Irena Petraitienė „Arkivyskupas Teofilius Matulionis (2). Pakeitęs Bikavos parapijos veidą“

Kunigas Teofilius Matulionis

„Tamsta visą mūsų šeimą išmokei garbinti Jėzaus Širdį“, – susipažinęs su kun. Teofiliu Matulioniu kalbėjo Varaklianuose gimęs vyskupas Boleslovas Sloskans. Ir kiti Varaklianų senesnieji parapijiečiai minėjo kun. Teofiliaus uolumą, jo nepaprastą meilumą bei mandagumą, nors vikarauti čia jam teko truputį daugiau nei vienus metus. Latgalijoje tais laikais parapijos gyvenime daug reiškė sulenkėję bajorai ir aristokratai. Ir Bikavoje, kur 1902 m. vasario 9 d. klebonu buvo paskirtas kun. T. Matulionis, senutė kunigaikštienė Radvilienė buvo nepatenkinta nauju klebonu: ji gailėjo senojo, kuris su aristokratais geriau buvo susigyvenęs, mėgdavo pas juos buvoti ir neatsisakydavo sėstis prie kortų staliuko. Kunigui Teofiliui atėjus pas Radvilienę su vizitu, jam į akis pasakė: „Mes kunigo nenorime!“ Būdinga, kad ji tai sakė visų vardu „Mes“! Jaunasis klebonas į tai atsakė: „Mane čia paskyrė vyskupas, todėl ir atvykau. O jeigu jūs nenorite, kad aš čia būčiau, tai prašau rašyti vyskupui skundą. Jei nežinote adreso, tai galiu jums jį duoti!“ Kunigaikštienė skundo nerašė.

Švč. Jėzaus Širdies klasikinio stiliaus mūrinė bažnyčia buvo statyta 1825 m. Stanislavos Benislavskienės lėšomis; 1896 m. vyskupo Pranciškaus Symono konsekruota. Kun. Teofilius Matulionis ėmė kurti planus, kaip Bikavos bažnyčią padidinti ir išpuošti. Jo mintyje formavosi trys dalykai: bažnyčią paaukštinti, pailginti fasadinę dalį perstatant du bokštus (ten būtų ir chorai), ir klasikinį stilių pakeisti į gotiškąjį, kuris jo širdžiai buvo mielesnis. Vienas, Vilniaus architekto A. Kleino 1906–1907 m. šventovės perstatymo projektas iš kitų išsiskyrė savo didingumu, tačiau jam realizuoti būtų reikėję daug lėšų. Uolusis klebonas, lankydamas parapiją ir kitomis progomis susitikdamas su žmonėmis, nuolat kalbėjo apie bažnyčios perstatymą, skatino vyrus ir jaunimą prisidėti prie to gražaus ir švento sumanymo, kol pagaliau visi parapijiečiai tvirtai pasiryžo perstatyti, padidinti ir išgražinti Dievo namus ! Tam reikalui paskiriamos tokios prievolės: kiekvienas pilnas ūkis savanoriškai įmokės 50 rublių, atveš tris kubus akmenų iš Bikavos ar Dricanų (13–15 km), rąstų iš valdiško miško (14 km) ir t. t. Be to, visų kaimų vyrai, jaunimas ir moterys nustatyta tvarka ateis padirbėti prie bažnyčios statybos. Tarp talkininkų dažnai buvo galima matyti ir patį kleboną Matulionį, kuris ne tik gyvu žodžiu, bet ir savo vyriška fizine jėga palaikydavo jų nuotaiką. Darbams vykdyti iš Kraslavo pakviestas Juozas Luginskas padarė nepakankamai gilius ir plačius pamatus, todėl ant jų statomi bokštai atsiskyrė nuo fasado. Tik iš Petrapilio atvykęs žymus architektas sugebėjo pašalinti gresiantį pavojų ir bokštai nenugriuvo.

Variaklanų ir Bikavos parapijų klebonas

Bažnyčios didysis altorius buvo papuoštas Švč. Jėzaus Širdies statula. Ant altoriaus padėtos iš Romos atvežtos šventųjų relikvijos. Procesijų progoms klebono rūpesčiu buvo įsigytas puošnus baldakimas ir brangus nešiojamas altorėlis su Švč. Jėzaus Širdies ir šv. Juozapo paveikslais. Prie didesnių kelių ir kryžkelių parapijoje klebono iniciatyva buvo statomi puošnūs kryžiai, kartu butelyje toje vietoje būdavo užkasamas atitinkamas dokumentas (vienas tokių dokumentų laikomas Bikavos šventovės archyve; rastas kryžiaus duobėje).

