Kun. Marius Dyglys „Kankinystė, kaip vienas iš pagrindinių motyvų siekiant šventumo pripažinimo“

kankinystė 001

 2007 m. gruodžio 26 d. Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems Viešpaties angelo maldos metu popiežius Benediktas XVI pabrėžė krikščionių kankinystės ypatingumą, kaip vieną iš pagrindinių šventumo skelbimo motyvų. 

Kankinystę krikščionys apibūdindavo vienu graikišku žodžiu μαρτάριον, kuris lietuvių kalba reiškia liudijimą, įrodymą. Romos imperijoje prasidėję krikščionių persekiojimai leido graikų kalboje atsirasti naujadarui – μάρτυς, μαρτάς – nusakančiam žmogų, kuris krikščioniško tikėjimo brandumą paliudijo atiduodamas savo gyvybę. Patristinės literatūros tyrinėtojai konstatuoja, kad Hermo veikale „Ganytojas“, parašytame apie II a. vidurį, krikščionims kankiniams pažymėti yra vartojamas graikiškas terminas παθόντες, o šv. Polikarpo kankinystės aprašyme pirmą kartą pavartotas terminas μάρτυς, reiškiantis kraujo liudytoją, krikščionių kankinį.[1] Šis terminas, dažnai sutinkamas graikiškame Senojo Testamento vertime, nors yra vartojamas ir  Naujajame Testamente, savo dabartinę prasmę įgavo persekiojimų metais. Netrukus ši sąvoka persikėlė ir į lotynų kalbą. Žodis martyr, martyrus, Kazimiero Kuzavinio „Lotynų – lietuvių kalbų žodyne“, reiškia kankinį, o martyrium – kankinio dalią, kančių kelią; kita prasme kankinio kapą; kankiniui skirtą bažnyčią.[2] Žodyno sudarytojas pažymi, kad lotynizuodamasis šis žodis prarado pirminę reikšmę – būti liudytoju – ir įgavo kraštutinę – kankinystės reikšmę, kuri graikiškajame žodyje galėjo būti tik nuspėjama. Iki pat XX a. lot. martyrium buvo vartojamas tik kalbant apie buvusius ar esamus Bažnyčios persekiojimus.

Herbert‘o Vorgrimber‘io sudarytame „Naujajame teologijos žodyne“ kankinystė yra apibūdinama kaip „mirtis dėl krikščioniškojo tikėjimo ar krikščioniškosios gyvensenos. Kankinių kultu krikščionybės erdvėje prasidėjo šventųjų kultas; jie laikyti Jėzaus mokiniais ir mokinėmis, autentiškai juo sekusiais kančia ir kryžiaus nešimu. Teologijos akimis, kankiniška mirtis nedviprasmiškai atsiskleidžia kaip krikščioniškojo tikėjimo ir meilės Dievui aktas. Kankinystei priskiriama tokia pat nuteisinanti, nuodėmes nuplaunanti galia, kaip ir krikštui“.[3] Neveltui kankinystė vadinama kraujo krikštu.

Vienas iš „Religijotyros žodyno“ sudarytojų Vytautas Ališauskas terminą kankiniai apibūdina labiau iš istorinės pusės. Tai krikščionys: „atsisakę dalyvauti Romos imperatorių kulto apeigose, jie būdavo kaltinami liaudies įžeidimu, dalyvavimu slaptose draugijose ir už tai baudžiami kankinio mirtimi“. Dažniausiai tokius krikščionis „apmaudavo žvėrių kailiais ir užpjudydavo šunimis arba įmesdavo žvėrims sudraskyti, arba prikaldavo gyvus prie kryžiaus ir padegdavo“. Ankstesniuose šaltiniuose jau minėtas apibūdinimas, kad kankiniai — tai Viešpaties kovotojai, kuriuos „stebi Dievas ir angelai, o senieji tekstai dažnai liudija apie kankinystę lydinčius mistinius reiškinius“. Toliau V. Ališauskas šią savoką pratęsia komentaru, kad „tai ir tikrieji Kristaus mokiniai, einantys iki galo Mokytojo keliu ir susivienijantys su kentėjusiu ir prisikėlusiu Viešpačiu“.[4] Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Lumen Gentium kankinystę apibrėžia kaip „liudijimą visų žmonių ir ypač persekiotojų akivaizdoje“, tačiau akcentuojama, kad „ji suteikiama tik nedaugeliui, visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta“.[5] Dekrete Ad Gentes misionieriai yra apibūdinami, kaip pasirengę liudyti „Viešpatį tikrai evangeliniu gyvenimu, didžia kantrybe, ištverme, švelnumu, neveidmaininga meile, esant reikalui, pasirengusius net pralieti savo kraują“.[6] Bažnyčios istorijoje žinoma, kad nemažai į misijas išvykusių krikščionių laukdavo kankinystės kelias, todėl šios eilutės misionieriams primena apie esamą galimybę pasirinkti šį kelią ir tokiu būdu pelnyti Kristaus vainiką.

