Nerijus Pipiras „Arkivyskupo Mečislovo Reinio santykiai su pasaulietine valdžia“

1. Arkivyskupo santykiai su nepriklausomos Lietuvos valdžia.

Lietuvos ganytojų santykiai su tuometine tautininkų valdžia toli gražu nebuvo tokie idealūs, kaip galima buvo manyti pastarųjų valdymo pradžioje. Tikėjimo grožį galima išgryninti tik išbandymų metu. Nors 1926 metais užėmus valdžią tautininkams, buvo užmegzti santykiai su Vatikanu, pasirašytas konkordatas (čia didelį parengiamąjį darbą atliko kun. M. Reinys, tuomet ėjęs Užsienio Reikalų ministro pareigas, – aut. past.), tačiau ilgainiui įsivyravo įtempti santykiai tarp valstybės ir Bažnyčios. Tautininkai stengėsi įsitvirtinti valdžioje. Dar 1927 metais buvo įsteigta slapta organizacija „Lietuvos tautinė apsauga „Geležinis Vilkas“. Reaguojant į tai, ateitininkų korporacija „Kęstutis“ ėmėsi organizuoti savo vadų apsaugą.  Augustinui Voldemarui netekus ministro pirmininko posto, ideologinė kova su katalikais nebuvo nutraukta, o tik pakeista taktika: pradėtos drausti katalikiškosios organizacijos. Vietoje ateitininkų ir pavasarininkų kurta jaunalietuvių organizacija. Savaime suprantama, kad ateitininkų globėjas ir pavasarininkų protektorius  vysk. M. Reinys stojo ginti šių organizacijų.  Vyskupas ragino šias organizacijas tęsti savo veiklą, tik slaptai. 1930 m. M. Reinys Veiveriuose pasakė pamokslą, ginantį ateitininkų organizaciją. Pamokslas buvo aršus, – už tai vyskupui vietos valdžia net iškėlė baudžiamąją bylą. Pasiaiškinime vyskupas rašė, jog katalikai turi burtis į katalikiškas organizacijas ir jo, kaip ganytojo, pareiga apie tai kalbėti .

Vėliau atėjo eilė Teologijos-Filosofijos fakultetui, rengusiam katalikiškąją inteligentiją. Civilinės valdžios nurodymu, šio fakulteto mokslinis personalas „buvo gerokai apkarpytas“. Kovoje tiek dėl katalikiškų draugijų veikimo laisvės, garantuotos konkordato, tiek dėl Teologijos – Filosofijos fakulteto likimo daugiausiai iniciatyvos rodė vyskupas Mečislovas Reinys. 1930 metais Lietuvos episkopatas, siekdamas tvirtinti krikščioniškosios doktrinos sklaidą, inteligentijos rengimą, steigia Katalikiškąjį universitetą. Vienas to darbo iniciatorių – vysk. M. Reinys – skiriamas būsimojo universiteto rektoriumi.

 Vyskupas ištikimai skelbė Kristaus mokslą, nepaisydamas politinės aplinkos ir intrigų. Savo tėvynės ateitį jis matė krikščioniškai brandžiame žmoguje. Skelbdamas Kristaus atneštąją Gerąją Naujieną, ragino krikščioniškąsias vertybes diegti mokykloje, jas skleisti visuomenėje; katalikiškosios organizacijos privalėjo žmogų lydėti į pilnavertį gyvenimą. Tik tikėjimo praktika, pasak vyskupo, gali laiduoti kuriančios ir brandžios žmonijos ateitį, todėl jam buvo ypač svarbi būtinybė kuo platesniam žmonių ratui paskleisti krikščioniškąją doktriną. Vyskupas tą darė ir kitus ragino, nepaisydamas valdžios nemalonės, grasinimų.

2. Arkivyskupo santykiai su fašistine valdžia.

Pačiais sunkiausiais, tiek fašistų, tiek komunistų, okupacijos metais Bažnyčia autentiškai liudijo Gerąją Naujieną. Nė vienas jos ganytojas nestojo vienos ar kitos ideologijos pusėn.

Vokiečių okupacijos pradžioje Lietuvos vyskupai parašė raštą žydų klausimu, pabrėždami reikalavimą, kad nebūtų varomi į getus krikštyti žydai.

