Kun. Mindaugas Sabonis „Paprastai šventieji stebuklų nedaro, jei jų neprašome“

b4334b48c28d9eeeca280cba73ac21322e760491

Kunigas Mindaugas Sabonis

Nors Lietuvos Bažnyčios istorijoje būta daugybė švento gyvenimo vyrų ir moterų, iki šiol teturime vieną Visuotinės Bažnyčios oficialiai patvirtintą šventąjį globėją – karalaitį Kazimierą. Kodėl lig šiol nėra daugiau paskelbtų šventųjų, kurios Dievo tarnų bylos yra labiausiai pasistūmėjusios ir ko reikia, kad artimiausiu metu būtų paskelbta daugiau lietuvių šventųjų, atsako Kaišiadorių vyskupijos kunigas, kanoninės teisės daktaras Mindaugas Sabonis, 2001 m. paskirtas postulatoriumi arkivyskupo Teofiliaus Matulionio byloje.

Kovo 4 d. minime vienintelį oficialų Lietuvos šventąjį – karalaitį Kazimierą. Kaip įvardytumėte, dėl kokių priežasčių iki šiol neturime daugiau šventųjų?

Šventųjų skelbimo byla – ilgas ir įvairialypis procesas. Diecezinė šios bylos stadija panaši į mums įprastą procesinę-teisminę bylą, kur yra ieškovai, atsakovai, liudytojų apklausa, medžiagos rinkimas ir t. t. Šioje stadijoje gerai ir kruopščiai surinkta medžiaga Romoje padeda rašant kandidato į šventuosius positio. Šiame 500–1000 p. veikale, kuris savo pobūdžiu niekuo nesiskiria nuo mokslinės disertacijos, reikalinga gera istorikų, teologų, kanoninės teisės žinovų komanda. Pati svarbiausiapositio vieta – tai pamaldumo į Dievo tarną pristatymas. Atsakydamas į klausimą, kodėl neturime šventųjų, galėčiau nurodyti būtent šiuos veiksnius: dirbančių specialistų stygius ir pamaldumo į Dievo tarnus nepraktikavimas ir nepropagavimas. Kad ir kaip būtų liūdna – Lietuvos tikinčiojo pozicija dažnai yra tokia: „Kai paskelbs, tada ir melsiuos.“ Ši nuostata yra klaidinga.

Kokioje stadijoje yra pal. Jurgio Matulaičio byla? Ko trūksta, kad Visuotinė Bažnyčia paskelbtų jį šventuoju?

Su pal. Jurgio Matulaičio byla nesu gerai susipažinęs. Žinau, kad ji, kaip ir šv. Kazimiero byla, buvo nagrinėjama vadinamuoju „dorybių“ pagrindu. Pagal dabar galiojančias normas, dorybiniu pagrindu šventumui paskelbti reikalingi du patvirtinti stebuklai. Šioje „šventojoje aritmetikoje“ pal. Jurgiui Matulaičiui trūksta vieno stebuklo. Kada jis bus, sunku pasakyti. Paprastai šventieji stebuklų nedaro, kai jų neprašome.

Ar galėtumėte pristatyti kitus Dievo tarnus: Teofilių Matulionį, Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių? Kuo grindžiamas jų šventumas, ko trūksta jų byloms ir ar galima tikėtis, jog greitu laiku Lietuva turės daugiau palaimintųjų? Ar pradėta byla kunigui Juozui Zdebskiui?

Iš visų išvardytų kankinių, geriausiai pažįstu arkivyskupo Teofilio Matulionio bylą, nes jau 4 metus dirbu jos postulatoriumi (kitaip tariant, rašau Romoje minėtą positio). Mūsų positio jau beveik paruoštas spausdinti. Liko parašyti kelis paaiškinimus, „nušlifuoti“ metodologiją ir tada visus 800 mūsų darbo puslapius duosim skaityti Vatikano šventųjų skelbimo kongregacijos teologų komisijai.

Sunku atsakyti, kodėl iki dabar visos lietuviškos bylos, išskyrus arkiv. T. Matulionio, nepasiekia Romos. Kaip jau minėjau – diecezinėje fazėje yra svarbu kuo išsamiau apklausti liudininkus, surinkti visą reikalingą medžiagą, istorikų ir teologų komentarus. Prarandama daug laiko ir lėšų, kai bylos medžiaga nusiunčiama į Romą, ir iš ten postulatoriui reikia nuolat dairytis į Lietuvą, lankyti netikrintus archyvus ar ieškoti neapklaustų liudininkų. Čia galioja taisyklė – geriau lėčiau, bet tvarkingai.

