Mindaugas Buika „Altoriaus garbė – tikro šventumo patvirtinimas“

tutti_santi

Dievo sūnus Jėzus Kristus, Švč. Mergelė Marija Visų Šventųjų apsuptyje

Tikėjimas pasirinkto kelio teisingumu 

Simboliška ir prasminga, kad, popiežiui Benediktui XVI nuolat skatinant vienuolijų misijinę veiklą ir patikimą Evangelijos liudijimą, nauju Bažnyčios palaimintuoju paskelbtas žymus Brazilijos misionierius, olandų kilmės kunigas Eustachijus van Lishutas (1890-1943), priklausęs Jėzaus ir Marijos Šventųjų Širdžių (Sacrorum Cordium, sscc) bendruomenei. Jis pasižymėjo ypatingu apaštališkojo gyvenimo asketiškumu, nepaliaujamai skleidė Evangeliją, Dievo palaiminimus ir gailestingumą, pavyzdingai celebravo Eucharistiją. Kun. E.Lishuto beatifikacijos apeigoms birželio 15 dieną, per Devintinių iškilmes, Belu Orizontės bazilikoje, Brazilijoje, vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinšas.

Umbertas (toks buvo naujojo palaimintojo pasaulietinis vardas) van Lishutas gimė 1890 m. lapkričio 3 d. Hertogenbošo (Olandija) vyskupijos Arlės Rikstelio vietovėje ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas. Augo gausioje, vienuolika vaikų turėjusioje, pamaldžioje valstiečių šeimoje, kurioje kasdien buvo kalbamas rožinis ir malda „Viešpaties angelas“. Nors gyvenimas buvo nelengvas, ši šeima buvo darni ir vieninga, tai buvo geras dvasinio ugdymo pagrindas, nes šeima yra pirmoji „namų Bažnyčia“. Tam pasitarnavo ir seserų vienuolių vadovaujama pradinė mokykla, akcentavusi religinį švietimą.

Umbertas jau nuo vaikystės buvo labai pamaldus ir kelis kartus per savaitę dalyvaudavo šv. Mišiose. Tuo pačiu jis buvo linksmas, komunikabilus, mėgstamas namiškių ir draugų. Todėl, kai jis pareiškė norįs tapti kunigu, jo mokytojai abejojo šiuo jo pašaukimu. Tėvas taip pat buvo linkęs, kad vaikas liktų darbuotis ūkyje, o ne tęstų studijas. Bet Umbertas buvo atkaklus ir jam pavyko įtikinti, kad pasirinkimas yra teisingas.

Perskaitęs palaimintojo kunigo Damiano Viostero biografiją ir susižavėjęs šio žymaus prancūzų misionieriaus veikla, penkiolikmetis jaunuolis nusprendžia stoti į Šventųjų Širdžių vienuoliją. Nuo 1905 metų tęsia mokslus šiai kongregacijai priklausančioje Gravės apaštalinėje mokykloje. Valstiečių vaikui mokytis, ypač kalbų, buvo nelengva, tačiau jį palaikė ryžtas tapti misionieriumi ir išmintingų auklėtojų paskatos.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1913 m. rugsėjo 23 d. buvo priimtas į noviciatą, esantį Tremelo mieste Belgijoje. Jis pasirinko vienuolišką Eustachijaus vardą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Belgiją okupavo vokiečiai, ir tolesnės studijos buvo neįmanomos. Grįžęs į Olandiją, Eustachijus tęsė noviciatą. 1915 m. sausio 27 d. jis davė laikinuosius, o 1918-ųjų kovo 18 d. – amžinuosius įžadus. Po teologijos studijų Ginekene, kurios jam taip pat buvo nelengvos, Eustachijus 1919 m. rugpjūčio 10 d. gavo kunigystės šventimus. Matydamas sūnų, celebruojantį prie altoriaus, labiausiai džiaugėsi tėvas, kuris iš pradžių nenorėjo pritarti tokiam sūnaus pasirinkimui.

Pasiaukojanti misijinė veikla

Pirmuosius penkerius pastoracinio darbo metus kun. E.Lishutas praleido savo tėvynėje Olandijoje. Jis padėjo ugdyti vienuolijos naujokus, buvo dėl karo į Olandiją pasitraukusių belgų imigrantų sielovadininkas. Šie pabėgėliai buvo valoniečiai, tai yra iš prancūziškai kalbančios Belgijos dalies, kuri Olandijoje nėra labai mėgstama, nes tarp Belgijos prancūziškai kalbančio Valonijos regiono ir olandiškosios Flandrijos visada vyko tam tikrų ambicijų kova – kas pranašesnis? Tačiau kun. E.Lishutas valoniečius labai globojo, visaip jiems padėdavo. Už tai Belgijos valstybė jį apdovanojo garbingu Šv. Leopoldo ordinu.

