Marius Dyglys „Maldingos kelionės prie negendančių Barboros Žagarietės palaikų“

0871_101

Senosios Žagarės bažnyčia. 2006
Vidos Paulauskienės nuotrauka

Šiais metais Europos kultūros paveldo dienoms paminėti Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, rajono savivaldybės Kraštotyros skyrius ir Kultūros centras neatsitiktinai pasirinko krašto piligrimystės temą. Rugsėjo 30 d. konferencijoje ypač daug dėmesio buvo skirta Barborai Žagarietei.

Šiaulių vyskupijai 2005 m. gegužės 13 d. iš Šventojo Sosto gavus leidimą, iškilmingu Eucharistijos šventimu rugsėjo 24 d. buvo oficialiai pradėta Barboros Žagarietės beatifikacijos byla. Norint ištirti jos šventumą vysk. Eugenijaus Bartulio pastangomis sudarytas penkių dvasininkų bažnytinis tribunolas, išspausdinta nemaža straipsnių, kalbėta per valstybinę televiziją ir Marijos radiją. Įrašyta muzikinė kompaktinė plokštelė „Padėka Dievui ir Barborai Žagarietei“, išleisti du atvirukai, lankstinukų. Šiam darbui aptarti surengti keli specialūs pasitarimai. Juose ir kilo mintis 2006–2007 m. surengti mokslines ekspedicijas Žagarės apylinkėse ir Latvijoje. Nagrinėjant šią temą nemažai prisidėjo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščiuose jis išspausdino keletą straipsnių. Organizuota istorinių šaltinių apie Barborą Žagarietę paieška įvairiuose Lietuvos archyvuose. Tačiau dar mažai tyrinėtos maldininkų kelionės į Žagarę prie jos negendančių palaikų.

Barborai pagarsėjus šventu gyvenimu ir teikiamomis malonėmis, po jos mirties vietos gyventojai pradėjo lankyti jos palaikus, palaidotus kriptoje ant Veidės kalnelio prie Švėtės upės.  Anot garsaus istoriko Zenono Ivinskio, „Žagarės Barborą žmonės nuo neatmenamų laikų laikė šventąja. Per atlaidus prie jos karsto susirinkdavo dideli būriai iš tolimų parapijų. Barboros prašydavo užtarimo, malonių, melsdavosi, darydavo apžadus, keliais prie karsto eidavo. Jos kūnas buvo laikomas negendančiu. Ši nuomonė atėjo iš senų senovės. Taip pasakojo seneliai anūkams, tėvai vaikams. Žmonėse visada buvo nepajudinamas tikėjimas, kad Barbora yra šventa, kad yra įvykę daug stebuklų. Visi apie ją kalbėdavo su didele pagarba ir pietizmu.“ Žinoma, kad iki vysk. Antano Tiškevičiaus laikų švedai maždaug tris kartus buvo užpuolę Žemaitiją: 1626–1629, 1655–1660, 1702–1714 m., todėl Z. Ivinskis, remdamasis per gaisrą nesudegusio kūno atradimo faktu, manė, kad Barbora gyvenusi XVII a. pirmojoje pusėje, stebuklingai jos kūnas galėjo nesudegti praėjus daugiau negu septyneriems metams po mirties, t. y. ne anksčiau kaip 1655 m., kai Vilniaus vaivada Jonušas Radvila Kėdainiuose buvo sudaręs sutartį su Švedijos atstovais ir kitais metais pradėjo sukilimą prieš švedus. Po šio įvykio žmonės dar gausiau pradėjo lankyti Barboros palaikus. Tarp vietos gyventojų pasklidus garsui netrukus ja susidomėjo ir vyskupai. Apie tai sužinome iš pirmojo oficialaus rankraščio – praėjus šimtui metų po jos kūno nesudegimo įvykio, 1755 m., Žemaičių vysk. A. Tiškevičiaus parašytos ataskaitos, vadinamosios reliacijos, popiežiui Benediktui XIV. Ataskaitą 1937 m. Vatikano archyve rado kun. dr. J. Totoraitis. 1938 m. jos fragmento vertimas į lietuvių kalbą paskelbtas „Tiesos kelio“ žurnale: „Čia, manau, verta paminėti vienos Dievui brangios mergaitės kūnelį, daugeliu stebuklų labai išgarsėjusį. Nėra nė vieno žmogaus, kurs žinotų tos mergelės vardą arba giminę; tik kai kuriems asmenims sapne pasirodydama, ji pati pasivadino Barbora. O iš nepamenamo žmonių padavimo, nuolat einančio iš lūpų į lūpas, yra žinoma, kad vieno seniai buvusio baisaus įpuolimo metu švedų buvo uždegta vietos bažnyčia, ir karstai, ir su karstais mirusių kūnai buvo sunešti į ugnies laužą ir paversti į pelenus. Tačiau minėtosios mergelės kūnas, nors pelenuose atsiradęs, šėlstančios laužo ugnies neliestas, jokioje kūno dalyje nesudegęs, sveikas, buvo ištrauktas ir į karstą, kaip į tikrą Dievo galybės ir jos nuopelno įrodymą, su pagarba vėl buvo įdėtas, net ir dabar laikosi nesugedęs, tik yra pajuodęs, kas rodo neginčijamą ugnies pėdsaką, kuria buvo kepintas; rankos ir kojos, lyg gyvo žmogaus, lanksčios, į visas puses duodasi lenkti. Toli ir plačiai kadaise tam naujam stebuklui išplitus ir dabartiniais laikais nepasenus, daug kas, nelaimingi neišgydomų ligų suspausti, atvyksta pas ją ir tuojau patiria pagalbą…“

