Vysk. dr. Jonas Boruta, SJ „Arkivyskupo Mečislovo Reinio kankinystė – atsitiktinumas ar sąmoningas apsisprendimas?“

MEISLO~1

Arkivyskupas Mečislovas Reinys

Žengiant į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį sudarytas XX a. martirologijus – antrojo tūkstantmečio paskutinio amžiaus tikėjimo kankinių katalogas. Atrenkant kandidatus į šį martirologijų vadovautasi dviem kriterijais. Pirmasis – kandidato persekiojimas, nužudymas iš odium fidei. Antrasis – kandidato nuostata aktyviai liudyti tikėjimą.

1993 m. popiežius Jonas Paulius II, Kryžių kalne prisimindamas Lietuvos sūnus ir dukteris, sovietinės priespaudos metais nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą, Kolymą, nuteistus myriop, atskirai įvardijo tris Lietuvos vyskupus: „Iš jų ypač norėčiau priminti tris Bažnyčios šulus: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių, po ilgų tardymų ir žiaurių kankinimų nužudytą 1946 metais; Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį, kurio žemiškoji kelionė tebuvo vien skaudi kančios ir sielvarto kalvarija iki pat mirties 1962 metais; taip pat Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, suimtą 1947 metais, o 1953 metais mirusį Vladimiro kalėjime. Buvo teisiami nekaltieji. Jūsų Tėvynėje anuomet siautėjo nežmoniška visuotinės prievartos sistema. Ji trypė ir žemino žmogų Pasikartojo ir išsipildė tai, kas jau buvo atsitikę Golgotoje, kur Dievo Sūnus, „priėmęs tarno išvaizdą“ kaip žmogus, „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2,7-S)[1].

Šiame konferencijos „Arkivyskupas Mečislovas Reinys – Ganytojas ir Kankinys“ (Vilnius, LKMA, 2003 11 08) pranešime nagrinėjama dilema: kuris arkivyskupo Mečislovo Reinio kankinystės atveju faktorius buvo lemiamas jo tikėjimo liudijimui, herojiškumui – ar atsitiktinumas, kad jam teko gyventi ir vykdyti ganytojo vyskupo pareigas nežmoniškos ateistinės priespaudos metais, ar jo sąmoningas apsisprendimas, nepaisant, kokie bus laikai – pūs palankus ar priešingas vėjas,- drąsiai liudyti Kristų, drąsiai skelbti visiems žmonėms Jo Evangeliją, ginti Jo Bažnyčią.

Analizuojant arkivyskupo M. Reinio (1884-1953) laikyseną tiek tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, tiek sovietinės, tiek nacių priespaudos metais, konstatuojama drąsi, sąmoninga tikėjimo liudijimo nuostata. Ne kiekvienas Lietuvos krikščionis tarpukario ir pokario metais buvo ir išliko nuosekliai apsisprendęs drąsiai liudyti tikėjimą. Todėl arkivyskupas M. Reinys kartu su savo likimo broliais vyskupais T. Matulioniu, V. Borisevičiumi ir kitais yra pagrįstai įrašyti į XX a. tikėjimo liudytojų – kankinių martirologijų. Jono Pauliaus II žodžiais tariant: „Jų gyvenimas yra padrąsinimas ir parama Lietuvos Bažnyčios ateičiai“[2], t. y. visas jų gyvenimas, o ne tik paskutinė jų gyvenimo dalis, kai, atsidūrę sovietinių represinių struktūrų gniaužtuose, tiesiogiai buvo ne tik terorizuojami, bet ir kankinami, net žudomi, – buvo herojiškas tikėjimo liudijimas.