Neutraliai laikėsi ir arkivyskupas Mečislovas Reinys. Vokiečiams ištrėmus iš Vilniaus metropolitą Jalžykovskį, M. Reinys tapo Vilniaus arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Šis paskyrimas suteikė jam galimybę aktyviai ginti tiek tikinčiųjų lietuvių, tiek tautinių mažumų atstovų teises Vilniaus krašte. Apie tai arkivyskupas yra kalbėjęs: „Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį aš nė karto nedalyvavau okupacinės valdžios rengiamuose susirinkimuose, pasitarimuose, komisijose“. Eidamas Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, jis su vokiečių valdžia sprendė tik klausimus, susijusius su Katalikų Bažnyčia, tikėjimu ir morale.

Tačiau arkivyskupą vis dėlto buvo bandoma įtraukti į politinio gyvenimo sūkurį. Valdžia stengėsi savo pusėn palenkti liaudį. Todėl bandyta pasinaudoti tais, kurie turėjo moralinį autoritetą. Tai įrodo generolo Kubiliūno laiškas, kuriame jis kreipėsi į M. Reinį, prašydamas raginti tikinčiuosius neboikotuoti mobilizacijos į vokiečių karinius dalinius. Šis siūlymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog Bažnyčios ganytojas negali įsakyti kunigams kalbėti apie pasaulietinius dalykus. Be to, atsakyme į šį kreipimąsi arkivyskupas priminė ir okupacinės valdžios daromus suvaržymus Bažnyčiai.

Net ir tokiais sunkiais metais arkivyskupas pasižymėjo labdaringa veikla. Kai Vilniuje buvo suformuotas lietuvių savigynos batalionas, laikraštyje „Karys“ jo vadovybė kreipėsi į Lietuvos piliečius, prašydama suteikti pagalbą knygomis bei kitomis priemonėmis. Arkivyskupas atsiliepė į šį kvietimą ir per minėto laikraščio redakciją perdavė batalionui apie 300 markių. Savo aukomis jis prisidėjo prie žmonių švietimo ir kultūros lygio kėlimo Vilniaus krašte. 

Galima teigti, jog arkivyskupas nuoširdžiai vykdė popiežiaus Pijaus XI nurodymus vyskupams, išsakytus enciklikoje „Mit brennender Sorge“: „Jūsų šventa pareiga, kiek tai nuo jūsų priklauso, daryti visa, kad Dievo įsakymai, kaip įpareigojąs dorovinio, privataus ir viešojo gyvenimo pagrindas, būtų paisomi ir užlaikomi; kad Dievo majestoto teisės, Dievo vardas ir Žodis nebūtų niekinami, kad piktžodžiavimai Dievui žodžiu, raštu ir paveikslais, kai kada gausūs kaip jūros smiltys, būtų nutildyti; kad už  besipriešinančią Dievo niekintojų ir neapkentėjų prometėjišką dvasią tikintieji gausiai atsilygintų Dievui malda, kuri kaip smilkalas kas valandą kiltų aukštyn prie Aukščiausiojo ir sulaikytų Jo baudžiančią ranką“.

Arkivyskupas vokiečių okupacijos metais nesikišo į politinius reikalus. Kiek leido galimybės, atsidėjo tiesioginei pareigai – gynė tikėjimą, skelbė Kristaus Gerąją naujieną. Jo veikla vokiečių okupacijos metais buvo nuolatinė kova dėl tikėjimo, tikinčiųjų teisių, lietuvių susivienijimo ir gyvasties tiek vilnijos krašte, tiek ir visoje Lietuvoje. M. Reinio iniciatyva buvo padaryta pakeitimų Marijos litanijoje, bažnytiniame kalendoriuje. Vilniaus krašto tikintieji gavo teisę į religinį patarnavimą savo gimtąja kalba. Tai, be abejo, pasitarnavo Vilniaus arkivyskupijos nominaliam susijungimui su visos Lietuvos tikinčiųjų bendruomene . Kartu arkivyskupas visiškai atsiribojo nuo nacių okupacinio režimo pastangų panaudoti Bažnyčią, kaip įrankį savo tikslams pasiekti. Tai rodo arkivyskupo nepalaužiamą apaštalinį uolumą, kuriam apibrėžti labai tinka Jėzaus pasakyti žodžiai, siunčiant mokinius: „ Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10,16).

