Algimantas Bučys „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje“ (I)

Istorikai, kaip minėta, nesidomi paprastais žmonėmis, taigi senovės rusų metraščiuose mes nerandame jokių žinių apie lietuvaitę, kuri XIII a. atvyko į Didįjį Naugardą ir tapo vienuole, vardu Charitina.

Jos vardą mums išsaugojo tik senosios Rusų cerkvės apeiginės knygos su įrašais ir trumpomis žiniomis apie paslaptingąją lietuvaitę, beveik niekam iki šiolei nežinomą Lietuvoje.

Tuo tarpu viso pasaulio įvairių ortodoksų bažnyčių liturginiuose kalendoriuose galime rasti nurodytą šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimo ir maldos dieną – spalio 5-ąją.

1. Pasaulyje žinoma, bet Lietuvoje užmiršta.

Žinios apie šventąją pateikiamos glaustai ir neretai įvairuoja, priklausomai nuo šalies ir kalbos. Antai Šiaurės Amerikos ortodoksiškose bažnyčiose, kur didžiuma parapijiečių ukrainiečių ir baltarusių jau primiršo savo gimtąsias kalbas ir mieliau vartoja anglų kalbą, krikščionių šventųjų kalendoriuje spalio 5 diena skiriama Charitinai Lietuvaitei minėti, atkreipiant dėmesį, jog

palaimintoji Charitina buvo kilusi iš lietuvių kunigaikščių šeimos ir Lietuvos nesantaikos laikais pasitraukė į Naugardą. Čia ji atvyko į šventųjų Petro ir Povilo vienuolyną, įsikūrusį ant Synycos kalvos, ir ten dėl jos dorybingo gyvenimo buvo išrinkta vienuolyno vyriausiąja (abate). Mirė 13-ajame šimtmetyje. Jos palaikai ilsisi slaptoje vietoje šventųjų Petro ir Povilo cerkvės kapinėse, kur anksčiau buvęs moterų vienuolynas.[1]

Krikščionių ortodoksų frankofonų (prancūziškai kalbančių) bažnytiniuose kalendoriuose taip pat galime rasti šventosios Charitinos, „lietuvaitės princesės iš Naugardo vienuolyno“ paminėjimą drauge su kitais šventaisiais spalio 5 dieną, neretai su trumpa gyvenimo apžvalga:

Šventoji Charitina asketiškai gyveno Naugardo moterų vienuolyne, pastatytame šventųjų Petro ir Povilo garbei ant Synycos kalvos. Apsisprendusi paskirti savo gyvenimą Viešpačiui, tapo moniale [2]. Dėl savo skaistaus gyvenimo buvo išrinkta vienuolyno vyriausiąja. Iki pat savo mirties ji buvo tikra seserimi kiekvienai vienuolei dėka savo kuklumo, skaistybės ir savo griežto saikingumo. Ji pasimirė Viešpatyje 1281 metais ir buvo palaidota Petro ir Povilo vienuolyno cerkvėje.[3]

Verta įsidėmėti, kad šventosios Charitinos Lietuvaitės paminėjimas praktikuojamas ne vien slavų parapijų ortodoksinėse cerkvėse, bet ir kitose Rytų ortodoksijos bažnyčiose bei vienuolynuose. Antai Šiaurės ir Pietų Amerikos graikų ortodoksijos tradicinės krikščioniškos bažnyčios (The Church of the Genuine Orthodox Christians of Greece) globojamame šventosios Sinkletikės seserų vienuolyne šventoji Charitina Lietuvaitė paminima graikų kalba atliekamomis liturgijos apeigomis.

