Nerijus Pipiras „Arkivyskupas Mečislovas Reinys – šventumu spinduliuojanti asmenybė“

Svarbesni biografijos momentai

Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos rajone, Daugailių parapijos Madagaskaro kaime, ūkininko šeimoje. Tėvas, sužeistas arklio, anksti mirė. Motina mirė, Mečislovui studijuojant Belgijoje. Studentas Reinys nespėjo nei jos sergančios aplankyti, nei mirusios palaidoti.

Mečislovas nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. Kartu su mama šventadieniais mėgdavo eiti į gimtosios Daugailių parapijos bažnyčią. Dažnai susikviesdavo kur nors į kluoną vienmečius vaikus, sakydavo jiems pamokslus.

Nuo pat mažens Mečislovas buvo imlus mokslui. Jį, jauniausiąjį vaiką, šeima leido į mokslus. Mečislovas baigė ne tik Daugailių pradžios, Mūrinės Ašmenos mokyklas, bet ir Rygos gimnaziją.

Baigęs ją, 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1905 m. buvo išsiųstas mokytis į Peterburgo Dvasinę akademiją. 1907-06-10 įšventintas kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias aukojo Daugailių parapijos bažnyčioje. Mečislovo vaikystės draugas kun. Juozapas Čepėnas pamokslo metu sakė, kad primicijanto laukia katedra, profesūra, kad jis rengs Viešpaties vynuogyno darbininkus ir sielų ganytojus. Baigęs mokslus Peterburge, 1909 m. Mečislovas Reinys išvyksta studijuoti į Belgijos filosofijos institutą prie Liuveno universiteto. 1913 – 1914 m. Strasbūro universiteto Teologijos fakultete pas profesorių  Albertą Langą gilina žinias apologetikos srityje.

1914 metais, baigęs studijas, Mečislovas Reinys grįžta į Lietuvą. Skiriamas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kamendoriumi. Dėl tautinių pažiūrų kun. K. Čibirui negalint eiti Vilniaus kunigų seminarijos profesoriaus pareigų, 1916 metų rudenį Mečislovas Reinys pradeda seminarijoje dėstyti filosofiją.

Būdamas Vilniuje, kunigas Mečislovas Reinys aktyviai dalyvauja Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Minint nepriklausomybės paskelbimo pirmąsias metines, ta proga surengtame minėjime kunigas pasako ugningą kalbą. Netrukus 1919-02-22 -07-24 raudonarmiečių suimamas ir kalinamas.

1922 m. skiriamas profesoriauti į kuriamą universitetą Kaune.

Čia taip pat aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Krikščionims demokratams laimėjus Seimo rinkimus, nuo 1925-09-25 iki 1926-04-05 Mečislovas Reinys dirba Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų ministru. Jis pradėjo tvarkyti itin painius Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius. Arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui patarus, dirbo trimis kryptimis: rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymu; abipusės atstovybės buvimu; konkordato tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos sudarymu. Taip pat nemažai nuveikė, gerinant Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos tarpusavio santykius.

Matydamas kunigo atsidavimą tikėjimo tiesoms ir nuopelnus Bažnyčiai bei Tėvynei, 1926-04-05 popiežiaus Pijaus XI skiria Mečislovą Reinį tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju- koadjiutoriumi.

1926-05-16 Kauno Arkikatedroje bazilikoje Mečislovas Reinys buvo konsekruotas vyskupu. Iškilmėms vadovavo Apaštalinis vizitatorius Lietuvai arkivyskupas Jurgis Matulaitis, dalyvavo Telšių ir Kaišiadorių vyskupai Justinas Staugaitis ir Juozapas Kukta. Tų pačių metų liepos 13-ąją vyskupas Reinys iškilmingai įžengė į Vilkaviškio katedrą.

Vilkaviškio vyskupijoje jis dirbo iki 1940 metų, kuomet mirus Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjui vyskupui Kazimierui Mikalojui Michalkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paprašė Vatikano valstybės sekretoriaus Vilniaus vyskupu skirti lietuvį. Atsižvelgdamas į tai,  1940-07-18 Apaštalų Sostas vyskupą Mečislovą Reinį paskyrė tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju.

Ganytojiškas darbas Vilniaus arkivyskupijoje – sunkiausias ir kartu daugiausiai jėgų bei herojiško atsidavimo skelbiamoms tikėjimo tiesoms pareikalavęs laikotarpis.