Dėl kun. Zdebskio bylos dar neteko girdėti. Bylai pradėti yra kompetentingas tos vyskupijos vyskupas, kurioje mirė (buvo nužudytas) kandidatas į šventumą. Šiuo atveju tai būtų Vilniaus arkivyskupija.

Na, o bendrai galiu pasakyti, jog vyskupų Matulionio, Borisevičiaus, Reinio ir kunigo Zdebskio likimai yra panašus – dėl savo principingos ir tvirtos pozicijos sovietmečiu jie buvo „eliminuoti“. Vyskupas Borisevičius ir kunigas Zdebskis – nužudyti. Vyskupai Matulionis ir Reinys – mirė nelaisvėje. Šių kandidatų į šventumą bylas galima nagrinėti „kankinystės“ pagrindu (o ne „dorybių“, kaip minėjau anksčiau). Kankinystės byloms nėra reikalingi stebuklai, todėl jų tvarkymas trunka trumpiau. Vėl pasikartosiu – nesant tikinčiųjų pamaldumo, net ir greitai sutvarkius „popierinius“ dalykus, byla stovės vietoje. Šventumo bylose šalia greitai ir gerai dirbančių postulatorių, ne mažiau svarbūs yra aktyvūs, energingi ir besimeldžiantys tikintieji.

Lietuvos okupaciją ir sovietmetį galima laikyti šventųjų spindėjimo laikotarpiu. Daugelis kunigų ir pasauliečių parodė kilnų pasiaukojimo pavyzdį, paliudijo tikėjimą iki galo per kankinystę. Kokiais ženklais remiantis į altoriaus garbę iškeliami konkretūs asmenys?

Visų pirma reiktų pabrėžti, jog šie ilgi procesiniai (kryžiaus) keliai, kuriuos reikia nueiti šventųjų skelbimo bylose, neturi nieko bendro su šventumu. Kitaip tariant, šie procesai nelemia šventų ir dorų žmonių likimo amžinybėje. Bažnyčia šį sudėtingą ir daug kruopštaus darbo reikalaujantį teisinį „mechanizmą“ naudoja tiesai surasti, išgryninti, užtvirtinti. Niekas neabejoja, jog visi per kankinystę paliudiję tikėjimą dvasininkai ar pasauliečiai džiaugiasi dangaus laime.

O patį šventumo skelbimą supaprastinus būtų galima apibrėžti parafrazuojant patarlę vox populi, vox Dei. Tai procesas, kuriame liudija tiek žmogus, tiek Dievas. Dievo tarnų šventumas ar kankinystė negali būti nematomi, todėl turi atsirasti liudininkų („dorybių“ šventumo bylose reikalaujama, kad būtų apie 50, kankinystės – apie 30 žmonių), kurie galėtų tai patvirtinti. Jei šventasis yra pas Viešpatį, mūsų prašomas ir mums esant vertiems jis gali užtarti ir padėti. Todėl Dievas šventumo bylose „liudija“ suteikdamas malonių ir darydamas stebuklus besimeldžiantiems į Dievo tarnus („dorybių“ šventumo bylose reikalaujama, kad būtų 2 patvirtinti stebuklai, kankinystės bylose užtenka, jei yra žmonių, kurie per Dievo tarno užtarimą patyrė malonių). Abu minėti liudijimai – žmogiškasis ir dieviškasis – yra vienodai svarbūs ir be jų šventuoju ar palaimintuoju Vatikanas neskelbia.

Kadangi vyskupo Matulionio šventumo byla remiasi „kankinystės“ pagrindu, apie kokias patirtas malones liudija tikintieji?Beveik visos Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios turi arkivysk. Matulionio paveikslą su šalia esančia malonių knyga. Įrašai šiose knygose įvairaus pobūdžio – kai kurie anonimiški, kai kurie nemini Teofiliaus, bet dėkoja Viešpačiui, Mergelei Marijai ar kitiems šventiesiems, kai kurie neįvardija gautų malonių, o tik linki, kad beatifikacijos procesas kuo greičiau pasibaigtų ir t. t. Dažniausiai žmonės Dievo Tarnui dėkoja už:

- atsivertimo malonę;

- pagalbą sunkioje finansinėje padėtyje;

- pagalbą sunkioje gyvenimo situacijoje;

- šeimos susitaikymą;

- greitą pagijimą;

- pagijimą iš ligos, kuriai reikėjo chirurgų intervencijos;

- išsivadavimą nuo priklausomybių ir t. t.

