Nerijus Pipiras „Mečislovas Reinis – nepailstantis doros ir tikėjimo puoselėtojas“

I. Arkivyskupo Mečislovo Reinio publicistika tikėjimo ir moralės klausimais.

1. Straipsniai „Ateities“ žurnalo puslapiuose.

Itin svarbi M. Reinio veiklos kryptis – doros principų diegimas jaunimui. Vyskupas buvo šventai įsitikinęs, kad tik tvirtus dorinius principus turintis jaunimas pajėgs atiduoti visas jėgas tėvynės suklestėjimui per mokslą, meną bei kultūrą.

Jis doros problemų sprendimą stengėsi įgyvendinti ir praktiškai – dirbdamas su ateitininkais, skaitydamas paskaitas, dalyvaudamas renginiuose, rašydamas spaudoje. „Ateities“ žurnale išspausdinti straipsniai liudija išskirtinį ganytojo rūpestį, dėmesį ir pagarbą jaunuomenei. Juose arkivyskupas iškelia auklėjimo svarbą. Jaunimą auklėti, anot Grigaliaus Nazianziečio, yra menų menas. Vyskupas ne kartą yra pabrėžęs, kad šeima nurodo gyvenimo kryptį, šeimos mokykla yra pirmoji ir pagrindinė; tik nuo jos priklauso vaiko būsimasis dorinis ir religinis gyvenimas, nes joje pradedama sėti sėklą į niekieno dar nesėtą dirvą. Tik klausimas, kas bus sėjama – geri grūdai, ar kukaliai? Tėvų atsakomybė, auklėjant vaikus, – milžiniška.

Tarsi patvirtindama šiuos arkivyskupo teiginius, vėliau II Vatikano Susirinkimo konstitucija „Gaudium et spes“ kalbės: „Tėvams vadovaujant pavyzdžiu ir bendra šeimos malda, vaikai bei visi kiti šeimos nariai lengviau ras kelią į žmoniškumą, išganymą ir šventumą. O sutuoktiniai, papuošti tėvystės ir motinystės pareigų bei kilnumo, savo vaikus uoliai auklės ypač religiškai, nes tai pirmiausiai tėvų uždavinys“.

Atliepdamas į tai, popiežius Jonas Paulius II laiške „Familiaris consortio“ kalba, jog šiandieninėje visuomenėje, sukrėstoje ir suskaldytoje įtampos bei konfliktų, vaikai turi ne tik suprasti tikrąjį teisingumą, kuris vienintelis sugeba gerbti kiekvieno žmogaus asmens orumą, bet taip pat ir tuo labiau pajusti tikrąją meilę, kaip nuoširdų rūpinimąsi kitais ir nesuinteresuotą tarnavimą kitiems, ypač neturtingiausiems ir vargingiausiems. Šeima yra pirmoji ir pagrindinė visuomeniškumo mokykla: joje, kaip meilės bendruomenėje, pasiaukojimas yra įstatymas, nurodantis kryptį ir sąlygojantis pažangą. Bendrumas, kaip kasdienis išgyvenimas kartu džiugių ir sunkių akimirkų, – tai konkrečiausia ir veiksmingiausia pedagogika, kad vaikai galėtų aktyviai, vaisingai ir atsakingai  įsijungti į visuomeninį gyvenimą  . Krikščioniška šeima, kaip „namų Bažnyčia“, aktyviai dalyvauja bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje: per Santuokos sakramentą, iš kurio išauga ir  ima sau maistą, yra nuolatos gaivinama Jėzaus Kristaus ir per Jį kviečiama bei įpareigojama per sakramentus, maldą ir gyvenimo auką užmegzti dialogą su Dievu.

Vaikų auklėjimas, ateities visuomenės kūrimas – tai kunigiškasis uždavinys, kurį šeima gali ir privalo įvykdyti kasdieniu gyvenimu vidinėje vienybėje su visa Bažnyčia: šitaip krikščioniška šeima yra kviečiama pati šventėti ir daryti šventesnę bažnytinę  bei  pasaulietinę bendruomenę.

Vyskupas M. Reinys taip pat daug dėmesio skyrė tikėjimo tiesų gilinimui, jomis grįstam kasdieniam gyvenimui. Todėl vyskupui ypač skaudėjo širdį, matant tikėjimo paviršutiniškumą. 1937 m. paskaitoje, skaitytoje Reorganizacinėje ateitininkų konferencijoje Palangoje, M. Reinys su skausmu kalba apie laisvamanius, religinį indiferentizmą, nereikalaujantį jokio pasiaukojimo, pasiryžimo. Kaip atsvarą jiems laiko katalikiškąjį jaunimą, kuris turi būti dvasiškai stiprus, tvirtos pasaulėžiūros, kad susidariusiomis aplinkybėmis neprarastų pusiausvyros, o taptų pavyzdžiu kitiems.

Savo straipsniuose vyskupas išryškino krikščioniškosios pasaulėžiūros ir civilizacijos ryšį. Štai 1928 m. išspausdintame straipsnyje „Krikščionybė ir tautybė“  pažymima, jog  Kristaus mokslas  paliečia visas gyvenimo apraiškas, nes religija yra paremta dora, liečiančia visas gyvenimo sritis.

„Ateities“ žurnale vyskupas M. Reinys gvildeno itin aktualias visuomenei temas: skleidė krikščioniškąsias vertybes, ragino gilinti tikėjimą, puoselėti ir perduoti tikėjimo paveldą ateities kartoms, nes dora turi didelę įtaką ateičiai.                           

2. Veikla Katalikų akcijoje.

Kiekvienoje sieloje, šeimyninėje ir civilinėje aplinkoje reikia atnaujinti meilę, pagarbą, Kristaus viešpatavimą. Į šį kilnų darbą turi įsijungti visi. Tai darbas, reikalaujantis daug jėgų ir atsakomybės, nes siejasi su Kristaus karalystės kūrimu ir ta krikščioniška ramybe, kuri galima tik šioje karalystėje.

Bažnyčia visada brangina vyrų ir moterų pastangas skleisti Dievo meilę savo aplinkoje. Šventasis Tėvas Pijus XI, kreipdamasis į tikinčiuosius, ragino matyti tai, ką atneša besikeičiantys laikai ir visiems, kaip vienai šeimai, uoliai darbuotis Kristaus Karalystės statyboje. „Visados labai branginame ir branginsime ar tai su darbais susietą didžiadvasiškumą, ar  pastangas  surasti ką nors nauja, kad būtų patenkinti visi būtinumai, kuriuos atneša pasikeitę laikai. Juo arčiau bus sujungti su Mumis, o Mus su jais labiau jungs tėviškas gerumas, juo noriau ir arčiau jie jungsis su savo Ganytojais, savo vadais ir mokytojais – kaip su pačiu Kristumi ir gyvenimo šventumu, ir pilnu klusnumu“, – taip apie pasauliečių vaidmenį kuriant Kristaus Karalystę pasaulyje kalba popiežius Pijus XI.

