Rasa Baškienė „Sibiro maldaknygės autorė“

Marija, gelbėk krauju ir ašaromis,

pasiaukojimu, pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę.

Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią,

išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią,

kurią mūsų bočiai per amžius augino.

Marija, apšviesk klystančius, gelbėk

mirusius karžygius,

leiski prisikelti mūsų šventai Lietuvai,

kad kaip šviesi žvaigždė kitų tautų

tarpe šviestų,

spindėtų ir garbintų

Tavo Sūnaus ir

Tavo gailestingumą ir

meilę.

Amen.

 

Iš Sibiro glūdumų sklinda ši malda, kupina žmogiškos kančios ir ilgesio. Tai XX amžiaus kankinių malda, į kurią sudėti visi jų troškimai ir viltys, prašant šviesios ateities savajai Tėvynei. Ši malda kartu su kitomis, surašytomis maldaknygėje „Marija, gelbėk mus“, iš gulagų pasaulio prasiskverbia pro visas uždangas ir pasiekia tūkstančius jautrių širdžių.

1953 m. vasario 16 d. tremties sąlygomis „išleidžiama“ rankų darbo maldaknygė, sukurta keturių lietuvių moterų, kalėjusių Sibiro gulage. Maldaknygės autorė – Adelė Dirsytė, o kitos trys moterys – Leonora Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė – ją įriša ir apipavidalina. Beje, prireikia tik kelių metų, kad ši maldaknygė pasiektų laisvąjį pasaulį.

Pirmąjį kartą maldaknygė išleidžiama 1959 metais Amerikoje kun. K.Trimako ir Putnamo vienuolyno seserų pastangomis, tačiau tai tik pradžia. Knygelė verčiama į anglų kalbą (vertėjas kun. Kęstutis Trimakas), o vėliau daugiatūkstantiniais tiražais verčiama ir į kitas kalbas (vien olandų kalba išleista apie pusė milijono šios maldaknygės egzempliorių).

Kas tai? Kodėl šios maldos, kurtos gulint ant narų po sunkios darbo dienos ir kalbant rožinį, nulipdytą iš duonos trupinėlių, taip paliečia žmones? Kodėl įvairiausių tautų krikščionys nori melstis iš Sibiro maldaknygės? Atsakyti į tai turbūt galėtų mūsų žmogiškos širdys, atsiliepiančios į tikrą kito kančią ir tikrą skausmą, į sukrečiantį žmogiškumo ir vilties išsaugojimą, rūpinantis kitais netgi ten, kur nužmogėjimas yra primetamas tarsi natūrali būsena. Reikia būti ne šio pasaulio žmogumi, kad dėkotum „už skausmą ir neapykantą“, o tiems, kurie „persekioja ir kankina“, maldautum Dievo duoti „pažinti savo dieviškos meilės saldumą“!.. Tremtinės meldė „apsaugoti Tautos Rūmą nuo visokio blogio“, o saviems „vargo vaikams“ leisti bent sapne „pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais“… Kokia neišmatuojama dvasios stiprybe turėtų būti apdovanotas žmogus, taip besikreipiantis į Aukščiausiąjį! Tokiems Kristus sakė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos…“ (Mt 10, 28)

Adelės Dirsytės gyvenimas iki suėmimo

Sibiro maldaknygės autorė Adelė Dirsytė gimė 1909 m. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, daugiavaikėje Promislavos vienkiemio ūkininkų šeimoje. 1928 m. baigė Kėdainių gimnaziją, vėliau studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. Dar būdama studentė aktyviai dalyvavo studentų ateitininkų veikloje, skaitė paskaitas katalikiškųjų organizacijų renginiuose, vadovavo draugijai „Caritas“, kūrė eilėraščius. Dėl nelengvos materialinės padėties teko nutraukti mokslus ir eiti dirbti, tad Vytauto Didžiojo universitetą Adelei Dirsytei pavyko baigti tik 1940 metais. Dirbdama Adelė aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, rašė straipsnius katalikų leidiniams, buvo viena iš Lietuvių katalikių moterų draugijos vadovių, dažnai keliaudavusių po Lietuvą skaityti paskaitų. 1940 m. Adelė Dirsytė mokytojavo mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o vokiečių okupacijos metais (1942–1944 m.) amatų mokykloje dėstė vokiečių kalbą, buvo 20 mergaičių klasės auklėtoja. Kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu Adelė organizavo šalpą ir jos dalijimą vargstantiems.

