Enzo Bianchi „Ar sugebame klausytis šventųjų „kvailelių“ juoko?

8c216d76b3f20a3864717fe34a9dd7b852a97a57

Monasticizmo istorijoje būta vyrų ir moterų, kurių asketinis gyvenimo būdas pasireiškė išsižadant „normalybės“, o tai jų amžininkų akyse atrodė kaip kvailybė. Savo elgesiu jie nesiekė ekscentriškai išsiskirti iš kitų, tačiau priešpriešinti kryžiaus kvailybę tiems, kurie šį kryžių pavertė norma, triumfo vėliava, Bažnyčios vadovavimo pasauliui emblema.

Kartais Bažnyčioje, kurią sudaro išminčiai, intelektualai, valdovai, sutvarkytos institucijos, nebelikdavo vietos liudyti „kryžiaus kvailybę“, apie kurią kalba apaštalas Paulius, kitaip jei ne pasirenkant „beprotybės“, kraštutinumų, nenormalybės formas. Tokie liudytojai mėgo apibūdinti save kaip „prasčiokus, neišprususius, pamišėlius“, kad suglumintų „tai, kas laikoma kažin kuo“ per silpnumą „to, kas pasaulio akims paniekinta, ko nėra“ (plg. 1 Kor 1, 28), vedami beprotiškos meilės Nukryžiuotajam, Paniekintajam, Atstumtajam iki mirties ir iki kryžiaus mirties.

Šių vyrų ir moterų kūnai, „brolis asilas“, pasirinkęs „kvailybės“ formą, tapo veiksmingu ženklu, kuris suglumina žmogišką išmintį: kartais jis išsirengia nuogai, kartais elgiasi įžūliai ar susideda su tais, kurie nesilaiko nustatytos tvarkos, susidraugauja su žvėrimis, bendrauja su nusidėjėliais, renkasi veikiau viešųjų namų draugiją, nei glaudžiasi tarp kolonų bažnyčiose, kur galima sutikti net veidmainiaujančių ar formalių krikščionių.

Tai, ką kiti įsimylėję į Kristų perdavė broliams per raštus ir pamokslaudami, šie įspaudė savo kūnuose, kurdami gyvenimo dramą ir sugebėdami kūno gestais perduoti veiksmingą žinią. Nuo IV amžiaus Sirijos dykumoje pasirodo kvaileliaistilitai, atsiskyrėliai, apsigyvenę stulpų viršūnėse, ar dendritai, kurie gyveno simbiozėje su medžiais, kaip jų šakos stiebdamiesi dangaus link. Bizantijos pasaulis pažino „Dievo pamišėlius“, o rusų pasaulis po šimtmečių vėliau matė atsirandant „kvailelius“: kaip Nukryžiuotojo atvaizdai, klajūnai, pamirštantys save, paprastų žmonių niekinami, jie priminė „kryžiaus kvailybę“ Bažnyčiai, gerai įsiterpusiai tarp šio pasaulio galingųjų ir išmintingųjų. Tačiau ir Vakaruose, nepaisant Romos teisės ir bažnytinės teisės, kuri kliovėsi „tikrovės principu ir sveiku protu“, netrūko Dievo kvailelių: ši evangelinė beprotybė paveikė tokius šventuosius kaip Ignacas Lojola, kuris vadino savo draugiją „kvailių draugija“, jau nekalbant apie Pranciškų Asyžietį, kuris nuolat patvirtindavo savo kaip pamišusio dėl Kristaus, paprasto ir neišprususio kelią.

Tačiau krikščioniškuose Rytuose Dievo kvaileliai buvo toks dažnas reiškinys, kad net buvo išskirtas kaip tikra šventumo forma: šios asmenybės liturginiuose kalendoriuose apibūdinamos kaip „tie, kurie Dievo ir artimo meilės įkvėpti, priėmė krikščioniško maldingumo formą, kuri vadinasi kvailybė dėl Kristaus meilės“. Jie savanoriškai atsižadėjo ne tik patogumų ir žemiškojo gyvenimo gėrybių, socialinio gyvenimo privalumų, tačiau pasiryžo priimti pamišėlio išvaizdą, kuris nepripažįsta bendrų sugyvenimo taisyklių ir kuklumo, dažnai elgdamasis skandalingai. Jie nebijo šio pasaulio galingiesiems sakyti tiesos, apkaltindami tuos, kurie pamiršo Dievo teisingumą, ir guosdami kitų niekinamus, tačiau nuolankius, dievobaimingus žmones. Negalima nepaminėti Bazilijaus, kuris beprotiškai protestavo prieš Ivano Rūsčiojo žiaurumą. Per gavėnią jis pasiūlė carui žalios mėsos patiekalą, o sulaukęs pasipiktinusio atsisakymo, Dievo kvailelis paklausė caro, kaip gali piktintis tokiu mėsos valgymu per gavėnią būtent jis, kuris visais metų laikais nedvejodamas siuntė myriop krikščionis ir nekaltus žmones. Pakanka perskaityti Dostojevskio „Idiotą“ ar Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, kad suprastume, kaip šventieji kvaileliai paveikė visą rusų kultūrą.

Šiam ypatingam šventumui netrūkta ir nuorodų į biblinius asmenis: karalius Dovydas ne tik apsimetė bepročiu dainuodamas: „Esu kvailas Viešpatyje, kuris nuolankiai klauso ir džiaugiasi…“, tačiau nešant Viešpaties skrynią jis apsinuoginęs iš visų jėgų šoko, apimtas beprotiško džiaugsmo dėl Dievo. Net ir Jėzų jo šeimynykščiai laikė „kaip galvos netekusiu“ ir norėjo sustabdyti jo pamokslavimą: šis buvo „nepatogus“ dėl to, kad patraukė minias (plg. Mk 3, 20–21). O ką jau kalbėti apie šv. Paulių, kuris ne kartą ragino Korinto krikščionis palaikyti jo kvailybę ir laikyti jį bepročiu, kol pats atvirai prisipažino: „Tapau kvailu.“

Šalia dogmatinių patvirtinimų ir tikėjimo išpažinimų, padiktuotų nepriekaištingo proto, šie žmonės išgyveno ypatingą tikėjimo patirtį, būdami nuolatos atsigręžę į Nukryžiuotąjį Kristų, vienintelį „išminčių“, kurį šiame gyvenime norėjo pažinti. Protiškai pasiligoję? Galbūt. Tikrai susirgę Dievu. Ibn Arabi, žymus sufijų mistikas, pasakė – galbūt todėl, kad buvo sutikęs vieną tų Dievo kvailelių: „Tas, kuris serga Jėzumi, niekada nebepasveiks!“ Ar Jėzus nesakė, kad „atėjo įžiebti žemėje ugnies“?Šventieji kvaileliai leidosi šios ugnies sudeginami, kad sunaikintų nuosaikią išmintį tų, kurie laikė save išmintingais. Ar mes sugebame klausytis jų perspėjančio juoko?

Pagal „La Stampa“ parengė D. Žemaitytė

Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*