Arnoldas Aleksandravičius „Lietuviai turi tiek pat palaimintųjų, kiek ir čigonai“

visi-sventieji-50b1ddefe1598

          Pirmiau reikėjo sutaisyti Bažnyčios pamatus

„Viena iš priežasčių, kodėl neturime naujų palaimintųjų ir aukščiausio krikščionių dvasinio lygmens asmenų (šventųjų) – tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vos prieš 20 metų, mūsų Bažnyčia galėjo Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijai siūlyti kandidatūras. Sovietų okupacijos laikais apie tai net neįmanoma buvo pagalvoti, 1940-1990 metais ryšiai su Vatikanu nutrūko. Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos Katalikų bažnyčia turėjo pirmiausia užkamšyti skyles, kurias jos pamatuose pramušė sovietmetis: ugdyti naujus kunigus, susigrąžinti Bažnyčios turtą, steigti kunigų seminarijas”, – priminė Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos istorijos mokytoja ir Žemaitijos kolegijos Telšių fakulteto filosofijos dėstytoja J. Bucevičiūtė. Pasak istorikės, iki sovietų okupacijos jau galvota apie XVIII a. pabaigoje -XIX a. pradžioje gyvenusio Kretingos vienuolio pranciškono, garsaus botaniko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, XVII a. Žagarės miesto globėjos, maldomis žmones gydžiusios Barboros Umiastauskaitės beatifikaciją (lot. beatus – laimingasis, Dievo tarnas). Kai Lietuva neteko laisvės, viskas sustojo, dingo dauguma beatifikacijos dokumentų. 1963 m. sovietai tiesiog išnešė ir nežinia kur pradangino B. Umiastauskaitės palaikus, kurie ilsėjosi stikliniame karste po Žagarės bažnyčios didžiuoju altoriumi.

 Nėra nei jėgų, nei lėšų

Anot J. Bucevičiūtės, beatifikacijos procesas nėra toks paprastas dalykas. Vyskupijose reikia rinkti liudijimus apie kandidatus į palaimintuosius, išvertus į italų kalbą siųsti į Vatikaną duomenis, patvirtinančius Dievo tarno kankinystę, pasiaukojimą, ištikimybę Bažnyčiai iki mirties. „Ne mažiau svarbu tokį asmenį populiarinti ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvos Katalikų Bažnyčia neturi įtakingos žiniasklaidos, vyskupijų kurijos labai mažos, jų spaudos tarnybos apsivertusios kasdieniais darbais, tad kelionėms į Romą, dorų, kilnių, gūdžiausiais karingųjų bedievių siautėjimo laikais nepabūgusių viešai išpažinti savo tikėjimo katalikų gyvenimo aprašymams ir pristatymams Vatikane nėra nei jėgų, nei lėšų“, – apgailestavo J. Bucevičiūtė.

Nesinori įkyrėti Vatikanui?

Be to, istorikės nuomone, lietuvių beatifikacijos procesus galbūt lėtina ir nelemtas mūsų tautinis bruožas: perdėtas kuklumas, polinkis slapstytis kitų tautų šešėlyje. „Ne vienam Lietuvoje, matyt, atrodo – V. Borisevičius, M. Reinys buvo kilnūs, dvasingi žmonės, žuvę dėl Dievo ir tėvynės, bet kam įkyrėti Vatikanui, kad juos paskelbtų šventaisiais, nereikia to oficialaus įrašo…O lenkai, kupini bajoriškos savimeilės, niekuomet nepraleis progos Romos katalikų šventųjų sąrašą papildyti saviškiu“, – mano J.Bucevičiūtė.

Gimė Lietuvoje, garbinami Lenkijoje

Kaip teigia istorikė ir pedagogė J.Bucevičiūtė, rusai stačiatikių šventaisiais yra paskelbę, kiek oficialiai žinoma, bent du lietuvių kilmės asmenis. Keletas kanonizuotų dvasininkų, kurie garbinami Lenkijoje, taip pat gimė ar apaštalavo dabartinėse Lietuvos žemėse. Pavyzdžiui, Rapolas Juozas Kalinauskas (Rafał Józef Kalinowski), vienas iš 1863-1864 metų sukilimo prieš carinę imperiją žymesniųjų vadų, vos išvengęs rusų kartuvių, vėliau tapęs basųjų karmelitų vienuoliu. „Sunku pasakyti, kodėl Lietuvos Katalikų Bažnyčia jiems neskiria ypatingesnio dėmesio”, – stebėjosi istorikė J. Bucevičiūtė.

