Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (12): „Mes turėjome tėvą“

Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia.

Susitikimai žaliojoje auloje

Atokvėpio valandėlei kartų kartas kvietusi Kunigų seminarijos sodo vešli žaluma ir vyskupui Teofiliui Matulioniui karštą 1936 m. liepos vidudienį buvo tikra palaima. „Mūsų laikraščio“ redaktorius kun. Juozas Prunskus, norėdamas pakalbinti iš didelės kelionės į Kauną sugrįžusį vyskupą, skubėjo net dūsaudamas: „Įslinkau į sodelį. Visiška tyla ir ramybė. Sodelio krašte ant suolelio atradau besėdintį Ekscelenciją. Atrodo gerai, saule įdegęs.“

Galėtum pridurti: vidinės šviesos nutviekstas ir žvalumo kupinas stojęs į atsivėrusios vyskupiškosios tarnystės vieškelį. 1933 m., vos grįžęs iš Rusijos ir kiek atsigavęs, arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko prašomas jis pašventino domininkonų koplyčią Raseiniuose, kėlė mintį apie Šiluvos šventovės atnaujinimą įrengiant čia sakralią aikštę. Dalyvavo Lietuvos I eucharistiniame kongrese, šventinant Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kertinį akmenį, kartu su kitais dvasininkais pasirašė Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį planuota įdėti į altorių naujai pastatytoje tautos šventovėje.

1934 m. tik grįžęs iš Romos, Kauno arkivyskupo metropolito prašomas, vysk. T. Matulionis lankė Veliuonos ir Krakių dekanatų parapijas, konsekravo Seredžiaus ir Juodaičių šventoves. Grįžęs iš Šventosios Žemės vėlgi su arkivyskupu tarėsi, kuriuos dekanatus galės aplankyti, kokiu būdu greičiau įsitraukti į plačius pastoracijos dirvonus. Amžininkai teigė, kad Kauno visuomenė greitai suprato ir pamilo iš Rusijos grįžusį vyskupą kankinį: jo paprastumas, nuoširdus dėmesys kiekvienam žmogui, atlaidumo šypsnys, netgi aukštaitiškoji alantiškė tarmė („sasuo“, „praajo“) žavėjo ir traukė pašnekovą.

Žaliojoje auloje – seminarijos sodelyje – nuodėmklausiui vysk. T. Matulioniui pro šalį praeidami iš tolo pagarbiai linktelėdavo klierikai. Seminarijos profesorius apaštališkasis protonotaras dr. Aleksandras Grigaitis grįždamas į Aukštąją Panemunę visada užsukdavo į sodelį, bene pamatys…

„Tėveli“, – staiga pasigirsta vysk. Teofiliaus, kuris visus kunigus tėveliais vadindavo, džiugus balsas: nors valandėlę vėl pasikalbės su Jeruzalės Biblijos akademijoje studijavusiu prof. A. Grigaičiu, mintimis vėl sugrįš į brangias Šventosios Žemės vietas.

1934 m. balandį vysk. T. Matulioniui ruošiantis su padėkos vizitu aplankyti popiežių Pijų XI Kauno dvasininkai broliškai juo rūpinosi. Katedros klebonas kan. Povilas Dogelis padėjo tvarkyti įvairius oficialius reikalus, lydėjo į fotoateljė, prot. A. Grigaitis atnešęs savo paltą prašė pasimatuoti. Tinka? Tik vieną žodį „dovanoju“ taręs palinkėjo geros kloties.

Kunigų seminarijos sode.

Aukštojoje Panemunėje, kur 1926 m. pakeitęs vysk. J. Staugaitį A. Grigaitis klebonavo, vysk. Teofilius arčiau susipažinęs su Vilkaviškio vyskupu Antanu Karosu suprato jo nuosaikesnę laikyseną tautininkų valdžios atžvilgiu: konflikto su valdžia didinimas gali destabilizuoti šalies politinę padėtį, o tuo pasinaudotų Maskvos finansuojami vietos komunistai.