Dar 1929 m. popiežius Pijus XI enciklikoje „Divini illus magistri“ rašo, kad ugdymas yra bendruomenės reikalas, taigi, ir Bažnyčios bei krikščioniškų organizacijų. Šalia Bažnyčios svarbiausią ugdymo darbą atlieka šeima ir valstybė – jos turi rūpintis individualaus visuomenės nario, sugebančio nustatyti savo santykius ir juos išlaikyti tinkamus su kitais žmonėmis bei bendruomenėmis, auklėjimu.

Kitoje savo enciklikoje „Divini Redemptoris“ Pijus XI kalba apie pasauliečių apaštalavimo svarbą. „Po kunigų Mes kreipiame savo tėviškąjį balsą į mylimus Mūsų sūnus pasauliečius, dalyvaujančius Mums taip brangioje Katalikų akcijoje. Kadangi Katalikų akcija siekia to, kad Kristus viešpatautų atskirų žmonių širdyse, šeimose ir valstybėse, tai reikia pasakyti, kad  ji atlieka socialinį apaštalavimą. Taip tinkamai paruošti Katalikų akcijos kovotojai bus pirmieji apaštalai savo draugų tarpe. Jie teiks kunigams reikalingos pagalbos, uoliai stengdamiesi arba tiesos šviesą plačiau skleisti, arba tokius didelius kūno ir sielos vargus mažinti“ – rašo popiežius Pijus XI.

Vyskupas Mečislovas Reinys ir kiti suprato, kad organizuoti žmonės gali lengviau pasiekti ekonominę ar kokią kitą socialinę pažangą, kad organizuotas tos pačios profesijos ar panašių interesų žmonių veikimas, turintis socialinių tikslų, tarnauja demokratijai. Pats vyskupas M. Reinys sakė, kad „Katalikų akcijos tikslas – moderniškai aktualus dalykas, kuris gali pagydyti dabartinio žmonių gyvenimo žaizdas, pašalinti negerumus, gali gyvenimą kilniąja prasme sukultūrinti: sukrikščioninti. To darbo patys dvasiškiai negalės atlikti. Šventasis Tėvas į tą kilnų darbą pakvietė ir pasauliečius, visokio amžiaus, luomo, mokslo ir turto. Katalikų akcija yra pasauliečių žmonių bendradarbiavimas su bažnytine hierarchija apaštalavimo darbe, kad asmenys, šeimos, tautos, valstybės gyventų Kristaus mokslu. Neleisti nukrikščionėti tiems, kurie tiki ir tuo tikėjimu gyvena, sugrąžinti Kristui tuos, kurie nuo Jo pasitraukė, priartinti prie Kristaus tuos, kurie Jo nepažįsta – bus Katalikų akcijos darbas, kai jisai suorganizuotas katalikiškų organizacijų pavidalu“.

Šventajame Rašte žmogus yra vadinamas Dievo bendradarbiu. „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pr 1,28).

Žmogus dalyvauja pasaulio kūrimo darbe. Todėl jį galima vadinti Dievo talkininku. Savo išmintimi žmogus pakeitė žemės paviršių, išradimais nugalėjo jos atstumus. Visa tai iškalbingai byloja apie jo kilnumą ir išmintį. Dievas ne tik davė žmogui gabumus, bet  gausiai apdovanojo ir savo malonėmis. Jų Dievas niekada negaili, tik reikia, kad žmogus nebūtų nerangus, kad naudotųsi Dievo teikiama pagalba. Tad Dievo bendradarbiui nevalia žiūrėti į gyvenimą pro siauručius akinius: jis privalo orientuotis pačiuose painiausiuose gyvenimo takuose ir gyvenimą tvarkančiuose principuose. Žmogus raginamas į gyvenimą žiūrėti atmerktomis akimis, žinoti įvairių kitų visuomenės sluoksnių gyvenimo subtilumus, idant visumos vaizdo nekurtų pagal savo praeities pergyvenimus. Taip laikraštyje „Darbininkas“ vyskupas Mečislovas Reinys nusako Katalikų akcijos svarbą ir misiją pasaulyje.

 Dabar trumpai apžvelgsime pagrindinius katalikiškų organizacijų tikslus ir jų vaidmenį visuomenėje. 1918 – 1940 metais Lietuvoje kūrėsi daug katalikiškų organizacijų. Jų visų veiklai koordinuoti buvo įkurtas Katalikų veikimo centras. Čia vyskupas Mečislovas Reinys buvo vienas iš Katalikų spaudos biuro statuto sudarytojų (1924 m.).

Pagrindiniai katalikiškų organizacijų tikslai:

             Klausyti popiežiaus – Bažnyčios balso;

             Esminis dalykas – siekti antgamtinio gyvenimo tikrovės;

             Dievo garbės, sielų išganymo ir Bažnyčios misijos skleidimas;

             Ugdyti dorybes ir kilnumą.

Katalikiškos organizacijos kūrėsi visoje Lietuvoje. Vien Vilkaviškio vyskupijoje raginta kiekvienoje parapijoje kurti Katalikų veikimo centro skyrius, kurie koordinuotų parapijoje esančių organizacijų veiklą. Bažnytinės organizacijos turėjo kreipti dėmesį ne tik į asmeninį savo narių šventėjimą, bet ir į organizacijos naudą visuomenei. Klebonai buvo įpareigoti supažindinti parapijiečius su Katalikų veikimo centro uždaviniais, kviesti, kad kiekvienas sąmoningas katalikas ar katalikė priklausytų bent vienai bažnytinei ir kultūrinei organizacijai, taip pat kviesti Katalikų veikimo centro tarybos posėdžius, kuriuose turėjo būti apžvelgta bendra parapijos būklė, atskirų draugijų veikimas, numatytas veiksmų planas keliems mėnesiams į priekį, pasidalinta darbais, tinkamai išnaudota spauda, rengiamos religinės – tautinės šventės. Ypatingas dėmesys kreiptinas į Tėvo dienos šventimą. Moterims parapijose turėtų būti organizuojamos religinės, psichologinės paskaitos, kuriose būtų iškeltas moters, kaip motinos, vaidmuo ir šventumas, kalbama apie pareigas. Motinos diena turėtų atspindėti labai šventą moters – motinos pašaukimą. Jaunimui turėjo būti organizuojamos paskaitos, rekolekcijos, šventės, procesijos, šeimos kursai. Per visa tai stengtasi ugdyti  pagarbą šeimai ir žmogiškumui.

Katalikiškų organizacijų veiklą Vilkaviškio vyskupijoje skatino ir koordinavo vyskupas – koadjutorius Mečislovas Reinys. Jam vizituojant parapiją, turėjo prisistatyti kiekviena organizacija su savo vėliava.

