Arkivysk. Teofilius Matulionis: Ganytojinis laiškas apie kovą su girtavimu

Dievo Gailestingumu ir Apaštalų Sosto malone Kaišiadorių vyskupas

Vyskupijos broliams Kunigams, Vienuoliams ir Vienuolėms ir visiems tikintiesiems siunčia ganytojo pasveikinimą ir laiminimą.

Dabartinis karas padarė ir tebedaro daug nuostolių: milijonai užmuštų, sužeistų, invalidų, našlaičių; o kiek su žeme sulyginta, sudeginta, sugriauta miestų, miestelių, kaimų, ūkių su visu turtu, su gražiausiomis bažnyčiomis ir meno paminklais; o žemė patvinusi krauju ir ašaromis. Ne mažiau šis karas yra padaręs žmonijai moralinės žalos ir įnešęs dvasinio pakrikimo: atbuko žmonių jausmai, sukietėjo širdys, dingo tarpusavio meilė; mažai bepaisomi Dievo ir Bažnyčios įsakymai, o žudynės, banditizmas, plėšikavimai, spekuliacija – tai kasdieniniai reiškiniai; rečiau užtinkami tvirti, pavyzdingi šeimų židiniai, bet užtat padaugėjo susimetėlių, pasimetėlių skaičius; šventadieniais apytuštės bažnyčios, mažai bematoma, ypač vyrų, prie klausyklų atgailaujančių už savo kaltes, mažai einančių prie Dievo stalo – ten tuščia ir tylu… Jei Jeremijas pranašas gyventų mūsų laikais, taip pat šauktų, kaip Babilono nelaisvės laikais kad Šaukė: „Teriote nuteriota visa žemė, nes nėra nė vieno, kuris imtų tai į širdį“ (Jer 12,11).

Dar yra viena šių laikų blogybė, galima sakyti, dabartinio karo padarinys, o mūsų tautos gėda ir nelaimė – tai samagono gaminimas ir jo besaikis vartojimas – girtuoklystė. Retas kaimas, o gal jau nedaug Lietuvoje liko ir šeimų, kur nebūtų gaminamas ir geriamas samagonas. Raistai ir pakrūmės nustatytos samagono aparatais, kurie naktimis tūkstančius centnerių grūdų paverčia samagono nuodų skystimu. Ir tuos nuodus, samagoną, geria ir nuodijąs vyrai, moterys, jaunuoliai(-ės) ir net vaikai; ir kas liūdniausia, atsiranda nemaža inteligentų, kurie užuot švietę pavyzdžiu tautiečiams, girtavimais ir netikusiu elgesiu piktina juos. Samagonas geriamas įvairiomis progomis: atsisveikinant ir susitikus; šąlant, kad sušiltų; kai šilta, kad atvėstų; rūpesčiai samagone skandinami, o džiaugsmai juo laistomi; visi šeimos linksmi bei liūdni įvykiai – krikštynos, vestuvės, vardinės, talkos, svečių pobūviai, net metinės šventės, atlaidai – visa tai paverčiama girtavimo dienomis, o namai, tie šventi šeimų židiniai, – girtavimo vietomis, karčemomis. Prieita prie to, kad neretai įstaigose, įmonėse sunku susikalbėti be samagono. Kiekvienoje parapijoje, daugelyje kaimų atsiranda tokių, kurie ne tik samagoną gamina ir jį geria, bet juo prekiauja, padarydami iš samagono savo rūšies verslą, profesiją…

