Adelė Dirsytė, pasaulietė, mokytoja, ateitininkė, tremtinė (1909-1955)

b965fd87d04d0ac7cec8452a4f17107f0490969f

Dievo Tarnaitė Adelė Dirsytė

Katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė, tremtinė, pasaulyje žinomos Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorė Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavo vienkiemyje, ūkininkų Agotos Ragaišytės ir Antano Dirsės šeimoje.

Tėvas, būdamas labai darbštus, – mat susitaupęs pinigų nusipirko 30 ha ūkį ir įsikūrė Promislavo vienkiemyje, – prie darbo spaudė visus šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris. Tačiau tris vaikus sugebėjo išmokslinti.

Šėtoje gyveno Antano Dirsės sesuo Mariukė, tad Adelė galėjo pas ją gyventi ir mokytis Šėtos progimnazijoje (nuo Šėtos iki Promislavo – 8 km). Čia ją mokė žymūs žmonės: poetas kunigas Jurgis Tilvytis (vienas Šėtos progimnazijos steigėjų), vikaras kun. Feliksas Kapočius (būsimasis Kauno Prisikėlimo bažnyčios statytojas), direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Uršulė Braškaitė, Stasys Jauniškis, Jonas Miežlaiškis, Jadvyga Tilvitytė, Jadvyga Sventeckienė, Paulina Zajauskaitė ir kt. Tuometinių moksleivių nuotaikas atspindi Adelės klasės draugės Agnietės Stašaitytės įrašai dienoraštyje.

Prieš trejetą metų išleistoje knygoje „Puslapiai iš dienoraščio“ ji rašė: „Tuo laiku jau pradėjome svarstyti apie tolesnį gyvenimo kelią. Šventadienių popiečiais su drauge, kuri gyveno kitame kaime, vaikščiodavome po tėviškės parapijos kapines, kalbėdavom, svajodavom, svarstydavom, kurdavom ateities planus, kaip gyventi ir kur, kad gyvenimas būtų prasmingesnis, naudingas kitiems ir pačios būtume geresnės. Kai tik būdavo galimybės, visada eidavom į bažnyčią“.

Baigusi Šėtos progimnaziją, 1924-1928 metais A.Dirsytė mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Čia ją mokė žinomas matematikas Kėdainių gimnazijos direktorius G. Seliava, jau garsėjantis poezija ir apsakymais rašytojas Juozas Paukštelis, mokytojai J. Bliūmas, A. Karazytė, B. Valasčiūtė, K. Vaškevičius ir kt. Adelė domėjosi, ir jai gerai sekėsi, filosofijos propedeutika, istorija ir visuomenės mokslas. Jau gimnazijoje ji mokėsi trijų užsienio kalbų: vokiečių, anglų ir lotynų.

Baigusi Kėdainių gimnaziją, A.Dirsytė 1928 metais įstojo į Lietuvos universitetą, studijavo Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką ir pedagogiką bei psichologiją. Universitete ji klausė žymių profesorių paskaitų. Studijuodama universitete, įsitraukė į birutiečių veiklą.

Dar jaunystėje išryškėjo Adelės pedagoginis talentas. Savo artimuosius ji mokė žaidimų, vaidybos, gražaus elgesio. Nepaklususius pabardavo ir nubausdavo. Skaitydavo paskaitas, dalyvavo ateitininkų veikloje, į kurią įsitraukė dar mokydamasi gimnazijoje. Tarp jaunimo turėjo autoritetą: ja visi tikėjo ir pasitikėjo, klausė, mylėjo ir gerbė. Studijuodama per atostogas tėviškėje rengdavo Kalėdų bei Velykų vaidinimus, aiškindavo giminaičiams Lietuvos istoriją…

1932 metais A.Dirsytė išėjo iš universiteto, bet tik 1940 m. birželio 4 d. gavo VDU baigimo diplomą.

