Kun. Marius Dyglys „Šiandieniniai beatifikacijos bylų vedimo reikalavimai“

IMG_47951983 m. sausio 25 d. popiežius Jonas Paulius II, vykdydamas Vatikano II Susirinkimo nutarimus, patvirtino apaštališkąją konstituciją „Divinus Perfectionis Magister“. Nuo jos paskelbimo dienos buvo panaikinti visi bet kokio pobūdžio įstatymai, susiję su beatifikacijos bylomis, ir nurodyta nuo šiol laikytis šių nuostatų: „Norime, kad šie nuostatai ir nurodymai dabar ir ateityje tvirtai ir veiksmingai galiotų, tokia apimtimi, kokia būtina, nepaisant jiems prieštaraujančių visų mūsų pirmtakų paskelbtų apaštališkųjų konstitucijų ir potvarkių, taip pat kitokių nurodymų, įskaitant vertus ypatingo paminėjimo ir atšaukimo“.[1]

Pirmojoje konstitucijos dalyje „Dėl vyskupų atliktinų tyrimų“ rašoma, kad vyskupams priklauso teisė tirti Dievo Tarno, kurio kanonizacijos siekiama, gyvenimą, dorybes ar kankinystę, jo šventumo ar kankinystės garsą, numanomus stebuklus ir nuo seno gyvuojantį jo kultą. Atlikdamas šiuos tyrimus, vyskupas turi vadovautis Šventųjų skelbimo kongregacijos paskelbtinais ypatingaisiais nuostatais ir laikytis tvarkos, kad postulatorius surinktų tikslių žinių apie Dievo Tarno gyvenimą, taip pat pateiktų motyvų, liudijančių kanonizacijos bylos naudai. Jei Dievo Tarnas yra paskelbęs kokių nors raštų, vyskupas turi pasirūpinti, kad juos patikrintų teologijos cenzoriai. Jei tuose raštuose nebus aptikta nieko, kas prieštarautų tikėjimui ar dorovei, vyskupas turi liepti tinkamiems asmenims ištirti kitus, neskelbtus raštus, taip pat visus kitus dokumentus, kaip nors susijusius su byla; sąžiningai atlikę šią užduotį, šie asmenys turi parengti pranešimą apie atliktus tyrimus. Prie jų vyskupas prideda pareiškimą dėl kulto nebuvimo laikymąsi. 

Antroje konstitucijos dalyje „Dėl Šventųjų skelbimo kongregacijos“ rašoma, kad Šventųjų skelbimo kongregacijos, kuriai vadovauja kardinolas prefektas, užduotis yra rūpintis su Dievo Tarnų kanonizacija susijusiais dalykais, tiek patariant ir pamokant vyskupus dėl bylų rengimo, tiek iš pagrindų studijuojant bylas, tiek apie jas atsiliepiant. Šiai kongregacijai taip pat tenka pareiga spręsti dėl visko, kas susiję su relikvijų autentiškumu ir išlaikymu. Sekretoriaus pareiga yra rūpintis santykiais su asmenimis už kongregacijos ribų, pirmiausia, su bylas rengiančiais vyskupais, dalyvauti diskusijose dėl bylos reikšmės ir pateikti savo atsiliepimą tėvų kardinolų ir vyskupų kongregacijoje, parengti popiežiui įteiktiną pranešimą apie kardinolų ir vyskupų balsavimą. Už bylų studijavimą Šventųjų skelbimo kongregacijoje atsakinga pranešėjų kolegija, vadovaujama vyriausiojo pranešėjo. Kiekvienas pranešėjas privalo kartu su bendradarbiais iš šalies studijuoti jiems pateiktas bylas ir rengti nutarimus dėl dorybių ar kankinystės. Vienas iš pranešėjų turi būti paskirtas parengti nutarimui dėl stebuklų. Jis turėtų dalyvauti gydytojų posėdžiuose ir teologų susirinkimuose. Vyriausiajam pranešėjui, vadovaujančiam istorijos konsultorių posėdžiui, studijuoti padeda keletas padėjėjų. Šventumo byloms nagrinėti turi būti kviečiami visų sričių konsultoriai, išmanantys tiek istoriją, tiek teologiją ir ypač dvasinę teologiją. Išgijimams, teikiamiems kaip stebuklams, tikrinti Šventųjų skelbimo kongregacijoje turi būti medicinos ekspertų grupė.

