Nerijus Pipiras „Geriau mirti, bet nenusidėti“

SpirgevicEle357

Paminklas 1944 m. sausio 3 dieną
žuvusioms Elenai Spirgevičiūtei
ir Stasei Žukaitei Kaune, Taikos pr.
ir Studentų g. sankryžoje
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Minėjome Evangelinės žinios priartėjimo prie mūsų gimtosios žemės tūkstantmetį, todėl turime prisiminti tuos, kurie gerąją Naujieną nešė, nepaisydami kančios, gąsdinimų, bauginimų. Per daugiau kaip šešis šimtus krikščioniško gyvenimo metų šalis išugdė ne vieną herojišką asmenybę: mūsų motinos išmeldė Šventąjį Karalaitį Kazimierą, palaimintąjį Jurgį Matulaitį, Dievo Tarnus arkivyskupus Mečislovą Reinį ir Teofilį Matulionį, vyskupą Vincentą Borisevičių, Adelę Dirsytę, Barborą Žagarietę, Eleną Spirgevičiūtę. Iš tiesų mažytė Lietuva visais laikais garsėjo žmonėmis, nešusiais maloningą tikėjimo kaitros jungą. Niekas neišmatuos motinos maldos gylio meldžiantis už savo vaikus. O kokia prasminga, viltinga ir įkvepianti malda, srūvanti iš Adelės Dirsytės parengtos maldaknygės „Marija, gelbėk mus“. 

 Šiandien pravartu prisiminti ir tuos žmones, kurie savo gyvenimą puošė krikščioniškomis vertybėmis, kurie buvo lyg gyvieji Gerosios Naujienos žodžiai mums, kurie visada turi ką pasakyti dabartinei jaunajai kartai, išgyvenančiai laisvo pasirinkimo, autoriteto ir vertybių krizę. Šiemet minime Adelės Dirsytės 100-ąsias gimimo, taip pat kaunietės Elenos Spirgevičiūtės 85-ąsias kankinystės metines. Elenos herojiška auka ginant skaistybę yra labai svarus žodis dabartinei jaunajai kartai.

 Popiežius Jonas Paulius II 1993 metais kalbėjo jaunimui, jog veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu. Dirbtinio rojaus paieškos, pasak popiežiaus, sekso ir pornografijos turgus slepia ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinė suirutę. „Kas galės būčiai įkvėpti prasmę, – klausė popiežius, – jei ne tas, kuris vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius?“ (plg. Jn 6, 68) Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią? Šiame kontekste iš naujo suskamba Elenos Spirgevičiūtės viso gyvenimo moto „Geriau mirti, bet nenusidėti“.

 Kad žmogus persiimtų krikščioniškomis vertybėmis, jomis gyventų ir juo labiau ryžtųsi eiti kankinio keliu, labai svarbi aplinka, subrandinusi herojiškumą. Kalbant apie Eleną Spirgevičiūtę, dera atkreipti dėmesį į visos jos šeimos tikėjimą, pamaldumą. Kanauninkas Juozapas Želvys, Kauno Šventojo Antano Paduviečio bažnyčios statytojas, savo prisiminimuose Spirgevičių šeimą apibūdina kaip katalikišką, pavyzdingą.

 Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 m. gruodžio 23 dieną tarnautojų šeimoje, 1925 m. sausio 11 dieną buvo pakrikštyta Prisikėlimo bažnyčioje. 1928 metais Stasys Spirgevičius iš Lietuvos kariuomenės savanorio J. Lukoševičiaus nusiperka žemės sklypą Tvirtovės alėjoje. Netrukus pastatomi trobesiai, įsikuria šeima.