Ypač džiaugiamės vienos jaunos šeimos liudijimu, kurį galima prilyginti stebuklui. Jų mažo vaikelio išgijimas net visko mačiusiems gydytojams buvo sunkiai paaiškinamas.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos tikintieji pakankamai susipažinę su mūsų tikėjimo pavyzdžiais ir yra suinteresuoti, kad Bažnyčia pripažintų jų šventumą?

Pas mus dažnai tenka girdėti: „Mes turim Jėzų, Mariją, ko mums dar reikia?..“ Tikiu, jog tai yra gilaus lietuviško pamaldumo į mūsų Išganytoją ir į Jo dangiškąją Motiną, o ne teologinio siaurumo ir trumparegiškumo išdava. Lietuvoje tenka susidurti su užburtu ratu: tikintieji nesidomi ir į Dievo tarnus nesimeldžia, nes laukia, kol jie bus oficialiai paskelbti. Bažnyčia, savo ruožtu, neskelbia šventaisiais tol, kol kandidatai į šventumą dabarties žmogui netampa reikalingi ir aktualūs, o pasilieka būti muziejiniais eksponatais.

Reikia pripažinti, jog parapijos lygmeniu dažnai apčiuopiamas turbūt iš sovietmečio užsilikęs mąstymas – kol neliepė, kol neužrėkė, tol ir nedarysiu. Dažnai parapija, vyskupija, Bažnyčia yra matoma ano meto šviesoje, kai bet kokia privati piliečio iniciatyva turėjo atitikti vadovaujančios nomenklatūros ar elito kaprizams ar užgaidoms. Tikinčiuosius norėčiau padrąsinti ir paraginti – patys svariausi ir vertingiausi liudijimai šventumo bylose yra privatūs ir spontaniški. Susirasti savo likimu ar savo kryžiumi artimą šventąjį ar kankinį, išmelsti malonių ir kartu padėti postulatoriams jūs galite nebūtinai raginami ar liepiami klebonų ir vyskupų. Pastarieji, prasidėjus šventumo bylai, turi pasirašyti specialią deklaraciją „declaratio de non cultu“, kurioje užtikrina tikinčiųjų pamaldumo į Dievo tarną ar tarnaitę spontaniškumą ir privatumą.

Susidaro įspūdis, kad lietuviai nesimeldžia į Dievo tarnus, nes nelabai apie juos žino… Kur žmonės gali geriau susipažinti su Dievo tarnų gyvenimu? Ar yra pakankamas viešinimas?

Manau, turime užtektinai informacijos apie Dievo tarnus ir šventuosius. Tereikia noro ir nusiteikimo. Lygiai kaip Šv. Raštas, taip pat ir šventųjų liudijimai gali būti ne daugiau nei gražūs komiksai. Ne mažiau klaidinga būtų ieškoti efektyviai ir efektingai mano įgeidžius tenkinančių šventųjų, neleidžiant jiems tapti gyvenimo pavyzdžiais ar mokytojais. Bet kuriuo atveju pažintis su šventaisiais yra labai maloni. Pasakysiu atvirai – iki arkivyskupo Matulionio nebuvau didelis šventųjų garbintojas, o bylą tvarkyti ėmiausi vien todėl, kad buvau baigęs kanoninę teisę. T. Matulioniui ir kitiems jo likimo broliams tapau neabejingas, kai pamačiau, jog jie toli gražu nebuvo raudonskruosčiai pasakų herojai. Visi jie gyveno realų gyvenimą, su realiomis problemomis, baimėmis ir kryžiumi. Visi jie neabejotinai buvo stiprinami realios Dievo malonės, ypač kai reikėjo nebijoti mirties ir paliudyti tikėjimą ateistinio giganto akivaizdoje. Manau, jog ir tarp skaitytojų yra ne vienas, kuris ieško ir suradęs gėrisi šventųjų mokėjimu nebijoti tiesos; mokėjimu tvarkytis su savim pačiu; mokėjimu nepasiduoti, net kai gyvenimas tampa itin sudėtingas; mokėjimu pripažinti suklydus ir t. t. Šie šventųjų gyvenimo „stebuklai“, manau, daugeliui mūsų yra artimesni ir stebuklingesni nei gvazdikėlių lietus ar patekėjusi mėlynos spalvos saulė…

Parengė Monika Midverytė OFS

Informacijos šaltinis: bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*