Vyskupas M. Reinys plėtė Katalikų akciją, globodamas organizacijas, sakydamas pamokslus, vizituodamas parapijas, aukodamas ne tik savo sveikatą, bet ir santaupas. Ganytojas nepamiršo ir savo tautiečių, esančių užsienyje. Štai 1937 m. birželio 17 – rugsėjo 1 dienomis, Kunigų veikimo centro kvietimu, vyskupas Mečislovas Reinys, kaip žymus Katalikų akcijos veikėjas, viešėjo Amerikoje. Čia aplankė 52 parapijas, pasakė 67 pamokslus, dalyvavo 5 seimuose, pasakė 46 kalbas. Vyskupo atvykimu į Čikagą buvo  pradėtas iškilmingas Lietuvos krikšto 550 metų jubiliejaus minėjimas. Vyskupas aukojo iškilmingas Šv. Mišias, sakė pamokslus, kalbėjo renginiuose. Ne kartą pasisakė prieš besiplečiančią bolševikinę ideologiją, kalbėjo apie svarbiausią jos akcentą – bedievybę ir jos vaisius – dorovės stoką. Vyskupas Mečislovas Reinys ne tik akcentavo idėjinės kovos su bolševizmu būtinybę, bet ir nurodė įvairius būdus bei priemones, kaip užkirsti kelią žmonių sąmonės nuodijimui idėjomis, kurias skleidžia komunistai. Jis  rašė ir kalbėjo apie Katalikų akciją, apie Dievo malones kiekvienam, apie Dievo duotus dvasios gabumus žmogui.

3. Arkivyskupo vaidmuo Lietuvos Katalikų Mokslo akademijos veikloje.

Vyskupo veikla ženkli ir Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijoje. Impulsą šiai organizacijai atsirasti davė dar popiežiaus Pijaus X enciklika „Pascendi“,  kurioje buvo pasmerktos modernizmo klaidos. Joje popiežius užsiminė apie instituciją, kuri turėtų suvienyti visus mokslininkus, dirbančius mokslo bei kultūros pažangai. 1922 metais tuomet dar kunigo prof. P. Būčio iniciatyva buvo įkurta Katalikų akademija, kurios pirmuoju moksliniu sekretoriumi tapo kun. M. Reinys. Ši organizacija jungė katalikus mokslininkus, kėlė tautos mokslinį bei kultūrinį lygį, steigė bibliotekas, mokslo institucijas, rengė kursus ir paskaitas, leido leidinius.

Tačiau tuo neapsiribota. Katalikiškosios inteligentijos poreikis buvo nuolat jaučiamas. Tautininkams ėmus riboti Teologijos – filosofijos fakulteto veiklą, vienu iš svarbiausių akademijos tikslų buvo Lietuvos Katalikų Universiteto įkūrimas Jo steigimui 1931 10 09 d. pritarė Lietuvos episkopatas, buvo gautas atitinkamas Apaštalų Sosto leidimas. Vyskupas Mečislovas Reinys paskirtas rektoriumi. Tačiau atidarymo išvakarėse tautininkų valdžia iškilmes uždraudė. Šios idėjos – Katalikų Universiteto – nebuvo atsisakyta iki pat 1940 metų.

Vysk. M. Reinys, būdamas Katalikų akademijos moksliniu sekretoriumi, dažnai skaitė paskaitas, kuriose analizavo dorovės klausimus, taip pat globojo ateitininkų ir pavasarininkų organizacijas.

4. Pozicija rasizmo ir komunistinės ideologijos klausimais.

Popiežius Pijus XI 1938 m. balandžio 13d. paskelbė dekretą, kuriuo pasmerkė 8 rasistines tezes ir tai padaryti pakvietė mokslo įstaigas. Vyskupas M. Reinys vienas pirmųjų atsiliepė į šį popiežiaus raginimą, parašydamas studiją „Rasizmo problema“.

Joje autorius kritikuoja rasistinę ideologiją, remdamasis krikščioniškuoju mokymu; atmeta rasizmą, kaip prieštaraujantį katalikiškajai moralei. Kritikuodamas Hitlerio knygos „Mein Kampf“  teiginius, išdėsto krikščioniškąjį mokymą apie Dievo visagalybę, kiekvieno žmogaus vertę Dievo plane, išganymo esmę.

Pirmiausia vyskupas kritikuoja teiginį, esą kraujas laikąs dieviškas vertybes ir iš čia einąs naujas etikos principų aiškinimas, kurį įdiegė nacionalizmas, nes tik tai, kas tarnauja rasės pajėgumui ir kraujo grynumui, yra leistina ir dora. Rasistai, laikydami tik rasę aukščiausia vertybe, etiką padaro priklausomą nuo rasės. Čia galima dėti lygybės ženklą tarp rasizmo ir komunizmo. Tai pagrįsdamas, vyskupas cituoja Jeroslavlio straipsnį, kuriame teigiama, jog dora išvedama iš proletariato klasių kovos. Analizuodamas rasizmo, komunizmo ir etinių normų santykį, vyskupas M. Reinys įžvelgia apriorinį metodą: be įrodymų sugalvotas tikslas, ir tik to tikslo siekimui panaudojamos visos priemonės ir vertybės. Juk tiek rasių grynumas, tiek klasių kova yra paprastos eilinio gyvenimo apraiškos, kurios pačios turi būti saistomos gyvenimo prasmės ar pasaulėžiūros principų. Norėdamas  tai pagrįsti, vyskupas išdėsto pagrindines teologines tiesas.

1. Žmogaus padėtis pasaulyje yra tokia, kad randamas tvirtas pagrindas tiek įvairiuose moksluose, tiek žmogaus prote, tokiam laipsniavimui, kuriame aukščiausias taškas – Dievas, esantis gryna dvasia. Tokį laipsniavimą, anot vyskupo, pagrindžia gamtos mokslai ir filosofija. Negyvąją gamtą valdo fizikos ir chemijos dėsniai. Augaluose yra gyvybė, gyvūnuose – dar daugiau, – yra ir jausmai. Žmoguje – net dvasia, pasireiškianti mąstymu ir norais, todėl žmogaus vieta regimajame pasaulyje yra aukščiausia. Iš čia išplaukia, kad žmogus žmogui lygus, skirtumai gali būti tik kultūriniai, visuomeniniai, bet ne bendražmogiški. Aukščiau žmogaus tėra tik Dievas, tik nuo Jo ir priklauso žmogus, todėl bet koks asmens pavergimas prieštarauja žmogiškai prigimčiai ir padėčiai Dievo sukurtame pasaulyje. Turint prieš akis tai, kad žmogaus asmuo yra kilnesnis už negyvąją gamtą, negalima žeminti asmens. Žmogus yra kūno ir dvasios vienovė.

2. Natūralu, kad žmogaus savybės nėra lygiagrečios: silpname kūne gali būti galinga dvasia. Tuo tarpu ir sveikame žmoguje gali būti daug nedorybių. Sveikas žmogus gali greitai tapti ligoniu, nemokytas – mokytu, doras – nedorėliu. Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų pagal tam tikrą tvarką, dėsnius, principus. Todėl žmogus negali išvengti santykių su Dievu, kurie pasireiškia priklausomybe nuo Jo. Iš čia kyla žmogaus pareigos Dievui: garbinti, dėkoti, prašyti, klausyti, atsiprašyti.

