Andrius Rudamina SJ, jėzuitų misionierius Kinijoje (1596–1631)

Andrej_Rudamina._Андрэй_Рудаміна_(XVII)

Jėzuitų misionierius Kinijoje Andrius Rudamina SJ

         Lietuvą ir Kiniją skiria tūkstančiai kilometrų, bet jų istoriniai ryšiai siekia gilią praeitį, negu galėtume galvoti. Pirmasis Kinijoje Mingų dinastijos laikais (17 a.) lankėsi Andrius Rudamina, Vilniaus burmistro sūnus. Jis gyveno Fuzhou mieste, ten mirė ir buvo palaidotas. Manoma, kad Rudamina išmoko kinų kalbą ir net parašė dvi knygas. Jo veikaluose kalbama apie teleskopą ir klavikordą; kai kurie mano, jog jis ir atgabeno tuos instrumentus į Kiniją.

Andrius Rudamina (1596–1631) – lietuvių jėzuitų misionierius Kinijoje. Louis Pfister‘ui (1833-1891) sudarytame per 450 misionierių, per 200 m. vykusių į Kiniją, sąraše A. Rudamina yra 55-as.

Gimė 1596 m. Senajame Daugėliškyje (dab. Ignalinos raj.) seniūno šeimoje. Liko našlaičiu, nes anksti mirė motina. Šiek tiek pasimokęs namuose, įstojo į jėzuitų kolegiją prie Vilniaus universiteto. Patyręs mistinį regėjimą, pajunta norą vykti į Indiją, tačiau tėvas pyksta ir 1614 m. siunčia mokytis į užsienį. Baigęs filosofijos studijas (tikriausiai viename iš Vokietijos universitetų), A. Rudamina 1617 m. įstojo į Liuveno universitetą studijuoti civilinę teisę. Čia mokėsi ir daugiau Lietuvos didikų, pvz., etmono Leono Sapiegos, vaikų. Čia A. Rudamina susižavėjo Lježo kanauninko Jean de Choquier 1611 m. Romoje išleista knyga „Thesaurus politicorum aphorismorum“, kur teigiama, kad visų valstybių, net pačių galingiausių, santvarka laikina, o jų žemiškieji valdovai mirtingi. Prasminga tėra rūpintis amžinaisiais dalykais ir tik tada, kai atsižvelgiama į Dievo valią, tautos gerovę. Šis A.Rudaminos į lenkų kalbą išvertas J. Choquiero veikalas du kartus (1652 m. ir 1738 m.) spausdintas Vilniaus akademijos spaustuvėje.

Sunkiai susirgus tėvui, Rudamina grįžo į Lietuvą, tarnauja pas savo bičiulį vyskupą Ė. Valavičių. Šio sesuo Felicija buvo ištekėjusi už Andriaus pusbrolio Lauryno. Po tėvo mirties 1618 m. gegužės 31 d. įstojo į jėzuitų noviciatą (naujokyną) Vilniuje. Jėzuitams užrašydamas ir du dvarus – Rastinėnus ir Geležius. Po 2 m. padaręs pirmuosius įžadus, studijavo teologiją Vilniaus universitete. Čia susipažino su poetu Kazimieru M. Sarbievijumi, kurio draugu išlieka visą gyvenimą, kuris vėliau atsisveikindamas anam išvykstant į Indiją parašo odę „Ad Andream Rudaminum“. Dar po 2-jų studijų metų Lietuvos jėzuitų provincijolas A. Rudaminą, kaip gabų studentą, kartu su poetu Motiejumi K. Sarbievijumi ir Mikalojumi Zaviša (netrukus mirusio nuo drugio), išsiuntė tolesnėms studijoms į Romą. Per 1623 m. Sekmines jis gavo kunigystės įšventinimus, po to dar metus studijavo teologiją Romoje. 1624 m. rudenį išvyko į Lisaboną, iš kur kitais metais išplaukė į Indiją. Kelionė truko beveik 6 mėnesius ir jos metus jis pasižymėjo kaip ligonių ir nusilpusių slaugytojas. Atvykęs į Goa miestą vakarų Indijoje (kur savo misijų veiklą pradėjo šv. Pranciškus Ksaveras ir kuri garsėjo kaip portugalų centras Indijoje), Andrius ėmėsi misionieriaus darbo ligoninėse, kalėjimuose, laivuose, tačiau netrukus jis susirgo maliarija. Vyresnieji, tikėdamiesi, jog žemyninis klimatas bus palankesnis sveikatai, išsiuntė jį į Makao uostą, esantį netoli Kinijos, o vėliau dar toliau į šiaurę, į Kiniją (Hančou). Čia Rudamina pasveiko nuo maliarijos, bet susirgo tuberkulioze ir buvo perkeltas į Fudziano (Fukieno) provinciją, nes ten švelnesnis klimatas.

