Benas Ulevičius „Apie šventųjų relikvijas“

dubrovnikasi

Įspūdingas Dubrovniko katedros lobynas

Nuo ko derėtų pradėti kalbėti apie relikvijas bei jų gerbimą?

Pradėkime nuo pagrindinių terminų apžvalgos. Žodžio „relikvija“ prasmė paprasta. Tai lotynų kalbos žodis, reiškiantis „liekanas“ arba „palaikus“. Krikščionybė pripažįsta trijų rūšių relikvijas. Labiausiai gerbiamos vadinamosios „I laipsnio relikvijos“ – paties šventojo palaikai ar jų dalys. „II laipsnio relikvijomis“ laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai. Pagaliau „III laipsnio relikvijų“ garbingumas kyla dėl jų sąlyčio su „I laipsnio relikvijomis“. Tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai.

Kalbėdami apie relikvijoms reiškiamą pagarbą, susiduriame su kalbos problemomis. Ar relikvijas „gerbiame“, ar „garbiname“? Nė vienas iš šių žodžių neišreiškia to, kas teigiama lotyniškuoju veneratio. Teologine prasme tai „gerbimas“, esantis tarp „garbinimo“ (adoratio) ir paprastos „pagarbos“ (respectus). Be to, savo kilme žodis siejasi ir su „aistringu mylėjimu“ (venerius, Venus). Tokia schema dirbtinoka, tačiau ji gerai atskleidžia, jog lietuvių kalboje „gerbimo“ terminas nėra tinkamiausias išreikšti relikvijoms rodomą pagarbą. Turėtume išradingai ieškoti tikslesnio žodžio. Toks žodis turėtų reikšti kupiną meilės šventą pagarbą, kuri pranoksta paprastą „gerbimą“, tačiau netampa absoliučiu, vien Dievui teikiamu „garbinimu“.

Kiek žinau, šis klausimas ne kartą karštai gvildentas Bažnyčios teologinėje tradicijoje?

Gvildentas ir puikiai išspręstas. Bažnyčia nuo pačių ankstyviausių laikų skiria skirtingus garbinimo laipsnius. Esama garbinimo, kuris teikiamas vien trivieniam Dievui. Tai vadinamasis latria garbinimas. Šventiesiems teikiamas kito laipsnio „garbinimas“, arba „gerbimas“ – dulia. Beje, Mergelė Marija tarp šventųjų „gerbiama“ aukščiausiu – hyperdulia būdu. Na, o relikvijoms teikiama pagarba įvardijama kaip „santykinis“ dulia gerbimas. Taigi nei šventųjų relikvijos, nei patys šventieji nėra gerbiami vien dėl jų pačių, bet skiriant visą pagarbą Dievui. Relikvijos gerbiamos tik dėl jų santykio su šventuoju; tuo tarpu šventasis gerbiamas dėl jo vienybės su Kristumi, kuris vienintelis pašventina žmogų. Taip šventa pagarba, teikiama šventiesiems ir jų relikvijoms, „neklaidžioja“, bet tarsi pakopomis (relikvijos – šventasis – Kristus – Tėvas) kryptingai teka į Dievą. Tai pabrėžė jau ankstyvieji krikščionys. Antai šv. Jeronimas teigia: „Mes negarbiname relikvijų, bijodami, kad nesilenktume prieš kūrinį, tačiau gerbiame kankinių relikvijas, kad geriau garbintume Tą, kurio kankiniai jie yra – Kristų“. Ką pirmiesiems krikščionims reiškė toks „gerbimas dėl santykio su Kristumi“, netrukus pamatysime.  

Kokių nuotaikų sukelia pasirengimas šv. Teresėlės relikvijų apsilankymui Lietuvoje?

Nuotaikos prieštaringos. Be abejo, pirmiausia išgyvenu pakilų ypatingo susitikimo laukimą. Šv. Teresėlė – ypatinga šventoji, be galo aktuali mūsų laikams. Gyvendama uždarą kontempliatyviosios vienuolės gyvenimą, aistringai svajojo apie misionierės pašaukimą. Štai ir susitiksime su Teresėle jos misijų metu. Regėsime ypatingą piligrimystės formą – atvirkštinę piligrimystę. Paprastai tikintieji plūsta prie šventųjų relikvijų. Šiuo atveju pati šventoji keliauja po pasaulį, lankydama tikinčiuosius. Mūsų tikrai laukia ypatingas susitikimas bei gausios Dievo malonės.

Kita vertus, liūdesį kelia didelis tikrosios relikvijų svarbos neišmanymas Lietuvoje. Teko girdėti, jog Teresėlės piligrimystės organizatoriai nuolat susiduria su dideliu ne tik tikinčiųjų, bet ir kunigų nesupratimu. Kyla pavojus, jog Teresėlės relikvijoms esant su mumis, taip ir liksime nepaliesti Dievo malonės, teikiamos per šią didžią šventąją tokiu ypatingu būdu.  

Jūsų nuomone, kas labiausiai trikdo Lietuvos tikinčiuosius, kai kalbame apie relikvijas?

Pirmiausia klausiama, kodėl apskritai relikvijoms turi būti teikiama tokia ypatinga pagarba. Antra, dažnai piktinamasi šventosios palaikų perkėlimu, ypač padalijimu į dalis ir išsklaidymu po pasaulį. Abi praktikos vertinamos kaip stabmeldiškos ir barbariškos. Geriausiu atveju jos laikomos pagoniškų prietarų liekanomis, kurias Bažnyčia ligi šiol toleruoja, bet ne pamaldumu, plaukiančiu iš tikros krikščioniškos pasaulėžiūros.  