xxx

Bikavos klebonas kun. Matulionis, reguliariai lankydamas parapijas, nuolat aiškino, skatino, ragino geriau ir plačiau pažinti tikėjimo bei dorovės pagrindus. Ne tik vaikus, bet ir jaunimą, suaugusiuosius, net senius egzaminuodavo iš katekizmo. Sakoma, kad dalis vyrų kartais dėl to vengdavo su klebonu susitikti… Vargonininko lydimas užėjęs su kalenda į namus, jis užgiedodavo: „Jesu, Tibi sit gloria!“ ir, pašlakstęs susirinkusiuosius švęstu vandeniu, pasukdavo prie paruošto staliuko. Prasidėdavo laisvas pokalbis ir katekizmo žinių tikrinimas. Ir keliasdešimčiai metų praėjus po tų pasikalbėjimų, parapijiečiai prisimindavo jų turinį. Klebonas, pvz., klausė senelį: „Kuris sakramentas išganymui būtinai reikalingas?“ Tas atsakė: „Moterystė“! Vienuolikametę mergaitę klausė: „Kuris tikėjimas yra tikras?“ Toji atsakė: „Mūsų!“ Ir čia pat kunigas paaiškino visiems: „Bet kuris klaidatikis taip pat sakys „mūsų“. Į mano klausimą reikia taip atsakyti: „Tikras tikėjimas yra katalikų!“

„Turėjau laimę pažinti vyskupą Teofilių Matulionį, – atsiminimuose rašė vyskupas Jesups Rancans. – Tuomet jis buvo Bikavos klebonu ir uoliai lankydavosi mano tėviškėje Nautreni-Rogovkoje atlaidų proga, čia jis turėjo daug savo dvasinių pasekėjų. Tūkstančiai pamaldžių latvių atidžiai klausydavo ugningų jo pamokslų. Ypač jis buvo mėgstamas kaip nuodėmklausys. Jo klausykla nuolat būdavo apgulta žmonių. Savo darbą šventovėje jis pradėdavo pirmasis labai anksti rytą ir baigdavo paskutinis vėlyvą popietę. Ne tik Bikavoje, bet ir kitose kaimyninėse parapijose vyskupas Matulionis buvo mylimas ir gerbiamas kaip tikrai malonus ir pasiaukojęs Dievo tarnas.“ Savo asketinio gyvenimo aštrumus kun. Teofilius taip mokėjo slėpti nuo savo draugų ir parapijiečių, kad šie nepastebėdavo jame nieko ypatingo. Tačiau Bronislava Grisulytė pasakojo, jog 1901–1910 m. laikotarpiu kun. Teofilius kartais atvykdavo pas Dricanų kleboną padėti sielovados darbe ir ten nakvodavo. Kad ir išvargęs ilgoje kelionėje (iki Rezeknės 34 km, važiuodavo paprastu arkliniu vežimu), jis visada miegodavo ant plataus, viena paklode pridengto medinio suolo, o pagalvės vieton pasidėdavo du akmeniu. Keldavosi labai anksti apie trečią valandą ir skubėdavo į gana toli nuo klebonijos esančią bažnyčią pasimelsti.

Kunigas Teofilius stengėsi įkvėpti, kad ir vaikai, ir suaugusieji įprastų labiau gerbti ir vertinti Atgailos sakramentą. Jis dažnai primindavo, kad savo nuodėmes išpažįstame pačiam Jėzui Kristui per kunigą. Jei kartais neįmanoma kunigo prisišaukti, kaip, pvz., mirties pavojuje, karo ar revoliucijos metu, negalima išpažinties atidėlioti: paėmus į rankas kryželį reikia pačiam Jėzui Kristui su gailesčiu išpažinti savo nuodėmes ir prašyti atleidimo. (Petrapilyje yra buvę atsitikimų, kai kunigas, atvykęs pas mirštantį, jau netekusį žado, iš kitų patirdavo, jog ligonis, kol galėjo kalbėti, atliko išpažintį su kryželiu rankoje, kaip mokė kun. Teofilius. Dabar ligonis gaudavo iš kunigo išrišimą.) Dalis kunigų ir net tikinčiųjų papeikdavo kun. Teofilių už smulkmeniškumą ir lėtumą klausant išpažinčių. Neretai atsitikdavo, kad per visą dieną jis atleisdavo vos kelis atgailotojus, gi sekmadieniais ir šventėmis vėlai vakare būrys žmonių eidavo nuo jo klausyklos į namus, nespėję atlikti išpažinties. Todėl jaunimas ir vyrai ėmė vengti jo klausyklos, ieškodami „greitesnių nuodėmklausių.“

