Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (6): vyskupas „In Partibus Infidelium“"

 


1929 m. įvyko pirmasis „Bedievių sąjungos” suvažiavimas.

Dienos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose

Imperatorės Jekaterinos II valdymo laikais, Sankt Peterburge kylant Šv. Kotrynos šventovės ir vienuolyno sienoms, Maskvoje buvo renčiama Butyrkų kalėjimo tvirtovė. Per ją į Sibiro katorgą ir tremtį būdavo siunčiami kaliniai, 1863 m. sukilimo dalyviai, „narodovolcai“. Kai 1923 m. balandžio 21-osios ankstų rytą Butyrkų kalėjimo kieme suburzgė sunkvežimis, kylanti saulė jau buvo nutvieskusi jo laukiantį kunigų būrelį. Vienas paskui kitą į mašiną įlipo keturiasdešimtmečiai Ivanovas, Trojgo, Rutkovskis.

Augustinas Pronckietis tiesė pagalbos ranką vyresniam pašaukimo broliui Teofiliui Matulioniui, šis – Antonijui Maleckiui, šešiasdešimtmetį Janukovičių globojo Valevskis. Kelią į Sokolnikus, kur buvo pataisos darbų kolonija, lydėjo spygliuočių miško juosta ir važiuojančiųjų mintys. Visiems kovo 25 d. nuteistiems kunigams buvo paskirta viena bendra 16-oji kamera. Vadinasi, vėl viena bendra rytinė malda ir bendras sunkus darbas kolonijos daržuose, ir vakarinis mintijimas, ir įsisukęs pašnekesys. Dažniausiai apie pašaukimą, kunigystę, gimtuosius namus. Petrapilyje gimusio A. Malevskio tėvai ir protėviai buvo kilę iš Lietuvos, Spitrėnuose prie Utenos valdė buvo Maleckių giminės dvarą.

Kun. A. Maleckis papasakojo, kai jis, dar 12 metų vaikas, buvo pavadinęs seną tarną „durnium“, tėvas, liepęs prieš įžeistąjį atsiklaupti, pabučiuoti ranką ir atsiprašyti… „Tas įvykis jį padaręs kunigu, įkvėpęs pagarbos kiekvienam žmogui ir paskatinęs gelbėti žmogų, patekusį į bet kokį vargą“, – vėliau atsiminimuose pasakojo T. Matulionis, su kuriuo pasak kun. dr. Stakausko: „ Bendrauti ne tik lengva, bet ir malonu: atsigauni ir pailsi, nors ir negalėtum pasakyti kodėl. Neturėjo to išpūsto, dirbtinio mandagumo: jautei, kad jo palankumas ir gerumas reiškiasi natūraliai, iš vidaus.“


Maskva po revoliucijos

Kun. A. Maleckiui pasakojant, kaip jis kun. Jono Bosko pavyzdžiu Petrapilyje organizavo, auklėjo ir amatų mokė lenkų neturtinguosius, kaip miesto pakraštyje įsteigė Švč. Marijos Širdies koplyčią, 16-ąją, kunigų, kamerą užplūsdavo vienas bendras rūpestis: kokia padėtis parapijose. Žmonės nerimo, laukė, rašė prašymus. Švč. Jėzaus Širdies parapijos darbininkai 1923 m. birželio 28 d. kreipėsi į patį M. Kalininą, Rusijos komunistų partijos centro komiteto pirmininką, kuris žadėjo peržiūrėti bylą. Nesulaukę savo kunigo kan. Teofiliaus Matulionio, jie liepos 22 d. įteikė prašymą su 129 parašais, kuriame apeliavo į Kalinino „gerą ir jautrią širdį“: be kunigo nėra kam rūpintis tikinčiųjų dvasiniais reikalais. Matyt, ir kitų parapijų tikintieji – darbininkai atakavo valdžios bei partijos įstaigas, kad CK vykdomasis komitetas įsakė pranešti visiems kovo 25 d. nuteistiesiems, jog Petrapilio tikinčiųjų prašymas atleisti juos nuo bausmės yra atmestas.

