Kun. Juozas Šalčius „Mūsų tautos dvasios milžinai“

1bd0d5cdab0c59a1774523a8bd5ad66dc15cc4cf_article_scale

Julijonas Steponavičius gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Vilniaus-Trakų apskrityje. Pirmasis Juliuko mokytojas buvo jo tėvas Karolis Steponavičius. Pradžios mokyklą Gervėčiuose lankė vos 2 mėnesius. Į gimnaziją jį rengė Gervėčių klebonas kun. Ambraziejus Jakavonis, o aritmetikos mokė pats tėvas.

1921 m. rudenį tėvas arkliuku atvežė Julių į Vilnių. Jis buvo priimtas į Vytauto Didžiojo gimnazijos prieklasę ir apgyvendintas Subačiaus g. Nr. 16, Didžiojoje lietuvių prieglaudoje. Pirmieji mokslo metai gimnazijoje Juliui buvo labai sunkūs, nes teko su ryšuliais keliskart keisti gyvenamąją vietą. Spalio 1 d. lenkų valdžia atėmė Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos (kur dabar yra įsikūrusi Valstybinė konservatorija) patalpas. Į gatvę išmestą lietuvių gimnaziją priglaudė žydai. Teko mokytis popietinėmis valandomis žydų gimnazijos patalpose Arklių gatvėje. Vilniaus visuomenei įsigijus ir suremontavus namą Šventųjų Pilypo ir Jokūbo gatvėje, Vytauto Didžiojo gimnazija įsikūrė tenai ir prasidėjo normalus mokslo darbas.

Tų pačių metų spalio 5-6 d. lenkų valdžia išmetė į gatvę Didžiosios lietuvių prieglaudos vaikus ir mokinius. Nuskriaustuosius priglaudė Aušros Vartų mergaičių bendrabutis. 1922 m. dalis nukentėjusių mokinių buvo apgyvendinta Filaretų g. Nr. 17, dalis – Subačiaus g. Nr. 23. Čia pateko ir busimasis vyskupas Steponavičius.

1926 m. lenkams pagailo namų Subačiaus gatvėje ir jie išvaikė lietuvių mokinius. Juliui teko dvejus metus nuomoti kambarį. Maistą gabenosi iš namų. Rūpestingas tėvas dažnai lankydavo savo sūnų vargdamas 3-4 paras, kol arkliuku sukardavo 70 km į vieną ir tiek pat į kitą pusę.

1928 10 05 lenkų valdžia likvidavo Vilniaus mokytojų seminariją. Jos mokiniai turėjo palikti Vilnių. Atsirado laisvų vietų Filaretų g. Nr. 17 bendrabutyje. Čia ir apsigyveno Julijonas Steponavičius. 1930 m. jis baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją ir tų pačių metų rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1936 06 21 magistro laipsniu, parengęs ir apgynęs mokslinį darbą. Primicijos buvo Gervėčiuose 1936 07 05. Pagal arkivysk. Romualdo Jalbžykovskio pasakymą, jaunas kunigas Julijonas Steponavičius turėjo būti paskirtas vikaru į Valkininkus, bet lenkų civilinė valdžia užprotestavo, nes Valkininkai ir Miciūnų kaimas buvo toje pačioje Vilniaus-Trakų apskrityje, kur gyveno „aršus“ lietuvis – kunigo Julijono tėvas.

Pirmoji pastoracinė kun. Julijono Steponavičiaus vieta buvo Rodūnia. Jis ten išbuvo vikaru vos dvi savaites. Rodūnios parapijoje buvo nemažai už savo teises kovojančių lietuvių. jauną lietuvį kunigą jie iškart pamilo. Lenkams tai buvo nepakenčiama, ir 1936 m. rugsėjo mėn. kun. J. Steponavičius skiriamas į sulenkintą Gardiną Bernardinių 7-metės mergaičių mokyklos kapelionu.

1939 m. prasidėjus karui ir žlugus Lenkijos valstybei, Gardino faros [parapinės bažnyčios] klebonas norėjo pasilikti kun. Julijoną Steponavičių pas save vikaru. Tačiau šis paprašė arkivysk. Jalbžykovskį skirti jį į lietuvišką parapiją. Tuo metu buvo laisva Palūšė, ten jam ir pasiūlė. Gavęs skiriamuosius dokumentus, 1939 m. rugsėjo mėnesį kun. Steponavičius atvyko į Palūšės parapiją. Palūšiečiai jį mini kaip tvarkingą kleboną, gerą administratorių ir pavyzdingą sielų ganytoją.

1941 m. vasario mėnesį kun. Steponavičius tapo Naujojo Daugėliškio klebonu. Daugėliškiečiai – žmonės pamaldūs, gerbiantys Bažnyčią ir kunigą, – su jais jaunas kunigas greit rado bendrą kalbą. Tik čia atsirado naujų sunkumų – karas ir jo pasekmės. Vokiečių okupacijos metu Daugėliškio apylinkėse veikė lenkų baltieji ir sovietų raudonieji partizanai, be to, spaudė hitlerinis režimas. Visi daug reikalavo iš gyventojų ir kunigo, visų reikėjo bijoti. Žuvo daug nekaltų žmonių. Kun. J. Steponavičius, ramaus būdo žmogus, linkęs tik gera daryti, nesivėlė į politinę veiklą, kantriai viską pakėlė ir laimingai išgyveno visus sunkumus.

