Kun. Guido Pettinati „Šventieji – kas jie“

marija-1

Švč. M. Marija su visais šventaisiais laukia mūsų Danguje

Dažnai žmonės svarsto, kaip Bažnyčia skelbia kai kuriuos asmenis šventaisiais. Ilga dviejų tūkstančių istorija. Įvairūs keliai, tačiau vienintelis tikslas – sekti Kristumi.

Katalikų teologijai yra būdinga ypatinga šventojo ir šventumo samprata ir jos raida. Pirmaisiais krikščionybės amžiais šventuoju buvo laikomas kiekvienas pakrikštytasis, kaip skaistus ir atsižadėjęs visko, kas netyra ir nedora. Antai ir žydų tauta laikė save šventa lyginant su visomis kitomis tautomis, nes išmintingiausiąja Dievo valia ji buvo išrinkta atnešti išganymą visam pasauliui. Vėliau šventaisiais buvo vadinami tik tie krikščionys, kurie dorybingai gyveno ir džiaugiasi amžinąja laime. Galiausiai ypatingas šventojo titulas imtas skirti tiems, kuriuos Bažnyčia nori šioje žemėje gerbti viešu kultu.

Kankinių kultas

Katalikų Bažnyčia nuo pat savo ištakų kankinystę laikė aukščiausia tikėjimo išraiška ir didžiausiu meilės įrodymu. Taigi tuos, kurie buvo nužudyti dėl Evangelijos, ji garbino kaip pačius artimiausius Dievo bičiulius ir galingiausius užtarėjus pas Dievą. Savo kančia ir mirtimi paliudyti Jėzaus Kristaus dievystę krikščioniui yra pati didžiausia garbė (plg. Mt 5,11).

Šį faktą krikščionybės gynėjai pateikia kaip įrodymą, kad krikščionybė yra vienintelė tikra religija. Ne veltui Tertulianas kalbėjo pagonims: „Kuo daugiau jūs mus persekiojate, tuo labiau mes augame, nes kankinių kraujas – tai vaisinga naujųjų krikščionių sėkla“. Po daug šimtmečių Paskalis (†1662) rašys: „Aš mielai priimu tikėjimą, kurio liudytojai leidžiasi nužudomi“.

Jau nuo III a. daugelyje vietų imta po truputį sudarinėti pirmuosius kankinystės aprašymų rinkinius – tai buvo notarų redaguoti pranešimai apie krikščionių pasmerkimą myriop, iš kurių išsivystė pačios pirmosios martirologijos. Jos patvirtina, kartu su liturgija, epigrafika, laidojimo papročiais, su kokia pagarba krikščionys prisimindavo savo brolius, mirusius ramybėje, tai yra Kristuje, ir su kokiu polėkiu praktikuodavo ypatingą kultą, skirtą kankiniams pagerbti. Kankinystės metinių dieną, kuri buvo vadinama dies natalis – gimimas dangui, tikintieji susirinkdavo aplink kankinio kapą ir jo bei kitų kankinių atminimo vardan džiugiai švęsdavo liturgiją, kad pasisemtų stiprybės, drąsos sekti jų pavyzdžiu. Ant kankinio kapo, dažnai triumfo arkos formos, būdavo aukojamos šv. Mišios, po kurių vykdavo broliška agapė, skirta pagelbėti vargšams. Ant kankinių kapų buvo statomos koplyčios ir didingos bazilikos, kaip antai Romoje ant apaštalų Petro ir Pauliaus, Lauryno, Sebastijono, Agnietės, Cecilijos, Suzanos ir kitų kankinių kapų. Nuo 313 m., kai imperatorius Konstantinas Didysis (†337) suteikė Bažnyčiai laisvę išpažinti savo tikėjimą, kankinių gerbimas plačiai išplito.