Iš šiame pranešime aptartos medžiagos dar kartą paaiškėja, kad komunistinė bolševikinė sistema tapo brutali Bažnyčios ir tikėjimo atžvilgiu daug anksčiau, nei valdžią į savo rankas sovietinėje Rusijoje paėmė J. Stalinas. Tai rodo pirmojo kun. M. Reinio kalinimo bolševikų kalėjimuose 1919 m. faktas. Nelengvi buvo tiek Bažnyčiai, tiek vyskupui M. Reiniui tautininkų autoritarinio prezidento A. Smetonos Lietuvos valdymo metai – vysk. M. Reinio susidūrimas su autoritariniu režimu ginant katalikų jaunimo teisę burtis į katalikiškas organizacijas, taip pat Teologijos-filosofijos fakulteto veiklą Lietuvos universitete nuo varžymo, o to padaryti nepavykus – su tautininkų trukdymais įkurti katalikišką universitetą Lietuvoje. Reikėjo nemažos drąsos, Vokietijoje stiprėjant Hitlerio režimui ir jo pozicijoms tarptautinėje plotmėje, – 1939 m. paskelbti atvirai antinacinę studiją „Rasizmo problema“ ir nacių okupacijos metais remti persekiojamus bei naikinamus žydus. O dar labiau tos drąsos reikėjo ginant tikinčiuosius katalikus ir jų bažnytines struktūras nuo sovietinės valdžios pastangų jas sunaikinti ar bent „ideologiškai neutralizuoti“ antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu. Šiuo atveju reikėjo drąsos ne tik ginti tikinčiuosius ir Bažnyčią, bet ir pačiam nepalūžti tardymuose ir kankinimuose, ilgo kalinimo metu nepasiduoti šantažui, nepulti į nusiminimą, kai jokios vilties nebeliko gyvam išeiti iš sovietinio kalėjimo. Nuoseklią, drąsią, principingą, sąmoningo apsisprendimo laikyseną vainikavo kankinio mirtis 1953 m. lapkričio 8 d. Vladimiro kalėjime.

 Šiame darbe pateikiama ir analizuojama medžiaga yra svarbi arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybei, jo biografijai geriau pažinti, taip pat ir XX a. tiek Lietuvos Katalikų Bažnyčios, tiek Visuotinės Bažnyčios istorijai.

Arkivyskupo Mečislovo Reinio biografijos tyrimų būklė.

Istoriografijos ir šaltinių apžvalga

Straipsnyje, remdamiesi arkivyskupo M. Reinio biografijos faktais, jo paties ir amžininkų atsiminimais, mėginsime atsakyti į klausimą, kas yra M. Reinys kaip tikėjimo liudytojas – kankinys: ar atsitiktinai susiklosčiusių istorinių aplinkybių auka, ar sąmoningai pasirinkto gyvenimo tikslo ir veiklos būdo, vedusio į neišvengiamą kankinystę, išdava.

Reikia pasakyti, kad nors periodikoje – tiek iki Atgimimo laikų išeivijoje, tiek po atkurtos Lietuvos nepriklausomybės – pasirodė ir iki šiol skelbiama nemažai publikacijų, skirtų arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimui ar katalikiškosios visuomenės dalies supažindinimui su kandidato į šventuosius (t. y. Dievo Tarno) asmenybe, tačiau išsamių ir nuoseklių studijų, vienu ar kitu aspektu metodiškai analizuojančių jo gyvenimo ir veiklos faktus bei jo rašytinį palikimą, beveik neturime. Ypač trūksta tyrinėjimų apie arkivyskupą M. Reinį kaip tikėjimo kankinį, kandidatą į šventuosius.