Kalinių likimu buvo susirūpinusi ir Lenkijos „Raudonojo kryžiaus“ organizacija, taip pat gavusi gavo vidaus reikalų komisariato pranešimą, kad prašymas perkelti kunigus kalinius (tarp jų ir kan. Teofilių) į besitaisančiųjų kategoriją yra atmestas. Vyriausioji kalėjimų valdyba ant kun. Teofiliaus ir kitų kunigų prašymų dėdavo rezoliuciją „atmesti“ (otklonit), o vyriausiasis teismas pranešdavo kaliniams, kad jų prašymas nepatenkinamas.


Butyrkų kalėjimas

1923 m. pabaigoje, prasidėjus neoficialioms Vatikano atstovų deryboms dėl katalikų padėties Sovietų Sąjungoje, iš Butyrkų kalėjimo buvo paleistas ir iš Sąjungos išsiųstas arkiv. J. Ciepliakas. 1924 m. gruodžio 11 d. RKP(b) CK iš esmės pripažino ir Katalikų Bažnyčios hierarchinę struktūrą, pritarė „Pagrindinių katalikų padėties TSRS nuostatų projektui“, kurio pirmasis punktas skelbė: „Atsižvelgiant į tai, kad dauguma tikinčiųjų katalikų dėl savo religinės organizacijos, kurios centriniai organai yra už Sąjungos ribų, ypatumų savo bažnytinę hierarchiją faktiškai sudaro ne rinkimų būdu, jie gali turėti kulto tarnautojus, paskirtus iš Vatikano, tačiau visuomet tik pritarus tarybinei Vyriausybei.“

1924 m. gruodžio 20 d. Leningrado katalikų komitetų komisija – Mackevičius, Budzevičius ir Jurkevičiaus – įteikė vyriausiajai kalėjimų valdybai septynių kunigų prašymą (tarp jų kan. T. Matulionio ir kun. A. Pronckiečio) paleisti „pirm laiko“. „Jau 22 mėnesiai Leningrado darbininkai neturi savo dvasios ganytojų; iš to kyląs nepasitenkinimas ir apkartimas. Kunigai yra labai reikalingi darbo žmonėms jų religinių reikalų aprūpinimui“, – rašyta katalikų komisijos pareiškime. 1925 m. vasario 25 d. kun. Teofilius, Maskvos kalėjimuose išbuvęs dvejus metus ir 15 dienų, atgavo laisvę.

Septyniose parapijose aidėjęs: „ Kas bus toliau?“

… Vasario pūgai vejantis Leningrado traukinį, kan. Teofilius, pro langą skaičiuodamas į pusnį subridusius laukų berželius, mintimis grimzdo į savojo gyvenimo ir didžiojo pašaukimo apmąstymus. 1923 m. liepą Sokolnikuose tyliai paminėjo savo gyvenimo penkiasdešimtmetį, 1925-ieji – kunigystės dvidešimtpenkmetis. Išskyrus pirmuosius metus Variaklianuose ir Bikavoj, viskas iki mažiausio esaties siūlelio atiteko Petrapiliui – Sant Peterburgui- Petrogradui-Leningradui. Švč. Jėzaus Širdies šventovės statybai, gyvosios parapijos auginimui. Artėja valanda, kai jis, parapijos klebonas, peržengs tvirtai suręstos klebonijos slenkstį… Tai, kad nudžiugs vargonininkas Antanas, tai, kad delnais pliaušktels geroji namų šeimininkė Ona. Parapijiečiai iš visos širdies sveikins lauktą ir pamiltą ganytoją kan. Teofiliu Matulionį, išgyvenimais dalinsis, aptarinės bažnyčios statybos planus. Bet pirmiausia kanauninkas prisistatys tuometiniam Mogiliavo vyskupijos metropolijos valdytojui prel. Przyrembeliui.

