Merkelis Giedraitis, Žemaičių vyskupas (1536-1609)

Melchijor_Giedrojc._Мэльхіёр_Гедройц

Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis

         Per didįjį bažnyčios jubiliejų, 1900-aisiais, JAV lietuviai kreipėsi lotyniškai ir lietuviškai spausdintu raštu (redagavo A. Dambrauskas) „Balsas Amerikos lietuvių” į Šv. Tėvą Leoną XIII, kad į šventųjų skaičių būtų įrašyti vysk. Merkelis Giedraitis ir jėzuitas Andrius Rudamina SJ.

Merkelis Giedraitis (apie 1536-1609 06 06 Varniuose) buvo Medininkų (Žemaičių) vyskupas, lietuviškų knygų pradininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, laikomas antruoju Žemaitijos krikštytoju.

Giedraitis buvo kunigaikščio Mato ir kunigaikštytės Onos Krošinskaitės sūnus. Keliolikos metų laikotarpyje jis studijavo keturiuose protestantiškuose universitetuose. 1550 02 12 su broliu Kasparu buvo įmatrikuliuotas Karaliaučiuje. Visą dešimtmetį paskui jis praleido Lietuvoje, ir turėjo dvarų mokytojų (jų tarpe ir Jurgio Zablockio) toliau lavinamas. 1560 02 14 vėl žiemos semestrui jis įsirašė Wittenbergo universitete. Po pusmečio jis atvyko į Tubingeną ir čia rugpjūčio 14 d. įsimatrikuliavo pirmuoju („Melchior Gedrotius”) mokytojo J. Zablockio atlydėtoje devynių Lietuvos didikų grupėje. Ją per Mikalojų Radvilą Juodąjį į Tubingeną buvo išraginęs uolus protestantizmo skleidėjas P. Vergerijus, kuris du kartus lankėsi Vilniuje. Su trumpa pertrauka Merkelis studijavo Tubingene trejus metus. 1563 m. pabaigoje kartu su Pr. Skuminu (Tiškevičiumi) ir dviem broliais Valavičiais jis išvyko studijų į Leipcigą. Kaip paprastai darė užsienyje studijavę Lietuvos didikai, ir jis neįgijo akademinio laipsnio.

Ar Merkelis, kaip didelė dauguma jo amžininkų kilmingųjų Lietuvoje, buvo perėjęs į protestantizmą, užtenkamai nėra įrodymų. Apie kokį jo formalų vėlesnį pasivertimą katalikybėn neužsiminė jokie šaltiniai, kai pavyzdžiui apie tuo pat metu (1575) Vilniaus vyskupijai skiriamą koadjutorių Jurgį Radvilą archyve tos rūšies žinių yra daug. Uoli globa P. Vergerijaus, kuris iš visos lietuvių studentų grupės Tubingene sėkmingai studijuojantį Giedraitį buvo labiausiai pamėgęs, įrodo, kad šis studentaudamas neabejotinai šliejosi prie protestantų. Jis turėjo ne vėliau kaip Mikalojus Radvilas Našlaitėlis vėl apsispręsti už Romos tikėjimą (1567). 1571 m. jis tapo kunigu. 1572 m. vasario 8 d. buvo įvestas į vyskupo Valerijono Protasevičiaus kapitulą prelatu-kustošiumi, kuriam buvo pavesta bažnytinių turtų ir liturginių dalykų priežiūra. Dažnai buvo klaidingai rašyta, kad jau 1573 Merkelis vykęs į Paryžių pas pirmąjį elekcinį karalių Henriką Valois sau nominacijos į Žemaičių vyskupus gauti. Betgi Medininkų vyskupas Jurgis Petkūnas (Petkevičius) mirė tik 1574 metų vidurvasaryje, ir dėl vakuojančios vietos Medininkuose dramatiškos varžybos prasidėjo tarp Gniezno primo, arkivyskupo Jokūbo Uchanskio proteguojančio seserėno, kanauninko Jokūbo Voroneckio, ir Giedraičio tik nuo 1574 m. pabaigos. Vilniaus prelatą palaikė Varnių kapitula, Vilniaus vyskupas, Lietuvos luomai, konvertitas Radvilas Našlaitėlis ir Vilniaus Jėzuitai.

