Kardinolas Paul Poupard „Kankinystė vakar, šiandien, rytoj“

images

Kardinolas Paul Poupard

Kas yra kankinystė? “Kankinystės” terminas kilęs iš graikiškų žodžių to marturion, liudijimas, ir ho martus, liudytojas. Juridiniame kontekste taip vadinamas liudijimas su priesaika. Šis terminas, dažnai sutinkamas graikiškame Senojo Testamento vertime, vartojamas ir Naujajame Testamente, savo dabartinę prasmę įgavo persekiojimų metais.

Kankinystė yra tvirtumo, kaip moralinės dorybės, aktas, kuriuo krikščionis savanoriškai pasirenka mirtį, liudydamas savo tikėjimą, arba kokią nors kitą su tikėjimu susijusią dorybę. Taigi ji siejasi su trimis krikščioniškomis dorybėmis: tvirtumu, kurio pagrindiniu aktu ji yra, ir kuriam ji suteikia aukščiausią pasipriešinimo blogiui laipsnį; tikėjimu, galutine dorybe, dėl kurios kančia priimama, net ir tuo atveju, kai ginamos kitos dorybės: kankinys visada yra tikėjimo liudytojas, atiduodantis už jį savo gyvenimą; pagaliau, meile, varomąja dorybe, kuri įgalina kentėti iš meilės Dievui ir Kristui ir be kurios kankinystės dorybė nebūtų girtina. Kankinystė yra didžiausias meilės aktas, galimas atlikti savo gyvenime: “Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13).

Konkrečios ir pragmatinės kankinystės sąlygos aiškiai apibrėžtos 1734 m. išleistame monumentaliame popiežiaus Benedikto XIV veikale”Opus de Servorum Dei Beatificatione et Beatorum Canonizatione”: “Kankinys savanoriškai pasirenka arba priima mirtį dėl tikėjimo į Kristų arba dėl kito dorybės akto, susijusio su Dievu” (III, 18,2). Šis apibrėžimas nurodo tris sąlygas: mirtį arba veiksmą, sąlygojantį mirtį; mirtį, kurios priežastis neapykanta tikėjimui ar kokiai nors krikščioniškai dorybei; kantriai iškentėtą mirtį. Teologai taip pat skiria materialiąją kankinystę, t. y. pačią mirtį, ir formaliąją kankinystę, t. y. persekiotojo tikslą ir kankinio tikslą.

Kankinystė vadinama materialiaja, kai kankinys nužudomas arba persekiotojas daro tai, kas neišvengiamai tampa kankinio mirties priežastimi. Tokia kankinyste gali būti laikoma ir mirtis koncentracijos stovyklos aukos, paleistos iš įkalinimo vietos, tačiau vėliau mirusios dėl ten patirto blogo elgesio (Tai abato Karlo Leisnerio, mirusio sanatorijoje po savo išlaisvinimo iš Dachau koncentracijos stovyklos, atvejis. Popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo pastoracinės kelionės į Berlyną metu 1996 m. birželio 22 d.).

Taigi, kad būtum tikras kankinys, neužtenka trokšti kančios ar ją priimti: savanoriškai priimta kūno mirtis sudaro vieną iš esminių kankinystės sąlygų. Tačiau kaip paaiškinti, kad, kreipdamiesi į Dievo Motiną, Loreto litanijoje vadiname ją Kankinių Karaliene, Regina martyrum. Atsakymą duoda šv. Bernardas, skiriantis tris kankinystės rūšis: veiksmo ir valios (šv. Stepono atvejis); valios, bet ne veiksmo ( šv. Jono atvejis); veiksmo be valios (Nekaltųjų vaikelių atvejis). Šv. Bernardas savo “Dvylikos žvaigždžių pamoksle” (Signum magnum 14-15) sušunka: “Ne veltui, Marija, mes skelbiame Tave daugiau negu kankine, nes Tavyje užuojautos skausmas viršijo kūno kančią. Jėzus galėjo mirti kūno mirtimi, o jūs manote, kad Marija nebus širdimi mirusi drauge su juo?” Šv. Tomas kaip teologas patikslina: Marija yra kankinė analogiškai, per quaedam similitudinem (STh.) Viduramžiai kankinystės formas skiria pagal spalvas: raudona spalva reiškia kraujo praliejimą, balta – askezę ir nekaltybę, žalia – atgailą arba tremtį į svetimą šalį liudyti tikėjimo.