Trečiojoje konstitucijos dalyje „Dėl procedūros Šventųjų skelbimo kongregacijoje“ nurodoma, kokie Šventųjų skelbimo kongregacijoje turi būti atliekami veiksmai vyskupui atsiuntus į Romą visus su byla susijusius aktus bei dokumentus,. Pirmiausia pasekretoris patikrina, ar vyskupo atliktuose tyrimuose visada laikytasi įstatymo nuostatų ir su savo tyrimo išvadomis supažindina paprastąjį susirinkimą. Senose ir naujose bylose, kurių pobūdis vyriausiojo pranešėjo akimis ypatingas, reikalaujama spausdintą nutarimą pateikti tikrinti šią sritį išmanantiems konsultoriams, idant šie galėtų atsiliepti dėl jo mokslinės vertės ir to, ar pakankamai nuodugniai jis parengtas. Kiekvienu atveju Šventųjų skelbimo kongregacija gali pateikti nutarimą tikrinti mokslininkams, nepriklausantiems konsultorių grupei. Nutarimas pateikiamas teologijos konsultoriams, ir šie balsuoja dėl bylos reikšmės; kartu su tikėjimo gynėju jie privalo taip išstudijuoti bylą, kad prieš svarstant nutarimą ypatingajame susirinkime, būtų nuodugniai patikrinti prieštaringi, jei tokių esama, teologijos klausimai. 

1983 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkąja konstitucija „Divinus perfectionis Magister“ nustatyta šventumo bylose vyskupų atliktinų tyrimų procedūra ir Šventųjų skelbimo kongregacijai pavesta šiuo klausimu paskelbti ypatinguosius nuostatus.[2]  Audiencijoje, 1983 m. vasario 7 d. suteiktoje šios kongregacijos prefektui, kardinolui Pietro Palazzini, popiežius Jonas Paulius II, pritarė šiems nuostatams ir kardinolas juos patvirtino, liepdamas, kad jie būtų paskelbti ir nuo šios dienos įsigaliotų, o visi kanonizacijos bylas rengiantys vyskupai ir kiti su tuo susiję asmenys deramai ir sąžiningai jų laikytųsi, nepaisydami visa ko, kas tam prieštarauja, įskaitant tai, kas verta specialaus paminėjimo.

Nuostatuose nurodoma, kad kanonizacijos bylą kelia ieškovas, kuris veikia per teisėtai paskirtą postulatorių. Jais gali būti kunigai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pasauliečiai. Visi jie turi būti kompetentingi teologijoje, kanonų teisėje ir istorijoje, taip pat susipažinę su Šventųjų skelbimo kongregacijos veikla. Postulatorius turi ištirti Dievo Tarno gyvenimą, kad būtų galima įvertinti jo šventumo garsą bei bylos bažnytinę reikšmę, ir informuoti apie tai vyskupą. Kanonizacijos bylos rengimo kompetencija priklauso tam vyskupui, kurio teritorijoje Dievo Tarnas mirė. Visi byloje dalyvaujantys pareigūnai privalo prisiekti sąžiningai atliksią pareigas ir saugosią paslaptį. Bylos skirstomos į dvi grupes: naujos arba senos. Nauja ji vadinama tada, kai Dievo Tarno kankinystę ar dorybes gali žodžiu paliudyti tiesioginiai liudytojai; sena – kai kankinystės ar dorybių įrodymų galima rasti tik rašytiniuose šaltiniuose. Naujai bylai užvesti reikia pateikti prašymą ne anksčiau, negu praėjus penkeriems metams po Dievo Tarno mirties. Tiek naujose, tiek senose bylose postulatorius turi pateikti istoriškai reikšmingą Dievo Tarno biografiją, jei tokios esama, arba, jei jos nesama, tikslų chronologinį pranešimą apie Dievo Tarno gyvenimą ir darbus, jo dorybes ar kankinystę, jo šventumo ir stebuklų garsą, nepraleidžiant to, kas, kaip atrodo, prieštarauja ar nelabai palanku bylai. Taip pat reikalaujama pateikti visų skelbtų Dievo Tarno raštų autentiškus egzempliorius. Jei iš gautos informacijos iškiltų kokia nors svarbi kliūtis bylai, vyskupas turi apie tai pranešti postulatoriui, idant tas, jei tai įmanoma, galėtų ją pašalinti. Jei kliūties pašalinti neįmanoma ir todėl vyskupas nusprendžia, jog byla nepriimtina, jis turi apie tai perspėti postulatorių, nurodydamas savo sprendimo motyvus. Jei vyskupas ketina pradėti bylą, jis turi gauti dviejų teologijos cenzorių atsiliepimus apie skelbtus Dievo Tarno raštus; šie turi pranešti vyskupui, ar tuose raštuose esama ko nors, kas prieštarautų tikėjimui ir dorovei. Jei teologijos cenzorių nuomonė palanki, vyskupas turi liepti surinkti visus dar neskelbtus Dievo Tarno raštus, taip pat visus su byla susijusius istorinius dokumentus, tiek rankraštinius, tiek spausdintus. 