Brangūs Dieceziečiai, visa tai prisiminus, su dideliu širdies skausmu ir liūdesiu reikia pripažinti, kad einama ir dideliais šuoliais artėjama prie to, kad visa mūsų mylima Tėvynė Lietuva, kadaise vadinta Šventąja Lietuva, o Šv. Tėvo Pijaus XI – Marijos žeme, liks girtuoklių šalis ir mūsų negausi, bet iki šiol fiziškai ir moraliai sveika tauta prieis prie medžiaginio skurdo, visiško moralinio pakrikimo ir išsigimimo. Gydytojų ištirta ir mokslo nustatyta, kad visi svaiginamieji gėrimai, kaip antai: samagonas, degtinė, konjakas, vynas, alus ir kiti, turi daugiau ar mažiau vadinamojo alkoholio, o tas alkoholis yra ne kas kita, kaip tikri, nors slapti, nuodai. Todėl svaiginamųjų gėralų vartojimas yra lėtas, bet tikras nuodijimasis. Kaip tik tų alkoholio nuodų labai daug yra samagone, daugiau kaip paprastoje degtinėje, nes iš degtinės, pervarytos bravore per mašinas, nuodai šiek tiek išvalomi. Ir dėl to samagono gėrimas yra ypač žalingas. Kai alkoholio nuodai su svaiginamaisiais gėrimais patenka į žmogaus organizmą, kraujas tuoj išnešioja juos po visą kūną, užnuodija jį ir pradeda savo žalingą ardomąjį darbą. Pirmiausia pradeda veikti jautriausias kūno dalis – smegenis. Kai tik alkoholis, ypač didesnis jo kiekis, patenka į smegenis, tuoj mūsų sąmonė sumenkėja, mažiau besuvokiame – žmogus pasidaro plepesnis, dažniausiai šneka nesąmones, plūstasi, blevyzgoja, šūkauja, įžeidinėja, rankomis mostaguoja, ant kojų nesilaiko, kitam į plaukus kimba, žodžiu, keletui valandų praranda protą – pasidaro tikras beprotis. Teisingai sako Šventasis Raštas: „Vynas ir girtuokliavimas atima protą“ (Oz 4,11). Girtas sukelia blaiviam žmogui pasibjaurėjimą ir užuojautą. Suprantama, dėl ko senovės Spartos gyventojai, norėdami savo vaikus atgrasyti nuo girtuokliavimo, rodydavo jiems pasigėrusius vergus.

Alkoholis taip pat neigiamai veikia ir žmogaus nervus: pradžioje juos išjudina, nuo to jaučiamas lyg sustiprėjimas, bet, apsvaigimui praėjus, būna nuvargimas, kuris jaučiamas trečią ir ketvirtą dieną. Teisybę apie alkoholio veikimą yra pasakęs pranašas Izaijas: „Vynas sumažina stiprybę“ (plg. Iz 24,20). Kas dažniau girtauja, to nervai visai sugenda. Tokių žmonių rankos dreba, galva kruta.

Nuo alkoholio genda ne tik nervai, bet ir kitos svarbiosios kūno dalys: viduriai, kepenys, širdis. Todėl nuolatiniai girtuoklio palydovai – skilvio ir žarnų sloga, vėžio liga, reumatizmas, smegenų suminkštėjimas, paralyžius, net pamišimas… Alkoholis smarkiai silpnina organizmo atsparumą. Todėl girtuokliai greičiau užsikrečia, pvz., šiltine, cholera, ir jie sunkiau pagydomi.

Be to, atsiminkime visus iŠ girtuoklystės kylančius nelaimingus atsitikimus: užmušimus, sužeidimus javus kuliant ar linus minant, netikėtą mirtį kur griovyje, gaisrus, nelaimes fabrikuose, vagystes, plėšimus, nesantaikas šeimose ir visus kitus nusikaltimus, kurių priežastis yra samagonas ir kiti svaigalai. Alkoholis kenkia ne tik girtuokliui, bet kelia pavojų jo šeimai ir jo ainijai. Girtuoklio vaikai gimsta silpni, paaugę jie esti išblyškusiais veidais, apstulbusiomis akimis, kvaila išraiška; jų organizmas neatsparus ligoms, o vėliau – polinkiui į pikta. Girtuoklių vaikai dažniausiai patys esti girtuokliai, neretai net bepročiai ar epileptikai. Didelė atsakomybė tenka girtuoklio tėvo sąžinei už tai, kad jo vargšai vaikai nelaimingi ateina į pasaulį. Čia žodis į žodį pildosi žmonių posakis: „Už tėvų klaidas kenčia vaikai“.

Gydytojų ir auklėtojų požiūriu, laikotarpis tarp 14-18 metų yra pats kritiškiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenime. Šiame amžiuje organizmas vystosi nuostabiai greitai. Su kūno brendimu eina ir dvasinis pasikeitimas, kuris atneša didelių sielos sukrėtimų. Šiame brendimo amžiuje alkoholio vartojimas – tai tikra jaunimo savižudybė, nes tuomet alkoholis naikina jaunuolio(-ės) raumenis, nervus, smegenis, dvasinius gabumus, žalingai veikia dvasinę energiją, valią, visą jaunuolio charakterį – būdą; jis mažina sugebėjimą blaiviai ir rimtai galvoti, užkuria aistras. Todėl lengva suprasti tą liūdną reiškinį, kad daugelis jaunuolių – berniukų ir mergaičių – smaližiauja nekaltybės vainiku, nusižengia skaistybei, būdami neblaivūs. Teisingai pagonys romėnai sakydavo: „Kur vieši vyno dievaitis Bachas, ten atvyksta ir ištvirkimo deivė Venera“. O Šventasis Raštas sako: „Vynas gimdo paleistuvystę“ (Pat 20,1). Nereiktų tėvams taip dažnai skųstis vaikų ištvirkavimu, mažiau būtų prasiradusių dukterų, jei svaigalai rečiau viešėtų jų namuose.

