Donatas Puslys „Šventieji – istorijoje sužibusios Betliejaus žvaigždės“

b439d2468034e991859bbaefef486d070fe79d35_articleTuo metu, kai rašau šį tekstą, Bažnyčios liturginis kalendorius mini šv. Pijų X – popiežių, kurio pagrindiniai darbai, pradedant Kanonų teisės reformavimu ir baigiant modernybei skirta kritika, buvo skirti tam, kad viskas galiausiai būtų atnaujinta Kristuje. Šiandien, kai tekstas jau išvydo dienos šviesą, minima ir šv. Monika – moteris, kuri ketvirtajame mūsų eros amžiuje ištekėjo už pagonio ir savo tikėjimo stiprumu atvertė jį į krikščionybę. Galiausiai karštos motinos maldos lėmė ir jos sūnaus Augustino, kuris vėliau tapo viena iškiliausių Bažnyčios asmenybių ir taip pat buvo paskelbtas šventuoju, atsivertimą. Tačiau kiek svarbūs mums, ypač jaunimui, šiandien yra šie ir kiti šventieji? Ar jie tėra tik nepasiekiamas idealas, o gal kvietimas visiems žengti šventumo keliu? Trumpai tariant, ar šių šventųjų biografijos ir tekstai vis dar geba mus supurtyti, priversti sustoti susimąstyti apie savąjį kelią, savąjį pašaukimą ir santykį su Dievu, ar tiesiog skaitome jas kaip įdomų literatūrinį kūrinį, atskleidžiantį kokių didžių, tačiau jau per šviesmečius nutolusių žmonių kadaise gyventa. O gal apskritai šiame sekuliariame pasaulyje jau manome, kad šventieji, kurių dauguma praleisdavo valandų valandas melsdamiesi, padėdami atstumtiesiems ir net dėl jų aukodamiesi, buvo kvaileliai, kurie iššvaistė savo laiką dėl kažkokios įsivaizduojamos anapusybės užuot bandę susikurti gerovę čia ir dabar? Tad kodėl gi šventieji vis dar yra svarbūs?

Prieš aptariant šį klausimą, leiskite šiek tiek nuklysti ir papasakoti dvi istorijas. Pirmąją jų, aprašytą Evangelijoje pagal Matą, visi puikiai žinote ir joje kalbama apie tai, kaip trys Rytų išminčiai atkeliauja pagarbinti Betliejaus tvartelyje gimusio Jėzaus pamatę užtekant jo žvaigždę. Tuo tarpu antrosios istorijos veiksmas vyksta jau po pusantro tūkstančio metų dabartinėje Ispanijos teritorijoje. Pagrindinis šios istorijos herojus, vadinantis save tiesiog piligrimu, pasakoja iki 26 metų buvęs pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus – ypač mėgęs mankštintis su ginklais ir degęs didžiuliu ir tuščiu garbės troškimu. Viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai nuo prancūzų apgulties gindamas Pamplonos tvirtovę piligrimas yra sunkiai sužeidžiamas. Sveikdamas piligrimas vietoje savo mėgstamų riterių romanų, kurių tuose namuose paprasčiausiai nebuvo, gauna skaityti knygas apie Jėzų ir Šventųjų gyvenimus. Būtent tada piligrimui ir iškyla klausimas, kreipsiantis visą tolimesnį jo gyvenimą: „Kas būtų, jei aš padaryčiau tai, ką padarė Šv. Pranciškus, ar tai, ką darė Šv. Dominykas?“ Šis dvasinis užsidegimas ir paskatino piligrimą dirbti didesnei Dievo garbei. Tas piligrimas – Jėzuitų ordino įkūrėjas ir dvasinių pratybų autorius Šv. Ignacas Lojola.