1925 m. kovo 20 d. gavo įpareigojimą kartu su savąja parapija aptarnauti ir Kolpino katalikus. Trūkstant kunigų, kan. Teofiliui kartais tekdavo aprūpinti net septynias miesto šventoves ir pasiekti tolimą provinciją – Pskovą, Novgorodą, vokiečių ir latvių kolonijas … „Žmonėms atsidavęs ganytojas,– rašė kun. dr. Stakauskas, – nenusiminė, matydamas tikinčiųjų atsidavimą ir jų ištvermę, uolų pamaldų lankymą, nors ne vienam teko už tai kalėjime sėdėti. Jie iš savo sunkiai uždirbtų skatikų kas mėnesį išmokėdavo vieną tūkstantį rublių mokesčių už savo šventovę.“

Leidinio „Bedievis“ iniciatyva 1925 m. įsteigus „Bedievių sąjungą“, įžūlumui ir psichologiniam tikinčiųjų spaudimui nebuvo ribų. Tai kasdien matydami, dar vis lietuvišku Petrapiliu vadinto miesto katalikai ir dėl nuolatinių areštų akyse tirpstantis kunigų būrelis gyveno vienu klausimu, o kas toliau! Šis reikalas dar labiau rūpėjo Šv. Tėvui. Rytų politikos misijai vykdyti Pijus XI pakvietė prancūzą jėzuitą kun. Michel d’Herbigny, Vatikano Rytų Studijų instituto prezidentą. 1925 m. spalį, pirmą kartą atvykęs, vadovavo akcijai, skirtai badaujantiems Rusijos vaikams šelpti. Pakeliui 1926 m. kovo 29 d. Berlyne, nuncijus arkiv. Eugenijus Pacelli (vėliau Pijaus XII) nunciatūros koplyčioje vyskupu konsekravo M. D’Herbigny. Oficialusis t. d’Herbigny antros kelionės į Rusiją tikslas buvęs Maskvoje diplomatinėse atstovybėse dirbančių katalikų sielovados reikalai Velykų švenčių proga, faktinis – slaptai įšventinti kelis naujus Vatikano numatytus vyskupus , išlaikyti Sovietų Rusijoje katalikų hierarchiją. 1926 m. pavasarį jis įvykdė Šv. Sosto sprendimus : Rusija buvo suskirstyta į keletą valdomų apaštalinių administratorių valdomų vyskupijų. Minskui buvo paskirtas mons. B. Sloskans ir įšventintas vyskupu, Maskvai – mons. Neveu, Leningradui — mons.A. Maleckis. Kazansko-Samaros – Simbirsko – kun. Mykolas Juodokas,lietuvis; Charkovo — kun. Vincentas Ilginas.

Trečiasis tėvo M. d’Herbigny JS vizitas buvo viešas ir skambus. 1926m. rugpjūčio 15d., per Žolinę, Maskvos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, jau neslėpdamas savo vyskupystės M. d’Herbigny aukojo pontifikalines šv. Mišias. Iš įvairių Rusijos kampų Maskvą užplūdo ne tik katalikų, bet ir stačiatikių minios. Rugsėjo 4d. vyskupui M.d’Herbigny buvo oficialiai pranešta, kad jis Rusijoje yra persona non grata ir per 24 valandas privalo išvykti iš Rusijos. Šv. Sosto skirtą misiją atlikęs dvasininkas dėl to nei nustebo, nei nusiminė. Rugpjūčio 12 d. Leningrade spėjo slapta įšventinti vyskupą Maleckį, o rugsėjo 4 d. jis dar spėjo sulaukti Maskvon atvykstant slapta įšventinto vyskupo Pijaus Neveu, apaštalinio administratoriaus Maskvai, kuriam įteikė Pijaus XI specialius įgaliojimus. Reikalui esant, skirti apaštalinius administratorius, taip pat aiškintis su valdžia Bažnyčios padėtį, rūpintis į katalikybę atsivertusiais stačiatikių dvasininkais, globoti rytų apeigų katalikų egzarchą.

Vyskupas „in partibus infidelium“

Konsekracijos proga artimą bičiulį vyskupą Antonijų Maleckį pirmasis pasveikino kan. Teofilius Matulionis, širdyje davęs priesaiką visada būti kartu, kaip kartu buvo Maskvos revoliucinio tribunolo teisme, Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimų kamerose. O iššūkio ilgai laukti nereikėjo: 1926 m. pabaigoje OGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba prie TSRS Liaudies komisarų tarybos) vysk. A. Maleckiui siūlė panašų į po kelių mėnesių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchais sudarytą sandėrį: sukviesti slapta pašventintų vyskupų – apaštalinių administratorių pasitarimą, kuris deklaruotų lojalumą sovietų valdžiai ir paneigtų Katalikų Bažnyčios persekiojimo faktus.