Įvairiuose tradiciniuose pasakojimuose teigiama, kad užregistruota maždaug 400 įvykusių Dievo malonių, tačiau vysk. A. Tiškevičiaus ataskaitoje popiežiui Benediktui XIV buvo išvardyta tik 8. Aprašyme ne tik pateiktas pats ligos ir išgijimo faktas, bet ir aprašyta visa sveikimo eiga, nurodyti duomenys – vardas, pavardė, gyvenamoji vieta. Vyskupo rašte išvardytieji stebuklai greičiausiai nebuvo paskutiniai, o tik sąmoningai parinkti, nes kiekvienas skiriasi pobūdžiu ir vieta. Pagal to meto medicinos išsivystymo lygį minimi du pasveikimo iš nepagydomos ligos atvejai: Elžbietos Strebulaitienės iš Tryškių parapijos ir Rožės Narkevičiūtės iš Žemaičių Kalvarijos parapijos. Taip pat minimi ir kiti žmonės iš įvairių Lietuvos vietovių, Barboros Žagarietės užtarimu gavę Dievo malonių: iš Ylakių, Akmenės, Rietavo, Šeduvos, net iš Gardino, tuomet priklausiusio Vilniaus arkivyskupijai. Vėliau, kaip mini XIX a. Žagarėje gyvenęs mokytojas A. Belozorčikas, visos kitos surinktos žinios prancūzmečiu (1812) sudegė kartu su brangiu archyvu – dingo bažnyčios istoriją liudijantys dokumentai.

 

Kun. Augustinas Paulauskas 1993 m. apsigintame bakalauro darbe iškelia klausimą, kaip vysk. A. Tiškevičius galėjo aprašyti gaisre nenukentėjusį Barboros kūną, jei per gaisrą karsto su jos palaikais net nebuvo bažnyčios rūsyje. Sugretinus įvairias versijas galima daryti išvadą, kad kilus gaisrui jos palaikai buvo Umiastauskų giminės kriptoje.

Įvertinus visas prielaidas galima teigti, kad vysk. A. Tiškevičiaus vyskupavimo metais (1740–1762) Barboros kūnas jau gulėjęs bažnyčios rūsyje. Yra žinoma, kad 1745 m. rugpjūčio 11 d. tas pats vyskupas pašventino Senosios Žagarės bažnyčią. Tuomet jis galėjo aplankyti ir apžiūrėti negendančius palaikus, o 1755 m. apie tai ataskaitoje parašė popiežiui. 1779 m. bažnyčią lankė vysk. Steponas Giedraitis, Žemaičių vyskupiją valdęs 1778–1803 m. Tada jos kūnas buvo tik iškilmingai aplankytas.

