Advento pokalbiai: Kas yra šventumas?

Pokalbis su GIEDRIUMI JOKUBAUSKU, Vilniaus universiteto orientalistikos (arabistikos) II kurso studentu.

 **

Visi esame pašaukti į šventumą, šventėti, būti Kristaus bendradarbiais. Kiekvienas kad ir mažiausias žingsnelis gali vesti šventumo link. Kaip tu supranti, įsivaizduoji šventumą arba kelią į jį?

 Visada, pradedat kalbėtis kuria nors abstrakčia ir nutolusia nuo visiems žmonėms bendrų, bazinių patirčių tema, iškyla grėsmė kurti grynai teorinius samprotavimus ir negyvus minčių konstruktus. Šiuo atžvilgiu mūsų pokalbis turėtų būti itin „pavojingas“, nes jau pati tema suponuoja ne kalbėjimą iš patirties, o apmąstymą ar greičiau įsivaizdavimą to, kas galėtų (ar turėtų) būti įvardijama žodžiu „šventumas“. Taigi toks pokalbis būtų prasmingas tiek, kiek mes sugebėsime apibrėžti, bet neįvardyti šventumą, neapribodami jo kuria nors viena siaura samprata. Kitaip tariant, šventumo (pačia giliausia ir plačiausia prasme), mano nuomone, jau iš principo neįmanoma įvardyti, nes jis atsiveria kaip anapus visų žmogaus reprezentacijų esanti galia, t.y. forma, kuri neįtikėtinu ir nesuvokiamu būdu leidžia žmogui veikti jau ne tiek per jo instinktyviąją – bazinę – prigimtį, bendrą absoliučiai mums visiems, o tam tikra prasme gyventi ir veikti iš amžinybės pozicijų. Kaip tik dėl to labai sudėtinga kalbėti apie šventumą, šventus žmones, nes mums beveik nesuvokiamas tas pagrindas, giluminė inspiracija, iš kurios kyla ši nuostabi galia. Mes regime tos galios apraiškas, šventųjų žmonių pavyzdžius, tačiau neturime galimybės suvokti šio stebuklo iš pačių jo gelmių, todėl ir šventumo apraiškas kiekvienas suvokia labai skirtingai – vieni tiki ir žavisi, kiti mėgina racionalizuoti arba apskritai sumenkinti ir nekreipti į jas jokio dėmesio.

Ar būti šventu skirta tik „privilegijuotiems“ asmenims? Juk Jėzus yra pasakęs: „Daug pašauktų, bet maža išrinktų“ (Mt 22, 14).

 Ši citata, manau, kaip tik ir nurodo kryptį, kur būtų galima mėginti ieškoti šventumo šaknų. Mintis, jog „daug pašauktų, maža išrinktų“, leidžia priartėti prie suvokimo, jog bet kuris pašaukimas, taip pat ir šventumui, yra Dievo malonė, kurią gauname kiekvienas. Tačiau tiktai nuo mūsų laisvos valios, atsakingo ir savarankiško pasirinkimo priklauso, ar tą pašaukimą pripažinsime ir eisime Dievo siūlomu keliu, ar ne.

 Bendradarbiavimas su Dievu, kylantis iš mūsų laisvo pasirinkimo, tampa kiekvieno pašaukimo ištakomis. Tačiau aiškiai suvokiame, kad šventumas yra tikrai daugiau nei vien pašaukimas ar įsiklausymas į jį. Jei bet kuris kitas pašaukimas implikuoja gyvenimo būdo, vertybių ir veiksmų įvertinimą tam tikroje, specifinėje šviesoje, tai kiekvienas žingsnis šventumo link kyla ne iš sąmoningo ir racionalaus sprendimo kaip veiksmo priežasties, o greičiau iš principinio sprendimo nieko nespręsti, o totaliai atsiduoti Dievo valiai ir veikti per Viešpaties sprendimą. Taigi nors pamatinė idėja, jog turi egzistuoti Dievo ir žmogaus „bendradarbiavimas“, kad taptum „išrinktuoju“, svarstant šventumo klausimą išlieka nepaprastai svarbi. Šis bendradarbiavimas turi kiek kitokį kokybinį lygmenį. Juk niekas nenusprendžia tapti šventu ir neiškelia šio tikslo kaip absoliutaus, kurio siekiant galima daryti tik tai, kas žmogų nuskaidrina, ir vengti viso, kas gali būti pavojinga ar net pakenktų aukščiausiai siekiamybei. Toks kelias būtų kiek absurdiškas. Prasmingiau būtų tai priimti ne kaip racionalų sprendimą, nes tokiu būdu būtų kliudoma atsiskleisti pačiai šventumo esmei, o kaip absoliutų ir nesuvaldomą troškimą, perkeliantį visas žmogaus intencijas aukščiau jo paties ir atveriantį kelią Dievo valiai bei veikimui.