Karmelitų Šv. Kryžiaus parapijos klebonas kun. Vincentas Mieleška 1933 m. spalio 17-ąją Indrajos geležinkelio stotyje laukdamas Maskvos traukinio perskaitė šv. Tėvo apaštalinį palaiminimą ir perdavė arkivyskupo J. Skvirecko sveikinimą, taip pat žinojo, kur pamiltojo ganytojo ieškoti.

Vysk. Teofilių ir kun. Vincentą labiausiai suartino rūpinimasis jaunimo krikščioniškuoju ugdymu. Brolijos, draugijos, organizacijos ir jų veikimo būdai buvo pati aktualiausia tema. Arba šv. Don Bosko, kuris jiems, kaip ir daugeliui devynioliktojo amžiaus antrosios pusės jaunuolių, buvo kelrodė žvaigždė. Išgirdęs, kad Vytėnuose saleziečio kun. Antano Skelčio įkurtas saleziečių institutas per kelerius metus pelnė „Vytėnų pasakos“ vardą, vysk. Teofilius, kun. Vincento Mieleškos lydimas, patraukė Jurbarko kryptimi. Būta didelio abipusio džiaugsmo…

Lietuvos Krikšto jubiliejaus intencija

Artėjo 1936 m. rugsėjo 8-oji, seserų benediktinių įvilktuvių ir įžadų diena. Visoms, kaip atsiminimuose rašė vienuolyno tuometinė vyresnioji sesuo Agnietė Čyžaitė OSB, būtų malonu, jei dalyvautų JE vysk. T. Matulionis. Bet kaip jo to prašyti? Lyg nedrąsu, nes visų laikomas nepaprastu, šventu vyskupu.

„Visos norim, tai reikia eiti ir prašyti. Nuėjom. Jo Ekscelencija Kauno kunigų seminarijos sodelyje kalba brevijorių. Vadinasi, turime palaukti. Laukiam, o širdis dreba: kaip čia geriau pradėti reikalą? Atėjo Jo Ekscelencija – ramus, paprastas, tėviškas. Jam ištarus keletą žodžių, dingo visa mūsų baimė. Pareiškėm savo norą ir gavom tokį atsakymą: „Taip, seselės, mielai aplankysiu jus brangioje jūsų šventėje.“ Labai patenkintos išėjome. Eidama galvojau, kad mažiausiai reikia varžytis šventų žmonių, nes buvimas kartu su jais sudaro savotiškai malonią nuotaiką ir dvasiškai praturtina.“

1936 m. rudenį atleidęs kun. J. Meškauską iš Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus pareigų, arkivyskupas J. Skvireckas prašė, kad tą bažnyčią globotų vyskupas T. Matulionis, ir suteikė jam visus įgaliojimus rūpintis seserų benediktinių dvasiniais reikalais. Metropolito prašomas, vyskupas 1938 m. rugpjūčio 8 d. priėmė novicijas į šv. Benedikto regulą. Taigi jis tapo tikruoju Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios šeimininku.

Tarp benediktinių.

„Ekscelencija, pas mus?! Ar gali būti? Tas didelis džiaugsmas pynėsi mūsų maldose, darbuose ir kalbose. Su nuoširdžia, pakilusia nuotaika rengėmės priimti Jo Ekscelenciją į savo namus“, – vienuolių džiaugsmą ses. Agnietė išliejo savo dienoraštyje.

Atėjo lauktoji diena. Kuklios Jo Ekscelencijos sutiktuvių iškilmės. Dalyvavo nemažas būrelis dvasininkų ir visų vienuolynų atstovai bei atstovės. Mūsų vienuolyno gyvenime tai buvo didi palaimos diena. Sveikinimo kalbose visi džiaugėsi kartu su mumis.