Kas yra formalioji kankinystė? Čia pirmiausiai atsižvelgiama į persekiotoją. Šv. Augustinas sako: martyres non facit poena, sed causa (“ne kančia, bet priežastis padaro kankiniu”). Persekiotoją motyvuoja neapykanta tikėjimui arba tikėjimui priskiriamam veiksmui. Kankinys vienareikšmiškai pasmerkiamas myriop, nes yra krikščionis arba dėl to, kad jis atsisako atlikti tikėjimui prieštaraujantį arba tikėjimo draudžiamą veiksmą, taip pat religijai kenkiantį veiksmą arba daro gerą, bet neteisingo įstatymo uždraustą veiksmą.

Kalbant apie kankinį, jo kančios motyvas tikrai turi būti tikėjimas. Tai antgamtinis, ne filantropinis aktas. Kankinys mirtį priima savanoriškai ir laisvai. Toks vidinis nusistatymas yra pirminis. Tačiau kankinys, kaip ir bet kuris tikintysis, sykiu pašauktas sąmoningai priimti kraštutinius savo įsipareigojimo per krikštą padarinius. Kristaus pavyzdžiu krikščionis pasirengęs liudyti žmonėms savo tikėjimą ir savo meilę Dievui iki didžiausios – savosios gyvybės – aukos. Jis tai daro remdamasis Dievo malone, bet ne savo žmogiškosiomis jėgomis, nes, kaip sako Jėzus, “tai Tiesos Dvasia, kuri liudija apie mane” (Jn 15,26).

Vatikano II Susirinkimas apibrėžia kankinystę kaip “didžiausią meilės liudijimą visų, ypač persekiotojų akivaizdoje”. “Todėl kankinystė, kuria mokinys tampa panašus į Mokytoją, laisvai prisiėmusį mirtį už pasaulio išganymą, Bažnyčios yra vertinama kaip nepaprasta malonė ir aukščiausios meilės įrodymas” (Lumen gentium, Nr. 42b).

Ši pastraipa verta komentarų ir apmąstymų. Reikšmingas kiekvienas žodis. Pradžia kristologiška: “Kai Jėzus, Dievo Sūnus, apreiškė savo meilę, atiduodamas gyvybę už mus, tai niekas neturi didesnės meilės už duodantį savo gyvybę už jį ir už visus brolius” (Lumen gentium, 42b). Kankinystė yra malonė, nepaprasta Dievo dovana, eximium donum. Liudijimą patvirtina Šventoji Dvasia: “Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės Jūsų lūpomis” (Mt 10,20), ir: “Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, jis toliau liudys apie mane” (Jn 15,26).

Kalbama apie realų pašaukimą kankinystei. Kankinys prilyginamas Mokytojui, su kuriuo jis supanašėja per kraujo praliejimą. Vidinė motyvacija yra aiški: už pasaulio išganymą, taigi glaudžioje vienybėje su Kryžiaus auka. Tai aukščiausias meilės įrodymas. Kalbama ne apie neaiškią natūralią ir filantropinę meilę, ne apie Evangelijos philein ir lotynišką dilectio, dar mažiau apie kūnišką meilę eros, bet apie meilę agape, caritas: “Petrai, ar myli mane?” Kankiniai yra didžiausi šios meilės liudytojai, maximum amoris testimonium. “Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dievuje ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4,16; Lumen gentium, 42a). Kankinystė išgyvenama Bažnyčioje.

Jei Susirinkimas ir “Lumen gentium”, atrodo, kalba tik apie meilę, Katalikų Bažnyčios Katekizmas (Nr. 243) ypač pabrėžia tikėjimo aspektą: “Kankinystė yra aukščiausias tikėjimo tiesos liudijimas: ji nurodo liudytoją, kuris ištikimas iki mirties. Kankinys liudija mirusį ir prisikėlusį Kristų, su kuriuo jis susivienijęs per meilę. Jis liudija tikėjimo ir krikščioniškos doktrinos tiesą. Tvirtumo aktu jis pakelia mirtį.”