Kokia būtų šventumo esmė? Tai susiję tik su tobulumu, begaliniu troškimu šventėti ar ir su mūsų ydomis, bejėgiškumu?

 Be abejo, šventumas ar jo siekis (tai, manyčiau, visada yra siekis, o ne galutinis tikslas) neatsietinas nuo visų absoliučiai žmogiškų savybių – ydų, silpnumo, bejėgiškumo, etc. Į jas galima žvelgti dvejopai: viena vertus, silpnybėms galima pasiduoti ir sakyti, koks aš esu menkas ir beviltiškas, niekam tikęs, viską tik gadinantis ir todėl Dievui nereikalingas, bet galimas ir visiškai priešingas suvokimas – esu menkas ir galintis nedaug, tačiau GALINTIS. Esminis skirtumas, manyčiau, kaip tik ir būtų tas, kad žvelgdami iš to paties taško galime patirti ir suvokti visiškai skirtingus tikslus. Galbūt tai yra Dievo veikimas ir Jo malonė. Visgi savęs suvokimas kaip menko ir todėl absoliučiai atsiduodančio Dievo malonei žmogaus, leidžia siekti savo ydų ir silpnybių minimalizacijos. Turbūt per tą troškimą – minimalizacijos veiksmą – atsiveria galimybė perkeisti save ir savo aplinką, veikti iš savo silpnybių ir ydų, išgydytų Dieve.

Kadangi prakalbome apie žmogaus silpnumą ir visa perkeičiančią Dievo malonę, kaip pakomentuotum tokį pasakymą: „pašventinti savo buvimą, laiką“?

 Pirmiausias žodis, šovęs į galvą, – „įprasminimas“. Tikslo ir troškimo turėjimas, jo siekis per savo santykį su Dievu – vienas iš milijono galimų atsakymų. Pačia bendriausia prasme galėtume sakyti, jog Dievas suteikia mums gyvenimą ir tam tikrą laiko atkarpą šiame pasaulyje. Jis turi viltį, jog įvykdysime Jo troškimą(us), dėl kurių čia ir esame. Taigi mėginimas ir siekis tą Dievo troškimą ir viltį suprasti yra didžiausias gyvenimo įprasminimas ir laiko pašventinimas.

Ar užtenka tik BŪTI – ir jau atviras kelias į šventumą, ar reikia ir kažko daugiau?

 Tikriausiai būtų galima pamėginti išskirti dvi esmingiausias bendrybes: savęs suvokimas kaip silpno, bet trokštančio šventumo, ir siekis veikti per Dievą. Taigi dvi komponentės – troškimas ir veikimas iš Dievo. Krikščioniui BŪTI jau savaime reiškia mėginti suvokti Dievo valią. Viena vertus, tai kryptis, tačiau kartu reikalingas ir veikimas, nes pats valios suvokimas nėra tikslas ir vertybė. Jis gali atsiskleisti tik santykyje su kitu asmeniu – nebūtinai tiesioginiu. Tas santykis gali būti malda ir pan.

Priartėjome prie M. Buberio filosofijos, kur viena pamatinių idėjų ir yra dialogo, santykio principas. Koks santykis atsiveria mąstant apie šventuosius? Kokių šventųjų pavyzdžiai labiausiai įkvepia, patraukia?

 Man asmeniškai svarbūs gyvenę skirtingais laikais, tačiau nuostabiai panašūs šventieji – šventasis Pranciškus Asyžietis ir palaimintoji Motina Teresė. Gali pasirodyti, jog jų gretinimas nėra labai tikslus ar išvis neįmanomas, tačiau giluminės sąsajos – tikėjimo šaltinis ir savęs apribojimas, atsidavimas Dievui, siekis išsivaduoti iš silpnybių, jas pripažįstant ir jų neneigiant – šiuos šventus žmones padaro man itin artimus. Nors ir artimi, tačiau jaučiu begalinį skirtumą bei atotrūkį tarp jų ir savo galimybių. Iš to atotrūkio gimsta ryžtas ir stiprybė, o tai itin svarbu.

Neretai mene šventieji yra pernelyg stilizuoti, idealizuoti, vaizduojami su švytinčiomis aureolėmis virš galvų. O kaip tu įsivaizduoji šventąjį? Koks jis turėtų būti?