Nuo 1945-07-09 iki 1947-06-12 arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo pilnateisis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas. 1947-06-12  suimtas, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB už „talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams. Tų pačių metų gruodžio 25 dieną, su ypatingu konvojumi, griežtai saugomas, izoliuotas nuo kitų kalinių, buvo išvežtas į nuosprendžio atlikimo vietą – Vladimiro kalėjimą. Čia ištikimas Viešpaties tarnas, iškentęs visas kančias, 1953-11-08 iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas bendrame kalinių kape.

Arkivyskupo Mečislovo Reinio dvasinis kilnumas.

1.      Maldos gyvenimas.

Ypatingai ryškus Mečislovo Reinio maldos gyvenimas. Jau nuo mažens Mečislovas pasižymėjo pamaldumu. Vaikystėje buvo giliai tikintis, gyvai persiėmęs Kristaus dvasia. Buvęs profesoriaus studentas prelatas Vincas Jonas Bartuška savo dėstytoją vyskupą Mečislovą Reinį prisimena kaip ramų, gerą, rimtą, aiškų ir maldingą žmogų.

Kun. dr. Juozapas Čepėnas savo „Velaikių Juozelio atsiminimuose“ rašo, kad net atostogų metu pas jį atvykęs M. Reinys griežtai laikėsi dienotvarkės: kiekvieną rytą aukodavo Šventąsias Mišias, tam tikromis valandomis visuomet kalbėdavo brevijorių.

Būdamas bažnyčioje, nepraleisdavo progos pagarbinti Švč. Sakramento.

Ypatingai arkivyskupo maldos gyvenimas išryškėjo kalinimų metu. Pirmojo suėmimo metu, lietuviams ir rusams keičiantis belaisviais, gresiant mirties pavojui, kunigas Mečislovas Reinys spaudė kryželį prie krūtinės ir meldėsi.

Iš tų laikų yra išlikusi tokia kalinio malda: „Didysis dangaus ir žemės Kūrėjau, mūsų sielų Atpirkėjau, pažvelk į žemę, į mūsų kančias. Netekome tėvynės, šeimos, artimųjų ir laisvės brangiausios, net vardo žmogaus. O Kristau, pasigailėk skriaudžiamųjų. Mes meldžiame paguodos iš aukšto dangaus“.

Kryželį jam pavyko išsaugoti ir antrojo suėmimo metu. Šaukiamas tardyti, jis visuomet pasiimdavo jį, valandėlę susikaupdavo, ir tardymo procesas jam būdavo lengvesnis.

Kartu su arkivyskupu kalėjęs vokietis G. Štarkė prisimena: „Jis daug melsdavosi įvairiu dienos metu. Aš esu jį matęs naktį gulint susiėmus rankomis, atmerktomis akimis, nes mūsų celė buvo akinamai nušviesta, kad sargybiniai visada pro langelį galėtų mus matyti. Jis šnabždėdavosi su Dievu. Kai mes su savo dryžais kalinių drabužiais išeidavome pasivaikščioti į kiemą be medžių, jis vaikščiodavo vienas pirmyn ir atgal, užpakalyje rankas susiėmęs ir kalbėdamas atmintinai brevijorių“.

Kitas Vladimiro kalėjimo kalinys, anglas Frankas Kelly, apie arkivyskupą yra sakęs, kad jo veidas buvo nukaltas tarsi iš marmuro, arkivyskupas daug meldėsi, buvo labai ramus, jo negąsdino nei tardytojų grasinimai, nei prievarta. Jis paprastai ramiai melsdavosi rytą ir vakarą, visuomet stovėdamas, ir vienas vaikščiodavo, nuolat melsdamasis. Po drabužiais ant kaklo nešiojo kryželį. Kai tik reikalai pakrypdavo bloga linkme, jis išsitraukdavo kryželį ir į jį pažiūrėdavo.

Kad arkivyskupo gyvenime didelę įtaką turėjo malda, liudija dar vienas faktas. Saugumiečiams išvedant iš buto, arkivyskupas palaimino bute likusią seserį Teklę Kačiukaitę ir tarė: „Neverk. Melskis už mane ir mano priešus. Nebesitikiu gyvas iš jų rankų sugrįžti“.