Atliekant šią paiešką, ypač senose bylose, pasitelktini istorijos ir archyvistikos specialistai. Senose bylose klausimynai rengiami, kad tinkamai būtų ieškoma ir randama tiesa apie Dievo Tarno gyvenimą, dorybes ar kankinystę, jo šventumo ar kankinystės garsą. Po to vyskupas ar jo įgaliotinis turi apklausti postulatoriaus pasiūlytus liudytojus ir kitus apklaustinus asmenis, dalyvaujant notarui, kuris užrašys liudytojo žodžius ir pabaigoje duos jam juos patvirtinti. 

Liudytojų apklausose turi dalyvauti teisingumo gynėjas; jei jis nedalyvauja, aktai vėliau turi būti pateikti jam peržiūrėti, idant jis galėtų į ką nors atkreipti dėmesį ir ką nors pasiūlyti, kas, jo akimis, būtina ir derama. Liudytojais kviestini ekspertai, atlikę dokumentų paiešką bei parengę apie tai pranešimą ir, duodami priesaiką, pareiškę, kad, jie ištyrė ir surinko visa, kas susiję su byla, nesuklastojo ir nesugadino nė vieno dokumento ar teksto. Stebuklingų išgijimų atvejais liudytojais kviestini gydantieji gydytojai. 

Visas liudytojų perduotas žinias, vyskupas ar jo įgaliotinis turi savo parašu ir antspaudu visada patvirtinti jų autentiškumą. Vyskupas ar jo įgaliotinis turi suvokti, kad sėkminga bylos baigtis labai priklauso nuo gero jos rengimo ir uoliai ir stropiai rūpintis, kad, renkant įrodymus, nebūtų praleista nieko, kas kaip nors susiję su šia byla. Prieš baigdamas tyrimą, vyskupas ar jo įgaliotinis turi rūpestingai apžiūrėti Dievo Tarno kapą, kambarį, kuriame jis gyveno ar mirė, ir, jei tokių būtų, kitas vietas, kuriose galima aptikti jo garbei teikiamo kulto ženklų, ir parengti pareiškimą dėl kulto nebuvimo laikymąsi.

Užbaigęs bylos rengimo aktus, vyskupas ar jo įgaliotinis priima sprendimą padaryti jų nuorašus, perrašant originalius aktus dviem egzemplioriais. Atliktas nuorašas turi būti palygintas su originalu, ir kiekvieną puslapį notaras turi bent pasirašyti ir antspauduoti savo antspaudu. Supakuotas ir antspauduotas originalas turi būti paliktas saugoti kurijos archyve. Tyrimo nuorašas ir pridedami dokumentai dviem egzemplioriais, tinkamai supakuoti ir antspauduoti, turi būti siunčiami Šventajai kongregacijai, o kartu su jais – teologijos cenzorių patikrinti Dievo Tarno knygų egzemplioriai ir jų įvertinimas. Kol Dievo Tarnų gyvenimo šventumas tebėra teisiškai tikrinamas, bažnyčiose draudžiamos bet kokios jų iškilmės ir liaupsinimo prakalbos. Tačiau ir už bažnyčios sienų susilaikytina nuo veiksmų, kuriais tikintieji galėtų būti paskatinti klaidingai manyti, jog vyskupo atliekamas Dievo Tarno gyvenimo ir dorybių ar kankinystės tyrimas tikrai baigsis to Dievo Tarno kanonizacija.