Jis kurį laiką mokėsi kalbų Ispanijoje. Ir visą laiką norėjo darbuotis misijose. 1925 metų pavasarį kun. E.Lishutas kartu su kitais trimis olandų dvasininkais, priklausančiais Šventųjų Širdžių kongregacijai, atvyko į Braziliją. Buvo paskirtas Agva Sužos parapijos, esančios Uberabos diecezijoje, klebonu. Čia dauguma tikinčiųjų buvo į šias vietas atklydę aukso ieškotojai. Toli gražu ne visada jiems pavykdavo rasti daug į atogrąžų upių krantus išplauto aukso, todėl gyventojų ekonominė, socialinė ir moralinė padėtis buvo labai nestabili. E.Lishutas iš karto kibo į pastoracinę ir karitatyvinę veiklą, stengėsi žmonėms padėti tiek dvasiškai, tiek ir materialiai, ir po dešimties jo apaštalavimo metų šių žmonių gyvenimo lygis ir kokybė labai pagerėjo.

Visiškai atsidavęs vargšų reikalams, jis stengėsi padėti ir ligoniams. Taip atsiskleidė jam suteikta malonė gydyti Dievo palaiminimu. Kun. E.Lishuto populiarumas ir autoritetas tarp vietos gyventojų buvo toks didelis, kad jie nenorėjo jo išleisti, kai jis 1935 metų vasarį buvo perkeltas į naują Poa parapiją, esančią netoli San Paulo didmiesčio.

Kai 1935 metų vasarį kun. E.Lishutas atvyko į šią Lurdo Dievo Motinai dedikuotą parapiją, joje problemų buvo ne mažiau nei ankstyvesniojoje: daugelis žmonių buvo visai abejingi savajam katalikų tikėjimui, todėl plito įvairios sektos. Iš pradžių čia nebuvo netgi parapinės bažnyčios, ir tėvas Eustachijus tuoj ėmė rūpintis jos statyba. Jis buvo uolus sielovadininkas: stengėsi aplankyti kiekvieną tikinčiųjų šeimą, ypač globojo ligonius, vargšus, vaikus, stengėsi paremti ir stiprinti parapijos organizacines struktūras.

Čia irgi labai aiškiai pasireiškė kun. E.Lishuto gauta išgydymo malonė prašant šv. Juozapo užtarimo. Ši jo veikla padėjo stiprinti parapijiečių tikėjimą, padėjo jiems vaduotis iš sektų įtakos, atsikratyti paplitusių prietarų. Tėvas Eustachijus savo turima malone gydyti palaiminimais ir ypatingu nuodėmklausio talentu išgarsėjo toli už parapijos ribų. Atvykdavo žmonių iš visos šalies, norinčių jį pamatyti ir gauti jo dvasinę paramą, palaiminimą, pajusti išgydymo jėgą. Tūkstantinės minios užplūdo Poa miestelį, netrukus tapusį svarbiu piligrimystės centru.

Populiarumas, įgytas išgydymo malone

Šis reiškinys ir atsivertimų gausa kėlė Bažnyčiai didelį džiaugsmą, bet kartu ir naujų rūpesčių. Plūdo vis daugiau dvasininkų, ir jiems pradėjo trūkti transporto priemonių, geležinkelio linijose stiprėjo chaosas. Nesant galimybių apgyvendinti tiek daug maldininkų, susidarė antisanitarinės sąlygos. Prekeiviai atvykėliams už didelę kainą pardavinėjo prastos kokybės maistą, daugėjo plėšikavimų ir vagysčių. Nebegalėdamos susitvarkyti, Brazilijos civilinė valdžia ir policija pareikalavo, kad vienuolijos vyresnieji iškeltų tėvą Eustachijų iš Poa, ką jie ir padarė 1941 metų gegužę.

Tačiau kad ir kur kun. E.Lishutas buvo nukeliamas, jį sekė tūkstantinės minios žmonių, norinčių gauti dvasinę paramą, patarimų ir gydančių palaiminimų. Pernelyg nesidžiaugdamas tokiu populiarumu, jis netgi keitė savo vardą, kad galėtų turėti daugiau laiko susitelkti ir ramiai dirbti parapijoje, tačiau toks „slapukavimas“ netrukus paaiškėdavo. Netgi kunigai ir vyskupai vykdavo pas jį gauti palaiminimo ir paramos susirgus, ką tėvas Eustachijus neatsisakydavo padaryti iš anksto gavęs savo vyresniųjų leidimą.