 Betgi Voroneckio kandidatūrą į Žemaičių vyskupus, primo prašomas, uoliai rėmė pats popiežius Grigalius XIII nuncijus, V. Laureo. Tik karaliui priklausomos kandidato nominacijos klausimas buvo likęs neaiškus, kai Henrikas pabėgo į Paryžių. Varžybos užtruko. Lietuvai, kuri kratėsi Voroneckio, reikėjo už Giedraitį toliau kovoti, nes Medininkai vakavo iki 1575 m. pabaigos. Nors karalius Voroneckiui nominaciją buvo žadėjęs, tačiau Giedraitis užbėgo konkurentui už akių: 1575 m. balandžio pabaigoje nuskubėjo į Paryžių ir gavo iš Henriko formalią nominaciją. Betgi galutinai nulėmė į katalikybę grįžusiųjų Radvilų (Našlaitėlio ir į Romon studijuoti atvykusio jo brolio Jurgio) ir Vilniaus jėzuitų pastangos. Uchanskio ir Laureo nusivylimui popiežius Grigalius XIII apsisprendė už naujo vyskupo paskyrimą, nebenorėdamas laikyti vyskupijos be vyskupo, kai Voroneckis vis dar tikėjosi reikalingos nominacijos iš būsimo išrinkto valdovo. Penkiuose raštuose, kurie nuėjo į Romą, vis buvo pabrėžiamas faktas, kad Giedraitis sklandžiai moka gimtąją „žemaičių kalbą”, reikalingą sielovadai. Bet jis „taip nepatinka tiems, kurie nemoka žemaičių kalbos” (Varnių kapitulos raštas 1575 07 23). Su stipriais įrodymais, kad Giedraitis moka lietuviškai, į Romą ėjo taip pat Vilniaus vyskupo ir ypač jėzuitų prašymai. O šių antireformacinėse misijose jau buvo paaiškėję, kad liaudies kalbos nemokėjimas buvo viena iš žmonių religinio tamsumo priežasčių. 1576 01 16 paskirtas Medininkų vyskupu, Velykomis Vilniuje įšventintas ir iš vyskupo Protasevičiaus gavęs keletą lietuviškai mokančių kunigų, su jėzuitu Mikalojumi Sedkovskiu jis vasarą apvažiavo sunykusią vyskupiją. Joje bebuvo likę 18-20 kunigų (klaidingai nuo seno kartojama ana įspūdingoji legenda apie likusius tik „septynis kunigus”), kuriuos beveik visus galima atsekti pagal pavardes. Kunigų trūkumas buvo didžiausias, ypač liaudies kalbą mokančių. Tad naujų kunigų rengimas buvo vienas iš svarbiausių Giedraičio rūpesčių. Iš pradžių jis pats kandidatus mokė Alsėdžiuose, o katedros mokykloje Varniuose buvo teikiamas pradžios mokslas. Jis jau 1577 m. kvietė Vilniaus jėzuitus atvykti vesti diecezinės seminarijos. Betgi ją tebuvo įstengta įkurti tik po jo mirties. Tad vyskupas Giedraitis turėjo tenkintis 12 klierikų, juos savo lėšomis išlaikydamas Vilniuje.

 Giedraitis nuotal ieškojo tada išpopuliarėjusių jėzuitų talkos. 1582 m. jis padėjo įkurdinti jėzuitus Rygoje, ir ten per Verbas (balandžio mėn. 7 d.) karaliaus Stepono Batoro akivaizdoje iškilmingai pašventino jėzuitams paskirtą Šv. Jokūbo bažnyčią. Nesitenkindamas atsitiktinėmis Rygos jėzuitų misijomis, kuriomis jie po 1583 m. buvo ėmę lankyti šiaurinę vyskupijos dalį, Giedraitis 1587 m. pats rašė jėzuitų generolui į Romą ir labai vaizdingai išdėstė liūdną vyskupijos būklę, ir prašė atsiųsti keletą jėzuitų pastovioms misijoms. Gavęs du jėzuitus (Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą), juos įkurdino Kražiuose, bet jėzuitų kolegija ten buvo įkurta tik praėjus šešeriems metams po jo mirties. Ir Karžiuose, ir Vilniaus srityje Giedraitis užrašė jėzuitams žemių.