2.      Jaunimo sielovada.

Popiežius Pijus XI savo enciklikoje apie krikščioniškąjį auklėjimą „Divinni illus magistri“ kalba, jog krikščioniškasis auklėjimas apima visą žmogų, jo fizines, dvasines, individualias, šeimos ir visuomenines galias ne tam, kad viską sunaikintų kokiu nors būdu, bet kad iškeltų į viešumą, sutvarkytų ir ištobulintų pagal Kristaus mokymą. Štai kodėl krikščionis yra antgamtinis žmogus, mintijąs, sprendžiąs ir veikiąs nuolatos ir nuosekliai pagal sveiką protą, kurį apšviečia antgamtinė Kristaus pavyzdžio ir mokslo šviesa. Popiežius paaiškina, kad tikrasis krikščioniškasis auklėjimas ne tik nepamiršta žemiškų reikalų, bet dar ir padeda išugdyti tas dorybes, be kurių neįmanomas nei gero piliečio, nei doro visuomenės nario tinkamas pareigų atlikimas.  “Tikrasis krikščionis ne tiktai neatsižada šio žemiškojo gyvenimo darbų, nei nemažina savo įgimtų gabumų, bet juos  išplėtoja ir tobulina, suderindamas su antgamtiniu gyvenimu, kad tokiu būdu daugiau naudos būtų ne tiktai dvasinėje ir amžinoje srityje, bet taip pat ir materialinėje bei laikinoje“.

Popiežius akcentuoja, jog pirmiausia auklėjimas priklauso Bažnyčiai, ir tai ypatingu būdu, dviem antgamtinės tvarkos dėsniais, kuriuos Dievas vienai jai išimtinai suteikė. Todėl tie dėsniai yra aukščiau už visus kitus, kylančius iš gamtinės tvarkos. „Pirmasis dėsnis yra tiesioginė pasiuntinybė ir aukščiausias autoritetas mokyti, kurį Jai davė dieviškasis Kūrėjas. Antrasis dėsnis yra antgamtinė Bažnyčios motinystė“. Bažnyčia turi neginčijamą teisę daryti visa, kas pagrindiniam Jos siekiui – gelbėti sielas – yra reikalinga. Iš šio uždavinio seka taip pat „teisė ir pareiga žiūrėti josios vaikų ir tikinčiųjų auklėjimo visose įstaigose, valstybinėse ir privačiose, ne tiktai vien tikybos dėstymo atžvilgiu, bet ir visų kitų mokslų atžvilgiu, ir visos tvarkos, turinčios santykio su tikyba ir dorove“.

Matydamas krikščioniško auklėjimo, vertybių svarbą žmonių ir tautų gyvenime, savo tėvynės ateitį, jos suklestėjimą vysk. M. Reinys siejo su dorovingo jaunimo dvasingumu, tikėjimo gilumu, išsimokslinimu, pareigingumu, sąžiningumu, darbingumu, atsakingumu. Jis rašė: „Kad galėtų  įvykti religinis ir dvasinis savęs atnaujinimas, religinių ir dvasinių idealų veikimas visuomenės gyvenime, reikalinga turėti apaštalavimo avangardui ne tik gilesnis religinis susipratimas, pasiaukojimas, bet ir plieno energija, nes be jos negalimi garbingi darbai, kuriuos aukso raidėmis aprašo žmonijos istorija. Tokių darbų eilei,  be abejo, priklauso ir tai, kas išreikšta šūkiu: „Visa atnaujinti Kristuje“.

Tad neatsitiktinai vyskupas globojo ateitininkus, pavasarininkus, domėjosi saleziečiais: mielai dalyvaudavo renginiuose, aukojo Šv. Mišias, sakė pamokslus, šventino vėliavas, rašė straipsnius. Daug dėmesio skyrė jaunimo tikėjimo sampratos gilinimui, meilės Dievui ir Tėvynei neatsiejamos būtinybės ir pareigos bei atsakomybės suvokimui.

Mečislovo Reinio rūpestis jaunosios kartos auklėjimu išsiskleidė dviem kryptimis: praktine ir moksline.