Visos dėkojom, kad sutiko mus globoti. Bet Jo Ekscelencija buvo lyg susirūpinęs, neramus. Kodėl? Tai paaiškėjo iš jo kalbos, kurioje kreipdamasis į visus svečius ir į mus, be kita ko, pareiškė: „Aš labai noriu padėti seselėms, bet kartu ir bijau – niekad nebuvau vienuolyno kapelionas. Buvau tik paprastas parapijos kunigas. Galbūt nesugebėsiu būti joms naudingas. Pasimelskite už mane visi, kad Dievas man padėtų.“ Išgirdus tokį nuolankų Jo Ekscelencijos žodį, daugelio akyse pasirodė ašaros, o mumyse kilo dar didesnė pagarba ir atsidavimas savo Ganytojui.“

1937 m. Lietuvos krikšto 550-osioms metinėms paminėti buvo numatyta Kėdainiuose surengti Kauno arkivyskupijos Eucharistinį kongresą. Tam reikalui sudaryti du komitetai: vienas Kėdainiuose (pirm. kan. A. Pranckietis), kitas – Kaune, kuriam arkivyskupo J. Skvirecko prašomas pirmininkavo vysk. Teofilius. Komiteto darbe dalyvavę Katalikių moterų draugijos pirmininkė M. Galdikienė, VDU prof. J. Eretas, kun. S. Ūsoris, prof. Pr. Dielininkaitis, kompozitorius K. Kaveckas ir kun. V. Byla taip pat pritarė vysk. Teofiliaus idėjai – Krikšto jubiliejaus proga Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje įvesti amžinąją Švč. Sakramento adoraciją. Sudarytas vysk. T. Matulionio vadovaujamas komitetas išleido katalikiškajai Lietuvos visuomenei skirtą atsišaukimą: „550 metų katalikiškos Lietuvos ir 20 metų Laisvos Tėvynės sukaktims įamžinti kilo mintis pastatyti šventą paminklą, malonų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tuo tikslu įvedama Amžinoji Švč. Sakramento Adoracija laikinojoje sostinėje Kaune, senutėje Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, kuri turi geriausias tam reikalui sąlygas: yra arti miesto centro ir toli nuo miesto triukšmo. Kad ši bažnyčia būtų pritaikyta tokiam kilniam tikslui, reikia ją tinkamai suremontuoti – papuošti, įvesti šildymą ir t. t. Specialistų inžinierių skaičiavimu, tam reikalinga apie 90 000 litų.“ Visa Lietuva gyvai atsiliepė į šį kvietimą, ir per keletą metų benediktinių šventovėje buvo įrengtas centrinis šildymas, pati bažnyčia suremontuota, išgražinta ir pritaikyta amžinajai Švč. Sakramento adoracijai.

Vizitacijoje.

Laiške savo artimam bičiuliui kun. Vincentui Dainiui vysk. Teofilius rašė: „Norėčiau užbaigti šventovės atnaujinimą, kur vyksta perpetua adoratio Sanctissimi Sacramenti (Amžinoji Švč. Sakramento adoracija). Lietuvoje kol kas tai vienintelė vieta, kur prieš išstatytą Švč. Sakramentą nuo 6 val. ryto iki 8.30 val. vakaro lietuvių tautos vardu meldžiame Išganytoją: kad Jėzus Kristus būtų geriau pažintas, pagarbintas ir mylimas; kad būtų galima satisfacere pro commissis iniuriis (atlyginti už padarytus įžeidimus); kad būtų padėkota Švenčiausiajai Išganytojo Širdžiai už Jo globą mūsų tėvynei ir kad išprašytume daugiau šventumo mūsų tautai. Kiekvieną dieną vakarais kalbame vieną šv. Rožinio dalį už tėvynę. Mūsų laikais reikia kuo daugiau ir uoliau melstis.“

„Mes turėjome Tėvą“

„Didelis buvo Jo Ekscelencijos nuopelnas, kad neilgai trukus mūsų šventovė tapo mylimiausia visame Kaune, uoliai lankoma įvairaus luomo, amžiaus ir profesijos žmonių“, – rašė ses. Agnietė. Kun. Pranui Račiūnui MIC įsiminė: „Dažnai tekdavo jį matyti ramiai susitelkusį, kalbantį rožinį ar brevijorių, bet kuriuo metu patarnaujantį norintiesiems prieiti išpažinties. Su maloniu šypsniu sutikdavo einantį adoruoti…“