Tuo norima pasakyti, kad dvi sudėtinės dalys – tikėjimas ir meilė – yra lygiavertės. Jau šv. Tomas kankinystėje be tvirtumo dorybės ir tikėjimo liudijimo įžvelgė aukščiausią meilės liudijimą: demonstrat perfectionem charitatis. Mirties prisiėmimas rodo, kad krikščionis dėl Kristaus gali atsisakyti absoliučiai visko: “kankinys teigia visą meilės didybę” (Paulius VI; Doc. cath., 1986, 1745). Kankinys yra tikėjimo ir meilės liudytojas. Susirinkimas tai pabrėžia kitoje vietoje: “Kankiniai, davę tikėjimo ir meilės aukščiausią liudijimą”: supremus fidei et caritatis testimonium (Lumen gentium, 50a).

Šioje perspektyvoje, beje, galima kalbėti apie kankinystę tikinčiųjų, priklausančių bendruomenėms, kurios nėra visiškoje vienybėje su Katalikų Bažnyčia. Gavusieji galiojantį krikštą yra netobuloje vienybėje su Bažnyčia, bet teisėtai vadinami “krikščionimis”, jei miršta dėl savo krikščioniškų įsipareigojimų ir iš ištikimybės savo krikštui. Tada jie irgi nusipelno kankinių vardo (Lumen gentium, 15). Žinoma, kad popiežius Paulius VI, kanonizuodamas Ugandos kankinius, tarp jų įtraukė ir anglikonus, kurie irgi buvo nužudyti dėl savo tikėjimo į Kristų (Doc. Cath., 1964, 1348).

Išsamumo dėlei čia vertėtų pacituoti ir per draugiškus pokalbius su Andre Frossard’u Jono Pauliaus II ištartus žodžius, kuriais jis ,rodos, išplečia kankinystės apibrėžimą. Popiežiui bet koks totalitarizmas iš prigimties yra kankinystės šaltinis. Visos nacių koncentracijos stovyklų aukos, pasak jo, buvo tokioje pat situacijoje, kaip ir pirmieji krikščionys, atsisakę garbinti Cezario stabą: visi savo mirtimi paliudijo neatimamą asmenybės vertę. Tad visi jie turį teisę į kankinio vardą ir verti kanonizacijos. Jei tikėtume Frossard’u, kuris stebėjosi tokia greita 6 milijonų žmonių kanonizacija, popiežius nė kiek nesvyravo.

 Kankinystė vakar

Bažnyčia, prieš tapdama “kankinių Bažnyčia”, buvo “Bažnyčia kankinė”. Iš istorijos sužinome, kad Bažnyčiai niekada netrūko persekiojimų (Lumen gentium, 42b). Argi galėjo būti kitaip po Jėzaus persekiojimų? “Pasaulis jūsų nekenčia, kadangi jūs nesat iš pasaulio” (Jn15, 18-19). Pradedant šv. Steponu ir pirmuoju kruvinu persekiojimu, iš pradžių žydai – anot Tertuliano, sinagogae Iudeorum, fontes perseutionum, (Scorpiace, 10) -, paskui, kai krikščionių religija pasirodė pretenduojanti į visuotinumą ir atmetanti imperatoriaus kultą, ėmėsi didelių valymų. Trajanui šie valymai (111 – 112) reiškė bausti įskųstus krikščionis, bet jų neieškoti, nekreipti dėmesio į anoniminius skundus ir išteisinti tuos, kurie sutinka atsižadėti savo tikėjimo. Imperatoriumi tapus Decijui (250), padėtis radikaliai pakinta, prasideda visuotiniai ir sistemingi persekiojimai. Visi piliečiai verčiami viešu garbinimu įrodyti savo lojalumą valstybei ir imperatoriui. Krikščionims tenka laukti imperatoriaus Galero, išleidusio pirmąjį tolerancijos Ediktą Rytų imperijai (311 m.) ir Konstantino visuotinės tolerancijos triumfo 324 metais.