Beatifikavimo ir kanonizavimo rekordininkas

Jonas Paulius II per 27-erius apaštalavimo metus palaimintaisiais paskelbė 1340 katalikų ir kanonizavo 483 šventuosius – daugiau nei visi ankstesnieji popiežiai kartu sudėjus. Tik per vieną dieną, 1999 m. birželio 13-ąją, Jonas Paulius II beatifikavo 108 savo tautiečius lenkus (3 vyskupus, taip pat daug kunigų, vienuolių, seminaristų ir pasauliečių) – Antrojo pasaulinio karo kankinius, užtroškusius Vokietijos nacionalsocialistų pastatytose dujų kamerose, sušaudytus ir nukirsdintus gestapo rūsiuose.

Vienas palaimintasis ir 5 kandidatai

1978 – 2005 metais, kai Romos Katalikų Bažnyčiai vadovavo buvęs Krokuvos arkivyskupas, palaimintojo titulas suteiktas vos vienam lietuviui – Vilniaus vyskupui (1918-1925 metais) Jurgiui Matulaičiui (Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga 1987 m. Jono Pauliaus II paskelbtuose beatifikaciniuose raštuose J. Matulaitis vadinamas Jerzy Matulewicz, o šiaurės Lenkijos Paslenko mieste yra palaimintojo Jerzy Bolesławo Matulewicziaus bažnyčia). Be to, Šventasis sostas pranešė neprieštaraująs („nihil obstat“), kad beatifikacijos bylos būtų pradėtos dar penkiems lietuviams: arkivyskupams M. Reiniui, Teofiliui Matulioniui, vyskupui V. Borisevičiui, už religinius įsitikinimus ir jaunimo katalikišką bei patriotinį auklėjimą 1955 m. tremtyje Chabarovske (Rusija) nužudytai pasaulietei mokytojai Adelei Dirsytei, taip pat pasaulietei studentei Elenai Spirgevičiūtei, kurią 1944 m. Kaune bandė išprievartauti, o nepasisekus nušovė Sovietų Sąjungos didvyris Alfonsas („Alfa“) Čeponis.

Vyskupas liko su tauta

Telšietė istorikė J. Bucevičiūtė, suprantama, daugiausia gali papasakoti apie savo krašto apaštalinį ganytoją, pirmąjį Telšių kunigų seminarijos rektorių V. Borisevičių. „Jo beatifikacijos byla buvo pradėta dar 1991-aisiais. Telšių vyskupas ordinaras (1989 -2001 metais) Antanas Vaičius paprašė, kad atidžiau išnagrinėčiau V. Borisevičiaus biografiją“, – prisiminė J. Bucevičiūtė. Vokietijos nacionalsocialistams 1941 m. okupavus Lietuvą, vyskupas V. Borisevičius slėpė žydus, gelbėjo nuo bado rusų kareivius, patekusius į vokiečių nelaisvę. Kai į Lietuvą 1944-aisiais vėl įsiveržė raudonoji armija, vyskupas 1946 m. sausio 3 d. parašė stulbinamai drąsų atvirą laišką, ironiškai pavadintą „Piliečiui NKGB generolui Vilniuje“. V. Borisevičius tvirtino, kad nepasitraukė į Vakarus, liko su pavergta tauta, nes vadovavosi Evangelijos pagal Joną žodžiais: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“. Vyskupas viešai atsisakė bendradarbiauti su sovietų valdžia ir išdavinėti juo labai pasitikėjusius lietuvių partizanus. 