Remiantis minėtąja vyskupo ataskaita, galima drąsiai teigti, kad, praėjus maždaug šimtui metų nuo Barboros Žagarietės mirties, apie jos šventumą jau buvo plačiai žinoma ne tik tarp žmonių, bet ir Bažnyčios aukštesniuose sluoksniuose. Tačiau nėra žinoma, ar buvo imtasi tolesnių žygių iškelti ją į altoriaus garbę. Istorikas Z. Ivinskis teigia, kad „pats vyskupas pasitenkino tuo aprašymu ir, rodos, nedarė Barborai kanonizuoti jokių žygių. Tik žmonėse kartų kartoms iki pat mūsų laikų išliko gyvas tikėjimas apie Barboros, kilnios mergaitės, šventą gyvenimą. Žmonės vis nepaliovė savo suspaudimuose ir nelaimėse į ją šauktis, keliauti į Žagarę, daryti čia apžadus.“ Šiame dokumente pirmą kartą paminimi pirmieji maldininkai, atvykę į Žagarę padėkoti Dievui ir Barborai Žagarietei už suteiktas malones.

Kun. P. Veblaičio byloje minimas 1807 m. Senosios Žagarės bažnyčioje esantis rūsys su Barboros Žagarietės palaikais. „Viename bažnyčios šone yra pamūrytas nedidelis rūsys, turintis iš bažnyčios vidurio užrakinamas duris, jame buvo padėti šv. Barboros (taip ją žmonės vadina) palaikai, o dabar jie pernešti į rūsį, jame yra nedidelis geležiniais virbais perkaltas langas.“ Iki šio fakto paminėjimo nuo Barboros perkėlimo į rūsį praėjo maždaug 95 metai.

Prieš karą leistame laikraštyje „XX amžius“ rašoma, kad iš gretimų parapijų, net iš Latvijos ir Rusijos, atvykę maldininkai lankydavo ją šventomis dienomis ir eidavo keliais aplink jos karstą. „Tuometinis Senosios Žagarės klebonas kun. Antanas Razulevičius kun. Kasčiukui papasakojęs, kad prie senojo Barboros karsto, kuris yra žuvęs, buvus lentelė su parašu „Barbora“ ir mirimo data.“ Kitame šaltinyje, Kauno vicegubernatoriaus Ryžkovo 1876 m. laiške Žemaičių vyskupijos valdytojui vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui, skaitome, kad „ant karsto esanti varinė lentelė su iškaltomis raidėmis, panašiomis į lotyniškas ar lietuviškas, ir su pažymėjimu 1648 metų; pasakojama, esą ta Barbora, buvusi vietos gyventojų kilmės ir esą buvusi jos pačios tėvo nukankinta už tai, kad nesutiko su juo nusikalsti skaistybei, dėl to ji ir laikoma šventąja“.

Šiai vietai ir šiai garsėjančiai asmenybei neliko abejingas ir Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Manoma, kad Barboros palaikus jis aplankė 1850 m. rugpjūčio 11–12 d. arba 1857 m. rugpjūčio 17 d. Žagarėje teikdamas Sutvirtinimo sakramentą. Užantspaudavęs Barboros Žagarietės karstą vysk. M. Valančius yra pasakęs: „Nei tvirtinu, nei neigiu.“ 1860 m. sausį vysk. M. Valančius Senosios Žagarės klebonui Limaževičiui atsiuntė knygą, kad joje būtų pradėti registruoti stebuklai. Tai rodo paties vyskupo įrašas pirmajame knygos puslapyje: „Iš seno Barboros palaikai Senojoje Žagarėje garsėja stebuklais, tačiau neužrašyti tie stebuklai greitai keičiasi ir netrukus tampa nepatikimi; kad to neatsitiktų ir kad būtų išsaugotas stebuklų atminimas būsimiems laikams, kai galbūt Dievui patiks tuos palaikus apgaubti viešu garbinimu, pavedame Tau, mūsų Kristuje mylimas klebone, į šią knygą lenkų kalba užrašinėti visus stebuklingus atsitikimus, kurie prie minėtos Barboros kapo įvyko arba naujai įvyktų, apklausiant liudytojus, vertus pasitikėjimo, dorovingus ir dievobaimingus, taip perpratusius stebuklų aplinkybes, kad, dėl to visiškai neabejodami, galėtų tučtuojau prisiekti, jeigu dvasinė vyresnybė nuspręstų, jog tai reikalinga.“ Nuo 1860 m. sausio 7 d. iki 1940 m. gruodžio 14 d. knygoje įregistruoti 97 įrašai apie stebuklingus atsitikimus, įvykusius Barboros Žagarietės užtarimu. Daugiausia liudijusių žmonių buvo iš Telšių (36), Šiaulių (18), Raseinių (22) apskričių ir Rygos bei Kretingos miestų. Tai byloja, kad jos šventumo garsas pasklido po visą Lietuvą ir už jos ribų.

