Kun. Nerijus Pipiras „Nepalikęs avių kaimenės: Dievo tarnas kun. Pranciškus Budrys“

Šie metai Lietuvos vyskupų paskelbti Garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metais. Visai netrukus švęsime šio ganytojo beatifikacijos iškilmes. Turbūt nesuklysiu spėdamas, kad tiek apie šį žmogų, tiek apie kitus lietuvius, kuriems šiuo metu yra pradėtos beatifikacijos bylos, reikia atnaujinti žinias, kad tie būsimieji palaimintieji ir šventieji mums būtų aktualūs, kad galėtume prašyti ir patirti malonių per jų užtarimą. Šiuo metu yra pradėta daugiau nei dešimt beatifikacijos bylų lietuviams. Šiandien noriu pakalbėti apie kunigą Pranciškų Budrį. Tad kuo gyveno šis mūsų tautietis, ką jis gali mums pasakyti, sustiprinti tikėjimą ir pagelbėti einant aukos bei meilės keliu?
Biografinės žinios
Šykščios jo biografinės žinios. Žinoma tiek, kad jis gimė 1882 metais Rūpeikių kaime, Šiaulių rajone, Meškuičių seniūnijoje. Buvo vienturtis Domicelės ir Pranciškaus Budrių sūnus. Pakrikštytas Meškuičių bažnyčioje trečią dieną po gimimo. Tėvas, minėtosios bažnyčios vargonininkas, 1885 metais išsinuomojo apie 40 – 41 dešimtinę žemės, kurią vėliau ir nusipirko. Taigi, šeima gyveno tais laikais pakankamai pasiturinčiai. Apie Pranciškaus vaikystę beveik neišlikę jokių žinių. Žinoma, kad jis mokėsi Kražiuose. 1896–1900 metais gyveno Šiauliuose ir kartu su pusbroliu Vaclovu Šliageriu mokėsi berniukų gimnazijoje. Vėliau abu pusbroliai išvyko tęsti mokslų į Maskvą. Žinoma, kad 1903 metais Pranciškus gauna gubernatoriaus pasirašytą ištikimybės valdžiai liudijimą, kuris buvo reikalingas stojant į dvasinę seminariją.
Pastoracinis darbas
1907 metų gegužę Pranciškus Budrys įšventinamas į kunigus. Darbuojasi Rusijoje. Čia jam teko pergyventi visus XX pradžioje Rusijoje vykusius politinius perversmus, politines bei dvasines suirutes: 1905–1907 metų pirmąją Rusijos revoliuciją, 1914–1918 metų Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame Rusija gana aktyviai dalyvavo, 1917 metų Vasario revoliuciją ir Spalio revoliuciją, 1918–1922 metų pilietinį karą ir stalininės diktatūros įvedimą 1924 metais.  Pastoracinio darbo horizontas labai platus. Pranciškus Budrys 1907 – 1909 metais – Irkutsko vikaras; nuo 1908 metų tikybos mokytojas Aleksandrovo realinėje mokykloje, Tiumenės klebonas, Permės ir Viatkos klebonas. 1921 metais paskirtas Uralo ir dalies Vakarų Sibiro parapijų dekanu. Rūpinosi tuštėjančiomis šio krašto bažnyčiomis. Po 1923 metų tapo Čeliabinsko, šalia Vakarų Sibiro – Kurgano, Zlatousto, Troickos, kostanajaus, Tobolsko, Tiumenės, Ufos, Samaros (sovietiniais laikais pervadinta Kuibyševu), Kazanės parapijų klebonu. Galima sakyti, kad jis buvo vienintelis katalikų kunigas tarp Volgos ir Obės upių išsidėsčiusioje teritorijoje.