Išėjusi iš universiteto, Adelė toliau aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Skaitė paskaitas katalikiškų organizacijų renginiuose, priklausė Lietuvių katalikių moterų centro valdybai, vadovavo „Caritas“ draugijai, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa. Jos straipsnių ir religinės poezijos galima rasti to meto katalikiškoje spaudoje: „Vaidilutėje“, „Moteryje“ ir kt. Čia ji kvietė jaunuoles ir jaunuolius pamiršti asmeninę naudą ir aukotis dėl svarbių idealų. Mokė, kaip tinkamai organizuoti renginį, aiškino, jog organizatoriaus gebėjimas pasireiškia ne tuo, kad jis vienas viską dirba, o tuo, kad sugeba tinkamai paskirstyti darbus ir juos pavesti atsakingiems žmonėms, moka jų darbą subtiliai kontroliuoti.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Adelė dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje.

Vokiečių okupacijos metais (1942-1944 m.) amatų mokykloje A.Dirsytė dėstė vokiečių kalbą, buvo 20 mergaičių klasės auklėtoja. Mergaitės buvo ruošiamos siuvėjomis. Auklėtinės prisimena, kad mokytojai labiausiai rūpėjo dvasinis mergaičių brendimas. Adelė siekė joms išaiškinti subtilybes, kad jos mylėtų tėvynę ir būtų patriotės. Kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu Adelė organizavo šalpą ir jos dalijimą vargstantiems.

Nuo 1944 metų rudens A. Dirsytė pradėjo dirbti Vilniaus S. Nėries mergaičių vidurinėje mokykloje. Čia ji visiems, esantiems šalia, dalijo ne tik savo žinias, bet ir širdies turtus. Buvusi auklėtinė Marija Kibirkštienė prisimena, kad auklėtoja sunkiomis ekonominėmis sąlygomis savo auklėtinėms padovanojo po erškėtrožę. Kita auklėtinė pasakojo, kad mokytoja, rūpindamasi mergaičių dvasiniu brendimu, eidavo kartu su jomis į Šv. Kazimiero, Šv. Rapolo ir Šv. Teresės bažnyčias. Adelė taip pat įtaigiai skaitė šv. Teresėlės gyvenimo aprašymą, Marijos Pečkauskaitės raštus. Jai rūpėjo mergaičių dora ir išsilavinimas, tad aiškino įvairias subtilybes, siekė, kad mergaitės augtų tikros tėvynės patriotės.Tačiau sovietinei valdžiai didžiausi priešai buvo tie, kurie rūpinosi jaunimo dvasingumu.

Vilniuje, kur Trakų gatvės 11-ame name gyveno A. Dirsytė, rinkdavosi bendraminčiai. Domas Akstinas rašo, kad ten „gyveno mokytojas Česlovas Mačys, generolo K. Ladigos žmona Stefanija Ladigienė, neapsakomai geros širdies sena skalbėja ir kasdienių reikalų šeimininkė, visų vadinama teta, – Agnietė Stašaitytė, Adelės sesers Kotrynos sūnus Stupantų saugumo rankos pasiekė ir „Užpečkio“ bendraminčius“.

 Adelė Dirsytė – tikėjimo ir vilties šviesulys Sibiro gulaguose

 A. Dirsytė, kaltinama tėvynės išdavimu, 1947 m. paskutinį kartą atsisveikina su savo tėvyne, į kurią jau daugiau nebesugrįš. Čia amžinojo įšalo žemėje, Sibiro platybėse, prasideda jos kančios, aukos ir misijų kelias. Kaip ji pati rašo: Keista, atrodo, kad iki šiol tikrai nieko nemokėjau mylėti, tarsi kitoj šviesoj būtų Šv. Rašto mintys, kitaip žiūrėčiau į savą žmogų, į šeimas… Tiek daug švento mūsų krašte yra. Be šios vietos negalima to pajusti.

 Aštuoneri tremties metai, prasidėję Vorkutoje, tęsiasi Užpoliarėje, Ozerlage, Kolymoje…

 Čia, kur žmonės tėra tik darbo jėga tiesti geležinkelius per Uralą ir Abezę, statyti tiltus, kirsti medžius, čia yra be galo lengva palūžti, nužmogėti, pamiršti savo orumą.