Bažnyčia visuomet labai gerbė Kristaus kankinius. Ji rūpestingiausiai surinko prisiminimus apie tuos, kurie, liudydami tikėjimą, ėjo iki galo. Tai “Kankinių darbai”. Šis kankinių kultas išoriškai ėmė plisti valdant Konstantinui. Anksčiau slaptas, bet toks pat realus, jis liudijo pirmųjų krikščionių pagarbą savo kankiniams. 156-ajame “Polikarpo kankinystės” tekste pasakojama apie Smirnos vyskupo ir 11 jo draugų auką. Šis pirmasis neginčijamas liudijimas rodo, kokia reikšmė buvo teikiama kankinio palaikams: “Mes paėmėme jo palaikus, brangesnius už brangakmenius ir vertingesnius už auksą, kad perkeltume juos į tinkamą vietą. Čia mes susirenkame, jei tik įmanoma, jo kančios dieną”. Prie kapo susirenkama ne žemiškojo gimimo dieną, kaip buvo priimta tarp senovės pagonių, bet kankinio mirties dieną, kuri žymi jo įžengimą į dangų. Mirties diena, o kartais net valanda, rūpestingai įsimenamos. Džiaugdamasi susirenka visa bendruomenė. Eucharistija švenčiama didesnei bendrystei su kankiniu pasiekti, nes “jis nuo šiol garbina Dievą su apaštalais ir teisiaisiais”. Tokios iškilmės turėjo labai didelį pedagoginį poveikį, rengiant būsimuosius tikėjimo išpažinėjus. Pagaliau krikščionys kreipdavosi į kankinius ir malda, ką liudija šv. Sebastijono katakombų užrašai, datuojami III a. pabaiga: “Paule et Petre petite pro Victore”.

Nuo imperatoriaus Konstantino valdymo metų kankinių kultas vystėsi laisviau ir ramiau. Panašiai kaip Palestinos šventovės, pastatytos didžiųjų teofanijų vietose, tokiu pat vardu martyria pavadinami pastatai, iškylantys ant kankinių kapų, tarsi primindami apie Viešpaties buvimą savo tarnuose. Atsiranda nauji garbinimo elementai: piligriminės kelionės, pasakojimų apie stebuklus aprašymai. Tikintieji vis labiau ima garbinti relikvijas. Jie dėl jų net ginčijasi ir plėšia jas vieni kitiems iš rankų. Šv. Bazilijus rašo: “Tas, kuris paliečia kankinio kaulus, dalyvauja ten glūdinčiame šventume ir malonėje”. Medžiagos skiautelės, lietusios kūną, paplinta taip pat, kaip ir palaikų perkėlimas. Pagaliau tikintieji prašosi palaidojami prie kankinių kapų, o krikščionys savo vaikams duoda šventųjų kankinių vardus. Kai šis kultas puolamas, jį gina teologai, kaip kad šv. Jeronimas, kritikavęs Vigilancijų, XVI a. kivirčų pranašą.

Šiame kankinių garbinime kapui tenka svarbus vaidmuo. Tarp žydų buvęs privačiu dalyku, tarp krikščionių šis garbinimas tampa bendruomeniniu. Priešingai racionalistinės kritikos tvirtinimui, kankinių įkūnytas idealas nėra antikinių ir pagoniškų herojų idealas. Svarbu pažymėti, kad kankiniai visada buvo garbinami ne kaip dievai ar pusdieviai, bet kaip “mirtingieji, kentėję dėl Kristaus”. Čia kalbama apie stiprų ir gyvybingą įsitikinimą, kurį maitina tikėjimas “šventųjų bendravimu”, šiuo centriniu Mistinio Kūno, kurio galva yra Kristus, slėpiniu. Tai iš tikėjimo kylantis įsitikinimas: krikščioniui, likusiam ištikimam Dievui kančiose ir iki mirties, Dievas atlygins. Jau Klemensas iš Romos primena Senojo Testamento kankinių pavyzdžius. Kankinio kančia prilygsta kraujo arba antrajam krikštui: ji yra išperkamoji. Kankiniai užima privilegijuotą vietą šalia Dievo. Tai žymi labai stiprų tikėjimą sielos nemirtingumu ir kūno prisikėlimu, bet ir sykiu tai, kad kankinys gauna ir greitą atlygį. Kankinystė taip pat prilyginama “eucharistinei” aukai. Šią nuostatą išreiškia paskutinieji Polikarpo žodžiai ant laužo: “Tėve, aš šlovinu tave, nes tu per savo Kristaus taurę padarei mane vertu tapti kankiniu.” Galiausiai būtent Kristus kenčia ir triumfuoja savo kankiniuose. Kankiniai yra garbinami kaip Šventosios Dvasios nešėjai (Hyppolyte, “Traditio apostolica”, 9). Krikščionių bendruomenė neapleidžia kenčiančiųjų, bet lanko juos ir guodžia nuo suėmimo iki kapo. Čia pakanka prisiminti nuostabų jaunojo Origeno uolumą.