3. Dieviškojo apreiškimo pilnatvė – Kristus. Kristaus doktrina yra visiems prieinama ir būtina, ji yra išreiškiama Šv. Raštu ir Bažnyčios tradicija. Būtent Bažnyčiai Kristus pavedė skelbti ir saugoti dieviškojo apreiškimo žinią; jos įsteigimas ir neklaidingumas yra logiška būtinybė, pripažinus Dievo Apreiškimo faktą. Iš čia išplaukia, jog teologinis doros pagrindas papildo filosofinį. Doros pagrindų pažinimas tampa pilnesnis, greitesnis, tikresnis, geriau atitinkantis žmogaus prigimtį.

4. Žmogus yra kūno ir dvasios vienovė. Todėl jis natūraliai yra linkęs į gėrį, – tiek savęs tobulinimu, tiek bendradarbiavimu su kitais. Dievas – aukščiausias gėris, todėl gyvenimo tikslas, realizuojamas asmens plėtojimu per tobulėjimą, solidarumą su kitais asmenimis, turi būti nukreiptas į Dievą.

5. Dievas kiekvieną žmogų kviečia į amžiną laimę. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Arba, Tėve!“. Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes – Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8, 14-17). Žmogaus gyvenimo tikslas nėra vien prigimtinis, bet kartu ir antgamtiškas. Jam pasiekti reikia prigimties ir Dieviškojo Apreiškimo šviesoje rasti skirtumą tarp gėrio ir blogio, tarp dorybės ir nuodėmės, tarp teisės ir prievolės. Dievo Apreiškimo saugotoja Bažnyčia per amžius budi ir saugo tai, kas yra apreikšta žmogui;  tai taip pat apima žmogaus teises į laisvą apsisprendimą.  Pabrėždamas šio teiginio svarbą, vyskupas cituoja Viktorą Hugo, teigiantį, jog „pirmasis laisvės medis buvo kryžius, ant kurio save aukojo Jėzus Kristus žmonių giminės laisvei, brolybei, lygybei“.

Savo kritines mintis apie dieviškas vertybes išlaikantį kraują, vyskupas baigia citata iš Fr. J. L. Beckmano, Dubuque arkivyskupo, 1937 m. liepos mėnesį sakyto pamokslo skautams: „Bažnyčia nepavergia jūsų, kaip tai daro valdžia, valdoma despotizmo. Priešingai, Bažnyčia jus išlaisvina. Bažnyčia visada buvo individualinės laisvės gynėja. Ji visada gynė individualinės laisvės principą prieš blogio jėgos principą. Tik kada Bažnyčia yra pašalinta ir Jos mokslas paniekintas, tada tikroji laisvė yra atimta… Tik kada Bažnyčia yra persekiojama, tada individo teisės yra suniekintos ir ignoruojamos“. Vyskupas prieina išvadą, kad rasistiniai teiginiai apie dieviškas vertybes išlaikantį kraują, yra grynai apriorinis teiginys. Taigi, fašistinė ideologija nesiderina su krikščioniškosios artimo meilės principu.

Nagrinėdamas rasizmo santykį su religija, vyskupas teigia, kad religinės apraiškos lydi svarbesnius žmogaus gyvenimo momentus. Žmogus negalėjo atsirasti pats savaime, nes Viešpats yra žmogaus kūrėjas, ir Jo valia, apreikšta gamtos tvarkoje bei tikslingume, taip pat prigimtinėje žmogaus teisėje, yra privaloma. Už šios prievolės nevykdymą yra atsakingas tik pats žmogus. „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12,50). 

Pagal rasistinę ideologiją, nėra Dievo kūrėjo, o tik Dievo terminas rasės sielai reikšti. Kitaip sakant, Dievas lieka be prasmės, vokiškasis Dievas yra pastatytas Dievo Tėvo vietoje. Ta ‚dievybė‘  skirtinga nuo kitų tautų išpažįstamo vienasmenio Dievo. Jei būtų taip, tai  kiekviena rasė turėtų savo dievą,  iš to sektų, jog nėra jokio Dievo apskritai. Tačiau tik tikrasis Dievas yra tobuliausias.

Religija, nacių supratimu, tėra tik tarnyba savo tautai ar rasei; ji neturi ne tik jokio nustatyto termino, bet ir antgamtinio elemento. Tai religija be Dievo. Todėl vyskupas M. Reinys kritikuoja šias pažiūras. Juk tik Katalikų Bažnyčios mokslas dogmatiškai pagrįstas, todėl religijos turinys yra pozityvus, aiškus ir vertingas žmonių gyvenimui. Katalikų tikėjimas skirtas visai žmonijai. Pats Kristus, kaip pasakojama Evangelijose, yra prisiėmęs žmogišką prigimtį. Mokslas, kaip teigia vyskupas, tėra tik Dievo pagalba ten, kur žmogaus protas pats savaime nieko negali nuveikti. “Jėzus Kristus nieko neapreiškė iš tų mokslinių tiesų, kurios žmogui prieinamos pasinaudojus visu savo protu. Jis patvirtino tai, ką protas pats gali sužinoti apie Dievą ir apie sielą, ir, be to, mus apšvietė toje protui neprieinamoje srityje, kurioje yra dieviškasis apreiškimas: jis atskleidė paslaptį meilės, kurią Dievas turi žmonėms, taip didelės meilės, kad net ir pats nori būti žmonių mylimas“.

Su Dievo apreiškimu religija įgyja antgamtinį charakterį, taigi krikščionybės doktrina papildo žmogaus filosofinį žinojimą. Kristus žinojo, kad ir mokyčiausi žmonės gali svyruoti bei klysti, todėl Dievo apreiškimas buvo apsaugotas nuo žmonių klaidų. Įsteigta Bažnyčia, kad saugotų apreikštąją žinią ir skleistų ją; jai suteikta neklaidingumo dovana tikėjimo ir doros dalykuose. Tik tas, kas paneigė Kristaus mokymą, įsipainiojo į klaidas, tuo tarpu Dievo apreiškimo logika reikalauja, kad Kristaus apreikštosios tiesos būtų žinomos. Krikščionybė gamtą ir apreiškimą laiko, pasak vyskupo M. Reinio, tarsi dvejomis Dievo knygomis, todėl tikslieji mokslai ir proto jėga negali būti nepripažinti. Nėra perskyros tarp gamtos mokslų ir teologijos.

Žinojimas ir tikėjimas vienas kitą papildo. Iš tokio santykio, kurį Mečislovas Reinys vadina tolerancija, išplaukia Dievo tėviškumo esmė. Krikščioniškoji tolerancija, pasak vyskupo, pagrindžiama Dievo tėviškumu: visi žmonės yra Dievo kūriniai ir todėl kiekvienas žmogus yra apdovanotas didelėmis teisėmis bei įpareigotas didelėms prievolėms – pakviestas nusipelnyti amžintąją laimę.

Naciai, teigę, kad religija priklauso nuo rasės ir turi prie jos prisitaikyti, negali pasiremti vertybėmis, kurios imponuotų pasauliui. Rasistinė ideologija dvasines vertybes žlugdo ir stumia į medžiagiškumą – tai yra materializmas. Todėl rasizmui Katalikų Bažnyčia kompromisų nedaro.