 Iš tiesų krikščioniškasis menas yra nepaprastai subtilus ir simboliškas. Tai leidžia jam būti amžinu tikėjimo įkvėpimo šaltiniu ir jo liudytoju. Niekada negaliu atsisakyti silpnybės įėjęs į bažnyčią pirmiausia „susipažinti“ su joje esančiais šventaisiais. Man nuo pat vaikystės be galo įdomu stengtis atpažinti šventuosius pagal jų ikonografinius simbolius, kanoninį vaizdavimą. Atrodytų paprasti ir besikartojantys atributai, aureolės ir pabrėžtinai dvasingi žvilgsniai visus šventuosius suvienodina. Tačiau kartu tai yra nepaprastai reikšmingas dalykas: juk visi žmonės, nors ir šventi, yra lygūs bei priklausantys tik Dievui, o pagal tam tikras griežtas taisykles per amžius vaizduoti šventieji leidžia pajusti Bažnyčios vienybę ir bendrystę. Šios idėjos akcentavimas krikščioniškąją ikonografiją padeda suprasti kur kas giliau. Idealas visada turi būti šiek tiek pakylėtas, tačiau kad būtų prasmingas, savo esme ir prigimtimi turėtų nesiskirti nuo mūsų. Kaip tik tai ir liudija krikščioniškasis menas: šventųjų istorijas pasakoja daiktai, drabužiai, etc. paimti iš kasdienės aplinkos. Įgiję simbolinę, perkeltinę prasmę, jie tampa ženklais, į ką turėtume orientuotis.

Ar mūsų dienomis esama šventųjų (galbūt neatpažintų, neįvardintų)?

 Žmogaus esmė nesikeičia. Jo prigimtis visada išlieka ta pati. Gyvendami šiame pasaulyje visais amžiais sprendžiame tuos pačius klausimus, narpliojame tas pačias problemas. Giliausi žmogaus tikslai taip pat išlieka tie patys, tik jie galbūt kitaip įvardijami. Taigi kodėl šiandien turėtų nebūti šventųjų? Žmogaus valia ir esmingiausi troškimai nėra apribojami ar lemiami jo gyvenamo laiko ar aplinkos. Aplinka ir laikas juos gali tik išryškinti ar padėti užspausti.

Apskritai ar šiuolaikinei technizuotai, modernizuotai visuomenei reikalingi šventieji, šventumas? Galbūt tai jau seniai atgyvenę?

 Šiuolaikiškumas savaime nėra kliūtis šventėti ar kažkas antgamtiško, kas kompensuotų tą troškimą. Galbūt problema yra ta, jog šiandienė kultūra yra linkusi įtikinėti esant kitas vertybes ir kitus tikslus – labiau apčiuopiamus, duodančius konkrečių rezultatų. Dėl to kartais pasidaro sunkiau atrasti pačius pamatinius troškimus. Tai liudija kasdien pateikiama kraupių įvykių ir procesų statistika – savižudybių, skyrybų ir pan. Kitas galimas sunkumas – tai visiškas visuomenės palaikymo nebuvimas, tačiau jis gali būti svarbus tik formuojant savo pasirinkimą, o ne jo siekiant. Taigi akivaizdu, jog šventumas ir šiandien nenustojo savo reikšmės o galbūt yra dar aktualesnis.

Kuri Evangelijos vieta ar asmuo labiausiai tau kalba apie šventumą?

 Esama išties gausybė vietų ir asmenų, kurie tikrai vadintini šventais. Tačiau Petro pavyzdys man atrodo bene prasmingiausias. Jame atsiskleidžia visa šventumo įvairovė: žmogiškos silpnybės, kurias nugali meilė Dievui ir Dievo meilė žmogui; žmogaus pasiaukojimas veikti dėl Jo ir per Jį bei pasitikėjimas Viešpačiu.

Šv. tėvas Pijus apie šventumą yra pasakęs, kad tai „šuns dalia“. Kokių minčių tau sukelia šis šventojo pastebėjimas?

 Įdomi mintis. Pažvelgus daugelio vakariečių akimis, toks šventojo apibūdinimas idealiai tiktų – idiotas, veikiantis ne dėl savęs, o dėl kito, tarnaujantis šeimininkui ir jam vienam tepriklausantis. Kur čia individo laisvė? Kur laimė? Kur mėgavimasis gyvenimu? Kur visų gyvenimo teikiamų malonumų ir galimybių išnaudojimas? Galiausiai kur tokio gyvenimo prasmė? Bet argi šuo kada nors kelia sau tokius klausimus? Ar šuo, gyvendamas pas dosnų ir mylintį šeimininką, būna nelaimingas? Taip, tai tikrai šuniškas gyvenimas.

Kalbėjosi Kristina Janušaitė

Pokalbio šaltinis: www.skrynia.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*