Andrius Navickas „Ar politikai reikia šventųjų?“

a9202583d73f7ec7541053578b3622a656195eca_articleGyveno kartą žmogelis, kuriam atrodė, jog visus kitus Dievas myli kur kas labiau nei jį. Ypač jis pavydėjo politikams ir verslininkams. Jie esą gyvena be rūpesčių, maudosi turtuose, sprendžia kitų žmonių likimus, o štai jis, paprastas darbininkas, esą tempia ant pečių sunkų gyvenimo kryžių. Daugelį vakarų šis žmogelis savo nuoskaudas dėstė Dievui, vis pasvajodamas – ak, jei jam turtai ar galia atitektų, gyventų ir vargo nematytų.

Eilinį kartą jam tokias mintis bedėstant, pasirodė Dievo siųstas angelas ir tarė: „Atkaklus esi. Įkyrėjo tavo skundai Viešpačiui, ir Jis nutarė tau leisti pačiam pasirinkti naują gyvenimo kryžių.“ Žmogelis pradžioje labai nustebo ir išsigando, tačiau, išgirdęs angelo žodžius, iš karto pralinksmėjo.

Po akimirkos jis pamatė, jog stovi jiedu su angelu plyname lauke, kurio viduryje guli trys kryžiai: vienas auksu tviska, kitas – sidabru, o trečias – paprastas aptręšęs medinis. Angelui paraginus rinktis, žmogelis puolė prie auksinio kryžiaus, tačiau jo nė iš vietos negalėjo pajudinti, kad ir kaip stengėsi.

„Tai politikų kryžius“, – paaiškino angelas.

Tada žmogelis puolė prie sidabrinio, pakėlė jį nuo žemės, bet ir vėl pajuto, kad jėgų trūksta, ir tas kryžius prie žemės jį spaudžia.

„Tai verslininko kryžius“, – vėl paaiškino Viešpaties pasiuntinys.

Kiek sutrikęs žmogelis pripuolė prie aptręšusio medinio kryžiaus ir nesunkiai užsikėlė jį ant pečių. Po pirmųjų dviejų bandymų šis kryžius jam atrodė mielas ir patogus nešti. Jis klausiamai sužiuro į angelą, o šis šypsodamas ir sako: „O tai ir yra tas kryžius, kurį iki šiol per gyvenimą nešei ir vis skundeisi, kad nori sunkesnio, nori daugiau išbandymų…“

 Nežinau, kas yra tikrasis šios istorijos autorius. Aš ją perskaičiau vieno ortodoksų teologo knygoje, tačiau ten buvo rašoma, kad šią istoriją jis išgirdęs iš savo Dvasios Tėvo ir nežinia, kur anas ją perskaitė.

Man istorija pasirodė labai tinkama mūsų laikams, kai kito kryžius ir naštos taip dažnai kelia pavydą ir pamirštame, kad kiekvienam Dievas duoda lygiai tiek, kiek geriausia. Pamirštame ir tai, jog tikrasis valdovas yra visų tarnas – iš to, kad daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

Taip pat ir evangelistai mums perduoda Jėzaus žodžius, jog lengviau kupranugariui pralįsti pro rakto skylutę, nei turtuoliui patekti į Dangaus Karalystę. Viešpats mažiau myli turtinguosius ir galinguosius? Veikiau pastarieji paprastai svaigsta nuo iliuzijos, kad yra reikšmingesni už kitus, kad yra savo paties viešpačiai, kad jiems nereikia dangiškojo Gydytojo.

Ko mes tikimės iš politikų? Juk būtent mūsų lūkesčiai ir yra tas kryžiaus, kurį tenka nešti politikams, svoris. Kiek mes padedame jiems įveikti pagundas bent jau savo maldomis? O gal mums paprasčiausiai patinka jaustis politikų neva išduotais, aukomis, paversti juos „atpirkimo ožiais“ už visus mūsų gyvenimo sunkumus?

Padėti politikams – jokiu būdu nereiškia, juos liaupsinti ir jiems pataikauti. Neretai pati didžiausia pagalba – priminimas, kad per Paskutinį Teismą jie turės atsiskaityti Dievui, o ne žiniasklaidai; priminimas, kad politikai gal net labiau nei bet kuriai kitai sričiai reikalingi šventieji, t. y. tie, kurie nepamiršta, jog kiekvienoje situacijoje Dievo klausyti reikia labiau nei žmonių.

2000 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė šventąjį Thomą More‘ą, kurį liturginiame kalendoriuje kasmet minime birželio 22 dieną, politikų globėju.

Iš prigimties ramus ir taikus, garsėjęs puikiu išsilavinimu bei išmintimi, Humanizmo epochos mąstytojas buvo labai populiarus to meto veikėjas, ėjo vienas svarbiausių pareigų Anglijoje – buvo lordas kancleris. Teigiama, kad jis nuveikė labai daug svarbių darbų žmonių labui, svajojo apie svarbias reformas, tačiau, kai pasipriešino karaliaus Henriko VIII siekiui atsiskirti nuo savo teisėtos žmonos ir vesti Aną Bolein, pateko monarcho nemalonėn.