2007 m. gruodžio 26 d. popiežius Benediktas XVI Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems Viešpaties angelo maldos metu kalbėdamas apie krikščioniškosios kankinystės skiriamąjį bruožą akcentavo, kad tai yra meilės Dievui ir žmonėms, taip pat ir persekiotojams, aktas. Popiežius minėjo pasaulyje persekiojamus krikščionis, apgailestaudamas, kad ir šiandien daugelis misionierių, vyskupų, kunigų, vienuolių, ir pasauliečių dėl tikėjimo persekiojami, kalinami ir kankinami. Benediktas XVI taip pat pridūrė, jog žmonėms tenka kentėti dėl bendrystės su visuotine Bažnyčia ir ištikimybės popiežiui. Jis priminė, kad krikščionims nedera pasilikti kalėdinėje idilijoje, bet šv. Stepono pavyzdžiu turime tapti misionieriais. Krikščioniškoji kankinystė yra meilės pergalė prieš neapykantą ir mirtį. Tikintieji savo priešams turi priešpriešinti beginklę tiesos ir meilės galią.[7]

Prelatas hab. dr. Henryk‘as Misztal‘as, kankinystę apibūdina kaip istorijos, filosofijos, sociologijos ir ypač teologijos tyrimų objektą, liudijantį Kristų. Anot profesoriaus: „Kankinystė yra teologinė tikrovė, bet kanonų teisė nustato tikslias ribas, kada šią antgamtinę tikrovę derėtų laikyti „kanonizuotinu šventumu“, t. y. tokiu, kurį Bažnyčiai derėtų paskelbti beatifikacijos ar kanonizacijos aktu. Vertindamas kankinystę kanoniniu aspektu teisėjas privalo turėti moralinį tikrumą dėl kanoninių kankinystės elementų: fizinės kankinio mirties, persekiotojo rodytos neapykantos dėl tikėjimo ir kankinio prisiėmimo mirties iš meilės Kristui. Teisei kyla naujos sunkiai ištiriamos situacijos: kankinio meilė tikėjimui, kartais susidurianti su didžiuliais sunkumais, ir persekiotojo neapykanta dėl tikėjimo“.[8]

Remiantis Popiežinės kultūros tarybos prezidento kardinolo Paul Poupard’o 1996 metais žurnale „Esprit et Vie“ išspausdintu pranešimu, „kankinystė yra tvirtumo, kaip moralinės dorybės, aktas, kuriuo krikščionis savanoriškai pasirenka mirtį, liudydamas savo tikėjimą, arba kokią nors kitą su tikėjimu susijusią dorybę“ . Ją kardinolas susieja su trimis krikščioniškomis dorybėmis. Pirmoji dorybė įvardijama kaip tvirtumas, kuris laikomas pagrindiniu dorybės aktu ir kuriam ji suteikia aukščiausią pasipriešinimo blogiui laipsnį. Antroji dorybė, tai tikėjimas, dėl kurio prisiimama kančia, net ir tuo atveju, kai ginamos kitos dorybės: kankinys visada yra tikėjimo liudytojas, atiduodantis už jį savo gyvenimą. Trečioji dorybė, tai meilė, kuri įgalina kentėti iš meilės Dievui ir Kristui ir be kurios kankinystės dorybė nebūtų girtina.[9]

Viduramžiais Katalikų Bažnyčioje nusistovėjo normos kankinystės formas skirti pagal spalvas. Raudona spalva reikšdavo kraujo praliejimą, balta – askezę ir nekaltybę, žalia – atgailą arba tremtį. Kad būtum tikras kankinys, neužtenka trokšti kančios ar ją priimti, tačiau reikalauja tam tikrų esminių kankinystės, dėl priimtos kūno mirties, sąlygų. Šv. Bernardas savo raštuose išskiria tris kankinystės rūšis: veiksmo ir valios (šv. Stepono atvejis); valios, bet ne veiksmo (šv. Jono atvejis); veiksmo be valios (Nekaltųjų vaikelių atvejis). Formalioji kankinystėje pirmiausiai atsižvelgiama į persekiotoją. Apie tai šv. Augustinas, kad „ne kančia, bet priežastis  padaro kankiniu”, todėl visoje krikščionybės istorijoje kankiniai būdavo vienareikšmiškai pasmerkiami mirčiai, dėl buvimo krikščionimis priežasties ir jų kančios motyvas dažniausiai būdavo tikėjimas. Kankinystės aktas privalo būti antgamtinis, ne filantropinis, nes kankinys mirtį priima savanoriškai ir laisvai, Kristaus pavyzdžiu pasirengęs liudyti žmonėms savo tikėjimą ir savo meilę Dievui iki didžiausios – savosios gyvybės – aukos. 