Daugiausia medžiagos svarstymams ir įvairiopai analizei apie arkivyskupo M. Reinio asmenį ir jo gyventu laikotarpiu spręstas bažnytinio gyvenimo problemas randame kun. Juozo Šalčiaus monografijoje „Arkivyskupas Mečislovas Reinys“[3], kuri parašyta sovietų okupuotoje Lietuvoje, o išleista Čikagoje 1977 m. (dėl suprantamų priežasčių nenurodant autoriaus pavardės). Ji laikoma ne tiek analitine studija, kiek vienu pagrindinių šaltinių arkivysk. M. Reinio biografijos tyrimams. Knygoje publikuojami prel. Stanislovo Kiškio, kan. Petro Baltuškos ir knygos autoriaus kun. Juozo Šalčiaus, MIC, pastangomis surinkti amžininkų atsiminimai ir privačių asmenų rankose tuo metu buvę dokumentai. Rengdami šią monografiją jos iniciatoriai ir autorius dėl sovietinės valdžios trukdymų ir draudimų negalėjo pasinaudoti valstybinių archyvų dokumentine medžiaga, tačiau knygos kaip šaltinio vertingumą sustiprina neišblėsę amžininkų atsiminimai, nes ji rengta po arkivyskupo mirties nepraėjus nė 15–20 metų. Remiantis monografijoje pateikta medžiaga parašyta ir arkivysk. M.Reinio gimimo 100-osioms metinėms savilaidos būdu parengta ir nelegaliai platinta, o 1996 m. legaliai išleista Ados Urbonaitės ir Edvardo Šiugždos knygelė[4]. Monografijos medžiagą apie tarpukario Lietuvos valstyb÷s ir Bažnyčios santykių problemas (o arkivysk. M.Reinys buvo aktyvus šių problemų sprendimo dalyvis) papildo Aldonos Gaigalaitės knyga „Klerikalizmas Lietuvoje 1917–1940 metais“.

Kaip matyti iš knygos pavadinimo, tai tipiška sovietmečio publikacija su aiškiai negatyviu, vienašališkai ateistin÷s propagandos nuspalvintu faktografinės medžiagos komentavimu. Tačiau nepaisant neobjektyvios, ateistiškai angažuotos medžiagos analiz÷s bei vertinimų, A. Gaigalaitės knyga ir šiandien išlieka kaip informacinis leidinys apie dokumentus, buvusius sovietiniuose valdžios archyvuose ir dabar saugomus Lietuvos valstybiniuose archyvuose. Šioje knygoje publikuojami dokumentai leidžia tarp eilučių įskaityti tikruosius faktus ir daryti akivaizdžiai priešingas išvadas, nei sovietmečiu leista jas formuluoti knygos autorei. Beje, šioje knygoje skelbiama dokumentine medžiaga savo monografijoje rėmėsi ir kun. J.Šalčius.

Trečia reikšminga publikacija arkivysk. M.Reinio asmenybei pažinti yra Algimanto Kasparavičiaus straipsnis „Kunigas Mečislovas Reinys diplomatinėje tarnyboje (1925 09 25–1926 04 20)“, išspausdintas straipsnių rinkinyje „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940“[5]. Dokumentais paremta studija leidžia ne tik atidžiau pažvelgti į M. Reinį kaip į užsienio reikalų ministrą, Lietuvos diplomatijos vieną vadovų, bet ir susipažinti, kaip jį vertino ir jo draugai bei bendražygiai, ir politiniai oponentai, užsienio valstybių diplomatai. Straipsnis leidžia daryti platesnes išvadas apie M. Reinio dvasinę brandą bei jo jau tuomet brangintus principus, kurių laikymasis jį atvedė iki realios kankinystės antrosios sovietinės okupacijos metais.