Pirmasis pasikėsinimas į negendančius Barboros palaikus įvyko po 1863 m. sukilimo, kai Lietuvoje prasidėjo caro draudimų laikotarpis. 1876 m. liepos 9 d. Kauno vicegubernatorius Ryžkovas konfidencialiu raštu kreipėsi į Žemaičių vyskupijos valdytoją vysk. A. Beresnevičių ir liepė palaidoti rūsyje esančius palaikus bei neskleisti nepagrįstų gandų apie kūno negendamumą. Jis aprašo jos išvaizdą: „Numirėlė savo išvaizda maždaug 20 metų moteris ar mergaitė, vidutinio ūgio, jos veidas ir rankos juodos spalvos ir ne visai išlaikiusios savo natūralinę formą, veidas ir rankos atidengtos, visas gi kitas kūnas uždengtas.“ Po ilgų derybų ir atkaklios kelerių metų kovos 1877 m. sausio 7 d. rūsys buvo visiškai užmūrytas ir tapo neprieinamas tikintiesiems. 1890 m. konfliktui jau nurimus ir palaikams vienuolika metų išgulėjus užmūrytame ir nuo baisios drėgmės pripelijusiame rūsyje Barboros Žagarietės palaikai vėl tapo prieinami žmonėms. Iš naujo buvo suremontuotas rūsys.

1900 m. prelatas Juozas Tumas-Vaižgantas tiksliai ir realiai aprašo Barboros palaikų būklę ir kokį vaizdą atidarius rūsį pamatė žmonės, pabrėždamas, kaip stebėtinai puikiai esant rūsio drėgmei ir vėdinimo stokai išsilaikė kūnas: „Dabar sklepas yra visiszkai tamsus be jokios ventiliacijos, pripelėjęs ir pripuvęs grabo lentų (kūnų apart tos būtent Barbaros, nebėra – visi sutrūnėję). Troszkumas nesvietiszkas. [...] Barbaros kūną rado pliką sutrupėjusiame grabe. Drabužiais valkstė ir grabą padirbino dievobaimingi lankytojai. Dabar ji tebeguli juodai malevotame dar nesukritusiame mediniame grabe, kurs prie galvos isz szalių turi stiklus, idant galva matytus. Rubus turi baltus perkalinius, baigianszius dulėti; tik silkinis salikas tebėra sveikas. Iszveizdi, kaip ciela. Kairiajam stiklui iszdužus, žiurkės landžioja; nosis ir virszutinė lupa ir kakta pažeista. Skura prikepusi prie kaulų, tamsiai geltona. Kairioji pusė veido juodesnė, sako apdegusi; bažnysziai degant žmonės szaukę ne kad bažnyczia dega, bet kad: „szventa Barbora dega“! Ir su džiaugsmu atradę cielą… sczventoriaus pazomatyje. Kairioji kojos letena atsitraukusi nuo staibio. Rankos naryje skura nuo kaulų atstojusi: paliecziant gal numatyti kaulus pasileidusius, sznabždanczius. Figūra – kaip ciela, nei pilvo vietoje neįkritusi. Grabas ant morų stovi.“

1920 m į Žagarę atvyko Seimo atstovas Sikstas Riauka ir paprašė parodyti Barboros Žagarietės karstą. Apžiūrėjęs palaikus įspūdžius papasakojo 1937 m. laikraštyje „XX amžius“: „Kunigo Kasčiuko buvo pakviesta Pr. Lemežaitė, kuri prie klebono, kunigo J. Noreikos ir P. Kasčiuko ir seimo atstovo Riaukos, klebonui įleidus į išcementuotą ir erdvų rūsį ir atidarius baltos spalvos karstą, atidengė Barboros galvą, ant kurios buvo matyti plaukai, kaklas atrodė pilnas, kaip gyvo žmogaus, tik truputį melsvos spalvos.“ To paties laikraščio kovo 3 d. numeryje rašoma: „Teko ir man aplankyti Žagarės bažnyčios rūsį. Drėgna vieta. Girdėjau, kad ant velionės kūno drabužiai supūdavo greit – bene porą kartų per metus, net ir kurpės bei karstas ilgai neišsilaikydavo. Tuo tarpu mirusios kūnas jokiam gedimui nepasiduodavo. Kai mes buvome rūsy, klebonas su skarele nubraukė nuo mirusiosios veido melsvus pelėsius, atsiradusius nuo drėgmės, ir aš pamačiau rausvą veidą, lyg jis būtų turėjęs kokių gyvybės ženklų. Aš pats paliečiau kojų sausgysles ir gavau įspūdį, lyg tai būtų gyvo, sveiko žmogaus sušalusios kojos – jos atrodė tokios pilnos. Nebuvo galima jausti, kad mirusios karsto gulėta trejetą šimtų metų, ir tai dar tokiame rūsyje, kur vanduo, gali sakyti, lašėte lašėdavo.“