Kaip yra iš tikrųjų? Turime pripažinti, kad šiandienos tikintysis labai skiriasi nuo viduramžių krikščionio. Jis, rodos, daug geriau išmano gamtos mokslus, yra laisvas nuo daugybės prietarų ir stereotipų. Ar tokiam žmogui pagarbumas šventųjų relikvijoms vis dar gali būti svarbus?

Čia ir susiduriame su vienu iš didžiausių nesusipratimų. Dažnai manome, jog nusiskundimai dėl relikvijų „barbariškumo“ rodo pasikeitusį šiandienos žmogaus mąstymą. Iš tikrųjų taip nėra. Šie nusiskundimai seni kaip pati krikščionybė. Nuo pat krikščionybės atsiradimo krikščionių požiūris į mirusiuosius tikėjimo didvyrius piktino nekrikščionis, atrodė jiems keistas ir neleistinas.

Anuometiniame romėniškajame pasaulyje paliesti mirusįjį ir net jį pamatyti buvo laikoma bloga lemiančiu ženklu; tuo tarpu krikščionys siekė paliesti kankinių palaikus, nešiodavo juos procesijose gatvėmis, statė altorius kapinėse, tiesiai ant mirusių tikėjimo didvyrių kapų. Kapinės Romos imperijos gyventojui buvo savaip grėsminga vieta, griežtai atskirta nuo gyvųjų miesto; tačiau būtent kapinėse krikščionys statė savo šventoves ir altorius – kapinės virsdavo savotiškais krikščionių miestais ir liturginiais centrais. Žymaus ankstyvosios krikščionybės tyrinėtojo žodžiais tariant, „kur tik sklido krikščionybė, su savimi ji nešėsi šventoves ir šventųjų palaikus“. Religinį pasibjaurėjimą, kurį tuometinei visuomenei kėlė krikščionių meilė kankinių palaikams, gerai išreiškia pagonio imperatoriaus Julijono žodžiai: „Krikščionys užtvindė visą pasaulį kapais ir kapavietėmis. Susirinkus daugybei žmonių, minioms spaudžiantis, jie nešioja numirėlių kūnus, ir visi savo akis susiteršia bloga lemiančiu mirusiojo reginiu. Argi diena, taip mirties paženklinta, gali būti laiminga? Kaip po tokių apeigų galima artintis prie dievų ir šventyklų?“. Julijonui net mirusiojo vaizdas atrodo pikta lemiantis ir suteršiantis. Akivaizdu, jog taip nemanė krikščionys, entuziastingai nešioję palaikus gatvėmis arba, kito pasibaisėjusio pagonio žodžiais tariant, „nuolat slampinėjantys aplink kapus“.

Taigi mes linkę piktintis relikvijų gerbimu ne todėl, kad esame „modernūs“. Atvirkščiai, esame panašūs į senovės pagonis. Kaip ir jie, šiuo požiūriu esame vis dar neatsivertę, dar netapome tikrais krikščionimis. Mums vis dar būtinas mąstymo pasikeitimas, žvilgsnio „sukrikščionėjimas“. Bažnyčios požiūris į šventųjų relikvijas pagrįstas pagrindiniais krikščioniškos pasaulėžiūros teiginiais. Tai, kad relikvijų nevertiname, rodo, jog ne ligi galo perpratome pagrindinę Evangelijos žinią.

Tai provokuojantis pastebėjimas. Ką konkrečiai turite omenyje?    

Graikiškame-romėniškame pasaulyje žmogaus kūnas nebuvo laikomas neabejotinai geru Dievo kūriniu. Buvo tikima, kad kūnas atsirado dėl kažkokios klaidos tvėrimo metu arba jį sutvėrė žemesniosios dievybės. Kūnas buvo laikomas sielos „kalėjimu“, atitraukiančiu sielą nuo dieviškojo dvasinio pasaulio. Tarp Dievo ir kūno negalėjo būti nieko bendro. Jei kas galėjo tikrai vienytis su dievybe, turėjo palikti kūną nuošalyje. Mat pastarasis – mirtingas, o į mirusį kūną dievams, pasak Euripido, „net pažvelgti nevalia“. Kodėl nevalia net pažvelgti? Kad nesusiteptų mirtimi, kad ja „neužsikrėstų“.

Bet štai pasirodo krikščionybė. Pirmiausia ji skelbia, jog ne kas kitas, bet Dievas sutvėrė materiją ir žmogaus kūną – taigi jie geri. Maža to, Dievas pats įsikūnijo, tapo kūniškas, apčiuopiamas, materialus. Jis nepabijojo „užsikrėsti“ mirtimi, atvirkščiai – jis prisiėmė kūno mirtį, kad pats ją „užkrėstų“ savimi, savo dievyste ir gyvastimi! Tai labai svarbi naujiena. Ligi tol mirusiojo vaizdas tereiškė, jog gyvenimas buvo „užkrėstas“ mirtimi; dabar tas pats vaizdas priminė, kad ant Golgotos mirtis buvo „užkrėsta“ gyvenimu. Ligi tol mirusiojo palaikai skelbė, jog mirtis „prarijo“ gyvenimą; dabar jie galėjo skelbti, kad gyvenimas, laikinai pasidavęs mirčiai, pats ją „prarijo“. Miręs kūnas jau nėra bloga lemiantis, suteršiantis, jis nereiškia vien mirties pergalės. Jis tampa prisikėlimo vilties šaukliu. Jei žmogus, gyvendamas žemėje susivienijo su Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpiniu, jo paties mirtis tebus laiptelis į gyvenimą ir prisikėlimą. Juk toks žmogus tapo Kristaus likimo dalininku!

