Vincentas Borisevičius, vyskupas, kankinys (1887-1946)

Vincentas-Borisevicius

Vyskupas Vincentas Borisevičius

        Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, gausioje  valstiečių  šeimoje. Tėvai pamaldūs katalikai Augustinas ir Marija (Rugieniūtė) šeimininkavo 40 ha ūkyje. Šeimoje užaugo 9 vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukterys.  Du sūnūs, baigę Šusnkų pradžios mokyklą, išvyko į Peterburgą, kur kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Tėvas svajojo, kad jo sūnūs pasirinktų kunigystės kelią. todėl leido jiems mokytis taip toli nuo namų, nes Peterburge esančios dvi Šv. Kotrynos gimnazijos – viena berniukams, kita mergaitėms – buvo vienintelės katalikiškos gimnazijos visoje tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Baigę 6 gimnazijos klases, 1903 m. broliai įstojo į Seinų kunigų seminariją.  Abu sūnūs tapo kunigais – Kazimieras (1884 – 1920) ir Vincentas, būsimas vyskupas.

Diakonas Vincentas Borisevičius 1908 m. buvo pasiųstas tęsti aukštojo mokslo į Friburgo katalikiškąjį universitetą. 1910 m. gegužės 29 d. Seinuose buvo įšventintas kunigu ir toliau mokėsi Friburge. Parašęs disertaciją nespėjo jos apginti, nes 1912 m. vyskupo Antano Karoso reikalavimu buvo iškviestas Lietuvon, paskirtas Kalvarijos vikaru bei kalėjimo kapelionu. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jaunasis vikaras 1915 m. buvo evakuotas į Minską, kur paskirtas rusų X armijos kapelionu. Ten organizavo lietuvių ratelį nukentėjusiems nuo karo šelpti.

Sugrįžęs į Lietuvą, 1918 – 1921 m. dėstė tikybą ir dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje, susidurdamas su jaunimu, Rusijoje užsikrėtusiu ateizmo, socializmo, komunizmo idėjomis, labai priešišku religijai. 

1922 m. vyskupas A. Karosas paskyrė Vincentą Borisevičių Seinų (tada veikusią Gižuose) kunigų seminarijos dėstytoju.

1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas.

1927 – 1940 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje“, „Tiesos kelyje“, „Žemaičių prietelyje“.

Beveik visų savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Savo metu dirbęs kunigų seminarijoje, kun. dr. J. Mačernis apie jį yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus – juo yra V. Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas.“

1928 m. vasario 16 d. popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą.

1940 m. prel. V. Borisevičius buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupų konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. Telšių katedroje. Jį konsekravo vyskupai: Justinas Staugaitis, Kazimieras Paltarokas ir Juozapas Kukta.

Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. J. Borisevičius 1944 m. sausio 21 d. buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. O 1944 m. kovo 4-ąją iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

Genocido metu prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daug Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. 1946 m. sausio 3 d. savo laiške Lietuvos SSR KGB V. Borisevičius mini konkrečius paramos faktus: Bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinama ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J. Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima.

1945 m. pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui.

1945 m. pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių aps. Telšių vls.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats gi išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10,11). Vysk. V. Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis dalydamasis su jais gyvenimu.

1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno pas kun. Kl. Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą iš Telšių į Ilguvą atvažiavo du kunigai ir šį įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir jo neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodant žmonėms, kad niekas negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius.

Kestutis_Grigaliunas_Vincentas_Borisevicius_470_315

Vyskupas Vincentas Borisevičius kalėjime

Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas jį nuteisė pagal RSFSR BK 58-1 str. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis buvo įvykdytas 1946 m. lapkričio 18 d. LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Vysk. V. Borisevičiaus kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 m. spalio 12 d. Tikroji mirties data ir vieta laikoma 1946 m. lapkričio 18 d.

20110927_III_01

Ekspozicija vyskupui Vincentui Borisevičiui Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 m. lapkričio 10 d., praėjus tik šiek tiek daugiau kaip 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

Vyskupas ir Ganytojas Vincentas Borisevičius nuo savo tikinčiųjų bendruomenės nepasitraukė, paliudijo tikėjimą, perėjo kančios kelią, kad tada ir dabar mums visiems eiti būtų lengviau.

—————————————–

 Malda

Dėkojame Tau, Dieve, dangiškasis Tėve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai mūsų Vyskupą Vincentą tardymų ir kankinimų metu, suteikdamas jam jėgų sekti Tavo dangiškąjį Sūnų kančioje ir mirtyje.

 Nuolankiai maldaujame Tave, kad užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, mūsų kankinys Vyskupas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. To prašome per Kristų, mūsų viešpatį. Amen.

Imprimatur † J. Boruta SJ

Episcopus Telšensis 2005 05 28

——————————————————– 

Šiuo metu:

  • Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus beatifikacijos ir kanonizacijos bylos postulatorius  – kan., relig. m. mgr., bažn. t. lic. Remigijus  Saunorius.
  • Dievo tarno vyskupo Vincento Borisevičiaus  beatifikacijos ir kanonizacijos byloje vicepostulatorius – kun., relig. m. mgr., teol. lic. Ramūnas Norkus.

                 ———————————- 

          Šaltiniai ir literatūra:


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*