 Iki Giedraičio Žemaičiuose nebuvo nė vieno vienuolyno. 1603 m. Jonas Karolis Chodkevičius įkurdino bernardinus (pranciškonus observantus) Kretingoje, kur dar prie Giedraičio galvos buvo pastatytas mūrinis vienuolynas. 1558 m. gegužės 28 d. jis buvo iškilmingai pašventinęs kertinį akmenį bernardinų vienuolynui Radvilų Nesvyžiuje. Giedraitis buvo pirmasis ganytojas apaštalas. Jis dažnai lankydavo parapijas, sakydavo lietuviškus pamokslus, pats klausydavo išpažinčių, pamokęs katekizmo, dalydavo dovanų, ypač pagardus (Jėz. Arch. Polonia 75 f. 305). Jo prašomas nuncijus Caligari atsiuntė savo apklausinėtoją (auditorių) Tarkvinijų Pekulą. Šis atliko 1579 m. Medininkų vyskupijos vizitaciją. Pekulo surašytas protokolas apie parapijas, kartu su M. Sedkovskio laiškais, betarpiškai liudija, kokią visais atžvilgiais suirusią vyskupiją radęs Giedraitis. Ne tik žmonių tamsumas, bet ir pačių kunigų drausmės kritimas, bažnytinių žemių išgrobstymas, liturginių daiktų ir rūbų trūkumai buvo vis sutinkami reiškiniai.

 Giedraitis rūpinosi įgyvendinti žinomus, 1563 m. pasibaigusio Tridento susirinkimo nutarimus. Tad visos reformos, darytos jo vyskupijoje, vyko „Tridentinum” ženkle. Siųsdamas savo kandidatus į Vilnių, pats juos įšventindamas, Giedraitis išsiaugino eilę aktyvių talkininkų: lietuviškais pamokslais išgarsėjusį vyskupą Merkelį Geišą, pavyskupį Joną Kazakevičių. Giedraičio bendradarbiais ar jo paties parengtais sielovados darbininkais buvo ir jo įpėdinių kapitulos nariai: Jonas Višemirskis (vėliau pavyskupis), Mikalojus Daukša, Mikalojus Pavietra, Matas Babinauskas, Kristupas Dirvoniškis, Juozapas Gardiškis, Petras Petkūnas. Tarp klebonų paminėtini: Baltrus Krešinskis (Kaunas), Kristupas Sukšta (Šiaulių), Matas Kobilinskis (Josvainių), Andrius Burčakas, Jurgis Kelpša ir kiti.

 Iš Tridento nuostatų gana svarbi buvo tikinčiųjų katechizacija, ir čia Giedraitis turėjo trejopą uždavinį:

 a) atversti į protestantizmą pakliuvusius,

 b) labiau apšviesti silpnai pažįstančius tikėjimo tiesas,

 c) ištraukti dar užsilikusius pagonybėje.

 Jo rūpesčiu Medininkų vyskupijai M. Daukša išvertė jėzuito Ledesmos Katekizmą. Ar ką nors bendra Giedraitis yra turėjęs su 1585 Vilniuje spausdintu Kanizijaus Katekizmo vertimu, kurio nė vieno egzemplioriaus iki šiol nėra surasta, lieka atviras klausimas. Turbūt Kanizijų išvertė koks lietuvis jėzuitas. O Giedraitis pats tėra parašęs, studentaudamas Tubingene, vieną proginę lotynišką knygutę (1561 m.), kai mirė jo studijų draugo Viesolovskio motina (Estreicher, Bibl. Pol. 18, 133). Daugiau jo knygų nežinoma, ir greičiausiai jis nieko neberašė, nes visą gyvenimą buvo veiklos žmogus. Jam rūpinantis ir duodant lėšas, buvo išleista Daukšos ir kt. išverstoji Jokūbo Vujeko Postilla Catholicka, kuri yra dedikuota pačiam Giedraičiui. Apie tai, kad Medininkų vyskupas tą stambų leidinį savo pinigais apmokėjo, yra išlikusi įdomi Vilniaus jėzuitų korespondencija (Comm. Balt. I. 1954. 61-67). Anas įspūdingas Postilės įvadas apie lietuvių kalbos branginimą galėjo būti paties Giedraičio inspiruotas, nes jis visai atitiko jo nusistatymą. Nuo pat jo vyskupavimo pradžios buvo imtas kelti reikalas neniekinti liaudies kalbos. Taip darė ir jo įpėdinis Mikalojus Pacas. Šitaip Giedraitis tapo vienu iš pradininkų lietuviškų knygų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje vien todėl, kad jis skatino ir sudarė sąlygas knygai liaudies kalba pasirodyti.

