Alfonsas Lipniūnas, kunigas, Štuthofo koncentracijos stovyklos kankinys (1905-1945)

lipniunas01

kun. Alfonsas Lipniūnas

        Kunigas visuomenininkas Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) gimė 1905 m. kovo 12 d. Talkonių k., Pumpėnų vls., Panevėžio aps., mirė 1945 m. kovo 28 d. Lenkijoje. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, baigė Panevėžio gimnaziją 1925 m., Kauno kunigų  seminariją, bei Vytauto Didžiojo Universiteto teologijos – filosofijos fakultetą (1930); vėliau tame pačiame fakultete gavo teol. licenciato laipsnį. Sociologijos mokslus studijavo Prancūzijoje – Lilio univ. (1935—37) ir Paryžiaus katalikų institute (1937—1939). Kunigu įšventintas 1930 m., tuoj pat buvo paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir vyskupijos jaunimo direktoriumi; šias pareigas ėjo ligi 1935 m. Po studijų, Prancūzijoje, 1939 m. balandžio mėn. paskirtas lektoriumi į Panevėžio pedagoginį institutą, o šiam 1939 m. persikėlus į Vilnių, tas pačias pareigas ėjo ten. Nuo 1942 dar  dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, šalia to, ėjo Vilniaus univ. kapeliono pareigas.

Visuomeninę veiklą Lipniūnas pradėjo būdamas klierikas. Seminarijoj vadovavo klierikų abstinentų  draugijai. Atostogų metu keliaudavo per kaimus, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams. 1930 paskirtas Panevėžio vyskupijos jaunimo direktorium, juo tapo ne tik šiai vyskupijai, bet faktiškai kone visai Lietuvai. Beveik  nebuvo sekmadienio, kurį jis nebūtų išažiavęs kur nors dalyvauti kongresėlyje, šventėje ir kt. Jo pamokslai, paskaitos, pašnekesiai, asmeniniai kontaktai turėjo didelės įtakos to meto katalikų jaunimo sąjūdžiams (ateitininkams, pavasarininkams, angelaičiams). Kaip tik tuo metu uždraudus moksleiviams ateitininkams viešai mokyklose  veikti, Lipniūnas padėjo jiems susiorganizuoti tolimesnei veiklai pogrindy. Vykstant tuometinio režimo konfliktui su Lietuvos vyskupais dėl katalikiškosios akcijos, Lipniūnas drąsiai ir viešai gynė katalikiškuosius principus, nepaisydamas protokolų, tardymų, baudų. Vėliau tuo pačiu principingumu jis gynė lietuvybę abiejų okupacijų metais Vilniuje, kur jis buvo Šv. Jono bažnyčios ir Aušros Vartų pamokslininkas. Į jo pamokslus lietuviai rinkdavosi iš viso Vilniaus, dažnai net tie, kurie pačiai katalikybei buvo indiferentiški, šalia to, Lipniūnas Vilniuje organizavo Šalpą (1941 m. įsteigė Laisvės Fondą) ir atgaivino slaptą katalikų moksleivių ir studentų veiklą. 1943 m. kovo 17 vokiečių areštuotas su vilniečių inteligentų grupe ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Evakuacijos metu susirgęs dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu, mirė ir buvo palaidotas Pucko kapinėse Lenkijoje.

Lipniūnas buvo reta socialinė asmenybė, kuri vaiko sielos tyrumą siejo su kovos vyro drąsa, mažą ūgį su dvasios didybe, žmogišką švelnumą bei jautrumą su besąlyginiu principingumu. Ryškiausias jo bruožas -  kitiems pasišventimas ir darbas be atvangos. Domėjosi įvairiomis gyvenimo sritimis, tačiau savo patirtį daugiausia  panaudojo asmeninei – žodinei ir organizacinei veiklai.

Raštu mažiau reiškėsi ir ne tiek ryškiai. Be poros vertimų (A. Huonder, Baltoji rožė 1935, B. Arens, Paskutinioji  pergalė, 1936), atskirai išleido kelionės įspūdžių  knygą Penkių valstybių sostinėse 1933 (tais metais jis dalyvavo Dublino eucharistiniame kongrese ir lankėsi JAV, kur buvo atvežęs pavasarininkų – vyčių vienybės aktą). Nuolat rašė periodinėje spaudoje: Ateityje, Pavasaryje, Jaunimo Vade, Ryte, Tiesos Kely, Panevėžio Garse.

Informacijos šaltinis: S. Vanagaitė – Petersonienė „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“. Vilnius: Mintis, 1989.  

MALDA Į MARIJĄ

O Marija, Tu Dangaus išrinktoji dukra ir žemės palaimintoji Motina.

 Tu mums kaip saulė, praeinanti erdvėmis ir liečianti pilką mūsų žemę.

Mes girdime, lyg iš amžių glūdumos, Tavo balsą, tariantį „Fiat“,

mes matome Tavo auką, beglobiant Dangaus Kūdikį,

 mes regime Tavo kančią, pražydusią po kryžiumi Golgotoje.

Tu mums pasišventimo, aukos ir kančios Motina.

Tu Motina nekaltų kūdikių šypsnio, skaidrios jaunuolių meilės,

 lūžių ir nelaimių paliestųjų dejonių.

Tu Motina visų žemės vaikų, visų — ir tų, kurie sukniubę ant kelių,

kreipia į Tave savo maldaujančius žvilgsnius, ir tų,

 kurie nedrįsta į Tave ištiesti savo rankų.

Tu Motina ir tų, kurie suklaupę šiandien Aušros Vartuose,

Pažaisly, Šiluvoj, paprastose namų šventovėse kreipiasi į Tave,

ilgėdamiesi paguodos, laisvės ir ramybės.

Tu Motina ir mūsų, kurių širdys pagraužtos Tėvynės ilgesio ir kančios.

Suklaupę nūnai prie Tavo kojų, o Marija,

mes siunčiame Tau savo maldas, supintas iš gegužės žiedų,

 iš bundančio pavasario vėjelio, iš gilaus laisvės ilgesio.

Globok Tave mylinčius, guosk kenčiančius,

grąžink į savo Tėvynę išsklaidytus po pasaulį tremtinius,

 išmelsk laisvę tautoms ir taiką žmonijai. Amen.

(Ši malda yra parašyta a. a. kun. Alfonso Lipniūno Stutthof’o koncentracijos stovykloje 1944 m. gegužės mėnesį. Ją lietuviai kaliniai kasdien kalbėdavo)

            Sukurtas oficialus tinklalapis apie kun. Alfonsą Lipniūną: www.lipniunas.com


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*