Visas šis kankinystės kultas remiasi “gilia, veiklia meile, kai didesniam mūsų bei Bažnyčios labui pas šventuosius ieškome jų gyvenimo pavyzdžio, dalios jų bendravime, jų užtarimo pagalbos” (Lumen gentium, 51a). Tai šventųjų bendravimo paslaptis, kuri kaip tik ir yra Bažnyčia, kai “visi tikintieji sudaro vieną kūną, vieni su kitais dalydamiesi visomis gėrybėmis” (Šv. Tomas, “In symbolo X”).

 Kankinystė šiandien

Bažnyčiai niekada netrūko persekiojimų. Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo. Baigiantis antrajam tūkstantmečiui, Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Mūsų amžiuje kankiniai dažnai neįvardyti, beveik “nežinomi kariai” (Jonas Paulius II, “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant”, Nr. 37).

Šiandienos krikščionis visada yra Nukryžiuotojo mokinys. Jis neturi kitos programos kaip tą , kurią jam paliko mokytojas, miręs ant kryžiaus, kad išgelbėtų visus žmones. Jis stato Dievo Miestą žmonių miesto širdyje, dažnai prieštaraudamas viešpataujančios kultūros nuomonei. Krikščionis visuomet truputį pasidalijęs tarp abiejų miestų, bet supranta, kad tik religija yra nepajudinamas visuomenės, šeimos, žmogaus ir gyvenimo ramstis. Tikroji krikščioniška laisvė nesuderinama su jakobiniškąja pseudotolerancija. Šaukdama “Nėra laisvės laisvės priešams”, pastaroji atskleidžia savo prieštaringą ir sektantišką pobūdį. Ji suvokia laisvę kaip revoliucijos vaisių. Krikščionis ją supranta ir išgyvena giliai viduje kaip “Dvasios vaisių”. Jis nemokėtų būti tikrai laisvas, jeigu elgtųsi priešingai teisingumui ir tvarkai, ir neišgyventų tikrosios gerovės jausmo, nusižengdamas teisei ir moralei. Tik su tikėjimu ateina tikrasis teisingumas ir teisė. Kankinystė yra tobulo “žmogiškumo” išaukštinimas (Jonas Paulius II, “Veritatis splendor”, Nr. 92).

Mūsų dienomis “žodžiai, kurie gina moralines vertybes, ir ypač gyvybės paaukojimas už jas liudija tiesą” (“Veritatis splendor”, Nr. 94). Jau antikoje poetas Juvenalis sakė: “Laikyk tai didžiausiu nusikaltimu, kai kas nors savo gyvybei teikia pirmenybę prieš garbę ir iš meilės kūno gyvybei praranda gyvenimo pagrindą” (Satirae VII, 83-84). Vatikano II Susirinkimas patvirtina : “Ne Kristaus valia Katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja, ir jos pareiga skelbti ir autentiškai mokyti tiesos, kuri yra pats Kristus, ir kartu skelbti bei tvirtinti moralinės tvarkos principus, išplaukiančius iš pačios žmogaus prigimties. Be to, krikščionys, patys gyvendami išmintingai, privalo esantiems už Bažnyčios ribų ‘Šventąją Dvasia ir nevaidmaininga meile, tiesos žodžiu’ (2 Kor 6, 6-7), visu pasitikėjimu ir apaštališka drąsa, net ligi kraujo praliejimo, stengtis paskleisti gyvenimo šviesą” (Dignitatis humanae, 14). Krikščionis tiesa laiko tai, kas yra bet kokios veiklos kelrodis, be ko visuomenė nugrimzta į “bevertę demokratiją” (Jonas Paulius II, “Centesimus annus”, Nr. 28). Krikščionis atmeta nenatūralią sąjungą tarp demokratijos ir etinio reliatyvizmo. Demokratijos vertingumas auga ar smunka drauge su vertybėmis, kurias ji įkūnija ir skatina (“Evangelium vitae”, Nr.70).

