Marius Dyglys „Barboros Žagarietės palaikų gerbimo draudimai, išniekinimai ir jų negendamumo tyrinėjimai“

NEGENDANTYS_PALAIKAI

Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės kūnas Senosios Žagarės bažnyčioje 1937 m.

Įvairiose pasaulio šalyse atrandamų šventai gyvenusių žmonių negendančių kūnų fenomenas yra gana artimas ir Lietuvai, kurios istorijoje išlieka aktualus Šv. Kazimiero ir DT Barboros Žagarietės palaikų negendamumo klausimas. Todėl šiame straipsnyje svarbu Bažnyčios aplinkoje aptarti šio fenomeno susidarymo aplinkybes. Katalikų Bažnyčios istorijoje yra žinoma, kad negendantys ar paslaptingai išlikę kūnai egzistuoja nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Įdomu pastebėti, kad dogmatinės teologijos požiūriu šie kūnai randami po Kristaus įvykio, todėl tikėjimo kontekste itin siejami su Kristaus prisikėlimu, kaip kūno negendamumo pagrindu, su būsimuoju eschatologiniu  kūno prisikėlimu (etimologiškai eschatologinis reiškia galutinis, baigminis, paskutinis. Turima galvoje paskutinį tarpsnį išganymo dramoje – atsak. red. pastaba). Šie kūnai kelia didelį gamtos mokslų specialistų susidomėjimą, o taip pat – neigiamą skeptikų nuomonę. Jau tris tūkstančius metų iki Kristaus buvo domimasi kūnų išsaugojimo dėsniais. Jie buvo siejami su maistu, cheminiais organizmų elementais, o kartu su senųjų religijų tikėjimu. Egipto meno kūrėjai tikėjo, jog kūnų išsaugojimas padeda kelionei į anapusinio pasaulio egzistenciją.

Dauguma Egipto mumijų pasiekė moderniuosius laikus pažymėtinai geros būsenos, nors daugelis jų per mokslinius tyrimus ir dėl perkėlimų iš vietos į vietą pakito. Inkai Pietų Amerikoje taip pat sėkmingai mumifikuodavo žmones, bet jų būdai ir metodai net ir šiandien nežinomi. Galbūt dėl karšto ir drėgno regiono klimato tokių kūnų ten neišliko. Tibete buvo mumifikuojami aukštųjų lamų kūnai. Šis fenomenas žinomas ir Babilono aplinkoje. Ypač svarbūs yra natūralių ir atsitiktinių mumijų susiformavimo principai. Drėgna atmosfera, krituliai, vabzdžiai, o taip pat vidinių organizmo procesų reikšmė paprastai sąlygoja irimo pradžią. Dauguma šių kūnų nepaisant amžių eigos, nepaliesti drėgmės, tačiau labai stiprūs ir „gyvybingi“. Jie išliko tokiose aplinkybėse, kuriose kiti kūnai visiškai suirdavo[1].Iškyla klausimas: kokios yra šios keistos išimties gamtos dėsnių priežastys? Kas gali paaiškinti faktą, kad šventųjų kūnai pergyvena ir epochinius lūžius, ir laikinumo įstatymą gamtoje? Fenomenalus yra šv. Šarbelio kūno, kuris nesuiro nuo mirties praėjus 4 mėnesiams, išlikimas. 1898 m. Ispanijoje buvo žinomas šv. Teresės Avilietės kūnas, skleidžiantis rožių ir jazminų kvapą.

Jau VIII a. šv. Jonas Damaskietis minėjo šį fenomeną, kad Kristus duoda šias šventųjų relikvijas tikintiesiems kaip sveikatą teikiantį pavasarį. Asmenys, kurie atliko šv. Alberto kūno ekshumaciją praėjus dviems šimtams metų po jo mirties, buvo priblokšti nuostabaus kvapo. Panašus dalykas pastebėtas šv. Kryžiaus Jono ir ne tik jo atveju. Šv. Teresės Avilietės kūnas, nepaisant daugybės perkėlimų iš vienos vietos į kitą, išliko nepakitęs iki pat paskutinės ekshumacijos 1914 m., praėjus daugiau nei 330 metų po mirties. Kaip pastebėta, mumijų kūnai yra sunkūs. Pagrindinis jų bruožas –ilgą laiką išlieka patvarūs. Negendantys kūnai daugeliu atvejų nebalzamuojami. Kai kurie jų tiriami ar studijuojami individualiai. Daugumoje religinių konfesijų į šiuos šventuosius žiūrima kaip į išlikusius be cheminio įsikišimo. Popiežius Benediktas XIV savo darbe, skirtame  šventųjų beatifikacijai ir kanonizacijai, du išsamius skyrius („De Cadaverum Incorruptione“) skiria šiai temai. Popiežius nustato, kad šventųjų asmenų kūnai turi būti saugomi, tačiau iškart po mirties jų išlikimo dar negalima vadinti stebuklingu. Šis popiežiaus požiūris sąlygojo ir dabartinės bažnyčios poziciją, jog kūno negendamumas gali būti laikomas šventumo įrodymu[2]. Savaip bando šį fenomeną paaiškinti ir skeptikai. Jų nuomone, negendantys kūnai šių savybių įgauna dėl radioaktyvumo, kuris dažnai įvardijamas kaip užsikonservavimo konkrečioje vietoje priežastis. Taip pat manoma, kad prie kūnų išlikimo prisideda minėtų asmenų gyvenimo būdas, pvz., asketiškos dietos arba abstinencija nuo tam tikro maisto[3]. Itin diskutuoja nuomonė, kiek kūno negendamumui turi reikšmės dvasinis gyvenimas. Katalikai šiuo atveju yra privilegijuoti, nes jie vertina šias relikvijas tikėjimo perspektyvoje. Faktas, jog nuo pat pirminės bažnyčios laikų iki šiol egzistuoja kūnų negendamumo pavyzdžiai, yra argumentas tikėti, jog tai yra Kristaus dovana ir per jį įvykusio atpirkimo ženklas. Juk žinoma, kad iki Kristaus šio fenomeno nebuvo, o po Kristaus jis kartojasi per visą Bažnyčios istoriją, beje, aiškiai išreikšdamas nuorodą į kūnų prisikėlimo slėpinį amžių pabaigoje. Šalia šio fenomeno galima paminėti šiek tiek kitokį, tačiau taip pat gamtos dėsniais nepaaiškintą reiškinį, tai yra nuo II tūkstantmečio pasireiškusį stigmatizuotųjų fenomeną, kuris aiškiai siejamas su Kristumi, kaip jo kančios ženklas.