Veikiausiai neperdėsiu teigdamas, kad tiek šv. Pranciškus, tiek šv. Dominykas Ignacui buvo tarsi ta Betliejaus žvaigždė, įkvėpusi žygiui ir galiausiai atvedusi prie lopšio to, kuris, kaip teigiama Evangelijoje pagal Joną, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Būtent šventieji padeda geriau pažinti Evangelijos žodį ir patį Jėzų, kurio mokymui jie visa savo esybe stengėsi atsiduoti. Gali skambėti keistai, tačiau šventieji iš tikro yra žvaigždės. Tiesa, jie nė iš tolo neprimena tų egocentriškų žvaigždučių, kurios padarys bet ką, kad gautų vietą ant populiaraus žurnalo viršelio ar sulauktų bent penkių minučių dėmesio paskalas aptarinėjančioje televizijos laidoje. Štai ir brolis Motiejus iš nuostabos klausia brolio Pranciškaus: „Aš klausiu, kodėl visas pasaulis, rodos, bėga paskui tave ir kiekvienas trokšta pamatyti tave, išgirsti tavo žodį, paklusti tau? Tu nesi gražus vyras, nei didžiai mokslingas, nei aukštos kilmės. Tad kodėl visas pasaulis seka paskui tave?“

Taigi prie šventųjų mus traukia ne jų grožis, žavėjimasis jų išmintimi ir skvarbiu protu, galų gale net socialinis statusas ir noras pataikauti tam, kas šiuo metu turi daugiau galios ir gali pamaloninti jam besilankstančius materialinėmis gėrybėmis. Tad kas gi yra tos traukos šaltinis? Galbūt žavėjimasis tuo, kad jie nepasirinko lengviausio kelio, nes mums, nors ir trokštantiems tuo keliu žengti, neretai pritrūksta valios ir ryžto visa tai įgyvendinti ir todėl reikia, kad kažkas padrąsintų, paskatintų ir palydėtų? Galbūt tai benediktiniškas šūkis „Ora et labora“, visiems darboholikams ir nuo įvairiausių reikalų pabėgti negalintiesiems primenantis, kad pirma yra Dievas, o tik po to darbas? Tai tarsi paskatinimas bent trumpam atitrūkti nuo kasdien mus supančio triukšmo ir šurmulio bei eiti į savo kambarėlį, kur tyloje ir maldoje mūsų laukia susitikimas su savo siela ir Dievu. Galbūt tiesos troškimas, kurio sausrą jaučiame šiame nihilizmo ir reliatyvizmo paženklintame amžiuje? Juk šv. Augustinas teigė, kad nebūtinai tas yra draugas, kas su tavimi gražiai elgiasi. Tai reiškia, kad nebūtinai tas yra draugas, kuris mums kalba malonius ir saldžius dalykus, tačiau vengia tiesos.

 Galbūt tai yra drąsus visuomeninių stereotipų ir hedonistinių normų laužymas, kai nesibodima apkabinti visų atstumto ir visuomenės užribyje palikto raupsuotojo ar laisva valia prisiimti neturtą taip aiškiai parodant, kad galima išsivaduoti nuo neretai našta tampančio materialinių gėrybių vaikymosi? Juk kartais žvelgiant į šventųjų gyvenimus atrodo, kad juose mums iš pažiūros įprasti dalykai yra apverčiami aukštyn kojomis. Štai ir nuostabioje Niko Kazantzakio knygoje „Dievo neturtėlis“ apie pirmuosius brolius su nuostaba rašoma: „Tavo broliai iš didelės meilės išprotėjo, vaike mano; pažiūrėk į juos: svaigsta be vyno, veda be nuotakos; nuo alkio prisivalgo; nuo skurdo praturtėja; peržengia, vaike mano, žmogaus ribas; greitai virs angelais.“ Argi šventieji nekviečia mūsų stengtis peržengti savo ribas ir nuolatos siekti kažko daugiau? Tas kažkas daugiau gali būti ir savo artimo atpažinimas nuskriaustųjų ir atstumtųjų, t.y. broliško apkabinimo ir šilumos laukiančių šios dienos „raupuotųjų“, gretose – priklausomybės ligomis sergančiųjų, benamių, našlaičių ir t.t.