Toks krikščionybės požiūris į Dievą, žmogų, gyvenimą ir mirtį išskyrė ją iš aplinkinio pasaulio, darė ją provokuojančią, egzotišką ir naują.  

Būtent iš šio požiūrio į kūną ir plaukė ankstyvųjų krikščionių pagarba relikvijoms?

Kaip minėjau, žvelgiant krikščionių akimis, Dievo nemirtingumas atiteko ne vien žmogaus sielai, bet ir kūnui. Dievas ne tik nebijo „pažvelgti“ į mirusįjį, jis pats buvo miręs Jėzuje Nazarietyje ir pavertė mirties patirtį nuostabiu dalyku – gyvybės pergale! Jis prisikėlė su kūnu, kuris buvo įgavęs naujų dieviškų savybių. Prisikėlęs Kristus parodė, kas laukia mirusio kūno, kuris priklausė Dievo gyvastį turinčiam žmogui. Toji Dievo gyvastis, galime netgi sakyti „Dievo genai“, galingai prikels tokį kūną, jį atnaujins, sudievins.

Todėl mirę tikėjimo didvyrių kūnai ypatingi. Jie tartum „užprogramuoti“ prisikėlimui, neabejotinai pažymėti Kristaus gyvasties programa. Jie – Šventosios Dvasios buveinė. Tiesa, visuose mumyse, kurie esame suvienyti su Kristumi, veikia dieviškoji gyvastis. Juk esame christianoi – „krikščionys“, taigi „tokie kaip Kristus“ arba „antri Kristūs“. Tačiau kiek Dievo gyvybei leidžiame mumyse išsiskleisti? Kiek esame tikri, jog tas, kas paliečia mūsų kūno „sienas“, paliečia mumyse galingai įsigalėjusią Kristaus prigimtį? Dažniausiai dėl mūsų vangumo „Kristaus genai“ lieka sukaustyti kažkur sielos gelmėse. Jie beveik „nepajudėjo“ nuo to laiko, kai buvo mums įdiegti krikšto metu. Kitaip yra su žmonėmis, kurie visą savo gyvenimą pašventė vienybei su Kristumi. Juose galingai gyvena ir skleidžiasi Dievo Sūnaus prigimtis, kuri ir prikėlė Jėzų iš mirusiųjų. Tokie žmonės „sukristėja“ tikrąja žodžio prasme. Svarbu suprasti, kad jų kūnai nelieka šio proceso nuošalyje. Dažnai jau šioje žemėje juose pasireiškia prisikėlusio Kristaus savybės. Visi esame girdėję apie šventųjų kūnus, kurie švytėdavo, maldos metu pakildavo nuo žemės, gebėdavo pasirodyti skirtingose vietose tuo pačiu metu, nebuvo kaustomi erdvės ir laiko dėsnių. Taip pat žinome, jog kai kurių šventųjų kūnai dėl moksliškai nepaaiškinamų priežasčių po mirties išliko nesugedę, skleidžia malonų aromatą ir panašiai. Tokie reiškiniai tebėra galvosūkis mokslininkams, tačiau krikščionys juose atpažįsta prisikėlusio Kristaus kūno požymius. Šventasis jau žemėje tapo kone „kitu Kristumi“. Kodėl tai negalėtų vienaip ar kitaip pasirodyti ir jo kūne?

Tai ir daro šventojo kūną ypač gerbtiną po mirties?

Tai jau beveik ne šventojo, bet paties Kristaus kūnas. Kaip tvirtina apaštalas Paulius, mes, krikščionys, esame Kristaus kūno nariai. Tik ne visi esame sveiki nariai, ne visi esame visiškoje vienybėje su Kristaus kūnu, ne visuose mumyse Kristaus prigimtis viešpatauja. Šventasis – tai Kristaus narys, kuriame Kristaus prigimtis ryški, netrikdoma, nepritemdyta. Ar liesdami tokį narį, neprisiliečiame prie paties kūno šeimininko – Kristaus? Ar paliesdami šventojo kūną, nepaliečiame paties Kristaus, tokio, koks jis buvo atsimainymo ant Taboro kalno akimirką ir prisikėlimo metu?

Tą patį galime pasakyti ir kitaip. Ligi atpirkimo dramos Dievas teturėjo savąją dievišką prigimtį, žmogus – žmogiškąją. Tai dvi skirtingos prigimtys, intymiai nesuartėjančios ir veikiančios kiekviena savaip, tarsi ugnis ir ledas. Tačiau įsikūnydamas Antrasis Trejybės asmuo prie savo dieviškosios prigimties prijungė dar ir žmogiškąją. Taip atsirado visiškai nauja, unikali, naujų galimybių turinti esybė. Tai dieviškas asmuo, turintis jau ne vieną, bet dvi prigimtis, ne Dievas, bet jau Dievažmogis. Būtent tokią dievažmogystę Kristus siūlo mums, kviesdamas susivienyti su juo, gimti iš naujo, tapti „naujais kūriniais“. Tik mūsų atveju viskas prasideda „iš apačios“ ir vyksta atvirkštine tvarka. Ligi tol teturėję savo žmogiškąją prigimtį, pakrikštytieji įgyja dar vieną – dieviškąją, tapdami dviejų prigimčių turėtojais. Juos turėtume pavadinti „žmogadieviais“, mat, net įgiję dieviškosios prigimties pradmenis, jie lieka žmonėmis. Panašiai Kristų vadiname „Dievažmogiu“, nes jis, net įgijęs žmogiškąją prigimtį, išliko Dievas. Tačiau abiem atvejais susiduriame su neapsakoma naujiena. Čia ir glūdi Gerosios naujienos esmė: žmonės, ligi tol buvę tik Dievo kūriniai, Kristaus dievažmogio dėka gali tapti Dievo vaikais – Dievo prigimties paveldėtojais.