Nedidelis graikių seserų vienuolynas Niujorko saloje (Long Island) turi ir savo internetinį puslapį, kur randa vietos nusakyti Charitinos Lietuvaitės gyvenimą bent keliais žodžiais:

Šventoji Charitina buvo princesė, kilusi iš karališkos lietuvių šeimos. Dėl neramumų jos gimtajame krašte ji pasitraukė į Rusiją. Charitina nusprendė pašvęsti savo gyvenimą Viešpačiui Jėzui Kristui ir tapo vienuole. Ji nugyveno asketišką gyvenimą didžioje skaistybėje. Ji tapo vyresniąja savo vienuolyne. Jos kuklumas atsispindi jos ikoniniame paveiksle, kur ji nutapyta paprastais vienuolės rūbais dėvinti, nors galėjo, būdama vienuolyno vyresniąja, dėvėti mantiją arba apsiaustą su gobtuvu. Šventoji Charitina mirė 1281 m. Vardas „Charitina“ yra greičiausiai moteriškas vardas nuo senovės graikų vardo „Chariton“, kuris reiškia „grakštumą, dailumą, gailestingumą, mandagumą arba švelnumą“.[4]

Kodėl čia teikiu Charitinos Lietuvaitės paminėjimo visame pasaulyje pavyzdžius, kurių, beje, galima būtų pateikti daug daugiau?

Taip elgiuosi dėl kelių priežasčių, kurios atrodo man svarbios ir nenutylėtinos.

2. Tautų pasididžiavimo verti šventieji tėvynainiai

Šioje knygoje pirmą kartą įtraukiami dviejų XIII a. lietuvių šventųjų krikščionių vardai ir jiems skirti kūriniai į senosios lietuvių literatūros istoriją. Mažai kas žino Lietuvoje apie tuos pirmuosius lietuvius šventuosius, o juk tai didžios reikšmės faktas ne tik mūsų literatūros, kultūros, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

Viso pasaulio graikų apeigų ir pravoslaviškose bažnyčiose minima ne tik šv. Charitina Lietuvaitė. Beveik iš karto po mirties (1299) kunigaikštis Daumantas buvo pradėtas garbinti Pskove ir paskelbtas, be abejo, su Naugardo arkivyskupijos pritarimu, šv. Daumantu Timotiejumi.

Tai nebuvo ir nėra eiliniai dalykai.

Daugelis ano meto graikų apeigų pravoslavų šventųjų buvo žymiausieji Bizantijos žemių pirmieji krikščionys kankiniai, priėmę kankinio mirtį Romos imperijoje krikščionių persekiojimų laikais. Kiek vėliau Bizantijos bažnyčios šventaisiais dažniau tapdavo įžymūs dvasininkai, vyskupai ir teologai, neretai Bizantijos imperatoriai, žymiausi Rytų Bažnyčios rašytojai, tokie kaip Jonas Auksaburnis (345–407), Basilijus Didysis (330–379), Grigalius Niskietis (335–394), trys didieji Bažnyčios tėvai, padėję pamatus krikščionių teologijai, dogmatikai, egzetikai, asketikai, liturgijai.

Visus Bizantijos Rytų bažnyčios šventuosius minėjo ir Kijevo Rusioje, ir senojoje Rusioje mus dominančiame XIII a., ir vėliau carų Rusijoje, kai Bažnyčia nebepriklausė Bizantijos Konstantinopolio patriarchatui, ir šiandien.

Tarp Rusios šventųjų matome ne tik dvasininkus – čia ir žymiausi bažnyčios rašytojai, ir dailininkai, tarp jų ikonų tapytojas Andrejus Rubliovas (Андрéй Рублёв, 1375/80–1428), kurio vardas tapo žinomas visame pasaulyje po Andrejaus Tarkovskio (1932–1986) kultinio filmo „Andrejus Rubliovas“ (1966).

Derėtų prisiminti ir tuos vardus, su kuriais krikščionys visame pasaulyje tą pačią dieną mini ir du pirmuosius lietuvių krikščionių šventuosius – šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų. Pagal bizantiškąjį Grigaliaus kalendorių gegužės 20 d. (nauju stiliumi birželio 2 d.), kai minimas šv. Daumantas Timotiejus, minimi ir šventasis kankinys Askalonas Antiochietis iš Egipto, nukankintas romėnų imperatoriaus Diokletiano (284–305) laikais, ir XIII a. gimęs Maskvos ir visos Rusios metropolitas šv. Aleksijus (iš Egipto), apdovanotas pranašystės dovana.