O galbūt šventieji traukia mus savo skelbiama meilės žinia, teigiančia, kad net ir pikčiausią Gubijaus vilką galima nugalėti ne ginklu, tačiau meile, kaip kad tą padarė šv. Pranciškus. Juk ne veltui šv. Augustinas sako: „mylėk ir daryk, ką nori“, o šv. Ignacas Lojola savo maldoje Dievui atiduoda visą savo laisvę, atmintį, supratimą ir valią, kurias kaip dovaną yra gavęs, ir teprašo Dievo suteikti savo meilę ir gailestingumą, nes to visiškai užtenka. Galiausiai ir šv. Dominykas, įkūręs „dievo šunyčių“ (domini canes) broliją, skirtą Dievo avelėms ganyti, Viešpaties nuolatos prašydavo suteikti jam tikrą ir veiksmingą artimo meilę, nes tik taip, o ne prievarta galima užauginti ir nuskinti gausų sielų derlių. „Savo gyvenimo Vakarą būsite teisiami ne pagal neturtą, o pagal meilę“ – skelbiama Carlo Carretto knygoje „Aš, Pranciškus“. Tad net ir neturtas, neapgaubtas ir nesutaurintas artimo meilės, toli gražu nėra pakankamas, veikiau priešingai – virsta į pavydą ir neapykantą daugiau turintiems, dirbtinį lygiavos siekį. Meilė artimui, kuris kaip ir kiekvienas mūsų yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir apreikštai Tiesai – vienintelis krikščionio vertas kelias, kuriuo mus veda šventieji. Ir priešingai, kaip moko šv. Pranciškus, neapykanta savo artimui yra širdyje susikaupęs nuodas, per kurį patenkame į priešo rankas. Čia pravartu prisiminti pal. Motinos Teresės pamokymą, kad nedera leisti, jog po susitikimo su tavimi žmogus netaptų laimingesnis. O laimingą jį galime padaryti tik parodydami savo meilę, o ne neapykantą.

Taigi šventųjų tikslas nėra dėmesys sau, savo asmenybei ar pasiekimams. Šventųjų tikslas yra per save parodyti tą siaurą kelią, vedantį išganymo link. Jie patys savaime nėra tikslas, kurį reikia imituoti ir stengtis aklai atkartoti, jie veikiau yra nuorodos, kelio ženklai, padedantys mums nepasiklysti savo pačių piligriminiame žygyje. „Viešpats liepia pasakyti broliui Pranciškui štai ką: Jis pašaukė Pranciškų tapti tuo, kuo yra, ne vien dėl savęs, bet kad galėtų surinkti sielų derlių ir kad daugelis per jį būtų išgelbėti“ – štai toks šv. Pranciškaus pašaukimas atskleidžiamas jo gyvenimą aprašančioje knygoje „Šventojo Pranciškaus žiedeliai“. Šventajam neužtenka vien rūpintis savo išganymu, jis turi siekti kuo didesnio sielų derliaus. Kitaip tariant, jis tarsi ta kelrodė žvaigždė rodo kelią visiems, norintiems eiti ir kaip ir tie Rytų išminčiai pagarbinti Išganytoją.