Kunigo parapijiečiai – daugiausia paprasti žmonės, tremtiniai, darbininkai. Kone kiekvieną parapiją kunigas stengėsi reguliariai aplankyti, nors šiek tiek pabūti su žmonėmis, per didžiąsias religines šventes stengėsi aplankyti visas parapijas. Parapijose kunigas stengėsi artinti ir vienyti įvairiataučius parapijiečius, įtraukti juos į maldos grupeles. Vis dėl to išgyventi buvo sunku. Kunigas yra keletą kartų kreipęsis į savo vyresnybę, prašydamas piniginės pagalbos. Ypač Permės kraštuose valdžiai 1919 metais perėjus į bolševikų rankas, prasidėjo ypatingo liudijimo laikotarpis. Labiau pasiturintiems parapijiečiams išvykus į savas šalis, o likusiai daliai neišgalint išlaikyti maldos namų, kunigas vis tiek stengėsi neapleisti savo ganomųjų, nepaisant to, kad nė vienoje vietovėje neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Net ir revoliucijos sąlygomis kun. P. Budrys ištikimai vykdė savo, kaip kunigo, pareigas: prašė leidimo organizuoti iškilmingas pamaldas išstatant Švenčiausiąjį Sakramentą ir maldaujant Dievą atleidimo už Švenčiausiojo Vardo įžeidimus. Rūpinosi atlyginti išlaidas už atsiųstas įvairias knygas ir devocionalijas, netgi organizavo kasmetinę paramą kurijai, nes tuomet Petrograde pragyventi buvo dar sunkiau. Sovietinei vyriausybei 1922 metų vasario 23 dieną išleidus dekretą, kuriuo nusavinamos visos cerkvių ir bažnyčių brangenybės, kun. P. Budrys „išgelbsti“ Jekaterinburgo bažnyčios sidabrinį kryžių. Tą daro aiškiai žinodamas, jog rizikuoja netekti gyvybės. 1920–1929 metai – kratų, verbavimo tapti lojaliu bolševikams laikotarpis. 1925 metų balandžio mėnesį Jekaterinburgo klebonas P. Budrys areštuojamas ir laikomas įkaitu lenkų žandarmerijos agentų A. Viečorkevičiaus ir V. Baginskio nužudymo byloje. Po mėnesio paleistas iš areštinės.
Kankinystės vainikas
Beveik neišlikę jokių žinių apie kunigo gyvenimą 1930–1937 metais. Žinoma tik tiek, kad jis gyveno Ufoje, retai bevažinėdavo ganytojiškais reikalais po kitas parapijas. 1937 metais bolševikinė vyriausybė pradėjo vykdyti Uralo ir Sibiro katalikų bendruomenių naikinimo operaciją. Netrukus buvo sulaikytas ir kun. P. Budrys su didele dalimi aktyviausių savo parapijiečių. Kunigas buvo kaltinamas tuo, kad jis, kaip dvasininkas, važinėjąs po šalį ir prie centrų – bažnyčių – kuriąs „Lenkų kariuomenės organizacijos“ filialus, pirmiausia į juos įtraukdamas bažnyčių tikinčiųjų aktyvą, žinoma, apkaltinamas ir šnipinėjimu prancūzų žvalgybos bei Vatikano naudai. Beveik tradiciškai  po apklausų protokoluose yra įrašas, jog „apklaustasis prisipažino“. Žinoma, dabar jau niekas neatsakys į klausimą, ar tik ta formuluotė fiktyviai neprirašyta, iš anksto žinant bylos baigtį. Tardymų metu kunigas žiauriai kankintas. 1937 metų gruodžio mėnesį kartu su 180 savo parapijiečių sušaudytas. Sunkiausiais kalinimo metais kun. P. Budrys tiesiog gyveno pasitikėdamas Dievu. Yra išlikę pasakojimų, kad po žiaurių tardymų, grįžęs ar parvestas į kamerą, melsdavosi.
Ką kunigas Pranciškus Budrys gali pasakyti mums?
Kunigo Pranciškaus Budrio pavyzdys yra aktualus ir mums. Jis pats, savanoriškai pasirinko sunkesnį kelią. Juk buvo galimybių grįžti į Lietuvą, tačiau jis, kaip tikras ganytojas, ryžosi likti su tais, kuriems labiau reikėjo tiesos ir vilties. Rinkosi liudytojo kelią, visur dėdamas gėrio sėklą. Manau,  kunigo Pranciškaus Budrio asmenybei ir herojiškumui apibūdinti užtenka dviejų momentų: jis stengėsi būti apaštalu ten, „ kur iš kūdikio sielos išraunami gražiausi Dievo meilės žiedai, kad savo paties auka palaikytų vis labiau gesinamą ugnelę ir būtų kelrodžiu ieškantiems tiesos“; per visą savo kunigiškos tarnystės laikotarpį į tėviškę atostogų, kaip mini šaltiniai, jis buvo parvykęs vos pora kartų. Kun. Pranciškus Budrys visiems  gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms rodė „kenčiančio gerojo samariečio veidą“. Jis aktualus ir mums, kai savo gyvenimo kančiose ir kryžkelėse esame lyg beprarandą viltį.

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*