Tiesa, ši dieviškoji prigimtis mumyse pasėjama kaip grūdas. Tiek, kiek leidžiame jam mumyse išsiskleisti, tiek tampame panašūs į Dievo Sūnų Kristų. Šventieji – tai tie, kuriuose šis grūdas virto žydinčiu medžiu, duodančiu gausių vaisių. Jie viskuo panašūs į Kristų, nes virto Kristaus broliais ir seserimis tikriausia žodžio prasme. Tad ne gėda trokšti paliesti jų palaikus – juk liečiame vieną ir tą pačią Kristaus prigimtį, Jo „genus“, Jo gyvastį.

Apie visa tai nedažnai girdime per sekmadienio pamokslus…

Todėl ir vyrauja nuomonė, jog krikščionybė tėra draudimų ir įsakymų rinkinys, o krikščionis – tik „geresnis žmogus“. Iš tikrųjų kiekvienas krikščionis – neapsakoma naujiena, „naujas kūrinys“. Tai Kristaus prigimtis, vaikščiojanti tarp mūsų! Vienybė su Kristumi perkeičia žmogų ne perkeltine, bet pačia tikriausia žodžio prasme. Būtent tai ir ne ką kitą mums žada Viešpats, būtent apie tai kalba apaštalai savo laiškuose. Prisiminkime kad ir ap. Petro laišką, kuriame tikintieji vadinami „dieviškosios prigimties dalininkais“, ap. Jono tvirtinimus, jog mums atiteko Kristaus dieviškoji šlovė, daranti mus vis panašesnius į Jį, ap. Pauliaus raginimus gyventi pagal mumyse veikiančią Kristaus prigimties programą. Tokią mintį patvirtina ir naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas, pvz., čia krikštu suteikiama Kristaus malonė vadinama ne vien pašvenčiamąja, bet ir „sudievinančiąja“.

Vis dėlto, kodėl tiek nedaug žmonių tampa iš tikrųjų visapusiškai panašūs į Kristų?

Kaip jau minėjau, dieviškoji prigimtis mumyse pasėjama kaip grūdas, kaip pradmuo, turintis išsiskleisti. Vaizdingai tariant, tai tartum neišarchyvuota programa kompiuteryje: visa programa jau yra, tačiau ji lieka nematoma ir neveiksminga, nes tebėra „suspausta“, „neišpakuota“. Taip ir mes po krikšto jau esame Dievo vaikai, bet vis dar nesame ligi galo laisvi nuo savo senų įpročių. Kaip greitai dieviškoji programa mumyse išsiskleis, labiausiai priklauso nuo mūsų pačių. Vieni uoliai leidžiasi į šį ypatingą nuotykį, kiti įstringa savo ydose arba yra neryžtingi, ne tokie sąmoningi ir juda lėtai.      

Savaime peršasi klausimas, kodėl Dievas negalėtų suteikti savo prigimties iš karto, be ilgo ir varginamo proceso?

Paprastai įsivaizduojame, jog galėtume nesunkiai bendrauti su Dievu tiesiogiai, patirti jo begalinį gėrį ir meilę. Tačiau visi kada nors aprašyti galingi Dievo prisiartinimai prie žmogaus nusakomi kaip žmogui vargiai pakeliami, gniuždantys. Prisiminkime kad ir Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Vos Kristaus dievystės šviesa kiek labiau prasiskverbia pro jo žmogystės šydą, apaštalai praranda sugebėjimą normaliai funkcionuoti šioje žemėje. Jie puola žemėn, jų mintys tampa nerišlios. Čia tinka palyginimas: saulės šviesa gera, tačiau ji kelia skausmą pelėdos akims. Panašiai dieviška prigimtis negali būti staiga suteikta žmogui visiškai išsiskleidusi, niekaip nepritaikyta, „nesuarchyvuotu“ pavidalu. Toks dieviškos šviesos ir gėrio perteklius neperkeistai žmogaus prigimčiai būtų nepakeliamas, ją sugniuždytų ir greičiausiai visai sunaikintų.

Visa tai išties nuostabu. Grįžkime prie relikvijų klausimo. Jeigu teisingai supratau, krikščionys, gerbdami relikvijas, iš tikrųjų pagerbia Kristų?

Būtent taip! Šventasis tapo tiek panašus į Kristų, kad jo kūną galime laikyti tartum Kristaus kūno „skeveldra“. Mintis labai bibliška. Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris tvirtina, jog „jau ne jis gyvena, bet Kristus gyvena jame“. Biblija pateikia aiškių įrodymų, jog šiuos žodžius turime suprasti pačia tiesmukiausia prasme. Pauliaus kūnas pasižymi Kristaus kūno savybėmis. Pvz., jį palietusios skepetos prisipildo išganingos gydomosios galios.[1] Prisilietimas prie tokio žmogaus kūno – prisilietimas prie prisikėlimo jėgos, kuri plaukia iš Kristaus. Dėmesys šventųjų relikvijoms iš tikrųjų yra dėmesys Kristaus gyvasčiai, kuri daro mus šventus. Tai pagarba Šventajai Dvasiai, kuri paverčia mus Dievo šventovėmis. Mes gerbiame šv. Teresėlės palaikus, džiūgaudami ne vien dėl pačios Teresėlės šventumo, bet garbindami Kristų, galingai veikusį ir tebeveikiantį joje.