3. Arkivyskupo santykiai su komunistine valdžia.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, prasidėjo bene sunkiausias tikėjimo liudijimo laikotarpis. Bažnyčios ganytojai, kaip tikri pirmųjų krikščionybės amžių apaštalai, ištikimai laikėsi Kristaus tiesos. Plačiau panagrinėsime arkivyskupo Mečislovo Reinio poziciją tikėjimo ir moralės klausimais, aptarsime keletą dokumentų.

 Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje arkivyskupui Mečislovui Reiniui darytas itin didelis spaudimas, siekiant padaryti jį susidorojimo su lenkų kunigais bendrininku: MGB stengėsi išgauti iš jo parodymus prieš arkivyskupą metropolitą Jalbžykovskį, siūlė į Vilnių pasikviesti daugiau kunigų lietuvių. Tačiau arkivyskupas Mečislovas Reinys nepasinaudojo MGB suteikta proga suvesti sąskaitas su lenkų kunigais, kurie nerodė jam broliškos meilės nuo pat atvykimo į Vilnių dienos. Prasidėjus lenkų kunigų repatriacijai iš Lietuvos, arkivyskupas bandė įkalbėti kai kuriuos  klebonus, kad jie nepaliktų savo parapijų ir nevyktų į Lenkiją. Tiesa, ne visi jie galėjo elgtis pagal savo valią: Štai arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1945m. birželio mėnesį buvo atimta SSRS pilietybė ir jis priverstas persikelti į Balstogę, iš kur toliau valdė Lenkijos teritorijoje likusią Vilniaus arkivyskupijos dalį.

Arkivyskupui Mečislovui Reiniui tikėjimą, tikinčiųjų teises reikėjo ginti vis radikaliau ir ryžtingiau. Štai dar 1944m. arkivyskupas M. Reinys parengė du dokumentus, kuriuos pasirašė tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jalbžykovskis. Pirmajame rašte Nr.1279/44 kalbama apie tikėjimo tiesų skelbimo mokyklose būtinybę. Arkivyskupas remiasi tuomet galiojusiais bažnytinės teisės kanonais, numatančiais pareigą skelbti tikėjimo tiesas (1327; 1372; 1373 kan.). Ganytojas teigia, kad visiems rūpi kilninti ir stiprinti etinį piliečių charakterį, ir šiam tikslui pasiekti labai padeda religija. Dauguma Lietuvos piliečių nori, kad jų vaikai būtų mokomi religijos. Tuo tarpu bažnyčių patalpose religinis mokymas yra apsunkintas: daug kur šalta, sunku užsirašinėti. Antrajame rašte Nr.1282/44 arkivyskupas, pasiremdamas kanonų teisės kodeksais (1327;1332 kan.), numatančiais tikėjimo aiškinimą, pamaldas, sakramentų teikimą kariams, kalba apie kapelionų tarnystės kariuomenėje būtinybę. Šiuose raštuose arkivyskupas atsiskleidžia, kaip rūpestingas patikėtosios kaimenės ganytojas, kuriam iš tiesų rūpi ganomųjų ateitis.

Tais pačiais metais arkiv. M. Reinys dalyvavo Ukmergėje vykusiame nelegaliame vyskupų pasitarime, kuriame buvo svarstyti klausimai: dėl Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijos darbo atnaujinimo; kreipimosi į sovietinę vyriausybę tikybos dėstymo bendrojo lavinimo mokyklose įvedimo tikslu; duomenų apie karo metais sugriautas bažnyčias surinkimo; 1940 metais sovietų valdžios konfiskuoto Bažnyčios turto atgavimo; centralizuoto Katalikų Bažnyčios valdymo išlaikymo. Po šio  pasitarimo rugsėjo 6-8 dienomis vykusių tardymų metu arkivyskupas pasirašė raštą, kuriame neduodamas jokių konkrečių įsipareigojimų, pažadėjo būti lojalus sovietų valdžiai, ir kiek tai nuo jo priklausys, neleisti Bažnyčios panaudoti antisovietinėms intrigoms. Būtent šį dokumentą arkivyskupas Mečislovas Reinys vėliau rodė pas jį apsilankiusiam vyskupui Vincentui Borisevičiui, rekomenduodamas ir jam laikytis panašios santykių su sovietų valdžia linijos.

