Julijonas Steponavičius, Vilniaus arkivyskupas, tremtinys (1911-1991)

c75bfbdd78da75570a87babe1cbc384b547fc56e

Vyskupas tremtinys J. Steponavičius Kybartuose, dešinėje – kun. S. Tamkevičius, LKB kronikos redaktorius. 1980 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

Turbūt nė vienu kitu klausimu 1972 m. pogrindyje pradėjusioje eiti LKB
kronikoje nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus,
respublikos ir SSSR valdžią, kaip dėl vyskupų tremtinių Vincento Sladkevičiaus
ir Julijono Steponavičiaus grąžinimo į savo vyskupijas.

Vyskupas nelojalus

Kristaus Karaliaus katedra, kurią prieškariu pastatė pirmas Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, 1955 m. rugsėjo 11-osios vidudienį negalėjo sutalpinti iš visos Lietuvos kampelių atvykusiųjų į dviejų vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Petro Maželio konsekravimo iškilmes. Praūžus karui, užėjus sovietinei okupacijai, Bažnyčią daužant stipriai ateizacijos bangai, tai buvo pirmas toks ypatingos reikšmės įvykis, atnešęs vilties proveržį visiems laisviau išpažinti katalikų tikėjimą.

Religijos reikalų tarybos pirmininkas B. Pušinis per nepilnus vysk. J. Steponavičiaus buvimo Vilniuje metus pajuto jo nelojalumą valdžiai. („Jis neleidžia kunigams dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose, pats jose atsisako dalyvauti, inspiruoja skundų į Maskvą rašymą bei tikinčiųjų prašymus grąžinti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią“.) 1956 m., kai jis dar nebuvo perėmęs iš vysk. K. Paltaroko administravimo pareigų, buvo išryškėję įtempti santykiai. Vysk. J. Steponavičius ultimatyviai reikalavo grąžinti Arkikatedrą, nepasirašė valstybinės paskolos, uždraudė kunigams be jo sutikimo eiti pas įgaliotinį ir susitikėti su užsienio delegacijomis, reikalavo grąžinti visus nacionalizuotus bažnytinius pastatus, suorganizavo bažnytinių chorų gastroles. Jau tada B. Pušinis siūlė K. Paltaroko įpėdiniu Panevėžio vyskupijoje paskirti vysk. P. Maželį, o vysk. J. Steponavičių ištremti į Pagėgius.

Tačiau visus sovietų valdžios planus suardė 1957 m. gruodžio 17 d. Į Vilniaus kuriją atėjęs laiškas iš Vatikano. Tai buvo atsakymas į Kaišiadorių vysk. T. Matulionio slaptą laišką, kuriame buvo duotas leidimas vyskupui įpėdinio teisėmis konsekruoti į vyskupus kun. Vincentą Sladkevičių. Vysk. K. Paltaroko įpėdiniu Panevėžio vyskupijoje buvo skiriamas vysk. J. Steponavičius. Sovietų valdžia su popiežiaus valia dėl Panevėžio ir Vilniaus arkivyskupijos turėjo skaitytis.            

1958 m. sausio 3 d. mirė seniausias Lietuvoje vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vysk. J. Steponavičiui perėmus Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų valdymą, santykiai su sovietų valdžia pasidarė kiek normalesni, tačiau jis niekada valdžiai nebuvo lojalus. Tų pačių metų pavasarį, KGB ėmus dar labiau persekioti kunigus, Panevėžio ir Vilniaus vyskupijas pasiekė oficialus ganytojo J. Steponavičiaus velykinis pastoracinis laiškas kunigams. Ganytojas ragino savo tikėjimo nuoširdumu ir moraliniu tyrumu rodyti pavyzdį tikintiesiems, skverbtis į visas gyvenimo sritis, kasdien užsiimti religiniu tikinčiųjų auklėjimu. Kitame priešvelykiniame kreipimesi davė nurodymus parapijų klebonams rengti kunigų bei tikinčiųjų rekolekcijas, tobulinti pamokslus, juos sakyti, o ne skaityti.

Kitas pasipriešinimo KGB persekiojimui būdas buvo vysk. J. Steponavičiaus Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose įvesta privaloma malda, kalbama esant kokiai nors priespaudai.