Net jei Teresėlės kūnas neišsiskyrė tokiomis dovanomis kaip švytėjimas ar levitacija?

Teresėlė per savo labai trumpą gyvenimą neabejotinai tapo tikra „Kristaus nešiotoja“ šioje žemėje. Ji visiškai pasišventė šiai misijai. To užtenka, kad pagarbintume joje Kristaus prigimtį bei pagerbtume jos neribotą meilę Dievui.

Ar turite omenyje, kad greta minėtų stulbinamų fenomenų esama ir kitų požymių, jog žmogus tikrai tapo „antruoju Kristumi“ ir dėl to yra vertas ypatingo tikinčiųjų dėmesio ir netgi gerbimo?

Būtent tai turiu omenyje. Paminėjau kūno negendamumą, švytėjimą ir panašius reiškinius, norėdamas pailiustruoti žmogaus „sudievėjimo“ galimybės tikrumą. Tačiau tokie reiškiniai niekada nebuvo laikomi pagrindiniu tikro šventumo požymiu. Pvz., krikščionių persekiojimų laikais pagrindiniu tikro „kristiškumo“ požymiu buvo laikoma kankinystė. Beveik be išimčių visi pirmųjų krikščionių gerbiami šventieji – kankiniai.

Kuo kankinystė atrodė ypatinga ankstyvajai Bažnyčiai?

Kankinio mirtis aiškiai įrodo, jog kankinys priėmė visą Kristaus likimą. Dievo Sūnaus gyvenimo ir tarnystės kulminacija buvo mirtis nuo persekiotojų rankos. Tik po jos įvyko prisikėlimas. Pats Viešpats tvirtino, jog tikrieji jo mokiniai bus persekiojami, panašiai kaip jis, tuomet žadėjo jiems panašų į savo prisikėlimą. Ankstyvieji kankinių teismo procesų bei mirties aprašymai nuolat pabrėžia kankinio panašumą į kenčiantį Kristų. Vienas iš garsiausių kankinių – Ignotas Antiochietis, atiduotas sudraskyti žvėrims, prieš mirtį džiaugiasi, kad pagaliau „taps tikru Kristaus mokiniu“. Kankiniai, kaip ir Kristus, yra „išpirka už žmoniją“, siekia „išganyti ne tik save, bet ir brolius“. Jie išduodami kareiviams kaip Kristus, jų išdavėjai lyginami su Judu; jie išstatomi minios pajuokai, kenčia viešai, išrengti nuogai kaip Viešpats ant kryžiaus. Antai vyskupas Polikarpas surištomis rankomis arenoje yra „tartum ypatingas avinėlis, atrinktas aukai iš didelės kaimenės, tartum Dievui paruošta miela atnaša“. Laužo liepsnose jis atrodo „ne kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona ar žaizdre žėrintis auksas“. Nuo jo sklinda gardus kvapas „tartum smilkalai ar brangūs kvepalai“. Netgi po mirties Polikarpo kūno likimas panašus į Kristaus: žydai kreipiasi į romėnų valdytoją, kad neatiduotų kūno krikščionims, mat tie „imsią jį garbinti“. Siekdamas išvengti žydų ir krikščionių kivirčo, valdytojas kūną sudegina.[2]

Tokia kankinystė yra kone tikslus Kristaus kančios ir mirties atkartojimas. Senovės krikščionių rašytojo žodžiais tariant, „visi geidžia tokia kankinyste pasekti, nes ji atitinka Kristaus Evangeliją“, t. y. daro kentėtoją panašų į Kristų. II a. krikščionys tikėjo, jog kankinys – „jau nebe žmogus“, bet tartum pats Kristus. Jis „gauna Kristaus dalią“, ir iš tikrųjų kenčia „ne jis, bet Kristus jame“. Štai kodėl su kankinių palaikais elgiamasi tarsi su paties Viešpaties kūnu. Krikščionys „siekia prisiliesti prie jų šventų palaikų“, rūpestingai surenka nukankintų ar sudegintų kūnų liekanas. II a. krikščionis, vyskupo Polikarpo kankinystės liudininkas, rašo: „Todėl vėliau mes, surinkę jo kaulus, brangesnius už puošniausius brangakmenius ar auksą, palaidojome, kur derėjo. Ten susirinksime ir su džiaugsmu švęsime jo kankinystę – jo dangiškojo gimimo dieną“.

Tačiau netrukus persekiojimai baigėsi, o šventųjų ir relikvijų vis daugėjo…

Paliovus persekiojimams, buvo ieškoma naujų būdų „gyventi ir mirti Kristaus būdu“. Vienu iš tokių kelių tapo pasitraukimas į dykumą, atsiskyrėliškas gyvenimas, vėliau – bendruomeninis vienuoliškas gyvenimas. Santuoka taip pat buvo suprantama kaip savotiška mirtis sau ir pasauliui, taigi – „kankinystė“. Ligi šiol Rytų krikščionių apeigose sutuoktiniams ant galvų uždedamos karūnos. Jos reiškia ir krikščionio garbę, ir kankinio vainiką. Taigi krikščionio kelias, nepaisant luomo ir profesijos, visada yra mirimas ir prisikėlimas Kristaus būdu, visapusiško panašumo į Kristų įgijimas.    