01. rudamina2

Andrius Rudamina XVII a. freskoje Vilniaus jėzuitų noviciate

Matyt A. Rudamina buvo panašus į kitus misionierius, nesugebėjusius kinų kalba savarankiškai išleisti knygą. Po diskusijų su išsilavinusiu kinų mandarinu, šis, gerai mokantis gimtąją kalbą, ir parašydavo tokią knygą. Pavyzdžiui, taip nutiko lenkui Janui Mykolui Smoguleckiui (1610-1656), kurio mokinys kinas parašė knygą apie logaritmus.

Beje, L. Phister‘is teigia matęs du A. Rudaminos parašytus rankraščius, kurių vienas apie 10-ies paveikslėlių seką, kurie minimi ir „Pasikalbėjime su kunigu“, o kitame aptariami 20-mt paveikslėlių. Tie paveikslėliai atspausdinti Antverpene 1605 m., o kai kurie (bet prastos kokybės) yra Rudaminai priskirtoje knygoje.

Kinijoje Andrius gavo ir naują vardą – Lou Ngan tee pan she. Dėl ligos Rudamina negalėjo leistis į tolimas keliones. Jis apaštalavo vietoje, aiškindamas tikėjimo tiesas, klausydamas išpažinčių, lankydamas ligonius. Jo darbą Kinijoje, paskutiniąsias dienas ir, atseit, mirtį lydėjusius antgamtinius reiškinius aprašė tėvas Benediktas de Matos knygoje „Vita et mors P. Andree Rudomina ex litteris p. Benedicti de Matos socii eiusdem in missione sinensi“. Apie jį Jonas Levickis rašė – ais: „kinai [jį] laiko vos ne šventuoju, dar ir dabar eina prie jo kapo, kreipiasi į jį su vargais ir gauna paguodos“.

Čia reiktų palyginti, kuo skyrėsi jėzuitai nuo kitų misionierių. Į Kiniją bandė vykti ir dominikonai, ir pranciškonai, tačiau jie nemokėjo prisitaikyti prie kinų tvarkos ir gyvenimo būdo, nedovanojo brangių dovanų, nerodė deramos pagarbos aukštiems kinų pareigūnams. Ką galėjo sudominti basi ir virve persijuosę pranciškonai, kai pakako ir vietinių vargšų. Jėzuitai buvo geriau pasirengę ir jų dovanos darė įspūdį net imperatoriui, nes Didžiąją siena atsitvėrusi Kinija 17-e amžiuje buvo atsilikusi nuo Europos. Siekiant įrodyti europietiško mokslo pranašumą, buvo pasitelkiami įvairūs prietaisai, tame tarpe ir naudojami astronomijoje. Tai stebino vietinius, nes astronomija buvo išimtinė imperatoriaus dvaro privilegija.