Praktinė veikla. Vyskupas rūpinosi besimokančiu jaunimu, skirdavo stipendijas ir vienkartines pašalpas tiek studentams, tiek moksleiviams. Ne be jo iniciatyvos 1928 metais Vilkaviškio vyskupija skyrė 10 stipendijų po 2000 litų, iš kurių dvi buvo rezervuotos studentams teologams. Tam tikslui kiekviena parapija buvo įpareigota aukoti per metus po 50 litų nuo kiekvieno tūkstančio gyventojų, o kiekvienas kunigas – ne mažiau kaip po 35 litus. „Išlaidų knygelėje“ matyti,  jog vyskupas M. Reinys rėmė įvairias draugijas, fondus, organizacijas. Remti įvairių vietovių pavasarininkai: Ramygalos pavasarininkų orkestras, „Pavasario“ konferencija Vilniuje, Vilkaviškio, Kauno, Švėkšnos pavasarininkai, dzūkų pavasarininkų kongresas. Reinio paramos nestokojo visos jaunimo organizacijos: ateitininkai, skautai, „Vyčiai“. Vyskupas aukojo mokykloms: Utenos gimnazijai, „Pavasario“ gimnazijai Kaune, rėmė mokyklų rengiamus koncertus. Neliko be paramos vaikų prieglauda, Mergaičių gimnazija, Simono Daukanto mokytojų seminarijos klubas „Vaidevutis“, ateitininkų abstinentų korporacija, dvasinė seminarija Gižuose, net Lietuvos kariuomenė. Mečislovo Reinio aukų suma nevienoda: aukojo nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų litų, – reikia manyti, pagal turimas lėšas ir remiamųjų poreikį. Užrašų knygelė rodo, kad arkivyskupas vedė plačią korespondenciją. Tą byloja ir vienas iškalbingas faktas, daug ką atskleidžiantis apie vyskupo sielos taurumą. 1937 metais, sužinojęs, kad buvo nužudyta viena Vilkaviškio pavasarininkų kuopos narė, vyskupas nusiuntė nuoširdžią užuojautą jos motinai, guosdamas amžinojo gyvenimo viltimi.

Įdomūs trys 1929 metų įrašai, leidžiantys teigti, jog į Kauną vyskupas buvo nusivežęs ne vieną grupelę jaunimo: „bilietai į Kauną 10 kartų – 57,40 Lt; balandžio 7d. – bilietai Kaunas-Vilkaviškis 10 kartų – 57,40 Lt; gegužės 21 d. – bilietai Kaunas –Vilkaviškis 10 kartų – 57, 40 Lt“.

Kaip minėjau, vyskupas aktyviai dalyvavo daugelyje katalikiškųjų organizacijų rengiamų renginių bei švenčių. Dar 1925 m. M. Reinys lankėsi Kretingoje, Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje, o 1927 m. dalyvavo ateitininkų kongrese Palangoje. „Išlaidų knygelėje“ taip pat nurodytos kelionės į Telšius bei Panevėžį. Vyskupo M. Reinio jaunystės dienų draugas kun. dr. Juozapas Čepėnas savo „Velaikių Juozelio atsiminimuose“ rašo: „Jis dėjo visas kūno ir sielos jėgas ir stengėsi įkvėpti Kristaus dvasią savo tautiečiams, ypatingai jaunuomenei. Be jo neapsiėjo nė viena ateitininkų, pavasarininkų ar kita kokia katalikiška konferencija. Kas tik kur kvietė jį su kokia paskaita, jis niekam neatsakė“.

Kai Zarasų krašte, kur gyveno daug lenkų, lietuviškai veiklai buvo iškilę didelės kliūtys, 1934 m. į „Pavasario“ sąjungos susirinkimą kalbėti buvo pakviestas Vilkaviškio vyskupas Mečislovas Reinys. Jis atvyko sirgdamas, prašė sakykloje pastatyti kėdę ir kalbėjo sėdėdamas, tačiau pasakė tokią uždegančią kalbą, jog ateitininkų ir pavasarininkų padėtis Zarasuose žymiai pasikeitė. Vyskupas sakė: „Lietuvos žiedai – naujoji karta – ateitininkai ir pavasarininkai – duoda geriausių vilčių“. Didelį dėmesį M. Reinys skyrė kaimo jaunimui, ypač pavasarininkams, negailėdamas nei laiko, nei jėgų.