Ne kartą minėjote ankstyvųjų krikščionių troškimą „paliesti“ kankinių ir tikėjimo didvyrių palaikus. Kodėl svarbu relikvijas paliesti?

Fizinis relikvijų artumas krikščionybėje visada buvo labai vertinamas. Relikvijos privalėjo būti bažnyčiose ir altoriuose, buvo nešamos procesijose, jomis buvo laiminami tikintieji. Kaip liudija evangelijos, žemiškojo gyvenimo metu visi „stengėsi paliesti“ Jėzų, nes „iš jo ėjo galia“, triuškinanti piktąsias dvasias ir gydanti ligonius.[3] Jėzaus fizinis kūnas buvo jo dieviškos galios įrankis, tarpininkas, laidas. Gydanti galia buvo persmelkusi netgi Jėzaus drabužius – žmonės „maldaudavo, kad jis leistų palytėti bent savo drabužio apvadą, ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo“.[4] Taip pat prisimename istoriją, kai moteris pasveiko, vien palietusi jo „drabužio apvadą“.[5]

Jėzui pasitraukus pas Tėvą, jo kūnas toliau esti tarp mūsų bent dviem ypatingais būdais. Pirmasis – Eucharistija (prisiminkime Kristaus ištartą „tai mano kūnas“). Antrasis – visi, kurie krikštu priėmė Kristaus prigimtį ir tapo Kristaus nariais. Prisilietęs prie tokio Kristaus nario, savaime prisilieti prie Kristaus. Jau minėjau, kad ne visi christianoi – „kristiečiai“ yra tikrai „kristiški“. Apie tuos, kurie tokie yra, pasakoja Naujasis Testamentas. Skaitydami apie apaštalų veiklą tartum išgyvename deja vu. Prieš mus atsiskleidžia kone tiksli Jėzaus veiklos kopija. Čia gausu išgydymų bei piktųjų dvasių sutramdymų. Iš apaštalų kūnų akivaizdžiai „eina galia“, panaši į Kristaus: netgi šešėlis, kritęs nuo Petro kūno ant ligonių, juos išgydo, Pauliaus kūną lietusias skepetas bei prijuostes žmonės deda ant ligonių, ir tie pasveiksta arba yra išvaduojami iš piktųjų dvasių priespaudos ir pan.[6] Tad į jūsų klausimą atsakau klausimu: kodėl svarbu buvo paliesti Kristaus apaštalų ir mokinių kūnus? Atsakymas akivaizdus – tie kūnai skleidė išganingą Kristaus „galią“.

Minite pavyzdžius iš Šventojo Rašto. Tuo tarpu broliai protestantai teigia, jog relikvijų gerbimas – nebibliška, Šventajame Rašte pagrindimo neturinti, Bažnyčios „vėliau“ išgalvota praktika…

Kad ši praktika nėra „Bažnyčios vėliau išgalvota“ jau įsitikinome. Tuo tarpu Šventojo Rašto liudijimai apie relikvijų galią negausūs, bet iškalbingi. Tik ką nurodžiau į labai aiškų „antrojo laipsnio“ relikvijų – Pauliaus kūną lietusių skepetų paminėjimą Naujajame Testamente. Panašų „II laipsnio relikvijų“ galios paliudijimą randame 2 Karalių knygoje. Čia teigiama, jog Eliziejus daręs stebuklus pranašo Elijo skraiste.[7] Senajame Testamente randame ir kitą ryškią istoriją, susijusią su pranašo Eliziejaus relikvijomis. „Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tais laikais metų pradžioje kraštą užpuldinėdavo moabitų gaujos. Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Eliziejaus kapą. Vos nukritęs ant Eliziejaus kaulų mirusysis atgijo ir atsistojo“.[8] Įkvėptas šių Šventojo Rašto liudijimų, šv. Ambraziejus IV a. sušunka: „Jei audeklai, skepetos, šventųjų šešėliai, dar jiems esant žemėje, išvijo ligas, kas drįstų neigti, jog Dievas stebuklingai veikia per šventųjų pelenus, kaulus ir kitas relikvijas!“.  

Galime pastebėti, jog minėtose Šventojo Rašto istorijose visai neužsimenama apie tikėjimo vaidmenį. Ypač įsimintinas mirusio vyro atgijimas, nukritus ant Eliziejaus kaulų. Galime įsivaizduoti chaotišką situaciją: artinasi netikėtai pasirodę priešai, deramas mirusiojo palaidojimas jau niekam nerūpi, tad kūnas tiesiog „įmetamas į Eliziejaus kapą“. Apie dalyvių, juo labiau paties mirusiojo tikėjimą Dievo ar Eliziejaus palaikų galia negali būti nė kalbos. Nepaisant to, įvyksta prikėlimo iš numirusiųjų stebuklas! Nenoriu sumenkinti tikėjimo vaidmens. Tačiau turime pripažinti, jog Dievas veikia daugybe būdų. Nei tikėjimas, nei relikvijos šių būdų neišsemia, tačiau yra kiekvienas savaip veiksmingi.

