Kun. Marius Dyglys „Beatifikacijos bylų vedimo tradicija“

30Svarbu atkreipti dėmesį į beatifikacijos ir kanonizacijos bylų terminus. Anot vysk. Jono Borutos SJ, beatifikacija Katalikų Bažnyčioje [lot. beatificatio < beatifico – darau laimingą] reiškia mirusio asmens pripažinimą palaimintuoju. Ji baigiasi, kai pilnai yra ištiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Galutinai užbaigiama popiežiui iškilmingu aktu paskelbus kandidatą palaimintuoju ir paskelbus jo viešo kulto teisę. „Juo patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir tikintiesiems yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Palaimintąjį garbinti leidžiama tam tikroje bendruomenėje [vienuolijoje, vyskupijoje], išimtiniais atvejais – visame krašte. Apaštalų sostui leidus, jo vardas suteikiamas bažnyčiai; palaimintieji negali būti skiriami krašto ar vyskupijos globėjais. Vėliau gali būti kanonizuoti – paskelbti šventaisiais. Palaimintieji vaizduojami su glorija [šviesiu lanku apie galvą]“.[1]

Svarbu prisiminti, kokiu būdu susiformavo beatifikacijos bylų rengimų ir tyrimų vieninga sistema. Yra žinoma, kad iki XII a. teisę skelbti šventuosius turėdavo ir vyskupai. Tuo metu užtekdavo, kad krikščionių bendruomenėje kas nors pasižymėtų savo atgailos darbais, įkurtų vienuolyną, pastatytų bažnyčią, vykdytų labdaros darbus, rūpintųsi vargšais, būtų nužudytas. Jei prie tokių asmenų kapų rinkdavosi tikintieji melstis, gaudavo malonių, įvykdavo stebuklų, Bažnyčia pripažindavo juos šventaisiais. Tuo metu buvo du pagrindiniai argumentai viešam paskelbimui: tai tikinčiųjų tarpe pasklidęs šventumo garsas ir jų užtarimu Dievo malonių buvimas. Anot prof. J. Vaišnoros MIC Vakarų Europos lietuvių sielovados kunigų ir pasauliečių suvažiavimui skirtos paskaitų medžiagos, beatifikacijos bylose „visų pirma būdavo atsižvelgiama į kandidato šventumo garsą [vox populi] – kuris raudonu siūlu tęsiasi visais laikais, visuose šventųjų skelbimo perioduose“.[2]

Į šventųjų sąrašus įtraukdavo taipogi ir naujų vyskupijų steigėjus – vyskupus, vienuolius misionierius, apsikrikštijusius karalius, karalienes, kunigaikščius, vienuolynų įkūrėjus. Būdavo aprašomi jų gyvenimai, jų garbei statomos bažnyčios, kuriose būdavo laikomi būsimų šventųjų žemiškieji palaikai. Pamažu vis daugėdavo kandidatų į šventuosius, kurie būdavo žmonių opinijos skelbiami bei gerbiami, todėl Bažnyčios vadovai ėmė riboti savaimingai atsirandančių šventųjų praktiką. Palaipsniui įvairiuose vyskupijų sinoduose įsivyravo tradicija vyskupo akivaizdoje skaityti kandidato į šventuosius gyvenimo ir jo darbų aprašymus, per jo užtarimą patirtų stebuklų sąrašą. Įtikinus vyskupą, kad pateiktoji medžiaga įrodo kandidato šventumą, buvo gaunamas leidimas perkelti jo kūną į bažnyčią, pastatyti jam altorių, koplyčią, atskirai atvejais net statyti naują bažnyčią ir paskirti vyskupijai privalomą šventę.

