Vysk. J. Boruta SJ „Šventųjų skelbimo procesas nėra paprastas“

Jubiliejiniais metais bus paskelbtas 20-ojo amžiaus Tikėjimo kankinių sąrašas. Apie tai „Bažnyčios žinių” skaitytojams pasakoja Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretorius vyskupas Jonas Boruta SJ.

Žinia, pirmaisiais krikščionybės amžiais kiekviena vietinė Bažnyčia spręsdavo, ar jų mirę nariai atitinka šventiesiems keliamus reikalavimus. Pirmieji pirmųjų krikščionybės amžių šventieji buvo kankiniai, tais persekiojimų metais savo gyvybes atidavę už Kristų ir Bažnyčią. Vėliau šventaisiais buvo skelbiami ir ne kankinių mirtimi mirę krikščionys, tačiau, prieš pripažįstant juos dangiškaisiais užtarėjais, buvo pradedamas jų žemiškojo gyvenimo tyrimas. Nuo vėlyvųjų viduramžių šių tyrinėjimų teisę ir teisę skelbti visuotinės Bažnyčios šventuosius perėmė Apaštalų sostas. Nuo tų laikų šventojo pripažinimas yra dviejų pakopų: beatifikacija ir kanonizacija. Taigi prieš pripažinimą tyrinėjamas žmogaus gyvenimas ir jis skelbiamas palaimintuoju, o vėliau, sulaukus Dievo ženklų (vadinamųjų stebuklų), ir dar kartą įvertinus asmens gyvenimo kelią, žmogus jau skelbiamas šventuoju.

Palaimintasis lotyniškai beatus, todėl ši šventumo skelbimo pakopa vadinama beatifikacija, o galutinis pripažinimas šventuoju – kanonizacija (šventasis pripažįstamas kanoniškai).

Šis procesas nėra paprastas, nes reikia labai gerai ištyrinėti asmenį, jo gyvenimo atitikimą Evangelijai bei dorybių herojiškumą. Byla tiriama dviem pakopom. Tačiau reikia pažymėti, kad jeigu šventuoju skelbiamas kankinio už tikėjimą mirtimi miręs asmuo, Dangaus ženklų (stebuklų) laukti nereikia. Tuo tarpu stebuklai dažniausiai pastebimi išgijimų pavidalu. Tačiau ir šiuo atveju neužtenka paprasto liudijimo. Išgijimo faktą turi konstatuoti autoritetingų medikų komisija, susipažinusi su ligos istorija ir įsitikinusi faktu, kad prieš išgijimą nebuvo jokios vilties pasveikti. Tik po to faktas dar kartą peržiūrimas Šventųjų skelbimo kongregacijos, o tada galutinį sprendimą priima popiežius. Tokia tvarka šventaisiais skelbiami vadinamieji išpažinėjai arba ne kankinio mirtimi mirę. Kiti, kankiniai, seniau vadinti martyris (martyr – gr. liudytojas), dabartine kalba būtų „liudytojas savo kankinyste”, skelbiami šventaisiais ar palaimintaisiais nelaukiant stebuklų. Pats kankinystės faktas, kai žmogus, nepaisydamas savo biologinės prigimties išsaugoti gyvybę, paaukoja ją už tikėjimą ir Bažnyčią savo noru – jau savaime laikomas stebuklu.
Na, o artėjant 2000-ųjų jubiliejui, popiežius labai primygtinai kreipėsi į visus kraštus (tarp jų ir komunistų prievartą patyrusias šalis), siūlydamas surinkti faktus apie 20-ojo amžiaus kankinius, kad žmonija išgirstų apie jų gyvenimą, biografijas, tikėjimo liudijimus. Tenka pripažinti, kad ir šiame amžiuje tų kankinių buvo ne taip mažai, kad ir šiais laikais krikščionys už savo tikėjimą ir meilę Kristui, deja, mokėjo kraujo ir gyvybės kaina. Atsiliepiant į šią Šventojo Tėvo iniciatyvą, visuose kraštuose buvo renkami faktai, biografiniai duomenys, sudarinėjami sąrašai, o visa tai patikrinus vyskupijų ordinarams medžiaga pasiųsta į Romą.

Iš Lietuvos kankinių reikalavimus atitiko ir į Romą buvo išsiųstas 115 žmonių sąrašas. Kitų metų gegužės 9 d. Šventasis Tėvas prie Romos koliziejaus (toje pat vietoje, kur pirmieji krikščionys atiduodavo savo gyvybes už Kristų) šį 20-ojo amžiaus kankinių sąrašą pristatys pasauliui. Tikimės, kad iš 115-os Lietuvos kandidatų į šį sąrašą pateks dauguma. Trims iš šio sąrašo popiežius yra jau leidęs pradėti beatifikacijos (paskelbimo palaimintaisiais) bylas. Tai vyskupai kankiniai – Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, Kaišiadorių arkivyskupas Teofilius Matulionis ir Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. Dar priminsiu, jog įrodant kankinystės faktą, neužtenka to, kad žmogus labai daug kentėjo (tarkim, kalėjime). Jis turi būti Kristaus liudytojas, neatsisakęs savo tikėjimo mirties akivaizdoje, t. y. paaukojęs gyvybę dėl Kristaus tiesiogine prasme. Ir nereikėtų, kaip dažnai pasitaiko, tikėjimo kankinių painioti su tautos laisvės kankiniais. Tai ne mažiau garbinga mirtis, bet religine prasme jie nėra šventieji. Tai ne aukos paniekinimas, o atsiejimas. Na, o grįžtant prie trijų kankinių mirtimi mirusių vyskupų, reikia pasakyti, kad jų kankinystės faktas yra akivaizdžiausias. Gal kiek daugiau abejonių buvo iškilę dėl a. a. arkivyskupo T. Matulionio. Mat jis buvo kalintas net tris kartus, o mirė laisvėje labai paslaptingomis aplinkybėmis. Tačiau visa surinkta medžiaga leidžia nedviprasmiškai teigti, kad arkivyskupas T. Matulionis taip pat gyvybę paaukojo už tikėjimą. 1962 08 17 KGB darė kratą arkivyskupo namuose, jos metu ganytojui buvo suleisti kažkokie vaistai, greičiausiai nuo kurių ligi kratos sveikata ypatingai nesiskundęs arkivyskupas jau neatsigavo ir po trijų dienų 1962 08 20 mirė. Sovietų valdžia labai bijojo T. Matulionio. Mat tų pačių 1962-ųjų vasario mėnesį jis popiežiaus buvo paskelbtas ir tapo vieninteliu Lietuvos arkivyskupu, kuris, beje, buvo pakviestas ir į Vatikano II Susirinkimą. Sovietų ideologai labai nenorėjo T. Matulionio ten išleisti (kad neprabiltų apie sąžinės laisvės varžymus), tad, matyt, su šiuo dideliu Bažnyčios autoritetu susidorojo tokiu baisiu būdu. Taigi ir arkivyskupas T. Matulionis gyvybę paaukojo už Bažnyčią.