Petras Mažylis 1933 m. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ rašydamas apie Barborą Žagarietę samprotauja: „Kodėl jos kūnas per tiek daug metų nesupuvo, niekas dar iki šiol neištyrė. Rusų gydytojų ir profesorių komisijos, betyrinėdamos Barborą, nupjovė jos rankos pirštą analizės tikslams, bet vis vien nieko negalėjo pasakyti, ar ji yra balzamuota, ar kitaip kas su ja atsitikę. Ir iki šiol tas tebėra paslaptim.“

Daugumą šventųjų relikvijų gaubdavo nuostabus kvapas. Aplankęs Barboros Žagarietės negendantį kūną, tą patį pastebėjo S. Riauka. Minima, kad ją gaubianti ypatinga aplinka ir prie karsto jaučiamas didelis malonumas. Nors „paprastai prie kapo juntama mirties rimtis, nejaukumas, o čia buvo kažkaip malonu, lyg prie miegančio žmogaus“. Dar ir dabar, nors palaikų jau nebėra, žmonės jaučia norą pabūti ant bažnyčios kalnelio, nusileisti į rūselį. Daugelis iš senesniųjų vietos gyventojų tai pripažįsta ir Senosios Žagarės bažnyčios kalnelį laiko antgamtiškai ypatinga vieta.

1937 m. vasario 20 d. ryte Žagarės tikinčiuosius sukrėtė šiurpi žinia – išniekinti Barboros Žagarietės palaikai. Laikraštyje „Lietuvos aidas“ tada buvo išspausdintas nuodugnus to įvykio aprašymas: „Piktadariai į požemį įsibrovė per pagal žemę esantį langelį, atsklendė durų skląsčius ir išnešė karstą su Barboros palaikais. Karsto dangtį ir nuo požemio bokštelio nulaužę kryžių permetė per bažnyčios tvorą. Kitus papuošalus ir aprėdalus išmėtė šventoriuje, o suknelę prikimšę skiedrų pametė prie klebonijos durų. Visuomenė įvykiu be galo pasipiktinus. Policija įvykį stropiai tiria.“ Per ekspediciją iš kelių šaltinių pavyko išgirsti piktadarių pavardes, to nesugebėjo be priekaištų dirbusi tuometinė nepriklausomos Lietuvos policija… Tada Barboros Žagarietės palaikai buvo gražiai sutvarkyti ir iš naujo paguldyti Senosios Žagarės bažnyčios rūsyje. Tačiau neilgai jiems ten teko ramiai gulėti. Po trejų metų, 1940 m. rugsėjį, Barboros Žagarietės palaikai buvo antrąkart išniekinti. Šis faktas užfiksuotas tik kartą – 1954 m. Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ rašoma, kad tik „pirmosios bolševikų okupacijos metu 1940 IX Barboros grabas buvo išniekintas“. Amerikoje gyvenusių lietuvių istorikų tikriausiai nepasiekė žinia apie ankstesnįjį – 1937 m. išniekinimą. Sovietmečiu komunistinių pažiūrų žurnalistas E. Levinskas parašė straipsnį, kuriuo buvo bandoma atitraukti tikinčiųjų dėmesį nuo Barboros Žagarietės palaikų gerbimo. Jis rašė: „Argi ne šlykštus pasityčiojimas iš tikinčiųjų jausmų – leidimas melstis prie ,,negendančio“ kūno žinant, kad negenda jis tik todėl, kad yra balzamuotas. Tą faktą bažnyčios klebonai ir kita bažnyčios valdžia nuo tikinčiųjų sąmoningai slėpė.“ Praėjus keleriems metams po šio straipsnio pasirodymo žurnalisto svarstymai buvo paneigti. Kodėl jis, rašydamas straipsnį, pirmiau neištyręs palaikų, drąsiai skelbė melą? Puikiai žinome apie tuo metu skleistą ateistinę ideologiją. Paprasti žmonės neabejojo, kad jos kūnas nėra balzamuotas.