Nuo 1995 m. nemaža straipsnių apie arkivysk. M. Reinį yra paskelbusi Aldona Vasiliauskienė. Dalis jų skirta įvairiems arkivyskupo atminimo renginiams pristatyti ir nepakyla virš reklaminės publicistikos lygio. Kiti skirti įvairioms įdomybėms iš arkivyskupo ir jo aplinkos žmonių gyvenimo, pavyzdžiui, publikacija „Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir T. Aškūnų bei B. Asių kolchozo Moderniojo Cirko biuleteniai“[6] pasakoja, kaip arkivyskupas savo artimųjų, bendradarbių, giminių būrelyje niūriais antrosios sovietinės okupacijos pradžios metais stengėsi įvairinti niūrius gyvenimo įvykius žaismingo humoristinio „biuletenio“ rašymu. Reikšmingiausia A. Vasiliauskienės publikacija M. Reinio tema yra straipsnis „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo bruožai“[7]; čia glaustai, laikantis chronologinės sekos, pristatomi pagrindiniai arkivysk. M. Reinio gyvenimo tarpsniai, o pabaigoje pateikiami nuo Atgimimo pradžios iki 1995 m. daugiausia straipsnio autorės iniciatyva surengti arkivyskupo M. Reinio atminimui skirti renginiai. Straipsnyje pateikta medžiaga beveik visa yra paskelbta kun. M. Šalčiaus monografijoje, tačiau A. Vasiliauskienė ją dar kartą patikrino, apklausdama vieną tos monografijos iniciatorių kan. Petrą Baltušką, taip pat kitus tuo metu dar buvusius gyvus monografijoje aprašomų įvykių dalyvius. Taip sovietmečiu konspiraciniais tikslais anonimiškai paskelbtos medžiagos autentiškumas buvo dar kartą verifikuotas ir patvirtintas.

Panašiai tenka vertinti ir kitą A.Vasiliauskienės straipsnį apie M. Reinį, Lietuvos katalikų universiteto kūrėją[8].

Mūsų nagrinėjamai temai svarbi A.Vasiliauskienės publikacija „Arkivyskupo Mečislovo Reinio pozicija bolševizmo ir tikėjimo klausimais (spauda ir dokumentika)“[9]. Čia pateikiamos M. Reinio nacių okupacijos metais parašytų 10 straipsnių, išspausdintų dienraštyje „Naujoji Lietuva“ (ėjo 1941 06 29–1944 07), santraukos. Taip pat šiame straipsnyje pateikta fragmentų iš 1945 – 1947 m. arkivyskupo M. Reinio raštų sovietinės valdžios įstaigoms: dėl tikybos dėstymo mokyklose, dėl kapelionų paskyrimo lietuviškiesiems Raudonosios armijos daliniams, dėl bažnytinių komitetų kūrimo ir parapijų bei bažnyčių registravimo sovietinės valdžios įstaigose.

Dar viena publikacija, kurioje verifikuojami ir koreguojami J. Šalčiaus monografijoje fragmentiškai paskelbti arkivyskupo M. Reinio kanclerio kun. Edmundo Basio atsiminimai, – tai prelato Lado Tulabos atsiminimų knygoje „Neišblėstantys žiburiai“ išspausdintas skyrelis „Arkivyskupas M.Reinys“[10]. Vilniečio kunigo E.Basio atsiminimuose skamba lenkų valdymo ir sovietinės okupacijos laikotarpiais įgytos atsargumo gaidelės – esą arkivyskupas M. Reinys per drąsiai gynė tikėjimą ir Bažnyčią nuo sovietinės propagandos kaltinimų bei išpuolių, per drąsiai kritikavo sovietinį bolševizmą nacių okupacijos metais spausdintuose straipsneliuose. L. Tulabos atsiminimai šios atsargumo logikos (t. y. svetimos ir arkivyskupui M. Reiniui) dar nepaliesti, todėl L. Tulabos atsiminimai yra autentiškesni, netraumuoti sovietmečio štampų, kitaip nei kun. E. Basio atsiminimai, kurie sužaloti sunkių autoriaus patirtų išgyvenimų ilgametėje tremtyje Šilutėje, kur šis, buvęs kurijos sekretorius, atsidūrė po arkivyskupo arešto.