1929 m. vasario 9 d. konsekruotas vyskupu

Paneigti akivaizdžią tiesą? Ką daryti? Toks klausimas nei vyskupui Antonijui, nei jo pagalbininkams, ir ypač kan. Teofiliui, nekilo. Atsakymas aiškus – toliau laikytis tvirtos Apaštalų Sosto linijos. Kai 1927-aisiais ortodoksų patriarchas Sergijus Stragorodskis išleido visuotinį kreipimąsi į tikinčiuosius, kuriame skatino visus būti lojaliais Sovietų Sąjungos piliečiais, gegužės mėnesį vysk. A. Maleckis, buvo priverstas pasirašyti dokumentą, kad vykstąs „ dobrovolne“( savo noru) ir ištremtas į Archangelską. Leningrado tikintieji po kelių mėnesių išdrįso OGPU pasiteirauti, kodėl buvo suimtas jų vyskupas. „Jis nebuvo suimtas, savo noru išvyko į Archangelską“,– išgirdo paaiškinimą.

Apie tai sužinojęs 1928 m. vysk. Maleckis sugrįžo į Leningradą ir vėl ėmė eiti savo pareigas. OGPU, aišku, buvo nustebinta, tačiau kokį nors sprendimą priimti kol kas delsė. Tačiau vysk. A. Maleckis, suprasdamas, kaip svarbu Rusijoje išlaikyti katalikų hierarchiją, matydamas, kad režimo slaptosios tarnybos nepaliks jo ramybėje, pasirūpino gauti Šv. Sosto sutikimą slapta pašventinti sau padėjėją ir įpėdinį, tarp galimų kandidatų pirmuoju nurodydamas kan. T. Matulionį. 1928 m. gruodžio 8 d. raštu Pijus XI kun. Matulioniui suteikė Matregos vyskupo titulą ir paskyrė jį Leningrado apaštalinio administratoriaus pagalbininku cum jure succesionis (su paveldėjimo teise).

Vysk. M. d’Herbigny per prancūzų parapijos Notre-Dame de France kleboną kun. J. M. Amoudru atsiuntė mažo, plono popieriaus raštelį. Jo turinys buvo toks: perskaityti jį prie dviejų liudytojų kunigų, o jei tokių nebūtų – prie pasauliečių; perskaičius tuojau sunaikinti. Pranešta, kad kun. Teofilius Matulionis yra paskirtas vyskupu „in partibus infidelium“ su titulu Matrega (tai vietovė Chersonese, Sovietų Sąjungoje; senais laikais romėnai čia tremdavo krikščionis, iš kurių ir susidarė vyskupija). Pažymėta: „Konsekruoti gali ir vienas vyskupas, kad tik būtų vienybėje su Roma.“

1929 m. vasario 9-ąją Leningrado Švč. Marijos Širdies šventovėje („Na Peskach“), dalyvaujant dviem liudytojams – kun. Augustinui Pronckiečiui ir prancūzui vienuoliui kun. Mauricijui Amoudru, Antonijus Maleckis vyskupu konsekravo Teofilių Matulionį. „Dievo Apvaizda, pašaukdama vyskupą Matulionį į didžią Katalikų Bendrijos kunigaikščio garbę, uždėjo ant jo sunkų kryžių, – vėliau rašė latvių vyskupas Antanas Urbšas. – Tai buvo nuolankus kunigas, diskretus, labai geras, labai pamaldus ir labai mylintis savo tėvynę Lietuvą“,– sakė t. dominikonas Mauricijus Amoudru, pažymėjęs, jog vyskupo Teofiliaus konsekracija vyko ypač sunkiomis sąlygomis: – Katalikų bendrija policijos buvo laikoma kontrrevoliucininkų lizdu ir pagal tai traktuojama. Kunigai ekonominio gyvenimo tvarkytojų buvo įrikiuoti žemiausion kategorijon, būtent, parazitų. GPU laikė juos nepataisomais politiniais ligoniais…„

1929 m. pabaigoje vieno iš Maskvos laikraščių korespondentas rašė: „Kiekvienas dvasininkas yra antirevoliucionierius, kiekvienas religinis aktas yra antitarybinis, kiekvienas, einantis į cerkvę, išduoda revoliuciją ir jos principus.“

 

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*