Nuo katakombų iki bažnyčių

Rytų paprotys garbingai perkelti relikvijas ar jas padalyti į dalis paplito ir Vakaruose, taigi sykiu daugėjo relikvijų kulto vietų. Nuo V iki XI a. Bažnyčiose buvo perlaidota daugybė kankinių kūnų, kad jie taptų šventovių lobiu ir kad šios relikvijos būtų apsaugotos nuo barbarų puldinėjimų bei saracėnų plėšikavimų. Kankinių kultą ir tikėjimą jų užtarimu patvirtina antkapių užrašai, Mišių kanonas, įvairūs senoviniai įrašai (grafitai), kankinių garbei sakomos iškilmingos šlovinimo kalbos, daugybės tikinčiųjų troškimas būti palaidotiems šalia kankinio kapo. Iškilmingas liturginis kankinių kultas buvo savaiminio ir dėsningo proceso, kuris rėmėsi kankinystės žinomumu bei akivaizdžiu nukankintojo panašumu į Kristų, vaisius. Dabartinė liturgija tęsia šią seniausiųjų laikų tradiciją, iškilmingai ir džiugiai gerbdama visų laikų bei tautų kankinius.

Kanonizacijos vyskupijose

Bažnyčios persekiojimams dar nesibaigus tikintieji pradėjo gerbti tikėjimo išpažinėjus, tai yra tuos krikščionis, kurie buvo didžiai vertinami dėl savo tikėjimo, nors ir nepatyrė kankinystės arba po kankinimų išgyveno. Imperatoriui Konstantinui paskelbus taiką, Dievo Bažnyčioje ypač įsigalėjo asketizmo ir vienuolystės praktika. Šventasis Atanazas savo dažnų tremties kelionių metu visur pristatydavo atsiskyrėlį šv. Antaną (t 356), apie kurio gyvenimą parašė garsų veikalą. Jis lygino šv. Antaną su senaisiais kankiniais ne dėl išlieto kraujo, bet dėl nuolatinių didžiulių pastangų, kurių reikalavo kova su demonais ir tobulumo siekimas (žr. Gyvenimas, c. 47). Taigi atsirado paprotys, vėliau tapęs visuotiniu, tikėjimo išpažinėjais vadinti tuos žmones, kuriems nors ir neteko kentėti dėl tikėjimo ar krikščionybės idėjų, tačiau jie liudijo tikėjimą visu savo gyvenimu, kupinu atgailos bei maldos. Taip buvo pradėti gerbti didieji asketai, įžymūs vienuoliai, uolūs vyskupai. Prie jų kapų dažnai iškildavo šventovės, kurios pritraukdavo minias piligrimų, jų relikvijos buvo ieškomos ir gerbiamos, o per mirties metines švęsta iškilminga liturgija.

Nuo V iki IX a. daugybė šventųjų nekankinių buvo įtraukti į Romos kalendorius, jų vardais amžinajame mieste buvo vadinamos koplyčios ir bažnyčios su greta įsikūrusiais vienuolynais. Šį kultą didžiąja dalimi skatino neromietiškos kilmės popiežiai, iš Rytų į Vakarus atkeliavę vienuoliai, keitimasis relikvijomis ir plačiai paplitę pasakojimai – dažnai keliantys neapsakomą nuostabą ir susižavėjimą – apie kankinių bei išpažinėjų patirtas kančias.

Europos kūrimasis

VI-X a., kai Rytai vis labiau stengėsi atsiskirti nuo Vakarų, Vakarų Romos imperijos žlugimas ir barbarų genčių atsikraustymas bei būtinybė atversti juos į katalikų tikėjimą iškėlė Bažnyčiai naujų sudėtingų uždavinių. Tai iškilių vyskupų, vienuolių misionierių, atsivertusių karalių, kurie net pa-siskirdavo vienuolystei, karalienių ir princesių, steigusių vienuolynus, o vėliau tapusių abatėmis ar vienuolėmis, atsiskyrėlių ir piligrimų epocha. Šio laikotarpio pasaulis – gyvybingas, augantis, kupinas kontrastų tarp smurto ir šventumo; tai jaunų tautų, turinčių nežabotą vaizduotę, užsidegūsių naujuoju tikėjimu, susižavėjusių artimo meilės bei evangelinių dorybių didvyriais, laikai. Šiame laikotarpyje be šventųjų kankinių kulto naujojo sužydėjimo daugybėje vietų atsiranda nauji šventųjų kultai.