 Jonas Paulius II 1982 metais kanonizavo Maksimilijaną Kolbę kaip “kankinį”. Nacių ideologija išties prieštaravo krikščioniškajai etikai, ir šis pranciškonas buvo įkalintas iš neapykantos tikėjimui. Jo paskutinioji auka labai ryški: jis siūlosi mirti vietoj šeimos tėvo, “nes aš esu katalikų kunigas”. Šitaip jis gauna raudoną karūną, kurią jam dar vaikui buvo parodžiusi Dievo Motina. “Argi jo mirtis nėra nuostabus Jėzaus žodžių įvykdymas: nėra didesnės meilės” (Jn 15,13). Čia kalbama apie ypač autentišką Bažnyčios liudijimą dabartiniam pasauliui (Jonas Paulius II). Šv. Maksimilijanas savo kankinyste patvirtina neliečiamą žmogiškos asmenybės vertę. Minėti tėvą Kolbę reiškia prisiminti gausų kankinių būrį, atsiradusį dėka karų bei koncentracijos stovyklų, liūdnai paženklinusių mūsų XX amžių. “Tylos Bažnyčia” su savo drąsiais liudytojais, šauniais protokankinių varžovais, paaukojusiais savo laisvę ar gyvybę už tiesą, yra iškalbingesnė negu kurtinantis dabartinių visuomenės informavimo priemonių triukšmas.

Nesuskaičiuojami šiandienos kankiniai gyvai ir dramatiškai liudija, kokie aktualūs dalykai tebėra religinė priespauda ir persekiojimas moderniame pasaulyje, laikančiame save laisvu ir gerbiančiu žmogaus teises. “Laisve, laisve, kiek nusikaltimų daroma tavo vardu!”

 Kankinystė rytoj

Rytdienos kankinystė… Po tragiškos ir siaubingos fašizmo, nacizmo, marksizmo, leninizmo ir ateistinio komunizmo patirties, po negailestingų diktatūrų sukeltų kančių, galėtume tikėtis ir tikėti, kad brolžudiško karo era jau baigėsi ir prasidėjo taikos tarp tautų epocha. “Niekada nebereikia karo!” – sakė Paulius VI Jungtinėms Tautoms. Ar jis buvo išgirstas?

Ar pasikeitė žmogaus širdis, kad toji viltis išsipildytų? Ar išnyko gimtoji nuodėmė, jos sąlygojami polinkiai? Faktai mus grąžina į atšiaurią tikrovę. Asmeninis atsivertimas yra kasdienis darbas, niekada nesibaigiantis, kartais pergalingas, dažnai kompromisinis. Pakanka prisiminti keletą televizijos vaizdų apie žudynes Ruandoje, buvusioje Jugoslavijoje. Kiek krikščionių įtrauktų į šiuos brolžudiškus konfliktus? Pabrėžtinas ir jaudinantis kvietimas naujojon evangelizacijon tampa visiškai pateisinamas.

O argi mūsų visuomenė apsaugota nuo tokių baisybių? Ar taip seniai buvo Aušvicas, Gulagas? Gausėja priemonių, nukreiptų į žmogaus gyvybės sunaikinimą. Mažėja pagarba silpnesniesiems. Kaip nesibaiminti, kad vis gausesni ir nebaudžiamesni pasikėsinimai į gyvybę nelems vis didesnio žmogaus prasmės praradimo? Šiandien grėsmė iškilusi pačiam žmogaus orumui. Jei, pasak šv. Irenėjaus, “Dievo šlovė yra gyvas žmogus”, tai bet koks pasikėsinimas į žmogų yra pasikėsinimas į patį Dievą. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Gadinti paveikslą reiškia įžeidinėti kūrėją.