79367713ca8a2a78f98741513ba7d90712e46022_article_200

Po konsekracijos. Vysk. K. Paltaroko augziliaras vysk. Julijonas. Panevėžys.1955 m. rugsėjo 11 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

JE Julijono Steponavičiaus raštas

„1961 m. sausio 4 d. paskambino man tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kad ateičiau į jo įstaigą, atsinešdamas įgaliotinio išduotą registracijos pažymėjimą. Man atvykus pas įgaliotinį, jis paėmė registracijos pažymėjimą ir pareiškė, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir perkeliamas į Žagarę, Joniškio rajone. Paprašius, kad duotų man Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimo nuorašą arba bent perkaitytų jį, įgaliotinis pasiūlė man Religinio kultų reikalų tarybos įgaliotinio išduodamą pažymėjimą, įregistruojantį mane Žagarės bažnyčios altaristu. Kai siūlomą registracijos pažymėjimą atsisakiau paimti, paaiškindamas, kad tokius registracijos pažymėjimus jo įstaiga išduoda tiktai gavusi vyskupo ar valdytojo pranešimą apie kunigo paskyrimą, tai įgaliotinis atsakė, kad jeigu reikalingas valdytojo kan. J. Stankevičiaus paskyrimas, tais jis man bus parūpintas. Bet nuvykęs pas valdytoją kan.J.Stankevičių gauti man paskyrimo į Žagarę, jo negavo, nes valdytojas pasakė, kad paskyrimo duoti man negalįs, nes tokiam paskyrimui neturįs jurisdikcijos. Tada įgaliotinis J. Rugienis, norėdamas greičiau mane ištremti iš Vilniaus, griebėsi administracinių priemonių, perduodamas mano ištrėmimo klausimą milicijos ir saugumo organams. Milicija išregistravo mane, o saugume buvo man aiškiai pasakyta, kad Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus poste dirbti negaliu ir kad nedelsdamas turiu palikti Vilnių ir iš vykti į man paskirtą tremties vietą, į Žagarę. Be to, dar saugumo tarnautojai pridūrė, kad delsiant man dėl išvažiavimo iš Vilniaus į Žagarę, būsiu išvežtas į Žagarę taip, kaip buvo išvežtas arkivyskupas Teofilius Matulionis į Šeduvą.

Saugumiečiams pareiškus, kad nedelsiant turiu palikti Vilnių ir išvykti į Žagarę, paklausiau, už ką esu baudžiamas. Kokį nusikaltimą esu padaręs ir jei esu pažeidęs valstybinius įstatymus, tai tegul tarybinė valdžia iškelia man bylą ir teisia mane. Tada jie man pasakė, kad, girdi, visas reikalas glūdi tame, kad nėra už ką iškelti baudžiamąją bylą, bet blogiausia yra tai, kad negalima su manimi susikalbėt, nes, girdi, nevykdau valdžios potvarkių, reikalavimų, kurie įgaliotinio man pateikiami.

Įgaliotinis reikalavo, kad tuos potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane supažindino su jais žodžiu. Be to, dar pagrasino, kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai, bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų.

Kadangi tie potvarkiai prieštarauja Bažnyčios teisės kanonams, arkivyskupijos sinodo nuostatams ir mano vyskupiškai sąžinei, todėl, nepaisant įgaliotinio grasinimų, atsisakiau juos skelbti kunigams. Juk atsisakius vykdyti griaunančius religinį ir bažnytinį gyvenimą potvarkius bei Bažnyčios, tikinčiųjų ir savo teisių gynimas nėra įstatymų pažeidimas, nes Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, tai yra teisę išpažinti be kurią religiją ir praktikuoti religinius kultus. 

1961 m. sausio 18 d. išvažiavau iš Vilniaus į Žagarę, kur pradėjau tremtinio gyvenimą.                    

Tremtis

80b1b24f5289350e60444f402fdbeb8a06b7507a_article_scale

Vysk. J. Steponavičiaus vyskupavimo 25 m. minėjimas Žagarėje, dešinėje – kun. J. Zdebskis, kairėje – vysk. V. Sladkevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