Popiežius Jonas Paulius II, 1994 metais paskelbdamas apaštališkąjį laišką Tertio millenio adveniente, kvietė ruoštis 2000 metų jubiliejui ir kreipdamasis į visus kraštus, o ypatingai į komunistų prievartą patyrusias šalis, paskatino sudaryti visos Bažnyčios XX amžiaus kankinių martyrologiją. Jame jis rašo: „Pirmojo tūkstantmečio Bažnyčia gimė iš kankinių kraujo: „Sanguis martynim – semen christianorum.“ Antrojo tūkstantmečio pabaigoje Bažnyčia vėl tapo kankinių Bažnyčia. Tikinčiųjų – kunigų, vienuolių ir pasauliečių – persekiojimai įvairiose pasaulio šalyse atnešė gausią kankinių sėją“.[10] Pagrindinis šio laiško eilučių tikslas: „kad žmonija išgirstų apie jų gyvenimą, biografijas, tikėjimo liudijimus. Tenka pripažinti, kad ir šiame amžiuje tų kankinių buvo ne taip mažai, kad ir šiais laikais krikščionys už savo tikėjimą ir meilę Kristui, deja mokėjo kraujo ir gyvybės kaina“.[11] Praėjęs XX amžius yra tarsi I tūkstantmečio tąsa. Tertulijonas yra sakęs, kad nužudytųjų krikščionių kraujas esąs sėkla, iš kurios dar daugiau jų dygsta. Šventumo paveldas ir kankinių sėkla charakterizuoja pirmąsias krikščionių tautas. Praėjusio amžiaus įvykiuose iš naujo atgyja kankinių Bažnyčia. Popiežius Jonas Paulius II siūlydamas surinkti faktus apie XX amžiaus kankinius, tikėjosi, kad žmonija išgirdusi apie jų gyvenimą, biografijas, tikėjimo liudijimus, tinkamai įvertins padarytą žalą ir atsigręš į Kristaus mokslą. Atsiliepiant į šią Šventojo Tėvo iniciatyvą, visuose kraštuose buvo renkami faktai, biografiniai duomenys, sudarinėjami sąrašai, o visa tai patikrinus vyskupijų ordinarams medžiaga išsiųsta į Romą. Tais pačiais metais Centrinis 2000 metų jubiliejaus komitetas įsteigė komisiją „Naujieji kankiniai“, kuriai buvo pavesta rinkti informaciją apie šiame amžiuje už tikėjimą žuvusius krikščionis. Iš Lietuvos kankinių reikalavimus atitiko ir į Romą buvo išsiųstas 114 žmonių sąrašas, kuris buvo įjungtas į bendrą 12 tūkstančių sąrašą. 2000 jubiliejiniais metais gegužės 7 d. Šventasis Tėvas Romos Koliziejuje, toje pat vietoje, kurioje pirmieji krikščionys atiduodavo savo gyvybes už Kristų, perskaitė šį 20-ojo amžiaus kankinių sąrašą ir pristatė pasauliui. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, šventieji niekada nesensta. Jie visada yra Bažnyčios jaunystės liudytojai. Tie anų laikų vyrai ir moterys niekada netampa praeities personažais. Priešingai, jie visada yra ateities pasaulio liudytojai, . Ši, jau palaimintojo, mintis nori priminti pasauliui, jog mes visi esame pašaukti į šventumą ir parodyti šventųjų gyvenimo pavyzdį. Jam ypač rūpėjo, kad būtų paskelbti šventieji iš įvairių luomų ir tautų: pasauliečių, vyrų ir moterų, kurie pasiekė šventumą gyvendami kasdienį gyvenimą, savo profesijoje ar šeimoje. Todėl ypatingai svarbu pilnai pažinti ir domėtis Lietuvos Katalikų bažnyčios paveldu ir jį puoselėti.

Informacijos šaltinis: Marius Dyglys, Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. P. 21 – 24.


[1] Plg. A. Jurevičius, Kankinystė ir tikėjimo liudijimas neatskiriami! // Naujasis Židinys – Aidai, 2004, Nr. 4. P. 169.

[2] Plg. K. Kuzavinis, Martyr, martyrus, – Lotynų kalbos žodynas. Dictionarium Latino – Lituanicum. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidykla, 1996. P. 516.

[3] H. Vorgrimber, Kankinystė, – Naujasis teologijos žodynas. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003. P. 86.

[4] V. Ališauskas, Kankiniai, – Religijotyros žodynas. Vilnius: Mintis, 1991. P. 178.

[5] Vatikano II Susirinkimo Nutarimai. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen Gentium, Nr. 42. Vilnius: Aidai, 2001. P. 62 – 63.

[6] Ten pat. Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes, Nr. 24. P. 319

[7] KAP, KAI, Popiežius XVI pabrėžė krikščionių kankinystės ypatingumą. // Bažnyčios žinios, 2008, Nr. 1. P. 27.

[8] H. Misztal, Bažnytinis kankinystės paskelbimas. // Soter, Nr. 14 (42). Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2004. P. 7.

[9] P. Poupard, Kankinystė vakar, šiandien, rytoj. // Bažnyčios žinios, 1996 spalio 15, Nr. 19. P. 15.

[10] Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinis laiškas Tertio millenio adveniente: vyskupams, kunigams ir tikintiesiems apie pasirengimą 2000 metų Jubiliejui, Nr. 37. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 37.

[11] Plg. P. Subačius, Sovietmečio martyrologija. // Naujasis Židinys, 1994, Nr. 12. P. 61.

 


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*