 Radęs didelių trūkumų kunigų gyvenime, Giedraitis taikė Tridento nuostatus, kietai kovodamas prieš bažnytinių vietų (beneficijų) telkimą vienose rankose, ir čia jis nemaloniai susidurdavo su ateiviais iš Lenkijos. Jis uoliai tvarkė ir nekanoniškas santuokas, atliktas ne pagal formalų moterystės sakramentą. Ir srityje pačių pamaldų, kurios parapijose buvo sunykusios, jis įvedinėjo Tridento susirinkimo reikalaujamą tvarką. Jis sustiprino liturginį ir iki aukšto laipsnio išvystė bažnytinį liaudies giedojimą. Su savo giesmininkais jis, kai Vilniuje nuo 1591 m. vis nebuvo vyskupo, atvykdavo aptarnauti sostinės katedros. Su jais jis 1597 m. atliko Didžiosios savaitės liturginius giedojimus.

 Jam kėlė didelio rūpesčio per protestantizmo dešimtmečius pairusių ar visai žuvusių parapijų sutvarkymas ir jų atnaujinimas. Giedraičio prašomi, valdovai Steponas Batoras (1578 08 01), kuriam Medininkų vyskupystė Vilniuje po sėkmingų žygių prieš Maskvos Joną IV uždėjo popiežiaus atsiųstą specialų šalmą, ir Žygimantas Vaza (1592 04 02) raštu davė įsakymus sugrąžinti ir atlyginti už neteisingai užgrobtas ir valdytas bažnytines žemes. Reikėdavo ir bylinėtis. Šalia tokių iš kalvinų ir liuteronų per teismus atkovotų buvusių katalikų bažnyčių bei užgrobtų parapijų žemių Giedraitis pats statė ar statydino naujas bažnyčias, kūrė naujas parapijas. Nepilnose Valančiaus Žemaičių Vyskupystės „Toblicėse” galima surankioti Giedraičio vyskupavimui (1576-1609) dvylika naujai pastatytų bažnyčių, kurių fundatoriais buvo karalius, didikai ir pats Giedraitis. Bažnyčių buvo pastatyta ir Mažosios Lietuvo bei Kuršo pasienyje, kad ten būtų atsvara prieš protestantus. Giedraičio mirties metais, kaip rodo autentiški liudijimai, Medininkų vyskupijoje buvo rasta 50 parapijų. Vyskupas Giedraitis ne tik buvo atgavęs didelę dalį senų parapijų (XVI a. viduryje jų buvo 38), bet jis suorganizavo ir naujų, paruošdamas 20 kunigų. 1587 m. jis pirmasis padalijo vyskupiją į tris dekanatus (Virbalio, arba Užnemunės, Viduklės ir Luokės). Nėra jokių pėdsakų, kad Giedraitis būtų sušaukęs Tridento susirinkimo reikalaujamą kunigų sinodą. Sujauktoje vyskupijoje jis ir be organizuotų metinių sinodų tvarkė savo kunigų būrį.

 Jaunas būdamas, jis kartu su broliu Kasparu buvo parašą padėję po Liublino aktu. Tapęs vyskupu, visur sąmoningai pabrėžė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybingumą. Kovoje dėl Vilniaus vyskupijos sosto (1592-1600) Giedraitis šalia kanclerio Leono Sapiegos buvo vienas iš žymiausių lietuvių tezės palaikytojų: mitrą sostinėje galėjo nešioti Lietuvos pilietis, valdovo nominuotas ne Lenkijos, o Lietuvos kanclerio antspaudu. Giedraičiui buvo siūloma iš Varnių užkampio persikelti į žymiai turtingesnę sostinės vyskupiją. Kai tik vakuodavo Vilniaus vyskupo sostas, Medininkų vyskupai visada ten išskubėdavo persikelti. Tačiau jis iš Medininkų nesijudino ir Lietuvos teises sostinės vyskupijoje toliau gynė.