Vokiečių okupacijos metais arkivyskupas Mečislovas Reinys parašė straipsnių ciklą, kritikuojantį bolševizmą. Galima įžvelgti pagrindinę  minties liniją, besitęsiančią per visus straipsnius, publikuotus laikraštyje „Naujoji Lietuva“: 1) Dievo teigimas; 2) žmogaus asmens orumas; 3) tiesa. Ši trilogija daugiau ar mažiau gvildenama visuose straipsniuose, parodant Dievo neigimo beprasmybę, analizuojant nužmogėjimo SSRS priežastis, akcentuojant tiesos būtinumą.

M. Reinys buvo gerai susipažinęs su bolševizmo idėjomis, jų ideologų veikalais, žinojo kitose šalyse įvairiomis kalbomis išleistą literatūrą, ir palaikančią bolševizmo idėjas, ir jas kritikuojančią. Tad remdamasis ta literatūra ir skaudžia gyvenimo patirtimi, cituodamas gražias  idėjas, sugebėjo pateikti joms priešingus, kompromituojančius faktus.

Savo straipsniuose arkivyskupas akcentuoja žmogaus kūrybingumą, dvasines galias. Šio teiginio pagrindas: „Tuomet Dievas tarė:„Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius“ (Pr 1,26). Arkivyskupas smerkia materializmą, paklusimą „vienai Stalino linijai“.

Negalima nepripažinti žmoguje slypinčių kūrybinių dvasios jėgų, kurios sudaro  garbę ir vertę. Tuo tarpu bolševikų materialinis nusiteikimas, anot arkivyskupo, „žmogaus asmenybės neugdo, savarankiškumo nebrandina, o tik reikalauja“, tarsi asmuo būtų tik paprastas sraigtelis komunizmo mašinoje. Taip žmogus tik dresuojamas, mėginant įdiegti jam vaizdus, pagal kuriuos reikia veikti. Arkivyskupas parodo, kaip komunizmo kūrėjai, pripažindami ir išpažindami tik materializmą, žiūri į kūrybines žmogaus galias. Akcentuodamas materializmą, komunizmas protestuoja prieš prigimtinį žmogaus eksploatavimą. Veikimas tampa būtinumu. Net mokyklose, pasak arkivyskupo, būsimi specialistai rengiami ne gyvenimui, o  ideologinei kovai – tai bene pagrindinė chaoso visose gyvenimo srityse priežastis. Arkivyskupas Mečislovas Reinys cituoja Dr. I. Czuma, kuris sako: „Dievo pašalinimas iš mokyklos ir teisės, valstybės, profesijos, valsčiaus, šalinimas iš šeimos, turėjo gi iš lėto privesti prie Dievo galutinio pašalinimo ir iš kiekvieno žmogaus sielos…Brutališkai paneigus aukštesnę, vienatinę ir objektyvinę moralinę tvarką, kiekviena gyvenimo sritis ėmė kurti savo dorą“. Iš paprasto žmogaus stengiamasi tik kuo daugiau išpešti, – tai lemia ne ką kita, o skurdą.

Savo straipsnyje „Kova su bolševizmu – kultūros pareiga visam pasauliui“, arkivyskupas kritikuoja vieno iš komunistinių mokslininkų pasakytą teiginį, jog „buržuazinis mokslas negali pasiekti tikrosios tiesos“. Šis teiginys, anot arkivyskupo, pagrįstas ne moksliniais tyrimais, o propaganda. Įrodydamas tai, arkivyskupas pateikia skaičius: Švietimo liaudies Komisariato metinis biudžetas 203.511.000 rublių. Iš jų 16.741.000 rublių skirta antireliginei propagandai. Straipsnio autorius cituoja šveicarų mokslininką Motta, kuris vienoje savo kalbų pabrėžė, kad tarp Tautų sąjungos narių turi būti „moralinės ir politinės giminystės bent minimumas“, kai tuo tarpu komunizmas, anot arkivyskupo M. Reinio, kiekvienoje srityje – religijos, moralės, visuomenės, politikos, ūkio – yra visiškas paneigimas visų idėjų, kuriomis remiasi mūsų esmė ir mūsų gyvenimas. ganytojas ragina kovoti, neieškant asmeninio patyrimo, bet vadovaujantis kultūros reikalavimais ir tikėjimo tradicija.

Daugelyje straipsnių (kaip antai „Žmogiškumo sargyboje“- aut. past.) M. Reinys ragina valdančiuosius kreipti daugiau dėmesio į žmoniškumą tarp tautų ir tautose. Atstatant jį karo nusiaubtame pasaulyje, anot arkivyskupo, daug įtakos turi spauda: Jos uždavinys – išsklaidyti įtarimus, pateikiant tik dokumentinę medžiagą. Dienraštis negali neklausti savęs: ar teiginys vienoje ar kitoje vietoje smukdo ar kilnina asmenį, daro jį pozityvesnį ir kūrybiškesnį, šviesesnėmis akimis žvelgiantį į ateitį, nors daug kas galbūt griūva. Juk gyvenimas visada sietinas tik su optimizmu, pozityvumu, dorovingumu. Tiesa turi prisidėti prie to, kad žmogus nebūtų valdomas, kaip bedvasis, nužmogintas skurdžius.

Analizuodamas komunistinės ideologijos realijas, savo straipsnyje „Dvasios ir jėgų frontas prieš komunizmą“, arkivyskupas prieina išvadą, kad visas blogis eina iš klaidingos ideologijos, – iš Dievo neigimo, religijos atmetimo, žmogaus asmens ir jo prigimtinių teisių neigimo. To pasėkoje – beprasmis laiko ir jėgų eikvojimas nenaudingiems dalykams. Straipsnio autorius cituoja vieną bolševikų kalinį, kuris rašė: „Tardyti imdavo apie 10 valandą, išlaikydavo iki 17-18 valandos, o vėliau – nuo 21 iki 24-01 valandos. Tas pats tardytojas tardė 72 kartus, pagaliau užrašė, kad nieko nežinau“. Tai rodo, anot arkivyskupo, kad visas komunizmas yra ardomoji jėga, visiškai ne gyvenimiškas.

Pasisakydamas tiek prieš nacizmą, tiek prieš komunizmą, arkivyskupas remiasi popiežiaus Pijaus XI mintimis, smerkiančiomis bedievystę ir ragina pirmiausia stiprinti dvasinį tautos identitetą. Tikėjimo gilumą ir praktiką ganytojas laiko atsvara ideologijoms. Apie tai arkivyskupas kalba studijoje „Rasizmo problema“ ir straipsniuose, kritikuojančiuose bolševizmą.