Tautai pakakdavo žinoti, kad kuris nors asmuo gyveno didžiai atgailaudamas, įsteigė vienuolyną ir užsiiminėjo gerais darbais, šelpė vargšus, galbūt mirė smurtine mirtimi, nebūtinai dėl tikėjimo, o ypač – kad darė stebuklus, kad gimtų naujas kultas: liaudyje pasklidęs garsas apie šventą gyvenimą ir tikėjimas stebuklais – tai du pagrindiniai ankstyviesiems viduramžiams būdingi motyvai pradėti gerbti naują šventąjį.

Siekis suvienodinti tvarką

Remiantis įvairiais šaltiniais galima teigti, kad minėtais laikais formavosi daugiau ar mažiau panaši naujo kulto įvedimo praktika. Viskas prasidėdavo nuo liaudyje pasklidusio garso, vox populi, o tuomet iš karto po Dievo tarno mirties buvo skubama prie jo kapo, prašoma užtarimo ir skelbiama, kad įvyko stebuklas. Vyskupijos sinodo metu, dalyvaujant vyskupui, buvo skaitomas mirusiojo gyvenimo aprašymas ir ypač stebuklų istorija (būsimų beatifikacijos bylų pagrindas), o vėliau, patvirtinus šventumą, būdavo ekshumuojamas kūnas ir perlaidojamas garbingoje vietoje – elevatio Neretai būdavo žengiamas ir kitas žingsnis – translatio, tai yra šventojo kūnas būdavo patalpinamas priešais, šalia, virš arba po altoriumi, pavadintu šio šventojo vardu, o kartais visa bažnyčia būdavo išplečiama, perstatoma ir dedikuojama būtent tam šventajam, kurio palaikai joje ilsisi.

Šventojo kūną perkėlus į garbingą vietą (elevatio ar translatio), būdavo reguliariai švenčiama liturginė šventė, dažnai labai iškilmingai, ir ne tik šventajam dedikuotoje bažnyčioje ar prie jo altoriaus, bet visoje vyskupijoje, regione, provincijoje arba visuose vienuolinei šeimai priklausančiuose namuose.

Žvelgiant į Romą

Daugiau nei penkis ar šešis šimtmečius (VI—XII a.) asmenys šventaisiais būdavo skelbiami vyskupijose, ir tai buvo vienintelis kanonizavimo kelias Romos Bažnyčioje. Prireikė daug laiko ir ilgo doktrininio bei kanonų teisės aiškinimo, kol šią viduramžiais įsigalėjusią tvarką galutinai pakeitė popiežiaus vykdoma kanonizacija. Perėjimas nuo kanonizacijos vyskupijose prie popiežiškosios kanonizacijos iš pradžių buvo beveik nejuntamas. Ankstyvaisiais viduramžiais asmens kanonizacija nebuvo laikoma aukščiausiu ir ypač reikšmingu visuotinės Bažnyčios aktu. Tačiau akivaizdu, kad popiežiaus atliekamas kanonizacijos aktas buvo svaresnis, todėl vėlesniais laikais rasdavosi’ vis daugiau prašymų, kad asmenį šventuoju paskelbtų popiežius.