Kun. T. Matulionio padidinta Bikavos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Kun. Teofilius, kan. S. Kiškio nuomone, nebuvo flegmatikas, o atvirkščiai, turėjo gyvą ir aktyvų protą, ryžtingą valią ir be galo jautrią, karštą širdį. Negalima jam prikišti nė sąžinės bailumo… Tiesa, kaip jo draugai pastebėjo jau seminarijoje, kunigo sąžinė buvo itin jautri ir švelni. Jis nuoširdžiai gerbė ir pačią kunigystę, ir visa, kas šventa. Tas jo jautrumas ir didelė pagarba Atgailos sakramentui, dvasios tvirtumas ir suvokimas, kokia rimta yra padėtis, privertė susidaryti išpažinčių klausymo „savąjį“ metodą. Uoliam ganytojui tekdavo dažnai taisyti anksčiau netinkamai atliktas išpažintis arba pamokyti, kaip atlikti viso gyvenimo išpažintį. Jam rūpėjo nuraminti baikščias sielas, apšviesti ir uždegti apsileidusius, uolesniems nurodyti tikrą tobulumo kelią. Tad nenuostabu, kad į jo klausyklą plaukė būriai žmonių net iš tolimų parapijų – juos traukė kunigo uolumas, išmintis, meilumas, gera, gailestinga širdis ir neišsemiama kantrybė. Pasak kan. S. Kiškio, galima sakyti, kad visa, kas Bikavos parapijos dvasioje buvo susikaupę ir vėliau pražydo krikščioniškojo gyvenimo dorybėmis, savo šaknimis siekė kun. Teofiliaus klausyklos. Daugelis mirties patale prisipažindavo, kad, atlikęs pas kun. Teofilių išpažintį, niekad nebuvo praradę sąžinės ramybės ir išganymo vilties. Atgailotojai atvykdavo pas jį net iš tolimesnių parapijų. Tai liudija ir vysk. B. Sloskans, kurio sesuo buvo didelė kun. Teofiliaus gerbėja. Ji buvo mokytoja ir nuo 16 metų amžiaus domėjosi kun. Teofiliaus asmeniu, kuris jai padaręs tiek įtakos, kad ji tai laiko atsivertimu. Būdama mokytoja, ji dalyvavo įvairiuose susirinkimuose, ypač jaunimo, ir su užsidegimu skleidė religinę dvasią, einančią iš kun. Teofiliaus. Be to, ir pats kun. B. Sloskans eidavęs išpažinties pas kun. Teofilių Matulionį.

Kun. Teofilius, gerbdamas Dievo namų šventumą ir sakramentų kilnumą, labai žiūrėjo žmonių laikysenos šventovėje. Jis panaikino paprotį, pagal kurį vyrai ir moterys stovėdavo susimaišę. Ne tik sekmadieniais, bet kartais ir paprastomis dienomis nuo vidurnakčio žmonių būriai stoviniuodavo prie dar uždaros bažnyčios, kad pirmiau prieitų prie klausyklos. Kartais savo teisėms apginti kai kas pavartodavo ir fizinę jėgą. Anksti atėjęs kun. Teofilius nuramindavo minią, o įleidęs ją į bažnyčią, vyrus surikiuodavo klausyklos dešinėje, moteris — kairėje (toji tvarka ilgai laikėsi). Tuos, kurie skubėdami užimti vietą prie klausyklos nepriklaupdavo prieš Švenčiausiąjį, perspėdavo ir liepdavo sugrįžus priklaupti. Kartais, pakilęs iš klausyklos, dideliu taktu ir kantrumu malšindavo minią ir apvaldydavo jos bangavimą.

xxx

Dricanų parapijos tikybiniu požiūriu mišri šeima – motina ortodoksė, tėvas katalikas – paprašė Bikavos parapijos kleboną kun. T. Matulionį pakrikštyti jų silpną kūdikį. Caro įstatymai tokiais atvejais griežtai draudė katalikų kunigams krikštyti vaikus – tai turėjo padaryti ortodoksų kunigas. Kun. Teofilius, matyt, manydamas, kad Dievo reikia labiau klausyti nei caro, slaptai kūdikį pakrikštijo. Tėvai, matyt, neišlaikė paslapties, nes apie tai sužinojo rusų popas misionierius ir 1909 m. apskundė kun. Teofilių Rezeknės apskrities (Latvijoje) teismui .

Vitebsko gubernijos teisėjas Dementjevas teisme klausė kaltinamąjį: „Ar prisipažįsti nusikaltęs įstatymui?“ Tas atsakė: „Kas apie mane skunde parašyta, viskas yra tiesa.“ „Ar žinojai, kad kūdikio motina yra ortodoksų tikėjimo?“ „Žinojau, bet taip pat žinojau, kad kūdikis yra silpnas ir kad mano pareiga Dievui buvo pasirūpinti, kad jis nemirtų be krikšto! „Petrapilio Teismo Rūmų 1909 m. balandžio 16 sprendimu buvo nubaustas 50 rublių ir trims mėnesiams nušalintas nuo bažnytinių pareigų. Šitas teismas iš dalies atidengė kun. Teofiliaus dvasios turtus: ten sužibo jo gyvas ir tvirtas tikėjimas, tiesos meilė, nesudrumsta išmintis ir dvasios pusiausvyra. Šiomis dvasios savybėmis jis pelnė net savo teisėjo palankumą, nors buvo ištremtas iš katalikiškos Latgalijos. Tesimo nubaustas kunigas net savųjų buvo laikomas ne tik netekusiu garbės, bet ir kaltinamas „per dideliu uolumu“ ar netaktu. O juk kunigui, pasak kan. S. Kiškio, be galo sunku jaustis „kaltam“ ne tik valdžios, bet dar labiau dvasininkų akyse: „Matyt, Dievo Apvaizda norėjo, kad kun. Teofilius paragautų kartumo ir iš šios taurės, nes jo dvasia turėjo pasiruošti daug skaudesniems išbandymams. Čia buvo tik nedidelė repeticija.“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*