Tarkim J. Aleni, kurio asistentu Kinijoje buvo A. Rudamina, specialiai rengėsi kelionei – lankė specialius geografijos, matematikos, astronomijos kursus Romos Collegium Romanum. Juk dar Matteo Ricci (1552-1610) rašė: siųskite į Kiniją išsilavinusius moksluose gerai paruoštus žmones. Vykstantys per Lisaboną ir laukdami tinkamo laivo, papildomų žinių apie Kiniją gaudavo ir čia, kur veikė didelė jėzuitų kolegija, kurioje buvo dėstomi specifiniai, misionieriams skirti dalykai. O ilgai plaukiant laivu irgi nemažai ką buvo galima sužinoti – kartais laive vienas jėzuitų vesdavo matematikos kursus, mokė naudotis įvairiais prietaisais. Ar taip buvo ir plaukiant A. Rudaminai – nežinia.

Ten, kur rašoma apie astronomiją, sakiniai trumpi [ten, kur Rudamina kalba apie mokslą, jis nėra labai iškalbingas], bet kur kalba pakrypsta apie teologiją, religiją yra vietų, kurios nuostabiai gražiai parašytos, – matyt, tai Rudaminos žodžiai. Stebina ir kinų smalsumas bei dėmesys: Rudamina pasikviečia leidinio redaktorių ir sako parodysiąs jam tam tikrus paveikslus, mat redaktorius ruošėsi keliauti. Rodo dešimtis paveikslų vieną po kito, aiškina, kas juose vaizduojama. Kinas grįžta iš susitikimo su Rudamina ir iš atminties labai tiksliai užrašo, ką girdėjo.

Rudaminos kinams rodyti paveikslėliai buvo didaktinio pobūdžio. Apie dorą ir nedorą žmogų – ištisas dešimties paveikslėlių ciklas. Aiškindamas Rudamina parodo, kaip doras žmogus atsikrato velnio, o nedorieji, aišku, patenka į pragarą. Kinai žiūri į tuos paveikslėlius, o Rudamina turi parengęs standartinę prakalbą, kurią buvo kartojęs kokį šimtą kartų.

Jėzuitai XVII a. Europoje garsėjo kaip nepralenkti mokyklinio teatro kūrėjai ir propaguotojai. Per teatrą jie skelbė savo idėjas, teatras buvo jų mokomojo proceso dalis. Štai tie paveikslėliai vaizdavo kažkokį dramos veiksmą. Kai kuriuos dalykus kinai matė pirmą kartą ir negalėjo suprasti, kas ten rodoma. Kad ir mėginimas paaiškinti Šventos Trejybės sąvoką. Net ir katalikams tai nelengvai išaiškinamas dalykas. Be to, paveikslėliuose buvo pavaizduotas velnio trišakis, kokio kinai niekada nebuvo matę. Jie mėgina rasti tam daiktui apibūdinimą savo kalba, tačiau tai nėra paprasta.

Poterius galima iškalti mintinai, bet diskutuoti teologinėmis temomis nėra paprasta, o Rudamina sugebėjo. Ypač kalbant apie substancijas, dvasinius dalykus. Tačiau viena yra kalbėti, o visai kas kita mokėti tai parašyti.

Gal Rudamina su kinais ir kalbėjosi apie teleskopo veikimo principą, bet kinai tokių dalykų rašyti negali, jiems uždrausta. Tai tik imperatoriaus, bet ne paprasto kino teisė – domėtis astronomija. Visiškai suprantama, kodėl Rudaminos klausytojas toks atsargus, kai kalba apie astronomiją ir teleskopą.

Ką Rudamina pasako apie teleskopą? Žiūrėdami pro vieną galą kinai mato padidintą vaizdą, pro kitą – sumažintą. Išgirsta Rudaminos pamokymą: kai kalbi apie kitus – paaukštink juos, kai apie save – nusižemink, susimažink. Taip veik, kaip teleskopas.

Kodėl Rudamina pasidaro staiga toks lakoniškas? Tiek Rudaminai, tiek jo pašnekovui grėsė mirties bausmė. Imperatorius buvo laikomas Dangaus Sūnumi, lyg tarpininkas tarp Dangaus ir jo žemiškų pavaldinių. Jeigu imperatorius valdo gerai ar blogai, tai dangus rodys visokiais ženklais. Ženklai už blogą valdymą galėjo pakenkti imperatoriui, galėjo sukelti riaušes ir net dinastijos žlugimą. Astronomija buvo uždrausta pasauliečiams ir tik imperatoriaus dvare oficialūs astronomai nuolat stebėjo dangų. Iš tikro kinų astronomai užfiksavo didžiausių astronominių įvykių skaičių iki pat XVI amžiaus – kometų, saulės ir mėnulio užtemimų, novų ir supernovų, tai yra naujų žvaigždžių pasirodymus. Dvaro astronomų užduotis buvo išaiškinti tuos dangaus ženklus, kad jie nepakenktų imperatoriaus valdžiai.