 Mokytoja Adelė čia tampa vilties šviesuliu, ugdo susibūrusių mergaičių vidinį pasaulį. Nors pati yra silpnos sveikatos ir nepratusi prie sunkių darbų, niekad nesiskundžia, o išvargusias po dienos darbų mergaites ji išmoko ir įpratina praktinio dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo, dvasinės išpažinties. Mergaitės vakarais po gultais susikaupusios kalba iš duonos gabaliukų sudarytą rožinį. Lagery mokytoja atlieka tokį svarbų ir reikalingą kunigo darbą. Per Juozą Barauską ji suorganizuoja, kad mergaičių lagerį pasiektų Šv. komunija. Kaip didžiausią brangenybę Dirsytė dalija ją mergaitėms. V.Bagdonaitė prisimena nepaprastą Velykų dovaną, gautą iš Dirsytės – į baltą popieriaus skiautelę įsuktą Šv. komunijos gabalėlį.

Per 8 tremties metus mokytoja patiria didelių kančių. Šaltis, atšiauri Sibiro gamta vargina mokytoją. Dirsytė, kaip pavojinga sovietų sistemai, ji dažnai papuola į karcerį, kuris yra neapšildomas, čia neduodama maisto, atimami šilti rūbai. Mokytoja čia yra nuolat tardoma, mušama, kankinama.

Paminklas Adelei Dirsytei Šėtos bažnyčios šventoriuje.

 Po vieno tardymo ji ilgai spjaudo krauju, sutinęs visas veidas. Tik vėliau prisipažįsta, kad jai buvo išmušti dantys..

 Nepaisydama didelių vargų ir sunkumų, ji meldžiasi už savo kankintojus, ugdo savo mergaites, švenčia religines ir tautines šventes, rengia literatūrinius vakarus, moko mergaites vokiečių kalbos, kartu diskutuoja apie amžinąsias vertybes. Apie vyravusią bendrystės ir vienybes dvasią liudija Kūčių šventimas. Kaip pati Dirsytė rašo savo sūnėnui Stasiui Ivanauskui:„Kūčias atšventėm įspūdingai – šližikai iš džiovintos duonos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Saldi košė su aguonomis, tortas. Viršininkai irgi dalyvavo su mumis, laužė šventą kalėdaitį, traukė Kalėdų Senelio atsiųstus magiškus lapelius, buvo juoko. Kalnietės irgi džiaugėsi švenčių jaukumu“.

 Kaip dvasinė pergalė prieš blogį tampa Dirsytės renkamos ir leidžiamos maldaknygės, iš kurių žinomiausia ir išversta net į 8 kalbas – „Marija, gelbėki mus“, skirta Lietuvos nepriklausomybės 35-osioms metinėms. Mokytoja ragina mergaites prisiminti Mišių ir kitas maldeles ir jas užrašyti ant beržo tošies juostelių ar cemento maišelių skiaučių. Ragina kurti ir savo maldeles. Taip Sibiro platybėse iš didelės kančios gimsta maldos, kaip desperatiškas sielos šauksmas, kad Dievas pasigailėtų jų tremtinių ir lietuvių tautos. Mergaitės, išsklaidytos po kitus lagerius, kaip didžiausią brangenybę nešasi ir maldaknygę, kaip tikrą šviesos ginklą prieš blogio jėgas.

 Aštuntaisiais tremties metais su mokytoja Dirsyte yra žiauriai susidorojama. Ją tardo iki sąmonės netekimo, muša, nuplėšia dalį plaukų, kol galų gale jai aptemsta protas. Ją uždaro į lagerio psichinių ligų skyrių. Kaip tikra kankinė mokytoja miršta 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovske, taip ir nesugrįžusi į savo išsvajotą Lietuvą. Jos kaulai iki šiol tebesiilsi Sibiro sniegynuose.

 Tačiau Dirsytės gyvenimas ir darbai kiekvienam šviečia idealo šviesa, o jos kankinystės ir aukos dvasia liudija pasauliui prisikėlusio Kristaus pergalę.

——————————————————————————————————–

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja:

Viešpatie Dieve, tikėjimo, vilties ir ištvermės šaltini!

Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi.

Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę,

kad liktų ištikima Tavo valiai ir pamokančiu pavyzdžiu artimui.

Viešpatie, suteik malonę, kad mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu,

o tikėjimą paliudijusi kankinyste, galėtų tapti mūsų užtarėja Danguje.

Amen.

——————————————————————————————————

 

 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*