Tik Šventųjų Širdžių kongregacijai paskirtoje Santo Domingo parapijoje Belu Orizontės mieste šiaip taip pavyko tinkamai organizuoti sielovadinius reikalus. Čia kun. E.Lishutas atvyko 1942 metų balandį. Be įprastų parapijos darbų ir naujos bažnyčios statybos, kiekvieną dieną jis išklausydavo iki keturiasdešimt išpažinčių. Norint pas jį patekti, reikėjo iš anksto užsirašyti į eilę ir įsigyti specialų bilietą. Taip pavyko išvengti didelių maldininkų minių, o tėvas Eustachijus netgi galėdavo apsilankyti ir kitose parapijose, kur jis buvo dažnai kviečiamas lankyti ligonių. Tėvas Eustachijus įgijo tikrai švento misionieriaus reputaciją.

Nors jis atsidavęs rūpinosi ligoniais, deja, pats tapo sunkios ligos auka – 1943 metų rugpjūtį užsikrėtė dėmėtąja šiltine. Iš pradžių buvo nustatyta klaidinga diagnozė ir liga sparčiai progresavo. Supratęs, kad artėja mirtis, – kuri jį ištiko po kelių dienų, – tėvas Eustachijus pamaldžiai, su būdinga dvasios stiprybe rengėsi išėjimui iš žemiškojo gyvenimo, priėmė visus reikalingus sakramentus. Tėvas Eustachijus mirė 1943 m. rugpjūčio 30 d. Jo palaikus iki palaidojimo lankė dar didesnės minios žmonių, dieną naktį budėjusių vietos parapijos bažnyčioje. Jo kapas tebėra lankomas iki šiol, nesumažėjo ir garsas apie jo šventumą. Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretą, patvirtinusį stebuklingą išgijimą užtarus E.Lishutui, popiežius Benediktas XVI patvirtino 2005 m. gruodžio 20 d., taip atverdamas kelią jo beatifikacijai.

Skatinama dalyvauti ir vietines Bažnyčias

Tęsdamas Jono Pauliaus II ir kitų pirmtakų tradiciją, popiežius Benediktas XVI toliau skatina šventų ir katalikybei nusipelniusių asmenų iškėlimą į Bažnyčios altorių garbę, šiame procese prisilaikant atitinkamų kanoninių reikalavimų. Štai balandžio pabaigoje jis patvirtino kitus 22 Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretus, pripažinusius būsimų šventųjų ir palaimintųjų užtarimu įvykusius stebuklus, kankinystę bei herojiškas gyvenimo dorybes. Taip pat nuo gegužės pradžios Italijoje, Indijoje, Portugalijoje, Olandijoje, Brazilijoje buvo paskelbti nauji septyni palaimintieji – kunigai ir vienuolės, kurių bylos buvo atidžiai ištirtos.

Be to, Šventasis Tėvas, atsižvelgdamas į II Vatikano Susirinkimo mokymą apie vyskupų kolegialumą bei norėdamas gaivinti senąją Bažnyčios tradiciją, įvedė nedidelių kanoninių pataisų, kuriomis siekiama išryškinti esminį skirtumą tarp beatifikacijos vietinio pobūdžio ir kanonizacijos visuotinumo. Todėl nuo šiol palaimintuosius, Popiežiui patvirtinus, gali skelbti vietinėse diecezijose jo deleguoti Bažnyčios hierarchai, tuo tarpu šventųjų skelbimo apeigos vyksta Romoje ir jas gali atlikti tik Popiežius. Taigi, kaip Benediktas XVI pabrėžė svarbiame laiške Šventųjų skelbimo kongregacijos nariams, susirinkusiems į plenarinę asamblėją balandžio 24-26 dienomis, šitaip siekiama labiau įtraukti vietines Bažnyčias į patį beatifikacijos ir kanonizacijos procesą.

Tame laiške priminęs ankstesnius šiam reikalui skirtus Vatikano dokumentus, Šventasis Tėvas pranešė, kad minėta kongregacija rengia naują „Instrukciją dėl šventųjų skelbimo bylų diecezinio tyrimo“. Ta proga popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad pirmiausia diecezijų vyskupai turi užtikrinti tinkamą šių bylų tyrimą; turi būti gerai apsvarstytos ir tų Dievo tarnų gyvenimo vertybės, ir jų kankinystė, arba jiems užtarus įvykę stebuklai. Šventasis Tėvas nurodo, kad negalima pradėti kanonizacijos arba beatifikacijos bylos, jeigu nėra liudijimais patvirtinta ir įrodytas kandidato šventumo garsas, „net jeigu tas asmuo išsiskyrė evangeline darna arba ypatingais bažnytiniais ir socialiniais nuopelnais“.

