Šv. Rapolo Kalinausko beatifikacija ir kanonizacija

Sv Rapolas Kalinauskas

Popiežius Jonas Paulius II tėvą Rapolą beatifikavo Krokuvoje 1983 m. birželio 22 d., o kanonizavo Romoje 1991 m. lapkričio 17 d.

Palaimintuosius ir šventuosius Jonas Paulius laikė visiems žmonėms prieinamais ir sektinais tikrojo gyvenimo Kristuje pavyzdžiais. Jam asmeniškai nekilo abejonių, kad šventumas reiškia būti panašiu į Kristų ir kad kiekvienas iš mūsų gali būti šventas. Jis nuolat primindavo, kad visi krikštytieji yra pašaukti būti šventais.

Kartą jis tai priminė lankydamasis savo buvusioje vyskupijoje Krokuvoje kai 1983 m. birželio 22 d. paskelbė du naujus palaimintuosius, kurių vieno – basųjų karmelitų vienuolio iš Vilniaus ir 1863 metų sukilimo dalyvio t. Rapolo Kalinausko – gyvenimo didvyriškumas ir šventumas ypač žavėjo Karolį Wojtylą, darė jam didelę įtaką nuo pat jaunystės. Rapolą Kalinauską Jonas Paulius II paskelbė šventuoju 1991 m. Romoje.

Per Sibiro kančias 1863 m. sukilėlis Rapolas Kalinauskas atrado kelią į Dievą karmelitų dvasingume. Apvaizda lėmė, kad vėlyvesnę gyvenimo dalį jis praleido Vadovicuose, Karolio Wojtylos gimtinėje, kur įkūrė karmelitų vienuolyną ir mirė 1907 m. Po maždaug dviejų dešimtmečių būtent šiame Kalinausko šventumo garsą liudijančiame vienuolyne dešimtmetis Karolis priėmė Pirmąją Komuniją, o taip pat iš karmelitų dvasingumo kilusį šakplierių, ant kaklo dėvimą Karmelio Marijos „saugantį apsiaustą“ – kurį nešiojo visą gyventimą ir su juo buvo palaidotas.

Esama įdomaus kontrasto tarp pamokslų, kuriuos Jonas Paulius II pasakė Kalinausko beatifikacijos iškilmės metu 1983 m. ir kanonizacijoje po aštuonerių metų. Tai liudija Europoje pasikeitusią geopolitinę situaciją. Beatifikacija įvyko dar prieš Rytų Europos išsivadavimą, kanonizacija – jau iširus Sovietų Sąjungai.

Beatifikacijoje Jonas Paulius II priminė, kad „Bažnyčia, kaip skelbia Vatikano II Susirinkimas, turi pastoviai visiems priminti šventumo pašaukimą ir vesti į šventumą visus savo sūnus ir dukteris. Kai šis šventumas patvirtinamas iškilminga beatifikacija, o ypač per kanonizacija, Bažnyčia ypatingai džiūgauja. Šis džiaugsmas tam tikra prasme yra pats didžiausias kokį Ji gali išgyventi savo žemiškojoje piligrimystėje.“

(…)

„Venimus. Vidimus. Deus vicit” – (Atvykome. Pamatėme. Dievas nugalėjo)!“. Šiuos karaliaus Jono III Sobieskio žodžius Jonas Paulius II pakartojo norėdamas priminti, jog „tai palaimintieji ir šventieji, kurie parodo tą pergalės kelią, kurį Dievas nutiesia žmonijos istorijoje. Būtent Kristuje Jėzuje žmogus yra pašauktas į pergalę: į tą pergalę, kurią pelnė tokie šventieji, kaip Rapolas Kalinauskas. Tačiau tai pergalė, į kurią yra pašauktas kiekvienas žmogus.“

Kanonizacijos iškilmės metu popiežius Jonas Paulius II sveikino ir ragino džiūgauti dėl Rapolo Kalinausko šventumo ypač Lietuvą, Lenkiją ir Basųjų Karmelitų ordiną. Kanonizacijos iškilmė 1991 m. lapkričio 17 d. Romoje buvo viena iš pirmųjų, į kurią galėjo jau visai laisvai atkeliauti daugelio Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčių atstovai, įskaitant lietuvius, baltarusius, ukrainiečius ir rusus. Lietuvos Bažnyčiai apeigose atstovavo tuometinis Vilniaus vyskupijos administratorius vysk. Juozas Tunaitis. Tą kartą, bene pirmąjį kartą popiežaus apeigų istorijoje buvo ir Lietuvos valstybės vadovas. Kanonizacijos Mišių homilijoje Jonas Paulius II atskirai pasveikino Lietuvos valdžios delegaciją, kuriai vadovavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Popiežius kreipėsi ir į „brangius brolius, atvykusius iš jau laisvos Lietuvos, vyskupus, kunigus ir pasauliečius“ ir ypač nuoširdžiai juos palaimino.

Kalinauskas, anot Jono Pauliaus II, buvo Jėzaus Kristaus pagautas, visai taip pat, kaip tai aprašė laiške Filipiečiams apaštalas šv. Paulius. Šventasis Rapolas Kalinauskas, buvęs sukilėlis, po visų sunkių praeities patirčių ir kančių atrado tikrąją prasmę Kristaus žodžių, ištartų paskutinės vakarienės vakarą: „Kaip Tėvas mane mylėjo, taip ir aš jus mylėjau… Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.

Jonas Paulius II homilijoje sakė, jog šventasis Rapolas Kalinauskas aukojosi už tautiečius, siekdamas savo žemiškosios tėvynės gerovės; jis aukojosi iš meilės Amžinajai Tėvynei ir, kaip karmelitas, norėdamas dar giliau mylėti Kristaus pavyzdžiu; jis aukojosi per kunigystę visus kviedamas siekti šventumo, o visuotinę Bažnyčią – darbuotis vardan vienybės, visiškai pasitikėdamas Mergelės Marijos užtarimu.

Iliustracijoje: Šv. Rapolo Kalinausko ikona. Tapė D. Sabaliauskienė.

Informacijos šaltinis: http://www.radiovaticana.org/lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*