Užtenka šventumo įrodymų

1946 m. lapkričio 18 d. vos gyvą nuo kankinimų vyskupą V. Borisevičių Vilniaus NKGB–MGB vidaus kalėjime (Aukų g. 2a) šūviu į galvą nužudė specialiojo sovietų saugumo būrio galvažudžiai. Kokių dar įrodymų reikia V. Borisevičiaus šventumui patvirtinti?.. Kuo lietuvių vyskupo kankinio V. Borisevičiaus gyvenimas skiriasi nuo lenkų pranciškono Maksimilijono Kolbės, 1941 m. savo noru nuėjusio į hitlerininkų Aušvico naikinimo stovyklos mirties bunkerį vietoj kito kalinio, daugiavaikės šeimos tėvo, ar tame pačiame Aušvice 1942 m. nužudytos žydų kilmės vienuolės karmelitės Edith Stein likimų? M. Kolbė šventuoju paskelbtas 1982 m., E.Stein kanonizuota 1998-aisiais.

Dvigubi standartai

„Nacionalsocializmo ideologiją, kaip žinote, 1946 m. pasmerkė ir nuteisė Niurnbergo tarptautinis tribunolas. Stalinizmas niekada oficialiai nebuvo pasmerktas. Todėl visiškai teisėta pasvarstyti, ar tokie dvigubi standartai nedaro įtakos ir dvasiniam gyvenimui, beatifikacijos procesams“, – „Ūkininko patarėjui“ paklausus, kodėl šventaisiais lengviau paskelbiami hitlerininkų nužudyti kunigai ir tikintieji, negu sovietų nukankinti vyskupai ir kunigai, atsakė J. Bucevičiūtė. Ji priminė, kad Panevėžio vyskupija 2006 m. pradėjo nacionalsocialistų Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacijos bylą. Tačiau neatrodo, kad Roma pastebės bent šį dvasininką, pamokslais, maldomis, dvasinėmis praktikomis 1943-1945 metais padėjusį kitiems kaliniams ištverti Štuthofo pragarą ir mirusį nuo dėmėtosios šiltinės bei plaučių uždegimo sovietams pagaliau užėmus tą nacionalsocialistų priverstinių darbų stovyklą prie Baltijos jūros…

Pasaulio romų dangiškasis globėjas

Airiai turi šimtus šventųjų, ypač iš ankstyvųjų viduramžių. Kroatų, čekų, vengrų kanonizuota ir beatifikuota taip pat gerokai daugiau negu lietuvių. 1997 m. popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė Ispanijos čigoną Zeferiną Chimenesą Malją (Ceferino Giménez Malla), pramintą „El Pelé“ („Drąsuoliu“). Jis buvo beraštis, prekiavo arkliais, 1936 m. per Ispanijos pilietinį karą bandė apginti anarchistų spardomą kunigą, pats už tai buvo sumuštas ir apieškotas, o kai komunistai jo kišenėje surado maldaknygę ir rožinį – sušaudytas dar su dvylika kitų katalikų. Teigiama, kad prieš mirtį čigonas El Pelé sušuko: „Tegyvuoja Kristus Karalius!”. Dabar El Pelé yra visų pasaulio romų (taigi ir tų, kurie gyvena Vilniaus Kirtimų tabore) dangiškasis globėjas.

Teks laukti šimtą metų?

„Šiandien Lietuva, kaip ir visas pasaulis, išgyvena tikėjimo krizę. Nemažai mūsų šalies žmonių savęs netapatina su Katalikų Bažnyčia. Po gyventojų surašymo paaiškės, kiek tokių „atšalusiųjų” yra. Naujas lietuvis palaimintasis ar šventasis jiems nieko nereikštų. Daliai piliečių galbūt toji žinia sužadintų patriotinius jausmus. Giliai tikintiems katalikams tai tikriausiai būtų dangiškasis atlyginimas už lietuvių tautos kančias, pasipriešinimą pavergėjams, kovą dėl tikėjimo. Galbūt ir simboliškas ženklas, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas į šventumą”, – tvirtino J. Bucevičiūtė, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, kaip ir kada galėtų baigtis lietuviški beatifikacijos procesai. Anot J. Bucevičiūtės, gali atsirasti ir naujų kandidatų į palaimintuosius – kažkada būta minčių, kad rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana verta tokios garbės, bet ilgainiui šie svarstymai nuslopo.

Vis dėlto, spėja istorikė J. Bucevičiūtė, naujų lietuvių palaimintųjų teks laukti mažiausiai 20-50 metų, o šventųjų – galbūt ištisą šimtmetį.

Straipsnio šaltinis: „Ūkininko patarėjas“, 2011-04-23, Nr. 48 (2700); http://www.up.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*