Sovietiniai funkcionieriai didelę įtaką visuomenėje turintį Bažnyčios hierarchą stengėsi patraukti savo pusėn. 1945m. birželio 19 d. arkivyskupas sovietinių funkcionierių buvo raginamas parašyti kreipimąsi į „banditus“, tačiau atsisakė, motyvuodamas tuo, jog Bažnyčia negali kištis į politinius reikalus; jog jis nėra Vilniaus arkivyskupas metropolitas ir negali veikti savo vardu; taip pat kalbėjo apie giminaičius, ištremtus į Sibirą ir ten nukankintus, išgrobtą, suniokotą nekilnojamąjį turtą, vykdomus trėmimus ir areštus.

Vėliau arkivyskupas Mečislovas Reinys, valdžios aktyvistų raginamas, parašė ganytojišką kreipimąsi į tikinčiuosius, liečiantį tik religinės moralės klausimus. Jame vyskupas ragina pasiaukojamai dirbti tėvynės rytojaus statyboje; smerkia kerštą, ragina palaikyti teisingumą ir tvarką visose gyvenimo srityse, taipogi gerbti tuos, kurie bando tai daryti. Juk žmogus neturi būti priklausomas nuo savo aistrų, taigi dvasininkas ragina ramiai darbuotis, įgyvendinant artimo meilę savo aplinkoje: „Kuo skubiausiai atsikartykite, Mylimieji Kristuje, negerovių, visi stokite į kūrybinį darbą, gyvai atminkite maldos ir Dievo pagalbos reikalą“. Aišku, tokio turinio raštas okupantų netenkino, nors  net ir toks neįpareigojančio turinio raštas nudžiugino tuometinį SSRS NKGB įgaliotinį I. Tkačenko. 1946 m. kovo 12d. arkivyskupas paskelbė instrukciją kunigams, kurioje įspėjo nenaudoti bažnyčios politiniams tikslams. Agentūriniu keliu buvo užfiksuota, jog arkivyskupas laikosi tos nuomonės, kad „ kunigai su kovojančiaisiais gali palaikyti ryšį tik religinėje dirvoje, be to, daryti jiems įtaką ta linkme, kad jie baigtų veiksmus, neleidžiamus religinės moralės“. Tokia arkivyskupo laikysena, kaip žinia, negalėjo tenkinti sovietų valdžios.

Okupacinė valdžia vis labiau stengėsi užgniaužti Bažnyčią. Vyskupai buvo raginami pasmerkti kovojančius prieš okupacinį režimą. Todėl 1946m. vasario 21d. vyskupai rinkosi apsvarstyti susidariusią situaciją. Šiame Lietuvos vyskupų konferencijos posėdyje Kaune buvo paskelbtas pagal arkivyskupo M. Reinio projektą parengtas ganytojiškas laiškas tikintiesiems. Šiame dokumente, be kita ko, kalbama, jog Jėzus Kristus, ateidamas į žemę, išryškino dieviškąją tvarką, todėl Dievo valia – artimo, net ir priešo, meilė. Reikia mylėti ir paklydėlį tam, kad pastebėjęs savo klaidą, grįžtų į doros kelią. „Mylėkite savo priešus  ir melskitės už savo persekiotojus“(Mt 5,44), – ragina Jėzus. Katalikų Bažnyčia gina kiekvieno žmogaus teises bei pareigas, kūrybines galias; Dievas žmogų yra gausiai apdovanojęs, todėl „ar gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame“ (Rom 14,8). Nelaimių ir kančių šaltinis – nuodėmė:  „Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė  ją žemina“ (Pat.14, 34). Todėl, kas nori eiti Dievo meilės keliu, privalo pasukti iš nuodėmės kelio, atstatyti sužeistą dvasią. Joks žmogus neturi tapti bedvase mašina,- rašoma minėtame dokumente.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys tvirtai laikėsi savo pozicijų. Jis niekada neišsigynė ir neišsižadėjo tikėjimo. Net tuomet, kai 1946 m. su juo kalbėjęs SSRS MGB „O“ skyriaus majoras Ochrimenko grasino įkalinimu, jei ganytojas nesutiks bendradarbiauti, arkivyskupas nepalūžo. Jis pareiškė, kad nepasirašys susitarimo dėl įsipareigojimų, pagal vieną iš kurių jam nuolat būtų reikėję konsultuotis su valstybės saugumo organais.