II. Pastoracinė veikla Vilkaviškio vyskupijoje ir Vilniaus arkivyskupijoje.

1. Parapijų, mokyklų, seminarijos vizitacijos.

Vyskupas Mečislovas Reinys pirmiausia buvo ištikimas Viešpaties jam patikėtosios kaimenės ganytojas. Kaip minėjau ankščiau, vizituodamas parapijas, vyskupas skatino Katalikiškosios akcijos veikimą. Todėl ir kunigų skirstymui M. Reinys stengėsi daryti įtaką, atsižvelgdamas į jų pastoracinį darbą. Pats labai rūpinosi pastoracija, ypač katalikiškomis organizacijomis. Net ir tingius ar senyvo amžiaus kunigus skatino veikti savo galimybių ribose. Parapijas vizituodavo vasarą. Kiekvienai jį pasitinkančiai grupei pasakydavo po atitinkamą padėkos žodį, įteikdavo dovanėlių. Vizitacijos metu susipažindavo su katalikiškų draugijų veikla vienoje ar kitoje parapijoje, priimdamas iš jų vadovybių raportą. 

Atvykęs į parapiją, dalyvaudamas kokiame nors renginyje, aukodamas Mišias, vyskupas Mečislovas Reinys sakydavo ilgus pamokslus, juose įterpdavo Šv. Rašto citatų. Pamokslo, sakyto 1935 m. Kretingoje, moto buvo: „Laikykitės tad visų įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, kad būtumėte stiprūs, įeitumėte ir paveldėtumėte kraštą, kurį kylate paveldėti“ (Įst 11,8). Gvildenta tema – Dievo įvesta tvarka negyvojoje gamtoje, organizmuose, žmoguje, tautoje,  valstybėje ir Bažnyčioje. Darydamas išvadas, vyskupas nurodė, kokiomis sąlygomis Dievo įsakymas yra teisingas ir privalomas žmogaus sąžinei. Norėdamas pailiustruoti žmogaus nutolimą nuo Dievo, pamokslininkas pateikė gyvenimišką pavyzdį – pasmerkė tokį valstybės tarnautoją, kuris nesąžiningai eina savo pareigas. „Konkrečiai suminėjau vieną  faktą, kurio pats buvau liudininku, kad valsčiaus sekretorius vasaros metu apie 11 valandą dienos, taigi, tarnybos metu, nuėjo pogulio“. Vyskupo pamokslai buvo didaktinio pobūdžio  . Juos sakydavo emocingai, karštai. Kun. J. Čepėnas savo atsiminimuose rašo, jog grįžusio namo po pamaldų  Mečislovo Reinio ir marškiniai, ir sutana būdavo tiesiog šlapi.

Teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, vyskupas tikrindavo, kaip sutvirtinamieji yra parengti ir kokia jų religinė orientacija pagal amžių. Visi susirinkdavo į vieną vietą, ir vyskupas klausydavosi, kaip vaikai atsakinėja į klausimus. Juos gi klausinėdavo vyskupą lydintis kunigas.

Tai rodo, jog vyskupas buvo pirmiausia Evangelijos skelbėju. Jam rūpėjo ganomųjų sakramentinis gyvenimas. Štai jau būdamas Vilniaus arkivyskupu, 1942 metais rašytame ganytojiškame laiške reikalavo iš kunigų kuklumo, teikiant sakramentus.

Labai svarbi Mečislovo Reinio pastoracinio darbo sritis buvo mokykla. Kiekvienais mokslo metais vyskupas lankė gimnazijas, tikrino tikybos dėstymą. Gimnazijos kapelionai turėjo paklausinėti kelis mokinius, išdėstyti temą ir palikti vyskupui 15-20 minučių, per kurias jis pasakydavo kiekvienai klasei atitinkamą kalbą, iškeldavo dėstomo dalyko svarbą. Vyskupas apsilankydavo ir abiturientų tikybos egzaminuose. Kapelionai būdavo įpareigoti M. Reiniui  pranešti tikybos pamokų tvarkaraštį ir abiturientų tikybos egzaminų laiką . Vyskupas stengdavosi apsilankyti visose gimnazijose ir progimnazijose.  Be abejonės, tai turėjo įtakos ir pašaukimams į Viešpaties vynuogyną. 1940m. Vilkaviškio vyskupijoje darbavosi 247 dvasiškiai.

Kasmet Vilkaviškio vyskupas – koadjutorius vizituodavo ir seminariją. Vizitacijos struktūra buvo panaši, kaip ir mokyklų. Domėjosi klierikais, jų gyvenimu, net pažinojo kiekvieną asmeniškai, tuo tarpu klierikus žavėjo didelis vyskupo išprusimas, jo turėta turtinga biblioteka.

Mečislovas Reinys stengėsi nešti Kristaus šviesą kiekvienam žmogui. Vyskupas gavėnią laikė vienu svarbiausių laikotarpių evangelizuoti. Kunigas Jonas Palukaitis prisimena: „Po Pelenų dienos vizituodavo didžiąsias parapijas, net kelias dienas vieną parapiją. Išpažinčių klausydavo kunigai, o jis sakydavo rekolekcijų pamokslus. Taip  vysk. M. Reinys per 3 metus aplankė beveik visą Vilkaviškio vyskupiją“. Parapijų klebonai ne be vyskupo žinios ragino, kad kiekvienas katalikas bent kas treji metai atliktų rekolekcijas, – Gavėnios metu kiekvienoje parapijoje jos turėjo būti rengiamos 3 dienas.

 Vyskupas labai rūpinosi ir nuolatiniu kunigų ugdymu. Todėl jaunu vyskupu M. Reiniu didžiavosi Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tai liudija ir 1927 m.  liepos 28 d. padėkos raštas už pravestas rekolekcijas Gižuose, pasirašytas 41 kunigo. 

Kaip minėjau, 1937 m. vyskupas M. Reinys, viešėdamas Amerikoje, pasakė 67 pamokslus, 46 kalbas, dalyvavo 5 seimuose, aukojo iškilmingas Mišias. Taip buvo pradėtas Lietuvos krikšto 550 metų jubiliejaus minėjimas.

Pastoracinio darbo Mečislovas Reinys neapleido ir sunkiausio savo gyvenimo laikotarpio metu – būdamas Vilniaus arkivyskupu. Čia jis vedė rekolekcijas  tikintiesiems Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčiose; Vilniaus arkikatedroje Mišias aukojo ir pamokslus sakė didžiųjų švenčių progomis. Tačiau katedros Šv. Kazimiero koplyčioje sakydavo ir serijinius pamokslus. Iškilmingos pamaldos katedroje buvo surengtos popiežiaus Pijaus XII ketvirtųjų išrinkimo į apaštalų sostą metinių proga, kurių metu arkivyskupas savo pamoksle nurodė didelę popiežiaus įtaką Lietuvai ir visam pasauliui, pabrėždamas taikos apaštalavimą. Klausyti arkivyskupo pamokslų žmonės į katedrą rinkdavosi gausiai. Iškilmių metu arkivyskupas pamokslus sakydavo ir kitose Vilniaus bažnyčiose, antai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukojo Šventąsias Mišias už ištremtuosius į Rusiją. „Išvežimus aš pavadinau neteisėtais lietuvių tautos atžvilgiu ir kviečiau melstis už ištremtuosius“- taip apie tai aiškinosi arkivyskupas Mečislovas Reinys tardymų metu. Ypatingą įspūdį žmonėms darė arkivyskupo Reinio pamokslai, sklindantys iš Aušros Vartų koplyčios. Juose atsispindėjo ganytojo įsitikinimai sovietų valdžios vedamos politikos atžvilgiu. Arkivyskupas ragino naikinti girtavimą: Vilniaus bažnyčiose žmonės buvo tiesiog prisaikdinti negerti. M. Reinys, sielodamasis dėl  girtavimo daromos žalos, visus tikinčiuosius ragino daryti atgailą, konkrečiai pasižadant, trokštant tvarkos atstatymo kiekvieno kataliko širdyje. Ta proga arkivyskupo iniciatyva Vilniuje buvo surengta atgailos diena.