1946 m. pasidarė aktualūs Adutiškio parapijos, o vėliau ir Švenčionių dekano postai. Arkivysk. Mečislovas Reinys numatė šioms sunkioms pareigoms kun. J. Steponavičių. Nors ir nenoromis, bet nuolankiai paklusdamas savo Ganytojo sprendimui, 1946 04 23 kun. Julijonas paliko ramią lietuvišką Daugėliškio parapiją ir persikėlė į mišrią lietuvių-lenkų Adutiškio parapiją, kuri ribojasi su Baltarusijos respublika, o ten Bažnyčios, kunigų ir tikinčiųjų padėtis darėsi vis liūdnesnė. Adutiškyje kun. Steponavičius rado jau senokai remontuotą bažnyčią, karo metu nukentėjusią kleboniją. Parapijiečiai daugiausia lietuviai; lenkai, nors jų mažuma, išlaikę prieškarinių lenkų ponų ambiciją ir reikalavimus. Pamaldas vieną sekmadienį gieda lietuviai, o kitą – lenkai. Pamokslai kas sekmadienį ir vieniems, ir kitiems, aiškiai skriaudžiant lietuvių daugumą. Jaunatviškos kunigo energijos ir geros parapijiečjų valios dėka visi remonto darbai buvo sėkmingai užbaigti; suderinta pamaldų tvarka, kuri nepakeista iki šiolei.

Adutiškio parapija didelė, taigi Adutiškio klebonui ir Švenčionių dekanui buvo ypač daug pastoracinio darbo. Be to, dažnai tekdavo arkliu važinėti po 30-40 km į Baltarusiją. Civilinė valdžia pradėjo drausti kunigams važinėti į atlaidus kaimynams patalkininkauti. Tik dekanui buvo leidžiama vykti į visas savo dekanato parapijas. O tų parapijų – per 20. Vidutiniškai kiekvieną mėnesį tekdavo nebūti namie po porą sekmadienių. Gerai, kad dekanas turėjo darbščius ir klusnius vikarus (kun. Juozas Juodagalvis, kun. Pijus Jankus ir kt.).

1955 m. dekaną kun. J. Steponavičių užgulė nauji rūpesčiai. Jis sužinojo, kad vysk. Kazimieras Paltarokas pateikė popiežiui 3 kandidatus į vyskupus: kun. Juozapą Stankevičių, kun. Petrą Maželį ir dekaną kun. Julijoną Steponavičių. Popiežius Pijus XII nominavo vyskupais kun. H Maželį ir kun. J. Steponavičių. Pastarasis buvo nominuotas Antarado tituliniu vyskupu ir paskirtas vysk. K. Paltaroko padėjėju.

Teko rimtai apsispręsti – vyskupo pareigų imtis buvo labai rizikinga. Kunigų maža. Visai Lietuvai palikta tik viena seminarija Kaune. Klierikų skaičius labai apribotas. Valdžios remiama ateistų veikla labai agresyvi. Kun. J. Steponavičius dienas naktis malda ir atgaila prašė Dievą šviesos. Vilniaus kunigai prof. Vincas Taškūnas, Juozas Vaičiūnas ir Stanislovas Valiukėnas, sužinoję apie kun. Steponavičiaus dvejones, nuvyko į Adutiškį jo paguosti ir pastiprinti. Pagaliau, susitaikęs su Dievo valia, vadovaujamas t. Karolio Garucko SJ Kabeliuose atlikęs 8 dienų rekolekcijas, kun. Julijonas Steponavičius drauge su kun. Petru Maželiu 1955 m. rugsėjo 11 d. buvo konsekruotas vyskupu. Iškilmės vyko Panevėžio katedroje, konsekravo vysk. Kazimieras Paltarokas.

1955 m. lapkričio mėnesį Vilniaus miesto valdžia vysk. Julijonui Steponavičiui davė butą Melnikaitės gatvėje, ir jis persikėlė į sostinę. Šv. Rapolo bažnyčioje (ji buvo arčiausia) vyskupas darbo dienomis ir sekmadieniais aukodavo šv. Mišias ir sakydavo pamokslus Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje. Du mėnesius per metus (liepą ir rugpjūtį) jis teikdavo Sutvirtinimo sakramentą Vilniaus ir Panevėžio vyskupijose (1956-1960 m. sutvirtino 106 367 tikinčiuosius).

1957 m. gruodžio mėn. vysk. K. Paltarokas gavo Šventojo Sosto raštą, kuriuo po jo mirties vysk. J. Steponavičius bus skiriamas Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Apaštaliniu administratoriumi. 1958 m. sausio 3 d. mirė vysk. Kazimieras Paltarokas, ir vysk. Julijonas Steponavičius pradėjo eiti Apaštalinio administratoriaus pareigas. Kadangi Bažnyčiai atsidavusius ir veiklesnius kunigus jis stengėsi skirti į atsakingus postus, ateistinei valdžiai nepatiko. Pradėta reikalauti, kad vysk. Julijonas uždraustų jaunimui patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose, choruose. Įgaliotinis religiniams reikalams Rugienis, numatęs į vyskupo postą dirbantį Vilniuje Kaišiadorių vyskupijos kunigą Česlovą Krivaitį, stengėsi sudaryti vysk. Julijonui nepakenčiamas sąlygas. Pagaliau 1961 01 18 Vilniaus m. milicija pareikalavo, kad vyskupas išvyktų iš Vilniaus į Žagarę.

Būdamas tremtyje vysk. Julijonas neužmiršta savo ganomųjų: už juos meldžiasi, kartkartėmis aplanko, taria raminamą žodį, pasako pamokslą. Aplankė Druskininkus, Marcinkonis, Kabelius, Ceikinius, Adutiškį, Daugėliškį, Palūšę, Švenčionėlius, Vilnių ir kt.

Tikintieji myli ir gerbia savo Ganytoją, prašo Dievą, kad greičiau leistų jam grįžti į savo pareigas Vilniuje. Dieve, padėk!

Jz.[kun. Juozas Šalčius]


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*