Tų pačių metų gegužės mėnesį, sakydamas ciklinius pamokslus Aušros Vartų koplyčioje, arkivyskupas kritikavo darvinizmą ir marksizmą.

Dar po metų, 1947 gegužės 6 d.,  arkivyskupas išsiunčia raštą Religinių kultų tarybos įgaliotiniui A. Gailevičiui. Šiame rašte, siekdamas apsaugoti Lietuvos tikinčiuosius nuo sovietinės valdžios numatyto Katalikų Bažnyčios griovimo iš vidaus, ganytojas remiasi popiežiaus Pijaus X 1906 m. bule, uždraudusia katalikams kurti organizacijas, nepriklausomas nuo bažnytinės hierarchijos. Arkivyskupas motyvuotai aiškina, kodėl sovietų valdžios siūlomi parapijų vykdomieji komitetai yra svetimi bažnytinei struktūrai ir todėl nepriimtini.  Rašte, be kita ko, sakoma, kad:  „tokias organizacijas, kuriose vyskupo teisės nebuvo inspektuotos, popiežius Pijus X 1906 m. vasario mėn. pasmerkė ir uždraudė kurti. Šis juridinis precedentas parodo Katalikų Bažnyčios Vyriausiojo Vairininko nusistatymą tokiais atvejais. Katalikų Bažnyčią negalima traktuoti kaip prievartinę organizaciją. Be to, Katalikų Bažnyčios struktūrą galima visiems pažinti iš Jos viešai paskelbtų įstatymų „Codex iuris canonici“ ir oficialaus komentatoriaus „Acta apostolicae Sedis“. Pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanoniškąją struktūrą, Popiežiaus valdžiai priklauso valdžia visoje Katalikų Bažnyčioje, Popiežiaus skiriamiems vyskupams priklauso valdžia vyskupijose, vyskupų skiriamiems klebonams priklauso dar daugiau apribota valdžia parapijose. Parapijas steigia, jų ribas nustato, klebonus ir kitus kunigus skiria vyskupas. Be vyskupo paskyrimo ar leidimo kunigas neturi teisės klebonauti ar rektoriauti. Parapijos komitetas, statybos taryba, ar kuriuo kitu vardu kuris organas, yra tik pagalbinis klebonui.To organo pirmininkas de jure yra klebonas. Tas organas rūpinasi statyba ar remontu, bet žymesnio net remonto negali daryti be vyskupo leidimo. Siūlomoji dvidešimtis, arba parapijos vykdomasis komitetas, yra visai svetimas Katalikų Bažnyčiai, Jos struktūrai. Jisai nepriklauso nuo vyskupo, jisai iš esmės nesugeba tarnauti tam tikslui, kuriam jis gautų bažnyčią: negali nei Šventų Mišių laikyti, nei teikti sakramentų, nei turi pasiuntinybės mokyti tikėjimo tiesų“.

Tų pačių metų birželio 8 dieną arkikatedroje arkivyskupas pasakė pamokslą, kuriame paneigė LKP oficioze „Sovietskaja Litva“  išspausdinto straipsnio „Vatikanas – tarptautinės agresijos židinys“ teiginius. Žinant, kad kaip tik tuo metu sovietų valdžia aktyviai stengėsi sukurti vadinamąją tautinę, nuo Vatikano nepriklausomą Bažnyčią, toks didelį autoritetą tarp dvasininkų ir tikinčiųjų turėjusio hierarcho viešas žodis buvo didelis smūgis jos planams. Netrukus po to, birželio 12 dieną, arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo suimtas.

Nepaisant valdžios noro sumenkinti Bažnyčią, įteisinti ateistinę pasaulėžiūrą,  arkivyskupas Mečislovas Reinys išliko tikru Viešpaties jam patikėtosios kaimenės ganytoju: dėl tikėjimo nepabūgo nei grasinimų, nei kalėjimo. Drąsi jo pozicija yra didelis indėlis į krikščioniškų vertybių integraciją XXI amžiaus visuomenėje.

Informacijos šaltinis: Nerijaus Pipiro bakalauro darbas „Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybė ir jo sielovadinės įžvalgos į pastoracinę veiklą“. VDU, Katalikų teologijos fakultetas, 2007. P. 28 – 34.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*