Visi ėjo garbinti Švenčiausiojo, bet uoliausias lankytojas buvo pats vyskupas T. Matulionis. Ištisą dieną užimtas įvairiais reikalais, daugelio trukdomas, vis dėlto rasdavo laiko dažnai aplankyti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Ses. Agnietė atsiminimuose pažymėjo: „Dažnai žmonių žvilgsniai krypdavo į besimeldžiantį vyskupą. Žiūrint į jį stiprėjo noras melstis, melstis taip, kaip jis meldžiasi. Tos kilnios ir patraukiančios Jo Ekscelencijos sielos būsenos nesugebėsiu atvaizduoti, todėl ir nebandau. Tik tiek galiu pasakyti, kad jo maldoje nesimatė ypatingų gestų ar garsių atodūsių, tačiau kiekvienas stebintysis jautė, kad rami ir gili meilė Išganytojui daro jį laimingiausią kaip tik čia, šalia Jo altoriaus.

Šventės akimirka.

Jo Ekscelencija ir už šventovės sienų buvo mielas visiems. Jis maloniai prašnekindavo nedrąsų vaiką, suvargusią senelę, nuskurusį vargšą taip, kaip ir didžiuosius Bažnyčios bei tautos vyrus. Jis nežiūrėjo luomų skirtumų, dėl to be skirtumo visų buvo mylimas. Daugelis mums sakydavo: „Laimingos jūs, seselės, kad turite šventąjį pas save!“ Mes tai gyvai jautėme ir iš tikro buvome laimingos. Per tuos porą metų, kuriuos Jo Ekscelencija praleido pas mus, pajutome, kad mūsų vienuolyno dvasia stiprėja ir mūsų skaičius didėja. Jis mokėjo mus surišti Dievo ir artimo meilės ryšiu. Jam rūpėjo mūsų dvasinis ir medžiaginis gyvenimas. Nė vienas įvykis mūsų vienuolyne, skaudus ar džiaugsmingas, neliko Jo Ekscelencijos nepastebėtas ir neatjaustas. Mes turėjome Tėvą, kuris mus mylėjo kaip savo vaikus. Ir mes Jo Ekscelenciją mylėjome kaip vaikai, ypač už dvasinius pamokymus, kuriuos visuomet lydėjo jo paties gyvenimo pavyzdys.“

1938 m. gegužės 25–29 d. Budapešte buvo rengiamas 34-asis tarptautinis Eucharistinis kongresas. Ir iš Lietuvos rengėsi vykti maldininkų grupė. Kongreso pasirengimo komitetui ir grupei vadovauti buvo pakviestas vysk. Teofilius, nariai dr. L. Bistras, kun. V. Mieleška. Komitetas, laikydamas Eucharistinį kongresą atsvara ateistinei propagandai, populiarino šią idėją Lietuvoje. Todėl buvo pageidauta, kad 1938 m. gegužės mėn. pamokslai būtų sakomi marijologinėmis eucharistinėmis temomis, kad būtų meldžiamasi kongreso intencija. Budapešto Eucharistinio kongreso komitetas, sužinojęs, kad dalyvaus lietuvių grupė su vysk. J. Matulioniu priešakyje, labai prašė Ekscelenciją būti gegužės 28 d. sesijoje, vadinamoje „Union Oriental“, ir kartu su Rytų apeigų vysk. P. Būčiu MIC parengti pranešimą.

Paskutiniame prieš Antrąjį pasaulinį karą Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese, kurio šūkis buvo „Eucharistija – meilės ryšys“, Šv. Tėvui atstovavo kardinolas Eugenio Pacelli, kitais metais tapęs popiežiumi Pijumi XII. Į šį kongresą suvažiavo per 100 000 žmonių iš viso pasaulio, išskyrus vokiečius, kuriems išvykti iš šalies buvo uždraudęs Hitleris. Tarp dvasininkų čia buvo 15 kardinolų, 33 vyskupai. Tarp jų Lietuvos maldininkų grupei vadovavęs vyskupas Teofilius Matulionis Budapešto organizacinio komiteto rašte buvo vadintas „herojiško tikėjimo išpažinėju.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*