Laikui bėgant teisė priimti sprendimą dėl autoritetingo kandidato į altoriaus garbę paskelbimo, kad jis yra vertas palaimintojo vardo, atiteko tik popiežiui, kuris pats apsilankydavo ar siųsdavo savo delegatą į tą vyskupiją, kurioje kandidatas į šventuosius gyveno, į jo mirties ir palaidojimo vietą ir atlikdavo anksčiau vyskupams priklausančią procedūrą. „Delegatas, pagal Romoje gautą medžiagą, vietoje apklausinėdavo liudininkus apie kandidato gyvenimą, mirtį, stebuklus, aprašydavo kandidato gyvenimą ir įvykusius stebuklus. Surinktąją medžiagą jis pristatydavo popiežiui, kuris skirdavo kardinolų komisiją medžiagai peržiūrėti ir popiežiaus sprendimui pristatyti“.[3]

Anot kun. A. Bulotos ir L. Benio, dėl vieningos sistemos sudarymo ir pagrindinio sprendžiamojo balso atitekimo popiežiams viena iš priežasčių buvo „supratimas, kad dėl įvairių piktnaudžiavimų ankstesnioji laisva, neoficiali kanonizacijos procedūra yra netinkama“.[4]

Katalikų Bažnyčios istorijoje žinoma, kad pirmasis šventųjų bylų vedimo normas savo raštuose sukūrė popiežius Aleksandras III, tačiau praktiškai pritaikė popiežius Inocentas III. Tik tuomet, jei būdavo įrodomas kandidato į šventuosius šventas gyvenimas, pradedamos nagrinėti jo užtarimu patiriamos Dievo malonės.

1588 m. popiežius Sikstas V, pertvarkydamas Romos kuriją ir įsteigdamas keturiolika kongregacijų, vieną iš jų pavadino Šventąja apeigų kongregacija [Congregatio Sacrorum Ritum], kurios įkūrimu buvo siekiama sutvarkyti Katalikų Bažnyčios liturgiją ir centralizuoti šventųjų skelbimą bei jų kulto nustatymą. Pirmuoju šventuoju, kurio bylą svarstė ir prižiūrėjo naujoji kongregacija, buvo paskelbtas lenkų kilmės Dievo Tarnas Hiacintas, kurį 1594 m. kanonizavo popiežius Klemensas VIII. Laikui bėgant nustatytos normos buvo papildomos naujais nuostatais. Popiežius Urbonas VIII pačioje savo pontifikato pradžioje, 1623 m., ėmėsi tolesnių šventųjų ir palaimintųjų skelbimo normų tvarkymo. Ypač minėtinas jo apaštališkas laiškas Caelestis Hierusalem Cives, kuriame galutinai aptarta ir nustatyta Šventųjų kanonizacijos ir beatifikacijos tvarka. Tokiu būdu buvo pereinama nuo viduramžiškos šventųjų skelbimo tvarkos prie modernios, disciplinuotos. Šventųjų ir palaimintųjų bylų tyrimas ir vedimas tapo pagrindine kongregacijos veiklos sritimi. „Barnabito Bartolomeo Gavati patariamas jis [popiežius] Apeigų kongregacijoje subūrė išsilavinusių kunigų ir vienuolių grupę, turėjusią parengti tikslesnius kanonizacijos nuostatus. Buvo įvesti šventumo šlovėje mirusiojo gerbimo suvaržymai, buvo uždrausta be vietos vyskupo žinios skelbti patirtų malonių ar stebuklų aprašymus“.[5] Įvestas šimtą metų iki popiežiaus 1634 m. brevės Caelestis Hierusalem Cives paskelbimo dienos šventųjų kėlimo į altoriaus garbę apribojimų laikotarpis, kuriuo buvo siekiama suvaldyti stichines kanonizacijas. Buvo uždrausta pradėti beatifikacijos bylas tiems asmenims, nuo 1534 m. turėjusiems viešą kultą. Jeigu Dievo Tarno herojiškos dorybės būdavo patvirtintos patikimų istorikų ir jomis tikėdavo liaudis, tada popiežius savo sprendimu, be proceso, kanonizuodavo tokį asmenį. „Beatifikacijos ir kanonizacijos sutvarkymas XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje Katalikų Bažnyčioje galutinai įtvirtino „ortodoksinį“, tai yra, Bažnyčios normas atitinkantį šventumą, apvalytą nuo liaudiškojo religingumo. Beatifikacijos ir kanonizacijos bylose išryškėjo autentiško dokumentiškumo siekis“.[6] Galutinę kanonizavimo procedūrą 1734 – 1738 m. nustatė popiežius Benediktas XIV savo veikalu „De Servorum Dei beatificatione et beatorum canonizatione“. Oficialiame procese dalyvauja teisingumo gynėjas, kitaip dar vadinamas „velnio advokatas“, bandantis įrodyti, kad kandidatas nevertas paskelbimo šventuoju. Taip pat peržiūrimi kanonizuojamojo veikalai, naudojamasi gyvais jo gyvenimo liudininkais. Galiausiai esminės taisyklės iš šių nuostatų įtrauktos į 1917 m. paskelbtą Kanonų teisės kodeksą.[7]