Šiuo atveju procesas būdavo toks pat kaip vyskupijose. Dažniausiai popiežius apsiribodavo tik duodamas savo sutikimą, o vyskupijose buvo iškilmingai gerbiamas šventojo kūnas bei pradedamas viešas naujo šventojo kultas. XI—XII a. vykusios popiežių kelionės suteikė jiems progą patiems asmeniškai dalyvauti šventųjų kūnų gerbimo apeigose (elevatio). Pamažu popiežiškoji kanonizacija tapo vis įtaigesnė ir įgijo kanoninę vertę, formavosi griežtesnė procedūra, o galiausiai ji tapo vienintele teisėta kanonizacija. Popiežiškosios kanonizacijos

1588 m. popiežius Sikstas V apaštališkąja konstitucija Immensa aeterni Dei įsteigė Šventąją apeigų kongregaciją, kuri ėmė rūpintis beatifikacijos ir kanonizacijos bylomis. 1969 m. popiežius Paulius VI šią kongregaciją padalijo į dvi: taip atsirado Šventųjų bylų kongregacija ir Dieviškojo kulto kongregacija. Beatifikacijos ir kanoni-zacijos bylų procedūra buvo atnaujinta popiežiaus Pauliaus VI motuproprio Sanctitas clarior (1969 m. kovo 19 d.) ir Jono Pauliaus II apaštališkąja konstitucija Divinus perfectionis magister (1983 m. sausio 25 d.). Abu iki šių dienų galiojantys procesai – diecezinis ir apaštališkasis – skirti išnagrinėti kankinystės ar šventumo bylą, prasideda vyskupo prašymu tirti bylą, kai vyskupas tai daro remdamasis ne tik savo, bet ir jam suteiktu apaštališkuoju autoritetu.

Popiežiškoji kanonizacija yra galutinis aktas ar sprendimas, kuriuo pontifikas nurodo, kad Dievo tarnas, paskelbtas palaimintuoju, yra įtraukiamas į Šventųjų katalogą ir turi būti gerbiamas visuotinėje Bažnyčioje.

Vienas būdingiausių Katalikų Bažnyčios ženklų yra šventumas. Šventas yra pats jos steigėjas, šventa yra Bažnyčios doktrina, šventas yra jos siekiamas tikslas, šventi yra Bažnyčios nariai dėl vandens, kraujo ar krikšto troškimo. Šio šventumo teisėjas – tik popiežius. Teisė paskelbti, kas turi būti laikomas šventuoju ir atitinkamai gerbiamas, priklauso tik jam. Teologai beveik vienbalsiai teigia, kad šventųjų kanonizacija būtinai reikalinga popiežiaus neklystamumo. Teologijos kalba kalbant, nėra įmanoma, kad popiežius skatintų gerbti kurį nors asmenį kaip šventąjį, kuris nėra pasiekęs Dangaus garbės. Nepaisant to, kad pontifikas, vykdydamas aukščiausiąjį magisteriumą, yra apšviestas ir įkvėptas Šventosios Dvasios, turime nepamiršti, jog Dievo tarnų gyvenimas, veikla, raštai ir dorybės yra taip kruopščiai, detaliai tiriami bei tikrinami kompetentingų asmenų, kad praktiškai kanonizacijos byloje suklysti neįmanoma. Be to, prieš iškilmingai skelbiant palaimintąjį šventuoju, yra prašoma, kad Dievas padarytų stebuklų, kuriuos tiria ne tik autoritetingi gydytojai, bet ir kardinolų bei Šventųjų bylų kongregacijos konsultantų komisijos; paskutiniam komisijos susirinkimui vadovauja popiežius.

Trys konsistorijos

Patvirtinus įvykusius stebuklus ir išleidus dekretą, kuriuo nurodoma, kad galima patikimai siekti kanonizacijos, šį klausimą viena po kitos tiria trys konsistorijos:

1)            Slaptoji konsistorija, kurioje kardinolai, reziduojantys Romoje, įsigilinę į bylos dokumentus apie palaimintojo gyvenimą, aukščiausiajam pontifikui atsako: Placet ar Non placet.

2)            Viešoji, iškilmingoji konsistorija, kurioje dalyvauja taip pat Romoje esantys vyskupai bei prie Šventojo Sosto akredituotieji katalikiškų valstybių ambasadoriai. Vienas iš konsistorijos advokatų pristato palaimintojo gyvenimą bei stebuklus ir prašo jį skelbti šventuoju. Popiežiaus kanceliarijos sekretorius jam atsako popiežiaus vardu; jis paragina dalyvaujančiuosius pasninku ir malda prašyti dieviškojo apšvietimo, prieš kardinolams ir vyskupams išreiškiant savo poziciją.