„Sėdėjau daugelyje kalėjimų, kalėjimo gyvenimą pažįstu, galiu ir dar pasėdėti.“ Tokiais žodžiais tris kartų sovietinės valdžios teistas, gulagus praėjęs vyskupas Teofilius Matulionis stiprindavo į Šeduvą atvykusį jo lankyti savo įpėdinį vyskupą Vincentą Sladkevičių, kurio tremties vieta buvo prie Latvijos sienos esantis Nemunėlio Radviliškis. 1961 m., kai vysk. J. Steponavičius buvo priverstas keltis į Žagarę, Lietuvos atkampiopse vietose jau buvo ištremti vyskupai – T. Matulionis ir V. Sladkevičius. Praėjus keleriems metams, Maskva leido keliems kunigams aplankyti Romą. Prel. L. Tulaba rašo: „Stengėmės kiek įmanydami, privačiai išsikalbėti ir patirti, kokia iš tikrųjų yra Bažnyčios padėtis Lietuvoje. Gautas informacijas perdaviau ilgu raštu Vatikano valstybės sekretoriui. Visų pirma nusakiau vyskupų padėtį ir veiklą. Internuotieji vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius siekia kokiu nors būdu būti naudingi Bažnyčiai, bet vyriausybė daro jiems visokius spaudimus.“

Protestai

Atkakliai, nuosekliai, su giliu tiesos įstikinimu ir jos troškimu tikintieji, vadovaujant uoliems, apašalinės dvasios kunigams, septintajame–devintajame dešimtmečiuose kovojo už Lietuvos bažnyčios teises. Turbūt nė vienu kitu klausimu 1972 m. pogrindyje pradėjusioje eiti LKB Kronikoje nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSSR valdžią, kaip dėl vyskupų tremtinių Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus grąžinimo į savo vyskupijas. Ir nors į šiuos kreipimusis nebūdavo gaunama jokių atsakymų arba gaunami įžūliu melu atausti atskaymai, aktyvieji Lietuvos kunigai ir tikintieji vis išnaujo ir išnaujo siųsdavo prašymus ir protestus.

1976 m. kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas davė neigiamą atsakymą į Lietuvos TSR Ministrų tarybai rašytą pareiškimą, kunigai įgaliotinį paklausė: „Kuo yra nusikaltęs vysk. J. Steponavičius?“ Įgaliotinis atsakė: „Nežinau“. Vadinasi, vyskupas be kaltės kaltas. Jei vyskupas nenusikaltęs, tai kodėl jis Žagarėje, kodėl jam neleidžiama eiti vyskupo pareigas, o jei nusikaltęs, tai kodėl kaltė net nuo paties slepiama?

1980 m. kovo 19 d. Vilniuje respublikinės bibliotekos konferencijų salėje įvyko eilinis teorinio seminaro užsiėmimas, kurio metu lektorius kalbėjo apie įsteigtą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kuris raginąs neklausyti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio ir t. t. Todėl kai kurie kunigai rajono darbuotojams nesuteikia žinių apie krikštynas, vestuves ir pan. Prie šio darbo daug prisidėjo ir vysk. J. Steponavičius. Šitaip vyskupo tremtinio kaltę vardijo lektorius, pridurdamas, kad. vysk. J. Steponavičius nori, kad atvažiavę turistai iš užsienio ieškotų galimybių susitikti ir su vyskupais tremtiniais, kad teisingesnė informacija pasiekų Vatikaną.

1984 m., rugpjūčio 24 d. į Žagarę pas vyskupą Julijoną atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir prisistatė: „Atvykau kaip valdžios atstovas įspėti.” Įgaliotinis vyskupui pateikė tokius kaltinimus: vyskupas pasirašęs pareiškimą dėl Religinių susivienijimų nuostatų kartu su 500 kunigų; pasirašęs Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimą dėl suimtų kunigų – Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus; vyskupas važinėja į atlaidus, jubiliejus ir laidotuves; meldėsi už valstybinius nusikaltėlius, pvz., neseniai Utenoje meldėsi 10-ųjų mirties metinių proga už nusikaltėlį kan. Petrą Raudą – nereabilituotas; prieš kelis mėnesius Telšiuose meldėsi už vyskupą P. Ramanauską ir kitus tos vyskupijos mirusius vyskupus; pokalbiuose su kunigais jis raginęs kunigus: „Reikia katekizuoti vaikus“, – t. y. skatino nesilaikyti tarybinių įstatymų.

Sukurstė Panevėžio vyskupijos valdytoją prel. K. Dulksnį savarankiškai sudaryti kunigų tarybą ir konsultorių kolegiją. Čia vyskupas J. Steponavičius priminė P. Anilioniui: „Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus, pvz., reikalaujate į kunigų tarybas ir konsultorių kolegijas skirtis tuos, kuriuos nurodote, o spaudoje, per televiziją skelbiate, kad nesikišate į kanoninę ir liturginę Bažnyčios veiklą.“ Po tokių žodžių įgaliotinis, piktai pasižiūrėjęs į vyskupą, tylėjo.