1930 m. vasario 6 d. popiežius Pijus XI Šventojoje apeigų kongregacijoje įsteigė Istorijos skyrių [Sectio historica] ir pavedė jam studijuoti „istorines“ bylas. Anot prof. J. Vaišnoros MIC, jos „remiasi tik istoriniais dokumentais, nes nėra liudininkų, kurie pasisakytų dėl kandidato šventumo. Pakanka fakto, kad prieš kelis šimtus metų mirusio kandidato šventumo garsas [opinio sanctitatis] iki dabar yra išlikęs: žmonės gerbia jo kapą, jo užtarimu vyksta stebuklai. Įrodžius šį faktą, lieka kandidato gyvenimą pagrįsti istoriniais dokumentais. Yra atvejų, kai kandidato beatifikacijos byla niekas nesirūpino. Kartais kliudė ir politinės aplinkybės“.[8]

Šie marijonų vienuolio J. Vaišnoros MIC pastebėjimai gana artimi ir Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorijai, kuri prasidėjo jai mirus ir tebesitęsia iki šių dienų. Jos gerbimą visokeriopais būdais bandė sustabdyti tiek caro valdžios pareigūnai, tiek sovietų valdžios paskirti asmenys.

 Informacijos šaltinis: Marius Dyglys, Dievas Tarnaitės Barboros Žagarietės gerbimo istorija Žiemgaloje, [magistro darbas, vad. vysk. dr. Jonas Boruta SJ]. Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija. Telšiai, 2008. P. 12 – 14.


[1] Vysk. J. Boruta SJ, Beatifikacija, – Visuotinė Lietuvos Enciklopedija. T. 2. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidybos institutas, 2002. P. 755.

[2] J. Vaišnora, MIC, Palaimintųjų ir šventųjų skelbimas, – Vakarų Europos Lietuvių Sielovados kunigų ir pasauliečių suvažiavimo pora paskaitų. Vakarų Europos Lietuvių Sielovados Centras, 1979. P. 22 – 31.

[3] J. Vaišnora MIC, Palaimintųjų ir šventųjų……. P. 22 – 23.

[4] A. Bulota, L. Benys, Šventųjų gyvenimai. Lietuvos katalikų kalendorius. Kaunas: Alytaus Angelų sargų bažn. relig. bendruomenės leidykla, 1994. P. 9.

[5] I. Vaišvilaitė, Šventųjų kultas XVI a. antroje – XVII a. pirmoje pusėje, – Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų garbinimas LDK XV – XVII a., sud. M. Paknys. Vilnius: Aidai, 2005. P. 116.

[6] I. Vaišvilaitė, Šventųjų kultas…. P. 118.

[7] CIC, De causis beaticicationis Servorum Dei et canonizationis Beatorum, Can. 1999 – 2141. Roma: Typis Polyglottis Vaticanis, MCMXXXIV. P. 642 – 669.

[8] Popiežiaus Benedikto XIV veikalas „De Servorum Dei beatificatione et beatorum canonizatione“, [vienas jo egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje]; Benedicto XIV P. O. M., Doctrinam de Servorum dei beatificatione et beatorum canonizatione redactam in synopsim sacrorum rituum Scola Auctori suo magistro, ac patrono D. D. Romae MDCCXLIX.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*