Tuo dar nesibaigia samagono – alkoholio nelaimės. Apleisti laukai, sunykę gyvuliai, išklerę padargai, apdriskę stogai, kreivos sąsparos, tušti aruodai, namuose nuolatiniai barniai, žmonos ir vaikų akys visuomet užverktos – tai taip atrodo girtuoklio ūkis ir šeima.

Alkoholis yra baisus žmonijos priešas: jis prikemša pilnas prieglaudas, kalėjimus ir pamišėlių namus, milijonus į nuodėmes pastumia, skatina nepadorias orgijas, pripildo kapines, ištuština lopšius, išardo šeimas, pražudo ir išniekina ištisas tautas.

Nenuostabu, kad Šv. Povilas apaštalas girtuoklystę priskiria prie didžiųjų nuodėmių ir grūmoja girtuokliams, kad jie neįeis į dangaus karalystę: „Neklyskite, nei paleistuviai, nei stabų garbintojai, nei svetimoteriai, nei begėdžiai, nei vaikų darkytojai, nei vagys, nei godūs, nei girtuokliai, nei piktžodžiautojai, nei plėšikai nepaveldės dangaus karalystės“ (1 Kor 5,9-10). Ir tas pats apaštalas, nepaisydamas viso savo meilumo, ragina Korinto krikščionis nesusidėti su girtuokliais: „Jei tas, kuris vadinasi brolis, tačiau yra paleistuvis, ar svetimų stabų garbintojas, ar keiksmininkas, ar girtuoklis, ar plėšikas, su tokiu nevalgykite“ (1 Kor 5,11).

O Šv. Bazilijus labai aštriais žodžiais smerkia girtuoklystę: „Girtavimas – tai prakeikta motina, kuri gimdo vargą, skurdą, ligas, kuri ardo jėgas, kuri atkviečia pirm laiko senatvę ir mirtį. Girtuoklis vadintinas savavaliu velniu, nes po nusigėrimo taip bjaurius dalykus papildo, lyg būtų velnias ar net daugiau negu velnias“.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais Lietuva visame pasaulyje buvo viena blaiviausių tautų. Dar ir prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Kauno gubernija buvo antroje vietoje tarp blaiviausių gubernijų visoje Rusijoje. Bet, deja, tie gražūs laikai jau dingo praeityje. O dabar… Dabar Lietuva skęsta samagone… Apskaičiuota, kad, pvz., 1938 m. degtinės ir spirito buvo parduota iš viso 5 922 000 litrų už 34 328 500 litų. Kokia milžiniška suma! Be to, tais pačiais metais pagaminta 22 213 400 litrų alaus, 61300 litrų vyno, 38 700 litrų likerio ir dar įvežta vynų ir spirito 54 tonos. Supylus visa tai į vieną vietą, pasidarytų nemažas ežeras. Argi mes iš tikrųjų nepradedame skęsti svaigaluose? Kadaise pranašas Izaijas skausmo pilna širdimi šaukė į savo tautiečius: „Vargas jums, kurie rytą atsikeliate, kad užsiimtumėte girtuoklyste ir gertumėte iki vakarui <…>, todėl mano tauta vedama nelaisvėn <…>, jos garbingieji badu miršta ir jos daugybė džiūsta iš troškulio“ (Iz 5,11-13). Brangūs broliai Kunigai ir mylimieji Dieceziečiai! Argi nematome, kad daugybė mūsų brolių ir seserų panašiai kaip pranašo Izaijo tautiečiai elgiasi? Nuo ryto iki vakaro, per kiauras naktis girtuokliauja, gamina samagoną… Bet taip pat argi nejaučiame, kad ir panaši bausmė palietė mus, mūsų Tėvynę, mūsų tautą. Dešimtys tūkstančių mūsų brolių ir seserų išvežti nelaisvėn į Sibirą ar išblaškyti po kitus kraštus, kur gal tikrai badu miršta, o nuo ilgesio savųjų, savo gimtojo krašto džiūte džiūsta. O ką dar gali rytojus atnešti?