Įsidrąsinęs įgaliotinis nepatarė vyskupui važiuoti į Vilnių, į šv. Kazimiero atlaidų užbaigos pamaldas rugpjūčio 26 d. Jo Ekscelencija į visa tai atsakė: „Nesijaučiu padaręs jokio nusikaltimo prieš civilinę valdžią. Į šv.Kazimiero iškilmes važiuosiu, nes, manau, taip bus geriau ir jums, ką apie jus užsienis pasakys, jei sužinos, kad jūs tai draudžiate?“ P. Anilionis nerimavo, kad vyskupas gali perduoti pokalbį į „Kroniką“. Vyskupas J. Steponavičius į tai atsakė: „Aš visiems papasakosiu, kad jūs pas mane buvote ir už ką įspėjote.“

LKB kronika

c57d93115c9cbd6c66099ebb5af6e04681170723_article_scale

Šv. Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į Vilniaus katedrą, priekyje – kardinolas V. Sladkevičius, viduryje – arkivyskupas J. Steponavičius. 1989 m. kovo 4 d.Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

1976 m. sausio 31 d. į Vilniaus saugumo komitetą buvo pakviesta Vilniaus respublikinės bibliotekos vyr. redaktorė ses. Elena Šuliauskaitė. Tardymas truko daugiau nei 6 val. Tardytojas Rimkus klausinėjo apie vysk. J.Steponavičių ir kun. S.Tamkevičių. Vasario 3–6 dienomis Vilniuje buvo susirinkę visų rajonų propagandos ir agitacijos skyrių atstovai ir dalis mokytojų. Buvo manoma, kad LKB kroniką redaguoja Žagarėje gyvenantis vysk. J. Steponavičius, kad LKB kronika persiunčiama į Lenkiją, kur ji dauginama ir išsiuntinėjama į kitus kraštus.  

Vysk. J. Steponavičius kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus suėmimo ir teisimo. 1983 m. spalio 5 d. į Vilniaus saugumo komitetą tardymui, kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje, buvo iškviestas vyskupas J. Steponavičius. Tardymo metu vyskupas J. Steponavičius atsisakė būti liudininku kun. S. Tamkevičiaus byloje ir pareiškė, kad kaip vyskupas jis gali tik didžiuotis tokiu kunigu, bet jokiu būdu jo neniekinti. Į klausimus, ar matęs „Kroniką”, ar neprisidėjęs prie Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto dokumentų rašymo ir t. t., vyskupas atsisakė kalbėti. Tardymas truko apie tris valandas. Tardymo protokolo vyskupas J. Steponavičius nepasirašė.

„Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais Kronikos reikalais, – atsiminmuose rašo ses.Gerarda Elena Šuliauskaitė. – Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų pažymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus), jis apie viską išklausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi numanėme, kad esame slaptai sekami slaptojo klausymosi įtaisais iš butų, todėl kalbėdavome tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai.

Jis mums buvo didžiausiais autoritetas: kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai.“

Viltis

1bd0d5cdab0c59a1774523a8bd5ad66dc15cc4cf_article_scale

Jonas Paulius II sveikina vyskupą tremtinį Julijoną Steponavičių. Roma. 1988 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus katedrą. Šv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė katedros šeimininkas vyskupas J. Steponavičius: „…Lietuvos krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos keliu į išganymą.“

1988 m., M. Marijos metais, spalio 4 dieną, per šv. Pranciškaus šventę Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Jonas Paulius II konsekravo vyskupu tik vieną asmenį Audrį Juozą Bačkį. „Savo konsekraciją aš visuomet prisimenu kaip Dievo Apvaizdos dovaną, – atsiminimuose rašė JE A. J. Bačkis („Tėvynės sargas“, 1993, Nr.3). Juk tuomet pirmą kartą iš Lietuvos galėjo atvažiuoti vyskupas J. Steponavičius, o su juo kartu buvo ir vyskupas J. Preikšas, tuometinis Kauno arkivyskupijos administratorius (o aš gimęs Kaune). Tai buvo 1988 metais. Vyskupas J. Preikšas mane konsekravo kartu su Šv. Tėvu. Ir kas galėjo pamanyti, kai mane siuntė nuncijumi į Olandiją, kad po trejų metų Šventojo Tėvo valia grįšiu į Tėvynę…“

Straipsnio šaltinis:

Irena Petraitienė. LKB Kronikos puslapiuose – arkivyskupas Julijonas Steponavičius

Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*