Katalikiška žiniasklaida ta proga primena, jog popiežius Benediktas XVI, dar būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu kardinolu Jozefu Ratcingeriu, reiškė susirūpinimą dėl kanonizacijų ir beatifikacijų gausos praėjusio pontifikato metu, kai ne visada buvo vieningai patvirtintas kandidatų šventumo garsas. Štai 2002 metais, vykstant paskutiniojo Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo beatifikacijai, netgi austrų žiniasklaidoje pasirodė prieštaringų nuomonių apie buvusio valdovo šventumo garso patvirtinimą, nors jo doros, evangelinėmis vertybėmis paremtas šeimos gyvenimas bei palankumas Bažnyčiai buvo akivaizdus.

Svarbūs stebuklų ir kankinystės aspektai

Kitas dalykas, kurį Šventasis Tėvas analizuoja savo laiške, – tai klausimas dėl stebuklo, įvykusio užtarus Dievo tarnui. Toks patvirtintas stebuklas reikalingas norint skelbti asmenį palaimintuoju (išskyrus kankinystės atvejus) arba šventuoju. Įvykę stebuklai ne tik įrodo, kad Dievo tarnas tikrai „gyvena danguje bendrystėje su Dievu“, bet taip pat yra „dieviškasis patvirtinimas to vertinimo dėl jo vertybinio gyvenimo, kurį išreiškė bažnytinis autoritetas“. Popiežius Benediktas XVI taip pat nurodė, kad Katalikų Bažnyčioje toliau turi būti tęsiama nenutrūkstama praktika, kai beatifikacijai arba kanonizacijai yra reikalingas būtent „fizinis stebuklas“, ir kad vadinamojo „moralinio stebuklo“ čia nepakankama. Šitaip Šventasis Tėvas atmetė kai kurių teologų siūlymus, jog nagrinėjant beatifikacijos bylą gali pakakti ir „moralinio stebuklo“, tai yra didelio nusidėjėlio ar nusidėjėlės dramatiško atsivertimo susipažinus su kandidato į šventuosius mokymu jo raštuose.

 Aptardamas trečiąjį diskusijų objektą – kankinystę, kaip „Dvasios dovaną“, Popiežius primena savo pirmtako Jono Pauliaus II pastebėjimą, kad XX amžiuje Katalikų Bažnyčia vėl buvo tapusi „kankinių Bažnyčia“ ir kad jų liudijimo niekada negalima prarasti. Nurodydamas tuos kriterijus, pagal kuriuos pripažįstama kankinystė, Šventasis Tėvas sakė, jog kankiniai yra asmenys, kurie paaukojo savo gyvenimą, praliedami kraują „laisvai ir sąmoningai, kaip aukščiausią meilės aktą, liudydami ištikimybę Kristui, Evangelijai ir Bažnyčiai“. Benediktas XVI pastebėjo, kad kankinystės motyvai nėra pasikeitę, nes „Kristus yra jų šaltinis ir pavyzdys“, tuo tarpu kultūrinis kontekstas ir persekiotojų strategijos vis keičiasi. 

Ypač pastaruoju metu tikinčiųjų persekiotojai stengiasi nuslėpti savo neapykantą krikščionybei arba gyvenimui, kai prisilaikoma tikėjimo vertybių, ir vykdomą diskriminaciją bando teisinti politinių arba socialinių nuostatų gynimu.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad beatifikacijos arba kanonizacijos bylai „privalu nustatyti pasirengimo kankinystei nepaneigiamą patvirtinimą“, ypač kai kalbama apie aukos kraujo praliejimą. Be to, taip pat būtina nustatyti persekiotojo „odium Fidei“ (neapykantą tikėjimui), kuri gali būti tiesiogiai arba netiesiogiai, bet visada moraliniu atžvilgiu neabejotina. „Nesant šio elemento, nebus ir tikros kankinystės, kaip ji suprantama pagal Bažnyčios nekintantį teologinį ir juridinį mokymą“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Neretai, tiriant dešiniųjų autoritarinių režimų, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje (kurie formaliai nėra priešiški katalikybei), aukų kanonizacijos bylas, yra nelengva nustatyti skirtumą tarp politinės žmogžudystės ir kankinystės dėl tikėjimo.

Informacijos šaltinis: XXI amžius, 2006 birželio 16 d. Nr.46 (1446). http://www.xxiamzius.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*