Taip pat astronomai turėjo paruošti oficialų kalendorių, kurį imperatorius paskelbdavo kasmet. Ten buvo paskelbtos prognozės – saulės ir mėnulio užtemimai – ir jei neįvykdavo arba būdavo užtemimų visai neprognozuotų, tai vargšai astronomai galėjo žiauriai nukentėti.

Visa tai mane beveik įtikina, kad po 5-erių buvimo metų Kinijoje A. Rudamina su vietos žmonėmis galėjo bendrauti, sakyti pamokslus kinų kalba. Vieno pamokslo metu buvo labai šalta. Įėjo Rudamina ir kreipėsi į klausytojus: ar nešalta šiandien? Visi suošė: o taip… Rudamina tęsė savo bendravimą su auditorija: baisiai šalta šiandien. Publika lingavo: labai, labai šalta.

Tokius įžanginius dalykus jis mokėjo gerai pasakyti. Tada seka pamokslas Evangelijos tema, o jį tikrai būtų galėjęs kinų kalba pasakoti A. Rudamina.

 Atminimo įamžinimas

1900 m. Amerikos lietuviai įteikė popiežiui Leonui XIII prašymą paskelbti Rudaminą palaimintuoju. Tarpukario laikotarpiu beatifikacija rūpinosi jėzuitai Benediktas Andruška ir Jonas Bružikas. Pokario metais Amerikos lietuvių leistose maldaknygėse išspausdinta kun. St. Ylos malda tėvo Rudaminos beatifikacijai išmelsti. 1987 m. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga daug Lietuvos kunigų kreipėsi į popiežių ir Lietuvos vyskupus dėl Rudaminos beatifikacijos. Šių laiškų tekstai išspausdinti „LKB kronikoje”. Iki šiol Rudaminos beatifikacijos byla nėra oficialiai pradėta nei tose vyskupijose, kur jis gyveno ir mirė, nei Romoje.

 

Šaltiniai ir literatūra:

  • Andrius Rudamina: tarp legendos ir tikrovės : [pokalbis su mokslo istoriku prof. Romualdu Šviedriu / užrašė] Gediminas Zemlickas // Mokslo Lietuva. – 2009, birž. 25, p. 8-9;  2009, liep. 9, p. 10-11; liep. 23, p. 10-11; rugs. 17, p. 10-11.
  • XVII a. pr. krikščionių Horacijus ir mūsų dienų Lietuva / Jonas Boruta // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 10, p. 174-182.
  • Andrius Rudamina – XVII a. Lietuvos religinės kultūros atstovas / Eglė Sadzevičiūtė // Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 13, p. 239-339, įklija tarp p. 240-241.
  • Tėvo Andriaus Rudaminos pašaukimas į misijas : iš knygos „Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai“ / T. Paulius Rabikauskas, SJ // Laiškai bičiuliams. – 2010, Nr. 1, p. 9-11.
  • Tėvas Andrius Rudamina S.J. : (biografija) / spaudai parengė kun. B. Andruška S.J. – Šiauliai, 1933. – 64 p., [3] iliustr. lap.
  • Balsas amerikiečių lietuvių į Tėvą Šventąjį Leoną XIII ir Gyvenimai dviejų didžių Dievo tarnų lietuvių: kun. Andriaus Rudaminos, jezavito, ir kunigaikščio Merkelio Giedraičio, Žemaičių vyskupo… : [kreipimasis dėl paskelbimo šventaisiais]. – Tilžeje, 1907. – 30 p., 1 portr. lap.

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*