Mečislovas Reinys, arkivyskupas, kankinys (1884–1953)

Mecislovas_Reinys       Žymus pedagogas, visuomenininkas, ištikimas Bažnyčios ir tautos sūnus, teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, SSRS politinis kalinys, kankinys, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos r. Daugailių parapijoje, Madagaskaro vienkiemyje.

 Tėvai – Jeronimas ir Julijona turėjo 32 ha ūkį.  Buvo jauniausias iš vienuolikos vaikų. Jaunėlis Mečislovas neatsimena tėvo. Motina rūpestingai prižiūrėjo vaikus ir ūkį. Darbštų ir gabų sūnų leido į mokyklą. Gimnaziją Rygoje baigė aukso medaliu 1900 m. ir kitais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs 1905 m., studijas tęsė Sankt-Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurioje 1909 m. pelnė teologijos magistro laipsnį. Kunigu buvo įšventintas 1907 m.

1909–1912 m. studijas gilino Belgijos Filosofijos institute prie Liuveno universiteto. Studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbourgo universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką. Atostogų metu keliavo po Europos valstybes, išmoko devynias kalbas. Danijoje dirbo sielovados darbą – darbininkams iš Lietuvos ir Lenkijos sakė pamokslus.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kun. Reinys grįžo į Lietuvą. 1914–1915 m. vikaravo Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Nuo 1915 iki 1922 metų buvo Vilniaus pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionas bei mokytojas. 1916–1922 m. profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėstė filosofiją ir sociologiją. Vilniuje organizavo ateitininkų kuopelę, dalyvaudavo kaimo katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ renginiuose.

1915 m. įstojo į krikščionių demokratų partiją, kuriai priklausė iki 1926 m. Parašė naują LKDP programą, aktyviai veikė visuomeniniame ir politiniame gyvenime. 1919 m. vasario – liepos mėnesiais buvo bolševikų suimtas ir laikomas įkaitu. 1925–1926 m. ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas. Nuo 1924 m. dalyvavo Katalikų veikimo centro darbe.

1922 m., kuriantis Vytauto Didžiojo universitetui Kaune, pakviestas vadovauti Teologijos ir filosofijos fakulteto Psichologijos katedrai, kurioje iki 1940 m. dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją. Kun. Reinio paskaitas, skaitomas vaizdžiai, suprantamai, studentai mėgdavo ir gausiai lankydavo. 1922 m. dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją ir buvo jos pirmuoju sekretoriumi. Rašė filosofijos, religijos, pedagogikos, psichologijos, visuomenės gyvenimo, politikos bei kitomis temomis į kelias dešimtis periodinių leidinių, išvertė profesinių knygų.

1923 m. gavo prelato titulą. 1926 m. popiežius Pijus XI paskyrė Mečislovą Reinį tituliniu Tididos vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso koadjutoriumi, 1940 m. liepos 18 d. popiežius Pijus XII – tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėju. Nuo 1942 m. – Vilniaus, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupijų apaštališkasis administratorius. Atlikdamas šias pareigas patyrė daug sunkumų ir išbandymų, kuriuos priėmė kantriai, su gilia krikščioniška meile ir pasiaukojimu.

1941 m. į Sibirą buvo išvežta daug artimų arkiv. Mečislovo Reinio giminaičių: broliai Kazimieras ir Jonas, seserys Emilija ir Leokadija. Nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios buvo bandoma arkivyskupą užverbuoti, šantažuojant į nelaisvę patekusių giminaičių likimu. Siekta, kad jis bažnytinės vyresnybės vardu pasirašytų kreipimąsi į miško brolius, kviečiantį juos legalizuotis. Arkiv. Reinys kategoriškai atsisakė, savo poelgį grįsdamas į politiką neleidžiančiais kištis Bažnyčios kanonais. Jo tardymų medžiaga liudija tiesius ir tvirtus atsakymus į okupantų siūlymus: „Kaip galima pasitikėti valdžia, kuri 1941 m. čiupo šimtus tūkstančių žmonių ir, nepateikdami kaltinimų, trėmė į Sibirą. Tai daroma ir dabar – taip pat vyksta masiniai areštai ir trėmimai į lagerius“.

Daugailiai_Reinys

Simbolinis arkivyskupo Mečislovo Reinio kapas Daugailių bažnyčios šventoriuje

1947 metų pradžioje arkiv. Mečislovas Reinys raštu sovietų valdžiai protestavo prieš Bažnys ir tikinčiųjų teisių varžymą. Tų pačių metų birželio 12 d. jis buvo sovietų valdžios suimtas, tardytas, o lapkritį Ypatingojo pasitarimo „už talkininkavimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro (Rusija) kalėjime. Nelaisvėje pasižymėjo nuoširdumu, kuklumu, gailestingumu, dosnumu. Mirė kalėjime 1953 m. lapkričio 8 d.

Daugailių parapijos šventoriuje saugoma po kapsulę žemių, pirmaisiais Atgimimo metais parvežtų iš Vladimiro kalėjimo kapinaičių.

1989 m. vasario 20 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija panaikino SSRS valstybės saugumo ministro 1947 m. lapkričio 15 d. Ypatingojo posėdžio nutarimą ir nutraukė M. Reinio baudžiamąją bylą nesant nusikaltimo sudėties. 1989 m. vasario 22 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Mykolas Ignotas pasirašė raštą dėl M. Reinio reabilitavimo (Nr.8k-12/89). Taigi nekaltai nuteistas, iškankintas ir toli nuo tėvynės numarintas arkivyskupas buvo reabilituotas.

 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*