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, nuo 1944 metų rudens A. Dirsytė pradėjo dirbti Vilniaus S. Nėries mergaičių vidurinėje mokykloje. Čia ji visiems, esantiems šalia, dalijo mokslo žinias ir savo širdies turtus. Kartu su mergaitėmis eidavo į Šv. Mikalojaus, Šv. Kotrynos ir Šv. Teresės bažnyčias. Jai rūpėjo mergaičių dora ir išsilavinimas, ji auklėjo jas kaip tikras tėvynės patriotes, skatindavo eiti į bažnyčią apsivilkus tautiniais drabužiais. Tais kupinais nepriteklių ir vargo metais, persmelktais butaforinės pompastikos ir buldozerinio ateizmo, retas drįsdavo dalytis dvasine stiprybe su kitais. Tai buvo ir pavojinga…

Vilniuje, Trakų gatvės 11-ame name, kur A.Dirsytė gyveno pas Stefaniją Ladigienę, generolo K. Ladigos žmoną, rinkdavosi bendraminčiai: mokytojas Česlovas Mačys, Adelės sesers Kotrynos sūnus Stasys Ivanauskas ir kiti. Ten gyveno ir Irena Veisaitė, S. Ladigienės išgelbėta nuo holokausto vokiečių okupacijos metais. Būrelis leido ranka rašytą laikraštėlį „Raudonasis užpečkis“, jo išėjo keli numeriai. Tačiau okupantų saugumas pasiekė „Užpečkio“ bendraminčius. 1946 m. kovo 6 d. suimami Adelė Dirsytė, Stefanija Ladigienė ir dar keli jų bičiuliai. Ir nuo tada prasideda visai kitas mokytojos Adelės Dirsytės gyvenimas.

Lageriai

1946 m. kovo 6-osios naktį suimta Adelė aštuonis mėnesius buvo žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. Yra išlikę tardymo protokolai, kuriuose Adelė prisipažįsta dalyvavusi „antisovietinėje ateitininkų organizacijoje“, veikusi prieš Sovietų Sąjungą dar nepriklausomos Lietuvos laikais (kaltinta tėvynės išdavimu tada, kai sovietine tėvyne Lietuvoje net nekvepėjo!). Kartu su Adele buvo suimti ir tardomi dar 9 asmenys, tarp jų ir S. Ladigienė. Tuomečiam saugumui rūpėjo „likviduoti nusikaltėlių gaują“, dėl to stengtasi kelias bylas sujungti į vieną ir pateikti kuo sunkesnį kaltinimą. 1946 m. lapkričio 2 d. Adelė Dirsytė nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems metams tremties be teisės grįžti į Tėvynę…

Austrų rašytojas Stefanas Cveigas, vienas geriausių žmogiškos sielos žinovų, yra rašęs, kad „istorijai, sukrečiamai dramai sukurstyti visai nereikia, kad pagrindinio veikėjo charakteris būtų herojiškas. Tragiška įtampa randasi dėl to, kad žmogaus ir jo lemties santykis yra neproporcingas“. Kaip būtų susiklostęs mokytojos Adelės Dirsytės gyvenimas, jei didžioji jos gyvenimo katastrofa būtų ją aplenkusi? Ar ji būtų turėjusi galimybę pasiekti tokias dvasios aukštumas, kuriomis stebisi viso pasaulio tikintieji? Viename iš ankstyvųjų savo eilėraščių Adelė klausia Dievo, „…kur, o kur mano kelias?“. Ir pati atsako : „pas Viešpatį…“ Ar galėjo ji žinoti tuomet, kai ramiai ir kukliai gyveno, dirbdama galbūt nepastebimus, bet reikalingus darbus, kad šis erškėčiuotas kelias prasidės 1946 metais ir jau po devynerių metų nuves ją ten, kur ji ir troško? Ar ji galėjo nujausti, kad jai teks būti atrama, guodėja, mokytoja ir net savotiška dvasios vadove daugybei su ja kartu kalinčių moterų ir mergaičių? Teks būti „pasaulio šviesa ir žemės druska“ lageriuose kenčiantiems žmonėms…

* * *

1947 m. Adelė Dirsytė išgabenana į Čumą (Komijos Aut. Respublika) tiesti geležinkelio, kur lagerio administracijos verčiama dirbti sunkiausius darbus. Čia su ja kali daug jaunų mergaičių, kurioms vyresnio amžiaus Adelė tampa mokytoja ir auklėtoja. Ji moko mergaites nepasiduoti nevilčiai, melstis, jos slapta švenčia religines ir tautines šventes, svajoja apie tėviškę ir laisvę.