Šventieji mus kviečia, nes kiekvienas esame pašauktas šventumui. Tačiau kaipgi atsakyti į tą kvietimą? Nupasakodamas savo dvasinės piligrimystės kelią, šv. Ignacas teigia, kad vien išorinio šventųjų gyvenimų pamėgdžiojimo neužtenka. „Kai prisimindavo kokią nors šventųjų praktikuotą atgailą, ryždavosi daryti tokią pat ir dar didesnę. Šios mintys jam buvo didžiausia paguoda. Jis dar visiškai nekreipė dėmesio į vidinius dalykus, nežinojo, kas yra nusižeminimas, meilė, kantrybė nei šias dorybes tinkamai tvarkantis ir matą nustatantis saikingumas. Vien tik siekė atlikti išorinius dalykus, nes šventieji juos Dievo garbei darė, ir visai nekreipė dėmesio į išorines aplinkybes“, – rašoma dvasinėje šv. Ignaco autobiografijoje. Ne viskas priklauso nuo griežtumo ir tas, kuris atlieka griežčiausią atgailą, nebūtinai yra švenčiausias. Svarbu ne tik išoriniai darbai, tačiau ir dvasios ugdymas suvokiant pagrindinių dorybių reikšmę ir nuolatinės dvasinės pastangos jas praktikuoti. Trumpai tariant, kaip mums atskleidžia šv. Ignacas, ne išore, o dvasia turime tapti panašūs į šventuosius.

Laiške Koimbros studentams Ignacas rašė, kad tas, kuris nori būti geras kitiems, tenebūna blogas pats sau. Pernelyg didelis griežtumas ir savęs baudimas už anksčiau padarytas nuodėmes neretai veda į nepageidaujamus kraštutinumus. Tad dvasiniuose dalykuose taip pat būtinas saikas. Juk kraštutinumai, kaip rašo C. Carretto, yra represinės kultūros ir nebrandaus tikėjimo žymė.

 Galiausiai pabaigai norėčiau pasidalinti dar viena ištrauka iš N. Kazantzakio knygos. Šv. Pranciškaus lūpose nuskamba šis jaudinantis liudijimas: „Apie savo tėvą ir motiną, broli Leonai. Visą gyvenimą jiedu manyje grumiasi; tai žinok, mano gyvenimo kova; galbūt jie turi skirtingus vardus – Šėtonas ir Dievas, siela ir kūnas, blogis ir gėris, šviesa ir tamsa, tačiau jie visados pasirodo mano motinos ir tėvo pavidalais. Tėvas rėkia: „Užsidirbk, pralobk, daugink auksą, pirk namus, pasidaryk ponas; tik turtingieji didikai gyvena pilnavertį gyvenimą. Nebūk geraširdis, prapulsi; vieną dantį išmuš ir visas žandikaulis sutrupės; nelauk kitų meilės, žiūrėk, kad tavęs bijotų; neatleisk, šveisk atgal!“ O motina… virpa manyje jos balsas, ji kalba tyliai, baugščiai, kad ponas negirdėtų: „Svarbiausia būk geras žmogus, Pranciškau, laiminu tave; mylėk vargšus, pažemintus ir skriaudžiamuosius; ką nors bloga tau padarė? Atleisk!“ Manyje kaunasi motina ir tėvas ir visą gyvenimą bandau juos sutaikyti: nesusitaiko; netinka jie vienas kitam, broli Leonai, todėl ir kankinuosi“.

Veikiausiai neperdėsiu teigdamas, kad ir mumyse vyksta ši dvasinė kova tarp noro dominuoti ir nuolankumo, troškimo atkeršyti už pažeminimą ir atleidimo, turtų vaikymosi ir siekio neapsiriboti vien materialiniais dalykais. Šventieji, laimėję šią sunkią dvasinę kovą, suteikia mums stiprybės nepasiduoti ir siekti ne tamsos, o Šviesos triumfo. Tas pats šv. Pranciškus mums primena, kad „trumpos yra šio pasaulio linksmybės, bet jas lydinčios kančios yra amžinos“. Tačiau „nedidelės yra šio pasaulio kančios, bet amžinojo gyvenimo garbė begalinė“.

Skiriama „Tertio Millenio“ seminaro bičiuliams Krokuvoje, su kuriais ne viena brangi minutė buvo praleista diskutuojant apie šventųjų vaidmenį šiandien.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2012-08-27.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*