Virginija Malinauskienė „Pradiniai žingsniai siekiant Adelės Dirsytės beatifikacijos“

Pranešimas skaitytas iškilmingame posėdyje skirtame Adelės Dirsytės kanonizacijos bylos pradžiai 2000 m. spalio 24 d. Kaune.

Dorybės, kaip ir ydos matyt po vieną nevaikšto. Kaip vieno polinkis į blogį neretai patraukia kitus, taip ir šventas žmogus tampa savo aplinkoje tarsi katalizatoriumi skatinančiu kitų šventumą. Bažnyčios istorijoje turime daug pavyzdžių, tokių kaip šv. Pranciškus ir Šv. Klara. Kita vertus, šventieji neatsiranda tuščioje vietoje. Jie auga ir bręsta savo laikmečio aplinkoje, šioje aplinkoje jie ieško tobulumo, laikmetis meta jiems iššūkius, šioje aplinkoje jie pasirenka veiklos sritis, kuriose įprasmina savo šventumą.

Kalbėdami apie aplinką, kurioje subrendo tikėjimo kankinė Adelė Dirsytė, negalime neatkreipti dėmesio, kad didelę dalį šios aplinkos sudarė ateitininkija. Būtent, šio katalikiško jaunuomenės sąjūdžio idėjos kreipė ją į pasirinktą gyvenimo kelią. Šios idėjos A. Dirsytės gyvenime tapo gyvos ir apčiuopiamos. Ji brendo ateitininkijoje, ateitininkija buvo jos veiklos laukas, ateitininkija buvo jos pasaulietinės krikščioniškos veiklos užnugaris, ateitininkijos principai nužymėjo jos pasirinktas veiklos sritis, pagaliau ateitininkija tapo formalia jos kankinystės priežastimi. Arešto nutarime, kaip arešto motyvas nurodoma, kad Adelė Dirsytė yra “aktyvi antisovietinės nacionalistinės jaunimo katalikiškos organizacijos “Ateitis” narė”. Tas pats „nusikaltimas“ paminėtas ir uždaro teismo posėdžio kaltinamoje išvadoje. Nenuostabu, kad A. Dirsytė nėra „vieniša“ ateitininkė šio amžiaus Bažnyčios martirologe. Šiame martirologe yra ir ateitininkijos “tėvas” Pr. Dovydaitis, ir kankinės bendradarbis, ateitininkų dvasios vadas kun. Alfonas Lipniūnas, ir visuomenininkas dr. Ignas Skrupskelis.

A. Dirsytei, kaip ir visiems to meto ateitininkams idėjiniu pamatu tapo P. Dovydaičio parašyti “Trys pamatiniai klausimai”, kuriuose randame ir šiuos žodžius:

“Jeigu mes drįsome ištart, kad Kristus-Dievas yra mūsų Alfa ir Omega, kad Kristus yra pirmas ir paskutinis mūsų gyvenimo tikslas, kad mes pasiryžome viską atnaujinti Kristuje, – tai, kad neprieštarautumėm savo žodžiams, kad nepasiliktumėm tuščiais pagyrais ir niekšais – veidmainiais, būtinai turime padaryti ir kiek galint greičiau, kad katalikų Bažnyčios Kristus, Dievas – žmogus, yra mums tikriausias faktas. Tą darbą darydami mes turime į nieką neatsižiūrėt, prieš nieką nesustot, kad ir mūsų “laisvės” amžiuje mums reiktų katakombas gamintis ir į jas persikraustyti.”

Adelės Dirsytės gyvenimas yra tarsi aidas deklaracijos davusios pradžią ateitininkų sąjūdžiui. Ji priėmė Pr. Dovydaičio to meto katalikams jaunuoliams mestą iššūkį ir ji su kaupu įgyvendino Pr. Dovydaičio suformuluotą uždavinį Lietuvos jaunuomenei. Dievas – žmogus Jėzus Kristus buvo A. Dirsytės gyvenimo faktu, kurio negalėjo paneigti žudantis “blogio imperijos” prievartos aparatas.

Ateitininkija ne tik buvo idėjiniu ir, galimas daiktas, dvasiniu pamatu A. Dirsytės gyvenime, bet taip pat apibrėžė jos, kaip pasaulietės apaštalavimo lauką. Ateitininkų ideologas Stasys Šalkauskis “Ateitininkų ideologijoje” rašė:

“Kiekvienas ateitininkas turi pareigos žiūrėti į aktyvų dalyvavimą ‘Ateities’ organizacijoje kaipo į auklėjimąsi, lavinimąsi ir ruošimąsi veikti plačiojoje visuomenėje”

Kalbėdamas moksleivių ateitininkų rudens akademijoje Kėdainiuose dr. Igno Skrupskelio sūnus prof. Kęstutis Skrupskelis pastebėjo, jog ateitininkijos veikla ir interesai visais laikas labiausiai buvo nukreipti į visuomeninę – socialinę bei kultūrinę veikla. A. Dirsytė vaisingai reiškėsi abiejose šiose srityse. Studijų metais buvo ateitininkių draugovės “Birutė”, kuri aktyviai veikė socialinėje veikloje, valdybos narė. Vėlesnė veikla Lietuvos katalikių moterų bei “Caritas” draugijose buvo logiška studijų metų ateitininkiškos veiklos tąsa. Karo metais A. Dirsytė kartu su idėjos bičiuliu kun. A. Lipniūnu organizavo nepasiturinčių šalpą, rado laiko ir jaunosios ateitininkų kartos ugdymui burdama gimnazistes į ateitininkų kuopą. Šalia socialinės veiklos, A. Dirsytė buvo aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė. Rašė publicistiką ir religinę poezija. Jos nebaugino naujovės ir nauji visuomenės iššūkiai. A. Dirsytė savo veikloje palietė problemas, kurios yra aktualios ir šiandienos švietimui, visuomenei, Bažnyčiai. Visa ši plati jos veikla nebuvo veikla dėl veiklos, arba, kaip šiandien madinga sakyti “savirealizacija”. Šios veiklos tikslą galima apibudinti vienu sakiniu “Visą atnaujinti Kristuje!” Skaitant jos straipsnius nesunku pastebėti, jog jie persunkti siekio, kurį Pr. Dovydaitis vadino “suėjimas harmonijon moksliško ir doriško pasaulėvaizdžio”. Šio siekio per kultūrinę, visuomeninę, socialinę veiklą “Visa atnaujinti Kristuje!” A. Dirsytė neatsisakė ir lageryje. Jis įgavo naujas ir dar ryškesnes formas (maldaknygė atspindi intelektualinio ir dvasinio gyvenimo vienovę, bei kultūrinės veiklos patirtis). Šiandien, Adelė Dirsytė yra gyvas liudijimas tiek ateitininkams, tiek krikščionims intelektualams, kultūrininkams, visuomenininkams, socialiniams darbuotojams, tiek ir kiekvienam tikinčiajam jog gyvas tikėjimas gali ir turi būti integrali mūsų gyvenimo ir bet kokios žmogiškos veiklos, bet kokiomis aplinkybėmis dalis, net jeigu tai kainuotų kankinystę.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*