 Įkūrus Vilniaus Akademiją (1579 m.), kuriai Giedraitis užrašė žemių Riešėje, teko jam Akademijos protektoriaus titulas. Kaip vyskupas priklausė jis respublikos senatui, ir turėjo įvairių valstybinių pareigų. Eilę metų js buvo komisijos narys Žemaičių ir Kuršo sienoms nusmaigstyti. Iš tos jo veiklos Karaliaučiaus archyve yra įdomios medžiagos ir originalių laiškų.

 1601 m. Giedraitis sėkmingai išsprendė aštrius Radvilų ir Chodkevičių vaidus, galėjusius baigtis naminiu karu. Eilė faktų rodo jo religinę toleranciją iki pat gyvenimo pabaigos. Giedraitis mirė Varniuose 1609 04 06 ir buvo katedros rūsyje tik po mėnesio iškilmingai palaidotas (gegužės 11 d.). Apie tai laidotuvių dieną rašė į Romą šeši kapitulos kanauninkai. 1909 m. E. Volteris prelatą A. Dambrauską suklaidino, mirties datą laikydamas gegužės 11 d. Giedraičių bažnyčioje stikliniame inde buvo laikoma išbalzamuoto Giedraičio išimta širdis. Nuo XVII a. ėjo garsas jį laikyti švento gyvenimo vyru, ir jėzuitai buvo pirmieji, kurie tai skleidė (Jėz. Arch. Polonia 75 f. 305). Giedraičio auklėtiniui žemaičiui J. Kazakevičiui 1638 m. Medininkų kapitula buvo pavedusi parašyti jo biografiją. Bet, tapęs koadjutoriumi, Kazakevičius neatliko to darbo, bent jis liko nežinomas. Per didįjį bažnyčios jubiliejų, 1900-aisiais, JAV lietuviai kreipėsi lotyniškai ir lietuviškai spausdintu raštu (redagavo A. Dambrauskas) „Balsas Amerikos lietuvių” į Šv. Tėvą Leoną XIII, kad į šventųjų skaičių būtų įrašyti Merkelis Giedraitis ir jėzuitas Andrius Rudamina. Švęstoji jo mirties 300 metų sukaktis (1909 m.) buvo iškilmingai pažymėta Žemaičių vyskupijos bažnyčiose. Be to, vyko eilė minėjimų, paskaitų-vakarų. Lietuvių spaudoje („Draugija”, „Vadovas”, „Šaltinis” ir kt.) buvo prirašyta nemažai straipsnių.

 Visą Giedraičio veikimą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštijoje charakterizuoja lietuviškoji linija, pradedant nuo jo anų varžybų laimėjimo, kadangi jis lietuviškai mokėjo. Giedraičio lietuvių kalbos branginimas, jo lietuviški pamokslai ir visas apaštalavimas liaudies kalba, jo paties lėšomis išleistos lietuviškos knygos ir jo kova už Lietuvos valstybingumą Medininkuose buvo sukūrusi naują lietuvišką dvasią, kurios palaikytojai ar tęsėjai buvo M. Daukša, M. Pacas, Geišas, Kazakevičius ir kt. XVII a. viduryje ši Giedraitinė dvasia nusilpo. Naujajai Lietuvai Giedraičio asmuo tapo brangus, nes daugelis jo veikimo pastangų sutapo su atgimusios Lietuvos idealais.

 (Panaudoti tekstai iš Zenono Ivinskio Rinktinių raštų, t. 4, „Krikščionybė Lietuvoje”. Roma, 1987)

 Šaltiniai ir literatūra:

  •  Ivinskis Z. Merkelis Giedraitis arba Lietuva dviejų amžių sąvartoje // Rinktiniai raštai. — T. 4. — Roma, 1987.
  • Boruta J. Didysis Žemaičių ganytojas Merkelis Giedraitis // Mikalojaus Daukšos «Katekizmui». — Klaipėda, 1995. — P. 15—23.
  • Ulčinaitė E. Merkelis Giedraitis — vyskupas, mecenatas, poetas // Naujasis židinys. — Nr. 9/10. — 1999. — P. 444—453.
  • Rabikauskas P. Krikščioniškoji Lietuva. — Vilnius, 2002. — P. 157—159.

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*