3)            Šiuo tikslu yra sušaukiama pu-siau vieša konsistorija, kurioje dalyvauja Romoje reziduojantys kardinolai ir vyskupai. Perskaitę medžiagos apie palaimintojo gyvenimą ir veiklą santrauką, jie balsuoja. Ši paskutinė konsistorija pradedama ir baigiama trumpa popiežiaus kalba, kurioje pontifikas nurodo, kurią dieną Šv. Petro bazilikoje paskelbs, pagal nustatytą iškilmingą ceremonialą, palaimintąjį šventuoju. Nuo to momento naujas šventasis galės būti gerbiamas visoje Bažnyčioje šv. Mišių metu, jo garbei galės būti statomos bažnyčios ir altoriai, taip pat jis galės būti vaizduojamas su aureole virš galvos.

Pirmoji istoriškai tikra popiežiaus atlikta kanonizacija įvyko 993 m. sausio 31 d.: popiežius Jonas XV Laterane vykusio sinodo metu šventuoju paskelbė Augusto vyskupą Ulderiką.

Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad šventųjų yra tūkstančių tūkstančiai. Tačiau iš tiesų yra kitaip, nes tikras, herojiškas šventumas – reta dovana. Iki 1990 m. aukščiausiųjų pontifikų formaliai kanonizuotų šventųjų buvo per 544: iš jų 123 italai, 96 vietnamiečiai, 93 iš Pietų Korėjos, 91 prancūzas, 61 ispanas, 54 anglai ir galai, 22 ugandiečiai, 20 olandų, 17 japonų, 15 vokiečių, 8 airiai, 7 lenkai, 4 portugalai, 2 belgai, 2 šveicarai irt. t.

Kanonizuotų šventųjų, kilusių iš kilmingų šeimų, yra per šimtą. Tai nemažas skaičius, turint galvoje tai, kaip sunku atsižadėti medžiaginių turtų iš meilės Dangaus karalystei.

Kanonizuotų moterų yra vos 80.

Pagal statistiką nuo 1860 iki 1890 m. popiežius Pijus IX į altoriaus garbę iškėlė 52 asmenis; popiežius Leonas XIII – 18 asmenų; popiežius Pijus X – 5; popiežius Benediktas XV – 2; popiežius Pijus XI – 33; popiežius Pijus XII – 33; popiežius Jonas XXIII – 11; popiežius Paulius VI – 83; popiežius Jonas Paulius II – per 482; popiežius Benediktas XVI iki dabar – 28.

Ką nuveikė šventieji

Visi, pasiekę altoriaus garbę, tobulai įgyvendino evangelinius patarimus ir heroiškai praktikavo dorybes, ypač tikėjimą, viltį ir meilę. Kiekvienas šventasis išsiskyrė kokia nors ypatinga dorybe. Tačiau visi jie yra panašūs trimis pagrindiniais asketinio – mistinio gyvenimo aspektais:

1)            Visų pirmiausia šventieji buvo nuolatinės maldos žmonės. Jie tobulai suprato ir vykdė apaštalo Pauliaus raginimą: Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami (Kol 4, 2). Dėl maldos gyvenimo daugelis atsižadėdavo kūno patogumų. Jie gyveno nuolatos pasinėrę Dievuje.

2)            Visi šventieji visiškai priėmė Dievo valią ir kantriai kentė ne tik gyvenimo kryžius. Kaip apaštalas Paulius, įkvėpti Šventosios Dvasios ir palaikomi Viešpaties malonės, be kurios nieko negalima nuveikti, jie jautė nenumaldomą troškimą papildyti savo kūno kentėjimais, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24).

3)            Visi šventieji karštai mylėjo vargšus, ligonius, našlaičius, visuomenės atstumtuosius, nusidėjėlius ir stengėsi jiems kaip įmanoma padėti.