Juk, matyt, karas artėja prie sprendžiamojo momento, o kartu artėja daugelio tautų, taip pat ir mūsų tautos, likimo sprendimas: Lietuva laisva ir nepriklausoma, ar pranašo Izaijo žodžiais tariant: „vedama nelaisvėn“ (Iz 5,11). Žiūrėkite, mylimieji, kad tuomet, kai mūsų tautos likimas ir jos ateitis bus sprendžiami, mes – pranaše žodžiais tariant – nebūtume panašūs į tuos, „kurie rytą atsikelia, kad užsiimtų girtuoklyste ir gertų iki vakarui“ (Iz 5,11).

Todėl pranašo Joelio žodžiais kreipiuosi į jus, degtindariai, samagono gamintojai, ir į jus, dieceziečiai girtuokliai: „Pabuskite, girtuokliai, ir verkite“ (Joel 1,5). Žinokite, kad jūs esate mūsų tautos, mūsų Tėvynės didžiausi priešai, kenkėjai, nenaudėliai, mūsų Tėvynės duobkasiai: jūs ją stumiate į skurdą, ištvirkavimą, ištižimą, išigimimą, o gal – saugok, Viešpatie – ir į galutinę pražūtį. Jūs naikinate Lietuvos duonos grūdus, o tautai gaminate nuodus; patys nuodijatės ir nuodijate kitus. Jei nenorite užsitraukti ant savęs, savo vaikų, savo namų Dievo rūstybės ir bausmės, o žmonių prakeikimo, tučtuojau liaukitės gaminę ir gėrę samagoną. Verkite ir atgailaukite dėl nuodėmių, kurias per girtuoklystę patys papildėte ir kad daugeliui buvote tikrų nelaimių priežastis.

O į visus Jus, mylimieji Dieceziečiai, kreipiuosi Šv. Petro apaštalo žodžiais: „Broliai, būkite blaivūs“ (Campl. Dom.). Pasižadėkite bent iki karo pabaigos, kol atgausime Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, visai nevartoti samagono, pašalinkime iš savo tarpo girtuoklystę ant visados. Į kovą už blaivią Lietuvą kviečiu Jus, broliai Kunigai. Pavyzdžiu, para ginimais, malda išblaivinkite savo parapijiečius. Jūs, tėvai, motinos, šeimininkai, pašalinkite iš savo namų pastogių samagoną, saugokite vaikus nuo girtavimo, padarykite savo šeimas blaivias. Tu, mūsų tautos žiede ir viltie, brangus jaunime, būk blaivus, skaistus, pamaldus. Su jaunuoliška energija vaduok Tėvynę nuo samagono. Jus, mokytojai, pareigūnai, tvarkos prižiūrėtojai, šviesuomene, kviečiu į talką – padėkite mums, kunigams, išblaivinti mūsų visų taip mylimą Tėvynę Lietuvą. Atsiminkime visi, kad tauta, kuri skęsta alkoholyje ir nekovoja su juo, pasmerkta žūti.

Norėdamas atkurti neužmirštamus vyskupo Motiejaus Valančiaus darbus Kaišiadorių vyskupijoje, pavedu:

  1. Visose bažnyčiose surengti Blaivybės dieną, kurią kviečiu visus dieceziečius padaryti iškilmingą pasižadėjimą negaminti, nepardavinėti ir į burną neimti samagono; palaikyti blaivybę, vengti girtuoklystės bent iki karo pabaigos.
  2. Kiekvienoje parapijoje kanoniškai įsteigti Blaivybės broliją ir neatidėliojant pradėti griežtą kovą su girtavimu.
  3. Visus prašau ir kviečiu, ypač jus, nekalti vaikučiai, nuolat karštai melstis už mūsų diecezijos ir visos Lietuvos blaivumą. Nes, kaip sako Išganytojas: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jon 15,5).

Atlikę Atgailos dieną, pasiaukoję Saldžiausiajai Jėzaus ir Nekalčiausiajai Marijos širdims, melsdamiesi už Taiką ir Tėvynę, o dabar atsižadėję samagono ir girtavimo ir tapę blaivi tauta, galėsime su viltimi žiūrėti į ateitį ir pasitikėti Dievo gailestingumu, Jėzaus ir Marijos Širdžių globa, Šv. Juozapo, Šv. Kazimiero ir visų mūsų Šventųjų tautiečių užtarimu, kad visi mūsų priešų pikti sumanymai prieš mus, mūsų Tautą ir Tėvynę nueis niekais ir mes sulauksime laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos. Visiems mylimiems dieceziečiams teikiu savo ganytojiškąjį palaiminimą.

Kaišiadorys, Šv. Dvasios Atsiuntimo šventėje, 1944 metų gegužės mėn. 28 dieną. 
† Teofilius, Kaišiadorių vyskupas

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*