Visi Naujųjų laikų kankiniai gyveno mūsų amžiuje. Vadinasi, dar yra nemažai juos pažinojusių ir su jais bendravusių žmonių. Ar Lietuvos Vyskupų Konferecijai, vyskupijų ordinarams su jais pavyko pabendrauti?

Taip. Patys ieškom liudininkų, kurių apklausa vyksta dar ir dabar. Jau apklausta maždaug po keliasdešimt liudytojų dėl kiekvieno kankinio. Šia proga norėčiau paprašyti liudininkus atsiliepti ir kreiptis į savo vyskupijų ordinarus. Neužtenka (nors tai irgi svarbu renkant istorinę medžiagą) parašyti laišką ar apie kankinį paskelbti savo atsiminimus laikraštyje. Juk beatifikacija ir kanonizacija yra teisinis procesas, speciali byla ir liudininkas turi būti apklaustas asmeniškai specialaus Beatifikacijos tribunolo. Jį sudaro ir pirmininkas, ir vadinamasis Teisingumo gynėjas, kuris mėgina „prikibti”, kad liudijimas būtų objektyviai įvertintas kartu atliekant ir priesaiką. Tik tuomet surašomas protokolas, liudijimai verčiami į italų kalbą ir siunčiami Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Ar į 115-os Lietuvos kankinių sąrašą įtraukti tik katalikai ir ar tai Lietuvai baisiausio meto – pokario aukų dauguma?

Ne, tai viso šimtmečio žmonės – pasauliečiai, kunigai, vienuoliai. Pats popiežius pageidavo, kad į kraštų sąrašus būtų įtraukti ne vien katalikai, bet ir kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovai. Todėl tarp 115-os Lietuvos kankinių yra stačiatikis Levas Karsavinas. Jis, beje, buvo labai artimas katalikybei ir lageryje mirė aprūpintas katalikų kunigo suteiktais sakramentais. Taigi stengėmės surinkti visus represuotus ir nužudytus už krikščioniškąjį tikėjimą.

Ligi šiol paslaptis gaubia ir iškilaus kovotojo sovietmečiu už tikinčiųjų teises a. a. kun. J. Zdebskio mirtį. Ar šis žmogus, kuris, regis, taip pat paaukojo gyvybę už Kristaus mokslą, yra tarp 115-os kankinių?

Taip, kun. J. Zdebskis yra šiame sąraše. Nors galutinių įrodymų dėl jo nužudymo nėra, skaitydami KGB paskutiniuosius dokumentus, galime matyti, kad KGB prieš kun. J. Zdebskio mirtį vykdė kažkokią ypatingą operaciją. Tai irgi ženklas, jog a. a. kun. J. Zdebskis yra kankinys, nužudytas už tikėjimą ir religinę veiklą.

Taip pat malonu pranešti, kad Krokuvos arkivyskupijoje yra baigtas diecezinis procesas dėl Mykolo Giedraičio, vadinamo palaimintuoju, kanonizacijos.

M. Giedraitis yra lietuvis, gimęs pirmajame Lietuvos krikščionybės šimtmetyje, kilęs iš kilmingos šeimos. Buvo įstojęs į augustionų vienuolyną Bistryčioje (dabar Baltarusija), vėliau ordino vadovybės perkeltas į Krokuvą, kur buvo Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonu. Mirė 1486 m. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje liaudis jį laikė palaimintuoju, nors Bažnyčios oficialiai nepaskelbtas. Dar sovietmečiu, 1986 m., minint 500-ąsias jo mirties metines, apie M. Giedraitį daug rašė pogrindžio spauda, buvo organizuotos iškilmingos pamaldos Giedraičių bažnyčioje (Molėtų raj.) ir t. t. Apie M. Giedraitį daug ir įspūdingai praėjusiame šimtmetyje yra rašęs vysk. M. Valančius. Prie M. Giedraičio kapo dažnai lankydavosi ir jam melsdavosi ir dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi byla baigta nagrinėti, remiantį bylą raštą pasirašė ir visi Lietuvos vyskupai. Krokuvos arkivyskupija pranešė, kad visi dokumentai jau persiųsti į Romą, tad belieka laukti, kad Bažnyčia greitai oficialiai M. Giedraitį paskelbs šventuoju.

Kalbėjosi Artūras Matusas

http://www.lcn.lt/bzinios/bz9915/915int.html


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*