Popiežius Jonas Paulius II „Didžiausia dovana Bažnyčiai yra šventumas“

JPII

Sekmadienį Jonas Paulius II skelbiamas šventuoju, kartu su savo pirmtaku Jonu XXIII. Vatikano II Susirinkimas mokė, kad šventumas nėra rezervuotas keliems asmenims, vienuoliams ar kunigams, bet yra krikščioniško gyvenimo vidinis poreikis. Tačiau ką tai reiškia? Štai kelios mintys iš paties Jono Paulius II kalbų ar raštų. „Pati didžiausia dovana, kurią galite duoti Bažnyčiai, yra šventumas“, – sakė popiežius 2004 metų rugsėjo 5-ąją, jau savo pontifikato pabaigoje, lankydamasis Loreto šventovėje Italijoje. 2001 metų dokumente Novo Milennio Ineunte Jonas Paulius taip aprašė šventumo siekimo esmę: „mūsų išgelbėjimas nėra formulėje, tačiau asmenyje. Tai mūsų santykis su Kristumi, tai gyvenimas Jo gyvenimu, kuris yra mums duotas per Dievo Žodį ir sakramentus. Jei Jis yra Dievo Sūnus tapęs žmogumi, tai mūsų siekis gali būti tik vienybė, supanašėjimas su Kristumi“. 1990 metų lapkričio 1 Jonas Paulius II sakė: „šventieji mokėjo įžvelgti specialų Kristaus buvimą skurde ir kančioje, romume ir gailestingume, kraštutiniame teisingumo poreikyje ir širdies tyrume. Šiose situacijose, kurios atitinka įvairius Jėzaus gyvenimo epizodus, šventieji priėmė Jo mokymą, įsitikinę, kad Palaiminimai liečia visus, kurie nori tapti Viešpaties mokiniais“. Popiežius sakė jaunuoliams 1989 metų rugsėjo 23-iąją dienos susitikime, jog „šventieji, kurie kiekvienoje istorijos epochoje atspindėjo pasaulyje Dievo šviesą, yra regimi paslaptingo Bažnyčios šventumo liudytojai“. 1989 metų balandžio 23 dienos homilijoje Jonas Paulius II kalbėjo, jog „iš tiesų, šventuosiuose ypatingu būdu spindi gyvojo Dievo šlovė. Jie visu savo gyvenimu, Dieve, skelbia Tavo galią, kalba apie šlovę Tavo Karalystės, (…) augančios iš Kristaus velykinio slėpinio“. 1987 birželio 10-ąją Jonas Paulius klausė – „ar šventieji nėra tam, kad mus sutrikdytų? Taip, jie gali būti ir tam. Kartais toks išganingas sutrikdymas yra būtinas, kad pamatytume žmogų visoje tiesoje. Yra būtinas, kad atrastume teisingą vertybių hierarchiją“. 980 metų birželio 2 homilijoje Jonas Paulius pabrėžė, jog „šventieji praktiškai niekada nepasensta. Jie visada išlieka Bažnyčios jaunystės liudytojais. Jie niekada netampa praeities personažais, „vakarykščiais“ moterimis ir vyrais. Priešingai, jie visada yra „rytojaus“ vyrai ir moterys, evangelinės žmogaus ir Bažnyčios ateities žmonės, būsimo pasaulio liudytojai“. 1992 metais, prieš lapkričio 1 dienos „Viešpaties Angelo“ maldą, popiežius sakė: „pasauliui skubiai reikia šventumo pavasario, lydinčio naująjį evangelizavimą, pasiūlančio mūsų dienų žmogui, dažnai nuviltam tuščių pažadų ir gundomam prarasti drąsą, prasmės kryptį ir atnaujintos vilties motyvą. Bažnyčios vaikai yra kviečiami šiai užduočiai per rimtą ir kasdienį savęs šventinimo įsipareigojimą, savo gyvenimo pareigose ir aplinkybėse, visiems parodant meilę, kuria Dievas pamilo pasaulį“. 1983 metų sausio 30 dienos homilijoje Jonas Paulius maldininkams sakė, kad „šventumas yra meilėje, tikroje meilėje. Yra meilėje, apie kurią rašė apaštalas Paulius ir kurią aptinkame tiekos Bažnyčios šventųjų gyvenimuose. Meilėje susivienija ir pasireiškia visos dorybės. Ji visas jas apkabina, turi savyje ir tuo pat metu yra didžiausia iš jų“. „Šventumas yra sąmoningumas būti „saugojamais“. Saugojamais Dievo. Šventasis labai gerai žino savo trapumą, savo egzistencijos ir savo sugebėjimų ribotumą. Tačiau neišsigąsta, jaučiasi vienodai saugus. Jis pasitiki Dievu“. „Šventieji, nepaisant tiesos tamsos, kurią aptinka savyje, jaučiasi skirti Tiesai, Dievui: kuris yra Tiesa. Ir todėl šiai Tiesai skiria vis daugiau vietos savo gyvenime. Iš čia kyla juos išskiriantis tvirtumas; kai kiti svyruoja, jie atsilaiko. Kai kiti abejoja, jie įžvelgia tiesą“, – 1986 metų spalio 19 dienos vizite Florencijoje sakė būsimas šventasis.

 Vatikano radijas


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*