1949 m. Adelė Dirsytė išvežama 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. Ir čia kalintiems žmonėms ji tampa traukos centru, padedančiu išlikti ir neprarasti žmogiškojo orumo ir savasties… Adelė pastebima, stengiamasi jai apsunkinti gyvenimą, vis perkeliant į kitą lagerį ir verčiant dirbti sunkiausius darbus. 1950 m. ji išvežama į Magadaną. Sunkaus darbo statybose sąlygos vergiškos, Adelę ir jos drauges kamuoja nuolatinis alkis ir šaltis, prižiūrėtojų priekabės. Adelė ir čia randa savyje stiprybės palaikyti kitus, padėti netgi gyvuliškose sąlygose išlikti žmonėmis. Stebuklingu ir be galo rizikingu būdu ji gauna šv. Komuniją, kuria dalijasi su likimo draugėmis, jos kartu meldžiasi, diskutuoja įvairiausiomis temomis, Adelė moko savo drauges sugebėjimo atleisti persekiotojams ir meilės džiaugsmo „duodant, o ne imant“…

Ją kartais užplūsta sunkios mintys ir nuojautos, kai „ jausmai apmiršta ir aplink darosi taip blausu, jog viskas atrodo neteisinga“. Tokiomis akimirkomis ji kreipiasi į Mariją, prašydama jėgų ir stiprybės. Sunkiausiose ir nykiausiose sąlygose Adelė sugeba pamatyti Dievo sukurto pasaulio grožį ir netgi gėrį. Savo laiškuose artimiesiems (M. Bloznelio pastangomis jie išleisti atskiru rinkiniu „Jūs manieji“) ji rašo: „Padovanočiau tau visą gražiausią: Šiaurės saulėtekį ir saulėlydžių spalvingumą, rūkų žaismus, Uralų spindėjimą, Šiaurės pašvaisčių mirgėjimus, Sibiro taigų medžių aukštumą. Ėglių žalumą, kedrų sėklelių gardumą, žieduotas pievas… Padovanočiau Tau dabartinius kalnus, kalnelius, baltu žiedu žydinčius, Ochotsko jūros žalsvas bangas. O, kad tu pajustum miego saldumą po sunkaus darbo, duonos skanumą, žinių iš Tėvynės brangumą, maldos jėgą, kuri stebuklus daro… O didingos neužmirštamos valandos…“

* * *

Adelė mirė neaiškiomis aplinkybėmis Chabarovsko ligoninėje 1955 metų rugsėjo 26 d., jau baigiantis bausmės laikui. Nėra žinoma, kur ji palaidota. Mažai žinoma ir apie tai, ką jai teko patirti paskutiniais gyvenimo metais. Politinės kalinės Eleonoros Vizbaraitės-Šumskienės liudijimu („XXI amžiuje“ apie tai rašo Kazys Blaževičius, straipsnyje „Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą“), 1953 m. A. Dirsytė daugiau kaip savaitę buvo laikoma uždaryta karceryje. Iš ten kažkur išvežta ir į lagerį grąžinta tik kitų metų pavasarį. Jos, išsekintos fiziškai ir dvasiškai, jau nebuvo įmanoma atpažinti: trumpais plaukais, purvina, mėlynais paakiais, sudžiūvusi. Paklausta, kur buvusi, ji pradėdavo kliedėti, blaškytis, verkti… Minėdavo, kad buvo baisiai mušama ir kankinama. Tų pačių metų pabaigoje A. Dirsytė buvo perkelta į lagerio ligoninės psichinių ligonių skyrių. Ir čia, visiškai nusilpusi, ji neatsisakė savo moralinių principų: sakydavo, kad jai nepriklauso duodamas maistas, nes ji nedirba…

Kviečio grūdas

2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, prasidėjo Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Po pamaldų Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje vyko arkivyskupo S. Tamkevičiaus SJ vadovaujamas bažnytinio tribunolo pirmasis posėdis. Arkivyskupas pranešė, kad Šventųjų skelbimo kongregacija leido pradėti A. Dirsytės paskelbimo palaimintąja kankinystės bylą.

Praėjo jau beveik 11 metų, bet Adelės Dirsytės beatifikacijos byla juda labai vangiai. Sunkiai juda ir jos palaikų ieškojimo ir grąžinimo darbai. Gal reikėtų guostis bent tuo, kad stebuklingu būdu Adelė Dirsytė tebegyvena tarp mūsų ir toliau. Kažkas taikliai yra pasakęs, kad dažnas, išgirdęs apie Adelę, „suserga“ ja. Tiesiog nebegali likti abejingas tokiam nepaprastam gyvenimui, žibėjusiam it žvaigždė tamsiame Sibire ir tebešviečiančiame iki šiol. Mums dažnai būna nesuvokiami Dievo keliai ir jo sukurto pasaulio dėsniai, tad sunkiai suprantame, kodėl Adelės gyvenimas turėjo pasibaigti taip tragiškai. Nesuprantame šito, kai mąstome žmogaus mintimis. Gi Jėzus Kristus sakė „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Vaisių, kurie įprasmina mūsų gyvenimą.

„Apžvalga“, 2011 m. gegužės 5 d. Nr. 21 (502).


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*