Tęsdamas Jono Pauliaus II ir kitų pirmtakų tradiciją, popiežius Benediktas XVI toliau skatina šventų ir katalikybei nusipelniusių asmenų iškėlimą į Bažnyčios altorių garbę, šiame procese prisilaikant atitinkamų kanoninių reikalavimų, tiriant būsimų šventųjų ir palaimintųjų užtarimu įvykusius stebuklus, kankinystę bei herojiškas gyvenimo dorybes. Be to, Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į Vatikano II Susirinkimo mokymą apie vyskupų kolegialumą bei norėdamas gaivinti senąją Bažnyčios tradiciją, įvedė nedidelių kanoninių pataisų, kuriomis siekiama išryškinti esminį skirtumą tarp beatifikacijos vietinio pobūdžio ir kanonizacijos visuotinumo. Todėl nuo šiol palaimintuosius, popiežiui patvirtinus, gali skelbti vietinėse diecezijose jo deleguoti Bažnyčios hierarchai, tuo tarpu šventųjų skelbimo apeigos vyksta Romoje ir jas gali atlikti tik popiežius.

2006 m. balandžio 24 d. popiežius Benediktas XVI, rašydamas laišką kongregacijos prefektui Jose Saraiva Martins‘ui, pasveikino Šventųjų skelbimo kongregacijos narius, susirinkusius balandžio 24 – 26 dienomis į plenarinę sesiją ir visiems padėkojo už tarnystę Bažnyčiai, svarstant šventumo skelbimo bylas. Šiame laiške popiežius pabrėžia, kad pirmiausia diecezijų vyskupai turi užtikrinti tinkamą šių bylų tyrimą; turi būti gerai apsvarstytos ir tų Dievo Tarnų gyvenimo vertybės, ir jų kankinystė, arba jiems užtarus įvykę stebuklai. Šventasis Tėvas nurodo, kad negalima pradėti kanonizacijos arba beatifikacijos bylos, jeigu nėra liudijimais patvirtinta ir įrodytas kandidato šventumo garsas, „net jeigu tas asmuo išsiskyrė evangeline darna arba ypatingais bažnytiniais ir socialiniais nuopelnais“. Kitas dalykas, kurį Šventasis Tėvas analizuoja savo laiške, – tai klausimas dėl stebuklo, įvykusio, užtarus Dievo Tarnui. Toks patvirtintas stebuklas reikalingas norint skelbti asmenį palaimintuoju (išskyrus kankinystės atvejus) arba šventuoju. Įvykę stebuklai ne tik įrodo, kad Dievo Tarnas tikrai „gyvena danguje bendrystėje su Dievu“, bet taip pat yra „dieviškasis patvirtinimas to vertinimo dėl jo vertybinio gyvenimo, kurį išreiškė bažnytinis autoritetas“.[3] 

Popiežius Benediktas XVI taip pat nurodė, kad Katalikų Bažnyčioje toliau turi būti tęsiama nenutrūkstama praktika, kai beatifikacijai arba kanonizacijai yra reikalingas būtent „fizinis stebuklas“, ir kad vadinamojo „moralinio stebuklo“ čia nepakankama. Aptardamas trečiąjį diskusijų objektą – kankinystę, kaip „Dvasios dovaną“, popiežius primena savo pirmtako Jono Pauliaus II pastebėjimą, kad XX amžiuje Katalikų Bažnyčia vėl buvo tapusi „kankinių Bažnyčia“ ir kad jų liudijimo niekada negalima prarasti. Nurodydamas tuos kriterijus, pagal kuriuos pripažįstama kankinystė, Šventasis Tėvas sakė, jog kankiniai yra asmenys, kurie paaukojo savo gyvenimą, praliedami kraują „laisvai ir sąmoningai, kaip aukščiausią meilės aktą, liudydami ištikimybę Kristui, Evangelijai ir Bažnyčiai“. Benediktas XVI pastebėjo, kad kankinystės motyvai nėra pasikeitę, nes „Kristus yra jų šaltinis ir pavyzdys“ .

 2008 m. vasario 18 dieną Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta prieš tai viso pasaulio vyskupams išsiųsta Šventųjų skelbimo kongregacijos instrukcija „Sanctorum Mater“, primenanti pagrindines normas, kurių privaloma laikytis pradedant ir vykdant diecezinį beatifikacijos bylų etapą.[4] Dokumentą spaudos salėje pristatęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Jose Saraiva Martins visų pirma pažymėjo, kad ši instrukcija neturi įstatymo galios, o tik aiškina šioje srityje galiojančių juridinių dokumentų vykdymo praktiką. Šiuo metu Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką nustato popiežiaus Jono Pauliaus II prieš ketvirtį amžiaus paskelbti dokumentai, kurie šiame darbe jau buvo pristatyti: 1983 metų sausio 25 dieną paskelbta apaštališkoji konstitucija Divinus perfectionis magister ir jos vykdymo normos – „Normae Servandae“, paskelbtos tų pačių metų vasario 7 dieną. Šie du dokumentai šiandien tebegalioja ir nebuvo ketinama jų keisti. O instrukcijos „Sanctorum Mater“ tikslas – atkreipti vyskupų dėmesį į tuos šventųjų skelbimo praktikos ypatumus, kurie, remiantis pastarųjų dvidešimt penkerių metų patirtimi, reikalauja patikslinimų ir paaiškinimų. 