Spėju, dauguma šių laikų politikų tik palinguotų galva, kad lordas kancleris, galėjęs dar tiek daug gero nuveikti savo valstybei, užsispyrė esą dėl tokios smulkmenos. Tačiau Thomui More‘ui sąžinė ir tikėjimas buvo tas pamatas, kurio padorus žmogus negali atsisakyti net ir dėl tiek kilniai atrodančio tikslo. Viename iš laiškų, rašytų jau iš kalėjimo dukrai, jis teigė, kad negalima sukurti nieko kilnaus ir vertingo, jei atsitrauki nuo sąžinės.

Kita vertus, juk, nepaisant kanclerio protestų, karalius pasielgė savo nuožiūra. Henrikas VIII ne tik vedė Aną Bolein, bet ir pasiskelbė aukščiausiu Bažnyčios vadovu Anglijoje. Dar vienas iššūkis Thomui More‘ui. Jam buvo pademonstruota, kad karalius elgsis kaip tinkamas, ir iškilo dilema, ar pasirašyti priesaką karaliui, pripažįstant jo prisiimtą religinį titulą, ar ir toliau demonstruoti savo poziciją ir elgtis pagal sąžinę. Pirmuoju atveju Thomas More‘as galėjo susigrąžinti turėtą politinę įtaką. Eidamas atsakingas pareigas, išmintingas ir kilnus politikas galėjo labai palengvinti daugelio gyvenimą. Tačiau, jei jis atmes karaliaus reikalavimą, tai neabejotinai jo laukia Tauerio kalėjimas ir mirtis.

Thomas More‘as pasirinko sąžinę ir mirtį. Šiandien jis būtų pavadintas nepraktišku, nors jis pats būtų su tuo karštai ginčijęsis ir sakęs, kad didžiausias pragmatizmas yra toks, kai įsitikinimas ir gyvenimas dera tarpusavyje, kai savo darbus kloji ant tikėjimo pagrindo, o didžiausia kvailystė – rūpintis trumpalaike sėkme, spindesiu, kurie neišvengiamai sunyks.

1535 metų liepos 6 dieną Thomas More‘as buvo nukirsdintas. Kaip teigiama, ir prieš pat mirtį jis dar kartą pakartojo savo poziciją, jog gerbia karalių ir lieka jam lojalus, tačiau myli Dievą ir yra pasiryžęs Jo klausyti labiau.

Paradoksalus pavyzdys politikams, ar ne? Juk mes esame įpratę kur kas labiau vertinti Vytautą Didįjį, kuris buvo išplėtęs valstybę iki Juodosios jūros, nei, pavyzdžiui, šventąjį Kazimierą, kuriam maldos gyvenimas buvo svarbiau nei karaliaus sostas. Esame įpratę manyti, jog pergalė rinkimuose ar įtakingi politiniai postai yra svarbiau nei drąsa sakyti tiesą net tada, kai ji labai nepatogi.

Politikos globėjas T. More’as turėtų įkvėpti kiekvieną krikščionį politiką lavintis ir skirti daug dėmesio teisingesnės visuomenės siekiui, tačiau svarbiausia, jog kiekvienas krikščionis, kad ir kur darbuotųsi, kad ir kokias pareigas eitų, nepamirštų, jog svarbiausias mūsų tikslas ne karjera, materialinė gerovė, bet Viešpaties valios vykdymas čia ir dabar. Kaip skelbia Evangelijos: kas iš to, kad mes laimėsime, užkariausime visą pasaulį, jei mes prarasime savo sielą? Nebaisu pralaimėti rinkimus ar neturėti pakankamai poltinių jėgų priimti svarbų įstatymą. Turime padaryti tiek, kiek galime čia ir dabar, o visa kita palikti Viešpaties veikimui. Tačiau net ir tarsi išmintingi ir reikalingi įstatymai, dauguma parlamente  bus pralaimėjimas, jei tai bus pasiekta, nusisukant nuo to gyvenimo kelio, kurį kiekvienam yra paruošęs mums Viešpats.

Baigdamas noriu grįžti prie pasakojimo, nuo kurio pradėjau. Tiksliau – prie sunkiai pakeliamo auksinio kryžiaus, kurį tenka nešti politikui. Jis per sunkus žmogaus pečiams, ir todėl politiniame gyvenime matome tiek besiblaškančių žmogelių, kurie paliko savo kryžių ir tapo tik gailestį keliančiomis marionetėmis. Politiko kryžių nešti gali tik tas, kuris tą naštą dalinasi su kitais, ir pirmiausia – su Viešpačiu. Šventasis yra ne tas, kuris pakelia daugiau nei kiti. Bet tas, kuris nuosekliai eina tik jam skirtu keliu, nebijodamas priimti kiekvieną naštą iš Viešpaties, nes prireikus Jis visada paima mus ant rankų.

Tekstas skelbtas žurnale „Ateitis“


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*