Arkivysk. M.Reinio bažnytinei ganytojiškai veiklai ir jos motyvacijai tyrinėti reikšmingų dokumentų nedaug teišliko. Asmeninis arkivyskupo archyvas išdraskytas, konfiskuotas ir sunaikintas arešto metu. Dalis tos medžiagos, sovietinių saugumiečių tendencingai išverstos į rusų kalbą, pateko į arkivysk. M. Reinio baudžiamąją bylą, kuri Arūno Streikaus paskelbta penktajame „Fontes historiae Lituaniae“ tome[11]. Ši buvusiame Lietuvos SSR KGB archyve saugoma byla kruopščiai išnagrinėta Vido Spenglos (Algimanto Žilinsko) studijoje „…Nesiderina su vyskupo sąžine ir luomu“. Pagal arkivyskupo Mečislovo Reinio bylą KGB archyve“[12].

Toks pat likimas ištiko ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos aktualųjį archyvą, kurio likučiai po saugumiečių revizijos buvo perduoti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriui. Iki Atgimimo jie buvo neprieinami objektyviam tyrinėtojui, o ir dabar dar nėra tinkamai sutvarkyti[13].

Privačių asmenų, daugiausia kunigų, archyvuose mašinraščio kopijomis klaidžioja kun. Edmundo Basio, kun. Juozo Čepėno atsiminimai. Jais pasinaudojo kun. Juozas Šalčius, MIC, rašydamas savo monografiją.

Taigi remdamiesi glaustai aptartaisiais šaltiniais Vysk. Dr. Jono Borutos SJ moksliniame straisnyje „Arkivyskupo Mečislovo Reinio kankinystė – atsitiktinumas ar sąmoningas apsisprendimas?“ mėginta atkurti arkivysk. M. Reinio brendimo sąmoningai tikėjimo liudytojo ir kankinio misijai kelią.

Visą straipnį skaitykite: Lietuvių Katalikų Mokslo Akedemijos Metraštyje. T. 25.Vilnius, 2004. P. 11-66. Arba internete, nuorodoje: http://www.lkma.lt.


[1] Jonas Paulius II. Liudykime Kristų. Popiežiaus Jono Pauliaus II kalbos, pasakytos Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4 – 8 d. Vilnius, 1994, p. 110.

[2] Ten pat.

[3] [J.Šalčius] Arkivyskupas Mečislovas Reinys. Čikaga: Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga. (M.Morkūno spaustuvė), 1977, 248 p.

[4] A. Urbonaitė, E. Šiugžda (sudarytojai), Mečislovas Reinys – mokslininkas, valstybininkas, arkivyskupas, kankinys. 100-osioms gimimo metinėms (1884–1984), Kaunas, 1996, 64 p.

[5] A. Kasparavičius, Kunigas Mečislovas Reinys diplomatinėje tarnyboje, kn. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, red. A. Česonis, Kaunas, 1999, p. 153–172.

[6] A. Vasiliauskienė, Arkivyskupas Mečislovas Reinys ir T. Aškūnų bei B. Asių kolchozo Moderniojo Cirko biuleteniai, Istorija, t. 42, 1999, p. 12–30.

[7] A. Vasiliauskienė, Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo bruožai, LKMA Metraštis, t. 9, Vilnius, 1995, p. 449–490.

[8] A. Vasiliauskienė, Mečislovas Reinys – Lietuvos katalikų universiteto kūrėjas, LKMA Suvažiavimo darbai, t. 16, Vilnius, 1996, p. 199–224.

[9] A. Vasiliauskienė, Arkivyskupo Mečislovo Reinio pozicija bolševizmo ir tikėjimo klausimais (spauda ir dokumentika), Istorija, t. 39, Vilnius, 1999, p. 29–40.

[10] L. Tulaba, Neišblėstantys žiburiai, Roma, 1998, p. 174–190.

[11] Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme, sud. A.St reikus, Fontes historiae Lituaniae, t. 5, Vilnius, 2000, p. 573–759.

[12] V. Spengla, Atlikę pareigą. Vyskupai KGB (NKGB,MGB) kalėjimuose, Vilnius, 1997, p. 143–203.

[13] Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Rankraščių skyrius, f. 12, b. 2956.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*