Nereikia būti pranašu, kad pasakytum, jog Bažnyčiai niekada netrūks persekiojimų. Bažnyčia eina tuo pačiu keliu, kaip ir jos dieviškasis Mokytojas: tai Kalvarijos ir Kryžiaus kelias. Kito kelio ji nežino ir neieško: mokinys nėra didesnis už Mokytoją. Mokiniui užtenka, kad jis taptų toks, kaip jo Mokytojas (Mt 10, 24). Vatikano II Susirinkimo tėvai tai iš naujo patvirtino dogminėje konstitucijoje “Lumen gentium” (Nr. 42). Bažnyčiai niekada netrūksta persekiojimų. Jau Pijus XI savo garsioje kalboje paminėjo ir penktąjį Kristaus Bažnyčios apibūdinimą – persecutata. “Viena, šventa, katalikiška, apaštališka ir persekiojama”.

Pabaiga

Pasak garsaus mūsų laikų teologo Hanso Urso von Balthazaro, persekiojimas yra normali Bažnyčios pasaulyje būsena, o kankinystė yra normali krikščionio profesinė būsena.

Visiškai nepakartojama Bažnyčios istorija būtų nepaaiškinama be kankinystės, be įtakos visų, kurie kruvinu ar nekruvinu būdu su meile paaukojo savo gyvenimą už tikėjimo liudijimą. Šventieji ir kankiniai yra tobuliausia Kristaus Evangelijos, Gerosios Naujienos, inkultūracija. Šventumas yra evangelizacijos pabaiga ir viršūnė. Kaip pabrėžia Susirinkimas, nors kankinystė “ne daug kam duodama, tačiau visi privalo būti pasirengę Kristų išpažinti žmonių akivaizdoje ir jį sekti kryžiaus keliu, persekiojimų, kurių niekuomet netrūksta Bažnyčiai, atveju” (Lumen gentium, 42b). Kankinystė, kaip vidinis nusiteikimas, svarbi mums visiems. Mūsų kelias nėra platus vieškelis, bet siauras kalvarijos takelis. Kryžiaus kelias yra tikėjimo kelias. Tai ne liūdesio, bet džiaugsmo kelias. Ir būtent kankiniai guodžia tuos, kurie juos pragyvens, nors jiems galbūt patiems labiau reikėtų paguodos. Kiek daug šventųjų troško tapti kankiniais! Iš tiesų, “Martyrologas” nėra dulkėta praeities knyga, bet nuostabiai jaunas ir gyvybingas kūrinys, į kurį Bažnyčia su motinišku rūpesčiu renka “kraujo raidėmis parašytus Tiesos archyvus” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Nr. 2474).

“Kokia brangi Viešpaties akyse šventųjų mirtis! Joks žiaurumas nepajėgus sunaikinti krikščionių religijos, pagrįstos Viešpaties Kryžiaus paslaptimi. Persekiojama Bažnyčia ne mažėja, bet, priešingai, nepaliaujamai auga. Viešpaties lauke nuimamas gausesnis derlius tada, kai kviečio grūdas, nukritęs į dirvą vienišas, atgimsta padaugintas” (Šv. Leonas Didysis).

Pagal Popiežinės kultūros tarybos prezidento kardinolo Paul Pourpard’o pranešimą (Esprit et Vie, 1996, Nr.34-35-36) parengė Vilma Rimavičiūtė.

Straipsnio šaltinis: Bažnyčios žinios. 1996 spalio 15. Nr. 19. P. 15 – 19;

Pagal Popiežinės kultūros tarybos prezidento kardinolo Paul Pourpard’o pranešimą (Esprit et Vie, 1996, Nr.34-35-36) parengė Vilma Rimavičiūtė. http://www.lcn.lt/bzinios/bz9619/619str1.html


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*