Lietuvoje įsivyravus komunistų valdžiai buvo uždarinėjamos bažnyčios, naikinamas vis po nakties atgyjantis Kryžių kalnas prie Šiaulių, tikintiesiems trukdoma lankyti didžiąsias Lietuvos šventoves Šiluvoje ir Žemaičių Kalvarijoje ir varžomos jų teisės. Panašiai atsitiko ir Senosios Žagarės bažnyčiai. 1963 m. balandžio 2 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu, motyvuojant tuo, kad „tikintieji savo religinius poreikius gali patenkinti N. Žagarės bažnyčioje“, uždaryta bažnyčia. Tų pačių metų gegužės 10 d. palaikai buvo išvežti nežinoma kryptimi ir iki šiol nesugrąžinti. Iki šiol trūksta liudytojų ar dokumentų, galinčių papasakoti apie minimų relikvijų likimą.

1985 m. artėjant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui 127 Panevėžio vyskupijos kunigai ir 88 Kauno arkivyskupijos kunigai kreipėsi į Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus su prašymu populiarinti galimus kandidatus į šventuosius. Tarp jų buvo minima ir Barbora Žagarietė. Tačiau kulto reikalų įgaliotinis P. Anilionis neleido minėti Barboros Žagarietės, esą dar pavojingos Lietuvos tikintiesiems. Minėtas necenzūruotas ganytojo laiškas buvo paskelbtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“.

1987 m. Žagarėje, minint Lietuvos krikšto jubiliejų, 19 kunigų, vadovaujamų vysk. Julijono Steponavičiaus, pasirašė pareiškimą Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, prašydami grąžinti Bažnyčiai Barboros palaikus. Vėliau Lietuvos parapijose buvo surinkta daugiau nei 4700 tikinčiųjų parašų. Tačiau šios pastangos liko bevaisės.

Išeivijoje gyvenęs kunigas Stasys Yla 1964 m. Čikagoje išleido maldyną „Tikiu Dievą“. Jis sukūrė maldą vildamasis, kad palaikai klastingų rankų nebuvo sunaikinti: „Viešpatie, tu leidai mergaitės Barboros kūnui išlikti nepaliestam, kad liudytum buvusią skaisčios mergaitės dvasią. Tu prie jos palaikų leidai vykti nuostabiems pagijimams, kad guostum savo žmones ir stiprintum jų tikėjimą. Leisk, Viešpatie, kad tie palaikai, kurie išliko nepaliesti naikinančios ugnies, būtų nesunaikinami klastingų rankų; tegu jie grįžta prieglobstin tos bažnyčios, kurioje buvo per šimtus metų. Bet kur bebūtų jos relikvijos, tegu jos užtarimas, Viešpatie, lydi ir toliau kenčiančius žmones, kurie maldaus jos pagalbos savo varguose ir negalėse. Amen.“

1994 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ atšventino sovietmečiu nusavintą Senosios Žagarės bažnyčią, kurioje iš pradžių buvo įrengtas grūdų sandėlis, vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas kaimo buities reikmenims laikyti. Buvo sutvarkyta bažnyčios kripta ir joje atkurtas simbolinis Barboros Žagarietės karstas.

1999 m. gruodžio 26 d. 276 Žagarės parapijos bendruomenės nariai kreipėsi į Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį tokiu raštu: „Mes, Žagarės parapijiečiai, prašome Jūsų pagalbos pasirūpinti, kad mūsų Barbora būtų paskelbta palaimintąja, nes per jos užtarimą mes, žagariečiai, patyrėme daug nuostabios pagalbos: stebuklų, išgijimų, tikėjimo sustiprinimų.“ Toks žagariečių žingsnis liudija, kad sovietiniais laikais slopintas Barboros Žagarietės garbinimas nebuvo visiškai užmirštas.

2006–2007 m. ekspedicijų medžiaga liudija gyvą žagariečių ryšį su Barbora Žagariete. Nors jos palaikai buvo išvežti ir nesugrąžinti, jos simbolinio karsto buvimo vietą vis gausiau lanko maldininkai iš įvairių Lietuvos vietovių ir užsienio šalių. Kaip suvenyrą jie išsiveža bažnyčios šventoriuje nusiskintą dobilo lapelį – šventumo, vilties ir Dievo malonių ženklą.

Informacijos šaltinis:  Maldingos kelionės prie negendančių Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės palaikų / Marius Dyglys // Žemygala. – 2006, Nr. 2 – 2007, Nr. 1, p. 57-63.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*