 Elena buvo tyli, nestiprios sveikatos mergaitė (problemos su stuburu. Vėliau motinos herojiškomis pastangomis išgydyta – N. P.), kukli, protinga, graži. 1931 metais pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1933 metų lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją. Ją uždarius perėjo į 8-ąją gimnaziją, kurią baigė 1943 metais. Tais pačiais metais įstojo į KU Medicinos fakultetą, tačiau jame nesimokė. Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, norėdama tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, kuriuos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko. Liko padėti šeimai. Visą laiką buvo pavyzdinga katalikė, uoli adorantė, bene kiekvieną dieną priimanti Komuniją. Stengėsi ir gyventi, ir rengtis kukliai. Nešiojo mokyklinę uniformą, dalyvavo mokyklos renginiuose. Dėl savo nuoširdumo buvo mėgiama mokytojų ir bendramokslių. Gimnaziją baigė pavyzdingai.

 1944 m. sausio 3 dieną apie 22 valandą į Spirgevičių namus, nutildę šunį ir prisistatę policija įsibrauna neprašyti svečiai – tarybinių banditų grupė. Į kambarį įvirto keturi įkaušę vyrai. Visi, išskyrus vieną, kalbėjo rusiškai. Vyrai liepė paruošti vaišes, o patys puolė krautis į maišus vertingesnius daiktus. Šalia šeimos galvos Stasio Spirgevičiaus ir jo žmonos kambaryje spietėsi jų vaikai: devyniolikmetė Elenutė, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas. Išgirdusi triukšmą pas Spirgevičius atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje.

 Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenutės ir Stasės. Pastaroji mėgino pabėgti, iškviesti policiją, tačiau vienas rusiškai kalbantis vyras ją kieme nušovė ir grįžęs pas sėbrus vėl sėdo prie stalo. Įsibrovėliai išėmė iš savo ginklų kulkas ir garsiai, kad girdėtų visi Spirgevičiai, aptarinėjo, kuriam iš šeimos narių kuri bus skirta. Paskui vienas rusakalbis įsibrovėlis liepė Spirgevičienei lipti į palėpę. „Po daug metų aš netyčia išgirdau mamą pasakojant draugei, kad tą baisiąją naktį ji turėjo patenkinti girto rusakalbio geidulius, kad išgelbėtų mūsų gyvybes, – pripažino gyva likusi Elenutės sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė. – Bet įsibrovėliai žodžio nesilaikė. Po namelio kambarius buvo tampoma jiems besipriešinanti mano sesuo Elenutė. Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai vienas prievartautojų pagaliau liepė atsisveikinti su mumis. Kai Elenutė mus peržegnojo, atsidarė kito kambario durys ir lietuviškai kalbantis jaunuolis su automatu įtraukė ją vidun. Netrukus pasigirdo šūvis. Kas iš tame kambaryje buvusiųjų nušovė mano seserį, aš nežinau“. Žmogžudžiai prigrasino niekam nieko nepasakoti – antraip ateisią ir visus, likusius gyvus, susprogdinsią.

 Šeima tą tragišką vakarą buvo apiplėšta, Elenutė ir Stasė Žukaitė nužudytos. E. Spirgevičiūtė gulėjo peršauta galva ir dešine plaštaka. Matyt, kulka pataikė į ją besižegnojančią. Žurnalas „Ateitis“ mini, kad Spirgevičių šeima buvo smarkiai apiplėšta: tiek Stasės Žukaitės, tiek Elenos Spirgevičiūtės palaikai, pašarvoti Šventojo Antano Paduviečio bažnyčioje, buvo labai kukliai aprengti. Nekrologe rašoma: „Jų tragiška mirtis ir jos aplinkybės ilgai bus pavyzdžiu mūsų moterims kilnaus moteriško būdo, tvirto ir valingo bei aiškaus nusistatymo, didžio lietuvės moters garbės pajautimo; tai pavyzdys, kuris primins, kaip lietuvė moteris moka ginti savo garbę“.