O šv. Charitinos Lietuvaitės paminėjimo dieną (spalio 5 d., naujuoju stil. – spalio 18 d.) drauge paminimas Aleksandrijos vyskupas šv. kankinys Dionisijus, didžiojo graikų krikščionių teologo, filosofo, biblinės filologijos pradininko Origeno (apie 180–254) mokytinis; paminima ir šv. Kankinė Mamelchva Persijietė, iki krikšto buvusi senovės graikų deivės Artemidės vaidilutė, 344 m. pagonių užmėtyta akmenimis pagal tradicinį nuosprendį už dievų išdavystę; spalio 5 d. minimas šv. Grigorijus Chandzojietis, aukštos kilmės gruzinų vienuolis, įkūręs vienuolyną Klardžetyje ir platinęs krikščionybę karaliaus Ašoto Kuropalato (786–826) laikais.

Dera atkreipti dėmesį, kad spalio 5 d. minimiems Kijevo Rusios vienuoliams šv. Damianui (1071), kuris dar prisiminė Rusios krikštą (988), šv. Jeremijui (1070) ir šv. Matui (1088) buvo sukurtas ir išliko vienas visiems trims skirtas troparionas, o šv. Charitinai Lietuvaitei skirtas atskiras troparionas, kurį lietuviškai pateikiame šioje chrestomatijoje.

Krikščionių ortodoksų akimis žiūrint visa tai – didelė garbė Lietuvos žemei.

O šiuolaikinės reklaminės statistikos požiūriu turėtume, matyt, pripažinti, kad šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus yra daugiausia per visą Lietuvos istoriją visame krikščionių pasaulyje ilgus šimtmečius minėti ir tebeminimi du lietuviai – moteris ir vyras. Juk jiedu kasmet nuo XIII a. pabaigos vardais paminimi graikų ortodoksų ir pravoslavų krikščionių bažnytinėse apeigose, kiekvienas savo atminimo dieną.

Kodėl mes tuo nesididžiuojame?

Dėl dviejų priežasčių: 1) arba nieko apie juodu, ypač apie šv. Charitiną Lietuvaitę, nežinojome ir nežinome; 2) arba tebesame etninių bei religinių fobijų galioje ir nepajėgiame su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, net jeigu jie lietuvių motinų pagimdyti ir išauklėti taip, kad išgarsino ir tebegarsina Lietuvą visame pasaulyje.

Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012.

2013.06.05

[1] Ven. Charitina was from a princely Lithuanian family and moved during the time of troubles in Lithuania to Novgorod. Here she arrived at the Monastery of Sts. Peter and Paul, and that on Mount Sinichjei and for her virtuous life she was elected abbess of the monastery. She died in the 13th century. Her relics are in a hidden place in the Sts. Peter and Paul Cemetery Church, which before was a women’s monaster (http://www.holytrinityorthodox.com).

[2] Tai yra – riasofore (gr. riasoforos – drapanas nešiojantysis; ruošiantvienuolystėn kurį laikąbūdavo nešiojama riasa – juodos spalvos laisvas, plačiomis rankovėmis drabužis iki kulnų).

[3] Saint Charitine vécut en ascète dans un monastère pour femme à Novgorod, bâti en l’honneur des saints Apôtres Pierre et Paul, sur la colline Sinich. Ayant décidé de dédier sa vie au Seigneur, elle devint moniale. Par sa vie vertueuse, elle fut élue abbesse du monastère. Jusqu’à sa mort, elle était une soeur pour chacune, par son humilité, sa pureté, et sa stricte tempérance. Elle s’endormit dans le Seigneur en 1281 et fut enterrée dans l’église du monastère de Pierre et Paul: http://www.forum-orthodoxe.com.

[4] Žr.: http://thenunsgarden.org/aboutus.aspx.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*