Būdamas Vilkaviškio vyskupu -koadjutoriumi, ypač rūpinosi jaunimo organizacijomis, kone kasdien domėdavosi jaunimo reikalais. Kunigai buvo įpareigoti rūpintis, kad jaunimas pamėgtų katalikiškas organizacijas. Parapijose turėdavo būti rengiamos jaunimo šventės su pamaldomis, pamokslu, bendra išpažintimi ir Komunija bent du kartus per metus, atskirai nuo parapijinių pamaldų. Jaunimas buvo skatinamas rengti savo gegužines, Rožinio pamaldas, novenas. Be bendrų rekolekcijų, kunigai buvo raginami rengti specialias rekolekcijas jaunuoliams ir jaunuolėms atskirai. Geriausias tam laikas – gegužės – birželio arba spalio – lapkričio mėnesiai. Ten, kur nėra galimybių daryti atskiras rekolekcijas, kunigai raginti bent kelis pamokslus pasakyti jaunimui. Vaikai turėjo būti dažnai kviečiami išpažinties ir pratinami bent keletą kartų per metus priimti Komuniją. Keturis kartus per metus buvo patariama rengti vaikų šventes su bendra Šv. Komunija. Kunigai turėjo uoliai palaikyti katalikiškas jaunimo organizacijas, – į tai vyskupas žiūrėjo griežtai . Prelatas Ladas Tulaba savo atsiminimuose „Nuo Dusios iki Tiberio“ rašo, jog kartą buvo siųstas išsiaiškinti, ar iš tiesų Alytaus gimnazijos kapelionas kun. K. Katilius atsisako globoti tuo laiku jau slaptai veikusius ateitininkus. Kai prelatas papasakojo vyskupui, ką buvo sužinojęs Alytuje, kapelionas  gimnazijoje buvo pakeistas.

Jaunimo organizacijų svarbiausias tikslas – šviesti ir dorinti jaunąją kartą. Dvasininkijai privalu globoti katalikiškas organizacijas – pavasarininkus ir ateitininkus, darbą tose organizacijose laikyti pastoracijos dalimi. Katalikiškajam jaunimui stojant į savas organizacijas, yra pasiekiamas tikras jaunimo saugumas. Jaunimo švietimas ir dorinimas turi remtis tikėjimu, katalikų jaunimas turi burtis į savas katalikiškas organizacijas, o dvasininkija turi laikyti darbą šiose organizacijose savo pastoracijos dalimi. Šios organizacijos yra  Katalikų Akcijos, esančios episkopato žinioje, dalis – rašoma Vyskupų konferencijos posėdžio protokole. Iš ateitininkų tikėtasi karštų ir darbščių tėvynės mylėtojų ne žodžiais, bet darbais.  Tik taip Katalikų Bažnyčia gali tikėtis užsiauginti uolių, susipratusių inteligentų.

3. Tikėjimo praktika tremtyje ir Vladimiro kalėjime

Mečislovo Reinio dvasinis kilnumas ypatingai ryškus tremties ir kalinimo Vladimiro kalėjime metu.

Dar 1919m. kunigas Mečislovas Reinys pirmą kartą pateko į bolševikų nelaisvę. Arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui patarus likti Vilniuje ir viską atiduoti Dievo valiai, jis vasario mėnesį raudonarmiečių buvo suimtas.

Tų pačių metų balandžio mėnesį, per polaidį, įkaitai buvo vedami Ukmergės kryptimi iki Maišiagalos. Kun. prof. M. Reinys kentėjo nuo išsiplėtusių  kojų venų, todėl kelyje buvo apalpęs.  Tik atkarpoje nuo Maišiagalos iki Daugpilio buvo parūpintos pastotės, o paskutinis kelio etapas iki Smolensko praėjo traukinyje. Šios priverstinės kelionės maršrutas driekėsi ir pro kunigo tėviškę, – ten M. Reinys buvo apnakvydintas kaimo tipo tualete. Žinoma, galėjo pabėgti, tačiau to nepadarė, nes tuomet būtų nukentėjęs jį saugojęs sargybinis… Šis faktas rodo didelį M. Reinio altruizmą.

Antrojo suėmimo metu, kalėdamas Vladimiro kalėjime (1948-1953m.), arkivyskupas savo pavyzdžiu skleidė Dievo meilę, rūpinosi kameros draugais ir artimaisiais laisvėje.

