur iki tremties praleidau savo jaunystę ir brandą. Aš kiekvieną akimirką esu pasirengęs grįžti prie savo ankstesnių pareigų. Jeigu Tavo Šventenybei atrodys, kad mano sugrįžimas reikalingas ir naudingas, meldžiu, kad galėčiau grįžti. Tavo Šventenybei už tai nuolatos dėkosiu.’’

1941 m. spalio 4 d. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Luigi Maglione vysk.T. Matulioniui atsiuntė atsakymą: Apaštalų Sostas sutinka, kad būtų organizuojamas misijų darbas tose srityse, kurios prieš 1939 m.priklausė Sovietų sąjungai: Šventasis Tėvas prašo iš kunigų, kadaise dirbusių Rusijoje ir dabar norinčių ten sugrįžti, imti tik tuos, „kurie teikia vilčių, kad savo kunigiškąsias pareigas atliks vertai ir vaisingai.“ Visiems tokiems kunigams suteikiamos ypatingosios teisės (jos surašytos ant atskiro lapo). Apie savo darbą Rusijoje Apaštalų Sostas prašo informuoti ir palaikyti ryšį laiškais. „Gavau Jo Šventenybės sutikimą ir palaiminimą. Bet nelaimė yra ta, kad Leningrado vikariatas, išskyrus Pskovą ir Sebežą, dar bolševikų rankose. Be to, Pskovas dar yra karo zonoje, pašaliniams įvažiavimas uždraustas“, – pasidalijo žinia laiške kun. Vincentui . 
Lietuvos episkopatui pritariant, vysk. T. Matulionis parengęs Rusijos misijų programą, išdėstė savo 1941 m. spalio mėn. išsiuntinėtame laiške.

Panevėžio vyskupui K. Paltarokui rašė: „Apvaizdai lemiant, nelaimingai rusų tautai po ilgų kančių ateina šviesesni laikai. Vokiečių vyresnybei leidžiant, į narsiosios Reicho kariuomenės užimtąsias teritorijas pradeda vykti katalikų kunigai (…). Jau išmušė valanda pradėti didįjį darbą – vienon avidėn po vieno Ganytojo valdžia burti gausias Rusijos tautas .“ Paremdamas vysk. T. Matuliono iniciatyvą, vysk. K. Paltarokas kreipėsi raštu į savo vyskupijos dekanus, prašydamas atsiųsti vyskupijos kurijai atliekamus liturginius rūbus, indus, knygas, surengti sekmadienines rinkliavas misijų reikalui ir paraginti parapijiečius kalbėti maldas už Sovietų Sąjungos sugrįžimą prie krikščionybės. O laiške vysk. Teofiliui pranešė turįs keturis kunigus iš Rusijos, kurių vienas neseniai ežere nuskendęs ; kunigų prieauglis esąs labai mažas (tais metais tik 2), todėl apgailestaudamas pareiškė: „Gelbėdami nuo pagonizmo kitas tautas, galime susilaukti mūsų žmonių pagonėjimo. Todėl šiandien kiekvieną jėgą reikia labai produktyviai naudoti“.

Kauno arkivyskupo vardu uoliam Rusijos apaštalui atsakė kun. prof.J. Ūsoris: „Dėl kai kurių aplinkybių perdaug skubėti negalima. Grįžusių iš Rusijos į Lietuvą kunigų sąrašas yra atspausdintas „ Elenche“. Su jais reikia tartis … Šiaip ordinariatas nedarys kliūčių tiems, kurie norės vykti, jei tik bus tinkami“.

1942 m. pradžioje vysk. Matulionis nesėkmingai mėgino gauti leidimus vykti į nacių užimtas Sovietų Sąjungas sritis iš įvairių nacių okupacinės valdžios institucijų, apie ką rašė kun. V. Dainiui: „ Į prašymą grįžti į Rusiją ir iš Rygos, ir iš Minsko, kur kreipiausi leidimo, gavau neigiamą atsakymą. Tenka laukti. Paskutiniu laiku viena visuomeninė įstaiga pranešė, kad gal būt pavyks išsirūpinti leidimą įvažiuoti į Gudiją. Jei pavyks, pranešiu, o tada visi važiuosime atgal. Tada ir Jūs, Tėve Vincentai, atvažiuokite. Darbo pakaks visiems.“ Pasak dr. kun. Juozapo Stakausko, ne idėja, bet didelis rūpestis užgulė jo sielą – kaip pagelbėti didelei Rusijai, kad žengtų į ją Kristus. Tam tikslui jis rūpestingai rinko senus arnotus, katekizmus, maldas rusų kalba. Iš suaukoto sidabro paruošė keliasdešimt taurių, komuninių ir monstrancijų; neužmiršo ampulių, tacelių ir skambučių … „Jis nežinojo, ar bus galima pradėti apaštalauti Rusijoje, bet jo žvilgsnis neskyrė ateities vizijos nuo tikrovės …“

1942 m. sausio 12 d. vysk. T. Matulionio vadovaujamos Misijoms remti sąjungos iniciatyva, arkivyskupui J. Skvireckui leidžiant, Kauno kunigų seminarijoje buvo įsteigtas „Institutum Russicum “, kurio pirmininku buvo paskirtas prof. dr. Jonas Gutauskas, iždininku tapo seminarijos dėstytojas kun. Mykolas Bugenis. Karo metų seminaristas mons. Alfonsas Svarinskas atsiminimuose rašė:„Vyskupas Teofilis Matulionis buvo mūsų dvasinis vadovas. Orientalistų būrelis nagrinėjo Rytų bažnyčios doktriną, santvarką, esamąją būklę, liturgiją.Mokėmės rusų kalbos, ruošėmės į misijas ir daug kas užsirašė į jas važiuoti. Kai gestapas vėliau apie tai sužinojo, bijant jų įsikišimo, viskas nurimo. Atsimenu, kad visi užsirašiusieji į misijas buvo suimti ir nuteisti. Taigi, turėjo progos nuvažiuoti į misijas…“

1942 m. liepos pradžioje Vilnijai remti komitetas prašė vyskupus T. Matulionį ir V. Brizgį, taip pat tėvus jėzuitus ir marijonus, kad  į Gudiją atsiųstų kunigų. Deja, teko parašyti, jog negalįs nieko padaryti, nes vokiečiai kunigų į Rytus neišleidžia. O laiške kun. Vincentui Dainiui suskambo tokios vyskupo Teofiliaus mintys:„Laukiame ir nesulaukiame, kada bus galima važiuoti dirbti į senas vietas. Laikas bėga – ko gero, žiūrėk, niekur nenuvažiuosi. Mūsų krašte daugelyje vietų, ypač Žemaitijoje, pražydo karklo šakelės. Žiedas panašus į lauko rožių žiedą – šiek tiek didesnis už dobilo žiedą. Ką tai reiškia, nežinoma, bet kiekvienu atveju tai nepaprastas gamtos reiškinys – pražydo karklo šakelės, kurios niekuomet nežydi, ir, be to, žiemą. Nenorėjau tikėti, bet pats mačiau karklo šakelę su trimis žiedais.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*