Kasmet arkivyskupas teikdavo Sutvirtinimo sakramentą Šv. Mikalojaus bažnyčioje, o per Sekmines – Arkikatedroje. Teikti Sutvirtinimo sakramentą arkivyskupą Mečislovą Reinį kvietė tik lietuviai kunigai, – lenkai, išskyrus Lentvario kleboną, lietuvio vyskupo nekviesdavo.

Arkivyskupas kiek galėdamas buvo kartu su savo tikinčiaisiais: teikė sakramentus, lankė tuos, kam labiausiai reikėjo paguodos. Darbo Vilniuje metu apsilankė visose ligoninėse. Laikraštyje „Naujoji Lietuva“ randame tokią žinutę: „Jį visose ligoninėse sutiko ligoninių vadovybės ir personalas. Psichiatrinė ligoninė buvo išpuošta gėlėmis. Arkivyskupas apėjo visas ligonių sales ir maloniai pakalbėjo su ligoniais, teiraudamasis dėl ligų ir gyvenimo“.

2. Pastoracinis rūpestis atkurti Vilniaus kunigų seminariją.

Vokiečiams uždarius Vilniaus kunigų seminariją, tiek kunigų rengimo, tiek likusių be kunigo parapijų aprūpinimo ganytojais problema tapo itin opi. Kartu tai buvo puiki proga atkelti vartus lietuvybei Vilniaus krašte, taigi kilo idėja atgaivinti seminariją. Idėjos autorius ir buvo arkivyskupas Mečislovas Reinys. Reikėjo parengti kunigus, kurių pastangomis Vilniaus krašte būtų atkurta lietuvybė, – šio tikslo arkivyskupas siekė itin atkakliai.

M. Reinys buvo sumanęs prašyti vokiečių valdžios leidimo atkurti Vilniaus seminariją, bet tuo reikalu atvykęs į Kauną, buvo įtikintas, kad leidimo tikrai niekas neduos, o gavus neigiamą atsakymą, atidaryti seminariją būtų buvę daug pavojingiau, nei pradėti jos veiklą apie tai neinformavus civilinės vokiečių valdžios . Pats arkivyskupas tuometiniam Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Maglione 1943 m. birželio 23 d. rašė: „Civilinei valdžiai neleidžiant priimti į Seminariją lenkų tautybės klierikų, pasirūpinau juos apgyvendinti pas klebonus, kad privačiai pasirengtų ir laikytų egzaminus pas Seminarijos profesorius“. Taigi, galima teigti, kad seminarijos atkūrimo klausimu buvo tartasi su civiline vokiečių valdžia, o pastarosios neigiamas atsakymas lietė tik lenkų tautybės kandidatus. Arkivyskupas Mečislovas Reinys, leisdamas siekti šventimų,  lenkų tautybės klierikams atidarė savotišką pogrindinę seminariją.

Arkivyskupas atkuriamos seminarijos rektoriumi pasirinko jauną ir jam asmeniškai gerai pažįstamą iš darbo Vilkaviškio vyskupijoje laikų kunigą Ladą Tulabą. Reikėjo iš naujo surinkti reikiamą profesorių ir bent minimalų klierikų skaičių. Tuo klausimu arkivyskupas rašė laiškus visiems  kitiems Lietuvos ganytojams, ragindamas juos prisidėti prie šio kilnaus tikslo. Arkivyskupas rašė: „Kun. Rektorius rūpinasi komplektuoti profesūrą ir auklėtinius. Sunki pradžia su auklėtiniais, todėl šiuo metu kreipiuosi į Jūsų Ekscelenciją, nuoširdžiai prašydamas nieko neturėti prieš tai, kad iš Ekscelencijos žinioje esančių auklėtinių, kokie 4 norintieji persikelti Į Vilniaus Seminariją, į ten persikeltų, pirmiau kun. Rektoriui Tulabai susižinojus su atitinkamos Seminarijos Rektoriumi. Tai būtų gyvas, efektyvus parėmimas Vilniaus arkivyskupijos reikalų“.

Įdėjus nemažai pastangų, darbo, entuziazmo ir tikėjimo, pavyko suformuoti atkuriamos seminarijos dėstytojų kolektyvą. Iš Vilkaviškio vyskupijos į seminariją atvyko dirbti kunigai: L. Tulaba, Gronis; Vilniaus arkivyskupijos – T. Dambrauskas, J. Juodgalvis, salezietis kun. Gustas, kun. dr. Kulak, kun. Bieliauskas, kun. Stankevičius, taip pat Vilniuje gyvenantis gimnazijos kapelionas kun. Vaitiekaitis; Panevėžio vyskupijos – kun. dr. Levanas ir universiteto kapelionas kun. A. Lipniūnas. Viešajai teisei ir pedagogikai dėstyti buvo pakviesti pasauliečiai: P. Padalis ir I. Malinauskas. Klierikų – lietuvių, lenkų ir gudų – susirinko 67. Pagaliau seminarija buvo atkurta. Mokslo metų atidarymo šventė vyko 1942 m.09.28d. Šv. Mykolo bažnyčioje. Seminarijos uždavinys, pasak rektoriaus kun. Lado Tulabos, – auklėti ir paruošti naujos dvasios kunigus, kurie galėtų sėkmingai sėti amžinąjį Evangelijos Žodį naujose, kintančiose gyvenimo sąlygose.

Atkūrus seminariją, arkivyskupas Mečislovas Reinys pats įsitraukė į akademinį darbą. Klierikams jis dėstė psichologiją. Nenorėdamas išsiskirti iš klierikų, arkivyskupas drauge su jais eidavo į pirtį, valgydavo valgyklėlėje prie Šv. Mykolo bažnyčios.

Atkurtoji seminarija gyvavo neilgai. 1943 m. kovo 8 d. ji vėl uždaroma. Arkivyskupas Mečislovas Reinys nedelsdamas ima susirašinėti su Krašto Generaliniu Komisaru. Viename iš laiškų generolui P. Kubiliūnui arkivyskupas rašė: „Vilniaus kunigų seminarijos patalpų uždarymas, įvykdytas š.m. kovo 18 d., nesąs net jokiame sąryšyje su karo siekiamais tikslais, yra esminis Katalikų Bažnyčios teisių pažeidimas, kai tuo tarpu rusų pravoslavų cerkvė Vilniuje laisvai veikia: Vilniaus arkivyskupo savo arkivyskupijos ribose bažnytinės jurisdikcijos trukdymas Baltgudijos generaliniame komisariate, kur jau apie 25 parapijos lieka be jokio kunigo, kai tuo tarpu Vilniaus pravoslavų metropolitui Sergijui leidžiama laisvai vykdyti savo jurisdikciją Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Tie didelės svarbos dalykai nuteikia žmones labai nepalankiai ir daro kreipimąsi į juos negalimą“.