Kaip matome, Dievo veikimas per relikvijas patvirtintas Šventajame Rašte. Jei kam nors šių įrodymų maža, priminsiu, jog relikvijų ypatingumas tiesiogiai plaukia iš Kristaus įsikūnijimo fakto. Dievui nepakako veikti vien dvasiniu būdu, kreipiantis į žmogų per šventus tekstus, ar prabylant jam „tiesiai į širdį“. Jei to būtų užtekę, Dievas būtų pasilikęs raštuose, pranašų ištarose ir mūsų įkvėpimuose. Vis dėlto veiksmingiausias jo kontaktas su žmogumi buvo kitoks: per kūnišką Jėzaus prigimtį, per fizinį kontaktą. Įsikūnijęs Dievas išgydė neregį, patepdamas jo akis tikru purvu, o savo gyvastį tiesmukai pažadėjo teikti per tikros duonos valgymą ir tikro vyno gėrimą.[9] Apaštalas Paulius tokią Jėzaus programą priėmė rimtai. Laiške korintiečiams jis tvirtina, jog nepagarbus eucharistijos priėmimas turi labai apčiuopiamas pasekmes: „Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių“.[10] Visa tai ir vėl labai kūniška. Pagaliau, atpirkimas įvyko per tikro, materialaus, šilto, spalvą, kvapą ir skonį turinčio kraujo praliejimą bei tikro kūno mirtį ir prisikėlimą. Viešpats pažadėjo, jog žmonės su jo kūniška mirtimi ir prisikėlimu bus sujungiami per kūnišką panardinimą į tikrą vandenį. Matome, jog po įsikūnijimo Dievas veikia nauju būdu – per apčiuopiamus dalykus. Tai vienintelis tikrai biblinis požiūris. Tad jei nenorime klastoti Kristaus Evangelijos, turėtume rimčiau vertinti šventųjų relikvijas. Žvelgdami į jas, atpažįstame naują – „kristišką“, t. y. paties Kristaus įsteigtą Dievo veikimo būdą.

Mano manymu, liko nepaminėtas labai svarbus aspektas – relikvijų ryšys su Eucharistija…

Tai pernelyg svarbus aspektas, kad pasitenkintume jį tik paminėdami tarp kitų klausimų. Gerai žinome, jog nuo ankstyviausių laikų krikščionys siekė sujungti duonos laužymo altorių su šventųjų palaikais. Pradžioje altoriai buvo statomi tiesiog ant kapų, kapinėse, vėliau, altorių skaičiui išaugus, šventųjų palaikai ar jų dalys buvo perkeliami į bažnyčias ir įdedami į patį altorių. Net ir šiandien relikvijos yra neatsiejama altoriaus dalis. Taigi kiekvieną kartą altorių bučiuojant, smilkant, jam nusilenkiant, pagerbiamos ir jame esančios šventųjų relikvijos. Rytų krikščionybės praktikoje relikvijos nededamos į altorių, bet įsiuvamos į specialų altoriaus užtiesalą, be kurio Eucharistija negali būti švenčiama. Beje, paprastai šiame užtiesale pavaizduota Kristaus kūno laidojimo scena. Tai nuoroda į šventojo ir Kristaus kūnų esminį panašumą.      

Vadinasi Eucharistija ir šventųjų relikvijos – neatsiejami? Kokia šio ryšio prasmė?

Galime kalbėti apie kelias pagrindines prasmes. Pirmoji – žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios ryšys. Relikvijos altoriuje simbolizuoja ir priartina prie mūsų šventąjį, kuris jau yra danguje su Viešpačiu. Taigi Eucharistiją švenčiame ne vieni, bet kartu su dangaus šventaisiais. Kita prasmė – Eucharistijos sudievinančios galios priminimas. Būtent vienybė su Eucharistiniu Jėzumi pavertė šventąjį dar vienu Dievo sūnumi (ar dukra), turinčiu Kristaus – „pirmagimio tarp brolių“ prigimtį, savybes ir širdį. Čia dera prisiminti, jog „valgymo“ veiksmas Šventajame Rašte kone visada susijęs su vienijimusi bei gilia bendryste. Pagaliau yra ir trečioji prasmė – jau minėtas šventojo ir Kristaus esminis panašumas. Susidūrę su šventojo kūnu, susiduriame su paties Kristaus kūnu. Šventasis savo gyvenimu, mirtimi ir nuspėjamu išaukštinimu taip panašus į Kristų, jog yra „pavirtęs Kristumi“. Tikintieji, susirinkę prie šventojo kapo, prisiliečia prie tikslios Kristaus gyvenimo kopijos, regi nedrumsčiamą Viešpaties atspindį, patiria džiugią prisikėlimo nuojautą. Beje, mano nuomone, kankinio kūno ryšys su Eucharistija atveria mums vienintelę galimybę įtikinamai paaiškinti, kodėl šventųjų palaikai dažnai padalijami į daugybę dalių, išsiuntinėjamų po visą pasaulį.