 Kunigas Pranas Račiūnas MIC domėjosi merginų žūties paslaptimi, surinko nemažai medžiagos apie 1944 m. sausio 3 nakties įvykius. Jis išsaugojo E. Spirgevičiūtės dienoraštį, rašytą nuo 1940 iki 1942 metų birželio mėnesio. Jame galima išskirti tokias temas: gimnazisto aktualijos, santykiai su artimais ir aplinkiniais žmonėmis, draugais; tapatybės paieškos. Visame dienoraštyje aiškus kristocentriškumas, gyvas santykis su Dievu, Marija. Iš to E. Spirgevičiūtė semėsi tvirtybės. Be abejo, iš to kilo ir tvirtas jos nusistatymas kritiškiausiu gyvenimo momentu: „geriau mirti, bet nenusidėti“. E. Spirgevičiūtės dienoraštyje išryškėja  pagrindinė minčių trajektorija: žmogus – Dievas. Dialoge su savimi siekiama atsakyti į kiekvienam jaunuoliui rūpimus klausimus: kokia mano misija žemėje, ką reikia daryti, kad atsakyčiau į Dievo kvietimą, menkumas, pelnantis amžiną garbę, sielos ir kūno tyrumas. Merginai didžiausias pavyzdys – Švenčiausioji Mergelė Marija. Iš jos ji semiasi nuolankumo viską priimti kaip Dievo valią.

 Reikėtų paminėti ir Elenos tetą Stasę Žukaitę. Gimusi 1916 metais neturtingoje šeimoje, ji dirbo fabrike pamainos meistre, rengėsi ištekėti. Ją gerbė vadovai ir bendradarbiai. Tuo metu ji gyveno Spirgevičių kaimynystėje. Ištrūkusi iš užpuolikų, bėgo šauktis pagalbos, nes jos kambarėlyje buvo įrengtas telefonas. Užpuolikams ji pasakė, kad eina atnešti svogūnų. Dalis atėjūnų išėjo iš paskos ir namelyje bandė išprievartauti. Tačiau po grumtynių su girtais užpuolikais Stasei pavyko ištrūkti ir išbėgti į lauką. Bet čia užpuolikas, pavarde „Griša“, ją nušovė (sode).

 Elena Spirgevičiūtė ir Stasė Žukaitė buvo palaidotos Kauno miesto kapinėse (dabar – Ramybės parkas). Laidotuvėse dalyvavo didelė minia žmonių. Laidotuvėms vadovavo Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. Juozas Želvys ir Elenos gimnazijos kapelionas kun. Alfonsas Grauslys. 1957 metais, uždarius Kauno miesto kapines, jų palaikai perkelti į Eigulių kapines. 1998 metų spalio 17 dieną arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius merginų žūties vietoje pašventino Česlovo Spirgevičiaus rūpesčiu pastatytą angelo skulptūrą (autorius Antanas Kmieliauskas). Netrukus buvo pradėta E. Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. 2000 m. gegužės mėnesį popiežius Jonas Paulius II Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą papildė naujais vardais. Tarp 114 lietuvių yra ir Elenos Spirgevičiūtės pavardė. Ši mergina turi daug ką pasakyti ir mums, sekuliarizacijos iškankintiems žmonėms. Ji – jaunimo užtarėja, skaistybės ir dorovės gynėja. Reikia nepamiršti melsti į ją.

 E. Spirgevičiūtės pavyzdys yra ypač svarbus jaunajai kartai: kaip savo gyvenimą grįsti krikščioniškomis vertybėmis, ko imtis siekiant tapti Gyvybės kultūros skleidėjais ir kad visiems mums tikrasis gyvenimas, pasak apaštalo Pauliaus, būtų Kristus. Elenutė savo dienoraštyje yra parašiusi tokius žodžius: „Jėzau, koks Tu meilus ir brangus mano širdžiai! Tu esi gražiausia simfonija, Tu esi gražiausias augalas, Tu esi mieliausias Kūdikėlis ir geriausias visų tėvas. O, tėve, būk manyje, neapleisk manęs, ištiesk meilingąją ranką ir rodyk kelią kryžkelėje. Kaip sunku, neramu ir baugu be Tavęs, kaip kankinasi ir daužosi vargšė širdis. <…> Atpalaiduok mane nuo žemiškų tuštybių, naikink bjaurias mintis, rauk pavydą iš širdies“ (iš Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio. 1942 m. kovo 16 d.).

Informacijos šaltinis:  „XXI amžius“, 2010 m. sausio 15 d. Nr. 4 (1789).


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*