Po ilgo susirašinėjimo, tų pačių metų spalio 1 d. arkivyskupui pagaliau pavyko gauti leidimą vėl atidaryti seminariją. 1943-1944 mokslo metus Vilniaus arkivyskupijos kunigų seminarija pradėjo spalio 18d. su 49 klierikais dviejuose filosofijos ir keturiuose teologijos kursuose. Dalykai buvo dėstomi pagal Kanonų teisės kodekse numatytą tvarką.

1942 – 1944 m. arkivyskupo Mečislovo Reinio herojiškų pastangų, nepalaužiamo tikėjimo atverti naują puslapį tiek Vilniaus arkivyskupijos, tiek visos lietuvių tautos moraliniame ir dvasiniame gyvenime dėka Vilniaus kunigų seminarija buvo atkurta net du kartus. Ganytojas veikė pagal apaštalo Pauliaus žodžius: „Žiūrėk savęs ir mokslo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ (1 Tim 4,16).

3. Santykiai su tautinėmis mažumomis Vilniaus arkivyskupijoje.

Popiežius Pijus XI savo enciklikoje „Ubi arkano Dei“ rašė, kad žmonija yra viena šeima, todėl visos tautos turi broliškai sugyventi. Negalima skirstyti žmonių į garbingesnius ir menkesnius. Taip pat nedera daryti skirtumo tarp to, kas naudinga, ir to, kas padoru. Juk „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant jų daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną, visi,- žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 12-13).

Vilniaus arkivyskupija mišri. Dar savo kunigiškosios tarnystės pradžioje Mečislovas Reinys svarstė, kas viršiau, ar lenkų pamaldumo motyvai, ar šovinistiniai interesai. Juk kreipinys ‚Lenkijos Karaliene‘ skambėjo visoje dalinėje Vilniaus Bažnyčioje. Ar gerai pasielgė administratorius Michalkevičius, įvesdamas šį kreipinį? Ar galima ką nors daryti bažnytiniame gyvenime konspiraciniais tikslais, ir kas aukščiau: Dievo Žodis ar tautiniai motyvai? Iš šių pamąstymų aiškėja M. Reinio pozicija tautinių mažumų atžvilgiu. Ko gero, arkivyskupo santykiams su tautinėmis mažumomis apibūdinti tiktų ištrauka iš Evangelijos pagal Joną: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi“ (Jn 10, 11-13). 

Vilniaus arkivyskupijoje dominavo lenkų kalba, kultūra. Didesnė dirbusių dvasininkų dalis taip pat buvo lenkai. Todėl kitų tautų interesai, religinės teisės buvo pamiršti. Mišriose parapijose retai buvo aukojamos Mišios lietuvių kalba, todėl arkivyskupas buvo pasiryžęs didinti lietuvių kunigų skaičių Vilniaus bažnyčiose – kvietė atvykti kunigus iš kitų diecezijų dirbti mokyklose kapelionais, net sakyti pamokslus lenkiškai. Tačiau kunigų prisivilioti nepavyko. Tai lietė ne tik lietuvius – arkivyskupas buvo tolerantiškas kiekvienai tautinei grupei. Į gudiškas parapijas stengėsi skirti kunigus gudus, į lenkiškas – lenkus. Jo valdymo metu kai kuriose mišriose arkivyskupijos parapijose buvo įvestos pamaldos lietuvių ir gudų kalbomis, atsižvelgiant į gyventojų tautinę sudėtį. Savo nuožiūra, bet neviršydamas įgaliojimų, leido sekmadieniais ir šventėmis aukoti Mišias lietuvių kalba Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje. Pamaldos gimtąja kalba leistos ir baltgudžiams Šv. Jono bažnyčioje.

Kai 1943 metais vokiečių valdžia uždraudė jam vadovauti Gudijos teritorijoje esantiems dvasiškiams, arkivyskupas tos teritorijos dekanams suteikė generalinių vikarų teises, o jų veiklai prižiūrėti paskyrė tris kunigus.

Arkivyskupo rūpestį savo ganomaisiais liudija ir kiti faktai. Laiške, adresuotame generolui Kubiliūnui dėl seminarijos atkūrimo, M. Reinys sielojasi dėl 25 gudiškų parapijų, esančių jo jurisdikcijoje ir neturinčių nuolatinio kunigo.

Pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais ir teisėmis, arkivyskupas panaikina anksčiau minėtą Marijos litanijos invokaciją „Lenkijos Karaliene, melski už mus“, motyvuodamas tuo, jog Vilniaus arkivyskupija yra mišri ir ši invokacija skatina lenkinimo dvasią, juolab, kad valdant arkivyskupui Jalbžykovskiui, ji buvo ne kartą praleidžiama. Kartu nurodė naudotis visuotiniu kalendoriumi be Proprii – nešvęsti Lenkijos Karalienės dienos gegužės 3 d.. Šie pakeitimai buvo padaryti, remiantis Kanonų teisės kodekso aiškinimu apie indultus tiek bendrais dėsniais, tiek pačia teise.

Apie arkivyskupo toleranciją kitataučiams galima spręsti ir iš to, jog vokiečių civilinei valdžiai neleidžiant į seminariją priimti lenkų, M. Reinys pasirūpino juos apgyvendinti pas klebonus, kad galėtų privačiai pasirengti ir laikyti egzaminus pas seminarijos dėstytojus.

Dirbdamas Vilniaus arkivyskupijoje, Mečislovas Reinys stengėsi rasti bendrą kalbą su visais, būti tėviškas pavaldiems dvasininkams ir ganomiesiems. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas savo atsiminimuose rašo, jog įpykusį arkivyskupą matė tik tada, kai mirus klierikui lenkui ir seminarijos rektoriui kun. Ladui Tulabai paprašius klierikų dalyvauti laidotuvėse, šie beveik visi atsisakė. Arkivyskupas tuomet išbaręs klierikus, tačiau iš seminarijos buvo pašalinti vos keletas. Kitiems buvo leista tęsti studijas.

Iš to galima spręsti, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo tos nuomonės, jog tautiniai interesai negali būti aukščiau meilės, kuri, pasak apaštalo Pauliaus, yra tobulumo raištis. Todėl ganytojas nepaisė savo ganomųjų tautybės, etninių pažiūrų. Kristaus mokslą jis skelbė itin uoliai, žinodamas, jog „tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ (Jn 4,23).

Informacijos šaltinis: Nerijaus Pipiro bakalauro darbas „Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybė ir jo sielovadinės įžvalgos į pastoracinę veiklą“. VDU, Katalikų teologijos fakultetas, 2007. P. 12 – 28.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*