Tiesa ir legendos

Šv. Pranciškus Salezas buvo teisus, ragindamas Bourges arkivyskupą monsinjorą Andrea Frėmyot pamoksluose pateikti šventųjų gyvenimo pavyzdžių. 1604 m. spalio 5 d. jis rašė: „Kas yra šventųjų gyvenimai, jei ne praktiškai įgyvendinta Evangelija?“ Tačiau šiais laikais, kupinais prieštaravimų ir kritiškumo, daugelis žmonių sako įstabiais pasakojimais apie šventųjų gyvenimus netikį.

Ar tikrai esama rimtų priežasčių abejoti daugybės šventųjų gyvenimams būdingais stebuklo žyme paženklintais įvykiais? Ne, nes šie faktai yra patvirtinti daugybės to meto dokumentų, o panašių antgamtinių reiškinių yra nutikę skirtingais laikais ir skirtingose vietose gyvenusių vyrų bei moterų gyvenimuose. Pavyzdžiui, jei piktasis įvairiai vargino šv. Joną M. Vianėjų, šv. Joną Boską, šv. Gemą Galgani, kodėl netikėti, kad tai vyko ir su dykumoje gyvenusiu abatu šv. Antanu, apie kurį rašo Atanazas? Kartais abejojama šventųjų gyvenimuose vykusiais stebuklais. Tačiau kodėl laikyti legendomis stebuklus, kuriuos nuo amžių Viešpats daro per savo ištikimuosius, kuriems patikėjo ypatingą misiją Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan?

Reikia pripažinti, kad apie šventųjų gyvenimus rašę rašytojai neretai pasiduodavo perdėtam jausmingumui ir vaizduodavo savo herojų kaip nerealų asmenį, visiškai atitrukusį nuo gyvenamosios tikrovės, neturėjusį jokių – nė mažiausių silpnybių. Tačiau tiems, kurie moka skaityti, nebus sunku atskirti, kas yra fantazijos padarinys, o kas – istorinė tiesa ir Dievo malonės vaisius.

Visais amžiais, kad ir kokie neramūs jie būtų, atsirasdavo iš įvairių visuomenės sluoksnių kilusių šventųjų. Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium teigiama, jog Bažnyčioje visi žmonės, tiek priklausantys hierarchijai, tiek jos valdomi, yra pašaukti šventumui (nr. 39), krikščioniškojo gyvenimo pilnatvei ir artimo meilės tobulumui (nr. 40, b). Taip pat Susirinkimas moko, kad įvairiais gyvenimo būdais ir pareigomis visi siekia vieno šventumo. Jo siekia visi, kurie, Dvasios vedami ir klusnūs Tėvo balsui, garbindami Dievą Tėvą dvasia ir tiesa, seka vargdieniu ir kryžių nešančiu Kristumi, idant taptų verti būti jo garbės dalininkais. Kiekvienas pagal savo gabumus ir pareigas privalo nedelsdamas žengti pirmyn gyvo tikėjimo, žadinančio viltį ir veikiančio meile, keliu (nr. 41). Šias tiesas uoliai įgyvendino visi, kurie vėliau buvo pakelti į altoriaus garbę.

Turime juos pažinti ir jais sekti

Tai nuolatos kartojo Jonas Paulius II savo kalbose Dievo tautai palaimintųjų ir šventųjų pagerbimo progomis. 1980 m. gegužę lankydamasis Lizjė, prie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kapo jis sakė: „Šventieji niekada nepasensta, jiems negalioja senaties terminas. Jie visuomet lieka Bažnyčios jaunystės liudytojais. Jie niekuomet netampa praeities veikėjais, vakardienos vyrais ir moterimis. Atvirkščiai: jie visuomet yra rytojaus vyrai ir moterys, evangelinės žmogaus ir Bažnyčios ateities, būsimo pasaulio liudytojai“.

Informacijos šaltinis: Kun. Guido Pettinati, „Saleziečių žinios“, 2012 m. rugpjūtis – spalis, Nr. 3 (148). P. 11 – 15.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*