Instrukcija susideda iš šešių dalių. Pirmojoje dalyje kalbama apie šventumo garsą, kaip esminį kriterijų, kuriuo vadovaujantis pradedamos beatifikacijos bylos. Taip pat yra kalbama apie diecezinio vyskupo vaidmenį, nes pradedant beatifikacijos bylos pirmąjį etapą, vykstantį vietiniu vyskupijos lygiu, sprendžiamąjį balsą turi vietos ordinaras. Primenami postulatoriaus skyrimo kriterijai ir aiškinamas jo vaidmuo. Antroji instrukcijos dalis pristato diecezinės bylos pradžios suderinimo su Šventųjų skelbimo kongregacija procedūrą, nes dieceziniam bylos etapui pradėti reikalingas kongregacijos susitikimas. Trečioji dokumento dalis nurodo liturginius, vietinės bendruomenės maldos aspektus, susijusius su bylos pradžia ir eiga. Ketvirtojoje instrukcijos dalyje kalbama apie dokumentų, susijusių su kandidato į palaimintuosius ir šventuosius kaupimo metodologiją. Penktoji dalis aiškina liudijimų kaupimo tvarką. Pastarajame dokumento skyriuje aprašytas taip pat techninių instrumentų – kompiuterio, garso ir vaizdo įrašymo aparatūros naudojimas. Galiausiai šeštoji instrukcijos dalis kalba apie diecezinio bylos etapo užbaigimo ir bylos perdavimo Šventųjų skelbimo kongregacijai procedūrą. Pagrindinis dalykas, kurį norėta patikslinti skelbiant šią instrukciją, – tai šventumo garso svarbos priminimas.  Pradedant beatifikacijos bylą, vietinėje bendruomenėje turi būti plačiai paplitęs autentiškas šventumo garsas [Fama sanctitatis] apie skelbti šventuoju siūlomą kandidatą.

Informacijos šaltinis: Marius Dyglys, Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. P. 15 – 20.


[1] Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkoji konstitucija Divinus Perfectionis Magister; – F. Veraja, Le cause di canonizzazione dei santi. Citta del Vaticano: Libreria Editrice Vaticano, 1992. P. 190. Konstitucija Vatikano internetinėje svetainėje publikuojama šešiomis kalbomis: anglų, italų, lotynų, vokiečių, ispanų ir portugalų. Pateikiama nuoroda anglų kalba: http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-ii_apc_25011983_divinus-perfectionis-magister_en.html

[2] Šventųjų skelbimo kongregacijos beatifikacijos bylų vykdymo normos – Normae Servandae, – F. Veraja, Le cause di canonizzazione dei santi. Vatikanas: Libreria Editrice Vaticano, 1992. P. 164 – 177. Beatifikacijos bylų vykdymo normos Vatikano internetinėje svetainėje publikuojamos keturiomis kalbomis: anglų, italų, lotynų ir portugalų. Pateikiama nuoroda anglų kalba: http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/csaints/documents/rc_con_csaints_doc_07021983_norme_en.html

[3] Plg. Vatikano radijo informacija, prieiga per internetą: www.radiovaticana.org/lit/Articolo.asp?c=187738 ; P. G. Accornero, Nuove direttive per le cause dei santi. // Vita Pastorale, 2008, Nr. 3. P. 64; M. Buika, Griežtinamas šventųjų skelbimo procesas. // XXI amžius, 2008 vasario 22, Nr. 15. P. 2; KAP, Paskelbtos skelbimo palaimintaisiais gairės. // Bažnyčios žinios, 2008, Nr. 4 (292). P. 23, 24.

[4] Congregatio De Causis Sanctorum, instructio Sanctorum Mater. Romae: Tipografia Nova Res sri, 2007.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*