Ką turite omenyje? Tenka pripažinti, jog relikvijų padalijimo praktika dažnai susilaukia tikinčiųjų nepritarimo, o netikintiesiems sukelia tikrą pasibaisėjimą…

Tokia reakcija visiškai suprantama. Ji kyla dėl nepakankamo įsigilinimo į pagrindinę Evangelijos žinią. Dievas nusižemino, kad žmogus būtų išaukštintas; Dievas tapo žmogaus atžala, kad žmogus taptų Dievo atžala; Dievas priėmė žmogišką prigimtį ir „sužmogėjo“, kad žmogus priimtų dievišką prigimtį ir „sudievėtų“. Bažnyčios Tėvų kalba kalbant, Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu – „antruoju Kristumi“. Na, o Kristus tarp mūsų šiandien yra Eucharistijoje. Tokiu pavidalu esančio Kristaus siekis – būti sulaužytam ir išdalytam, pasiekti kiekvieną, trokštantį jo gyvasties. Pažvelkime į pirmuosius krikščionybės šventuosius – kankinius. Jie tvirtai tikėjo, jog yra panašūs į eucharistinį savo Viešpatį. Štai ką savo kankinystės išvakarėse tikėjimo broliams rašo šv. Ignotas Antiochietis: „Leiskite, kad būčiau paaukotas Dievui, kol paruoštas altorius. Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona“. Galime prisiminti ir šv. Polikarpą, kuris liepsnose atrodė „ne kaip degantis kūnas, bet kaip kepama duona“. Kankinio kūnas viskuo atitinka Eucharistiją: jis „malamas“, „kepamas“, tuomet aukojamas Dievui už Bažnyčią ir pasaulį. Kas vyksta po to? Eucharistija laužoma ir išdalijama, kad joje esanti Kristaus gyvastis pasiektų kiekvieną trokštantįjį. Lygiai taip pat kankinio kūnas padalijamas Eucharistinės duonos pavyzdžiu ir siunčiamas į pasaulyje pasklidusią Bažnyčią. Jis pasiekia labiausiai nutolusias tikinčiųjų bendruomenes, atnešdamas jame glūdinčią Kristaus gyvastį. Šv. Grigalius Nysietis IV a. rašo apie kankinius, kurių kūnai po kankinimo buvo sudeginti: „Jų pelenai ir visa, ko ugnis nesunaikino, buvo išdalyta po pasaulį, taip kad beveik visi kraštai gavo savo palaiminimo dalį. Ir aš turiu šios dovanos dalį, ir savo tėvų palaikus paguldžiau greta šių karių relikvijų“. Prisiminkime mirusį vyrą prikėlusius Eliziejaus kaulus. Įsivaizduokime, jog įvykio liudininkai, sukrėsti regėto stebuklo, su didžiausia pagarba perkėlė Eliziejaus kaulus į aukso indus ir nešėsi juos su savimi, o vėliau ypatingą malonę skleidžiantys palaikai buvo padalyti į skirtingus indus ir keliavo po Izraelį, nešdami išlaisvinimą iš ligų ir mirties. Tokia atomazga logiška, tačiau sunkiai įsivaizduojama dėl Senojo Testamento griežtų draudimų liesti mirusiojo kūną: „kas paliečia bet kokio žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas… Kas paliečia numirėlio kūną ir neapsivalo, išniekina Viešpaties padangtę – toks žmogus bus pašalintas iš Izraelio“.[11] Krikščionys tokių draudimų nepaisė. Juk Dievas, prisiėmęs kankinio mirtį, ją pašventino ir pavertė išganymo įrankiu! Juo labiau kankinių aukos panašumas į Eucharistinę auką suteikė jų palaikų padalijimui gilų teologinį pagrindą.

Vis dėlto toks relikvijų padalijimas atvėrė kelią daugybei abejotinos vertės relikvijų bei paskatino prekybą autentiškomis ir suklastotomis relikvijomis…

Visos geros Bažnyčios praktikos gali būti įtrauktos į piktnaudžiavimo ir pasipelnymo liūną. Priežastis paprasta: kol Bažnyčia tebėra žemėje, joje vyksta nuolatinė kova su nuodėme. Vienuose savo nariuose Kristus spindi tartum žėrintis auksas, kituose jis temdomas neišmanymo, kietaširdiškumo ir godumo. Tai turėtų būti savaime suprantamas faktas. Žmogus, ieškantis Bažnyčioje visiško tobulumo, panašus į muzikos mėgėją, kuris, išgirdęs prastą atlikėją, griežiantį nesuderintu smuiku, paniekinamai nusigręžia nuo Mocarto. Manau, tai geras palyginimas. Krikščionis, atmetantis relikvijų svarbą vien dėl su jomis susijusių piktnaudžiavimų, panašus į tą, kuris atmeta didingą muzikos kūrinį vien todėl, kad jam teko susidurti su prastais atlikėjais.

Tad jūs vis dėlto tvirtinate, jog relikvijų gerbimas šiandienos krikščioniui tebėra aktualus?

Be jokios abejonės. Evangelijos žinia nepakito. Nepakito ir tai, ką Dievas vykdo žmoguje per Kristų. Krikščionybės požiūris į Dievą, pasaulį, žmogų ir išganymą pagrįstas amžinomis Evangelijos tiesomis. Būtent šiomis nekintančiomis tiesomis ir remiasi šventųjų bei jų relikvijų gerbimas Bažnyčioje.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino D. U.

[1] Apd 19,12

[2] Šios ir kitos citatos apie kankinius paimtos iš II a. kankinysčių aprašymų, kuriuos galite rasti rinkinyje „Bažnyčios Tėvai: antologija“ (sudarė D. Alekna ir V. Ališauskas, išleido „Aidų“ leidykla 2003 m.).

[3] Lk 6,18

[4] Mk 6,56

[5] Lk 8,44

[6] Apd 5,15; Apd 19, 12

[7] 2Kar 2,13-15

[8] 2Kar 13,20

[9] Jn 6

[10] 1Kor 11

[11] Skaič 19,11-13

       Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2007-05-11


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*