Vokiečių užsienio reikalų ministerijos tarėjas Gerhard Štarke, vienerius metus kalėjęs bendroje kameroje su M. Reiniu, rašo: „Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius labai susirūpinęs, dalijosi jų kančiomis Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo,  paprastai nupirkdavo duonos ir cukraus savo kančių draugams. Per Gavėnią paprastai sau nieko nepasilikdavo. Jis nepristatydavo tik tabako, nes manė, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūrietis kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė, tik kitą kartą dalindamas jam davė dvigubai daugiau. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleisti“.

Tuo, ką turėjo, ką gaudavo, arkivyskupas dalijosi su visais. Nors po nedidelę dalelę maisto iš jo rankų gaudavo kiekvienas kančių draugas. Todėl čia labai tinka Jėzaus pasakyti žodžiai apie našlę moterį: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“(Mt 12,44).

Arkivyskupas Mečislovas Reinys niekada nepamiršo savo, kaip krikščionio, ganytojo pareigų. Net būdamas Vladimiro kalėjime, ragino sekmadienius bent pažymėti, nedirbti menkiausio darbelio, nesiūti ištrūkusios sagos, neskalbti nosinės. Arkivyskupas sakydavo: „Neturime galimybės didesniais dalykais atžymėti sekmadienius, tai bent mažmožiais pagerbkime Viešpaties dieną. Padarykime Dievui garbę tuo, kuo galime“.

Arkivyskupas niekuomet neprarado vilties. Netgi atvirkščiai, jis ja dalinosi. Štai kartą G. Štarkei arkivyskupas kalbėjo: „Kovojančio archistratego dvasia, kuri nugalėjo apokaliptinį slibiną, turėtų būti gyva ne tik Rytų Bažnyčioje, bet ir pas mus, krikščionis, kurie iš nežinojimo dažnai tarnauja Dievui klaidingu keliu,  nuolat kartodami: ‘taika, taika‘, kai tuo tarpu nėra jokios taikos. Ir šiandieninėje Rusijoje archistrategui, kovojančiam su velniu, nėra leista garsiai paskelbti savo sprendimą, bet kaip ir pirmiau, kai jis saugojo Mozės kūną, jis turi tylėti ir sprendimą pavesti Dievui“.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys stengėsi kiekvieną savo kančių draugą paguosti, sušildyti, nuraminti, įdiegti viltį iškentėti viską iki galo. Štai 1951 m., mirus vienam kaliniui, arkivyskupas guodė bei ramino kitus: „Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti, nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“.

Net kentėdamas sunkiausias kančias, arkivyskupas niekuomet nepamiršo savųjų, esančių toli tikėjimo brolių ir sesių. Iš laiškų, siųstų seseriai Julijonai Martinėnienei, galima spręsti, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys nuolat meldėsi už savo artimuosius, buvusius geradarius, likusius Lietuvoje vyskupus ir kunigus, buvusius savo paties ganomuosius. Laiškuose keletą kartų teiraujasi, kada bus Velykos. Tai rodo, jog ir Vladimiro kalėjime arkivyskupas gyveno tikrą dvasinį gyvenimą.

„Kaip Kristus dėl savo idėjos buvo pasišventęs ir už ją mirė, taip ir arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo dėl Kristaus idėjos pasišventęs, vargo ir mirė už ją“ – rašo kunigas Juozapas Čepėnas savo atsiminimuose.

Mečislovas Reinys kiekvieną savo gyvenimo akimirką praleido, skleisdamas Dievo meilę. Globodamas jaunimo organizacijas, aktyvius tikinčiuosius ragindamas burtis į atitinkamas pasauliečių apaštalavimo struktūras, vyskupas stengėsi išugdyti ateities krikščionį, inteligentą, atsparų gundytojo klastai. Arkivyskupo tikėjimo giluma ir tik tikriems Kristaus apaštalams būdingas uolumas pasireiškė pirmosios tremties ir vėlesnio kalinimo Vladimiro kalėjime metu. Čia, manau, tinka apaštalo Pauliaus žodžiai, pasakyti laiške romiečiams: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16).

Informacijos šaltinis: Nerijaus Pipiro bakalauro darbas „Dievo Tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio asmenybė ir jo sielovadinės įžvalgos į pastoracinę veiklą“. VDU, Katalikų teologijos fakultetas, 2007. P. 4 -12.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*