1604 m. rugpjūčio 16 d. įvykusio šv. Kazimiero palaikų atidengimo akte, kurį kaip autentišką liudijimą pateikia G. Svencickis[4],  rašoma, kad „šventojo išpažinėjo kūnas po šimto dvidešimt dviejų metų nuo to laiko, kai, kaip žinoma, buvo palaidotas kartu su raudonu šilkinio audinio apdangalu, į kurį buvo įsuptas ir apdengtas, buvo rastas visas ir nepaliestas; nuostabiai maloniu kvapu, gausiai pasklidusiu po visą bažnyčią, atgaivino visus dvasininkus bei pasauliečius, tuo metu dalyvavusius šventosiose Mišiose. Tame aiškiai matyti stebėtina Dievo galybė, kuri drėgnoje vietoje (tokioje, kad drėgmės pertekliaus sugadintas kapo skliautas darbininkų buvo išardytas beveik plikomis rankomis) prabėgus tiekai metų savo šventąjį teikėsi išsaugoti gaubiamą labai malonaus kvapo“[5].

 Istorikas Z. Ivinskis mano, kad „galbūt, su šv. Kazimiero garbinimu siejasi garsiosios Barboros Žagarietės gyvenimas. Šitoji gražuolė, skaistybės kankinė, XVII amžiuje žmonių buvo laikoma šventa. Gyveno gi kaip tik tuo metu, kai popiežius Klemensas VIII naujai patvirtino šv. Kazimiero kultą ir jis dar plačiau išsiskleidė“[6]. Keletą šimtmečių keičiantis sąlygoms išsilaikęs negendantis jos kūnas tikrai buvo neįprastas reiškinys, kuris visus domino ir stebino.

Barbora Zagariete Archyvas _02_JTs

Dievo Tarnaitės Barboros Žagarietės kūnas Senosios Žagarės bažnyčioje, apie 1940 m.

Trumpas ir nelengvas buvo Barboros Žagarietės gyvenimas. Neradus ramybės tėvų namuose bei vienuolyne, net ir po mirties jos palaikai neturėjo ramaus poilsio – keletą kartų jie buvo išniekinti. Pirmasis pasikėsinimas į Barboros Žagarietės negendančius palaikus, įmetus juos į ugnį, minimas maždaug apie 1655 m. Švedų karo metu. O po lietuvių 1863–1864 m. sukilimo prieš caro valdžią prasidėjus draudimų laikotarpiui, 1876 m. juos buvo stengiamasi palaidoti. 1877 metais po griežtų caro valdžios reikalavimų, tikintieji buvo priversti Senosios Žagarės rūsį užmūryti.

Lietuvos Valstybiniame Istorijos archyve suradus kun. P. Veblaičio vestąją bylą ir joje esančius originalius tuometinės caro valdžios dokumentus, stengiamasi jais remiantis tiksliai atpasakoti tuometinę kovą su caro paskirtais valdininkais dėl viešo Barboros Žagarietės gerbimo. Pirmajame dokumente rašoma, kad 1876 m. liepos 9 d. Kauno vicegubernatorius Ryžkovas konfidencialiu raštu kreipėsi į Žemaičių vyskupijos valdytoją vyskupą Aleksandrą Beresnevičių, pareikšdamas, kad Kauno gubernatorius reikalauja Barboros Umiastauskaitės palaikus užkasti žemėje. Esą jam pranešta, kad Šiaulių apskrityje Senosios Žagarės parapijos bažnyčioje, dešinėje nuo įėjimo per zakristiją pusėje, yra rūsio pobūdžio patalpa, kurios viduryje esąs ant pakylos pastatytas karstas su maždaug 20 metų Barboros Umiastauskaitės kūnu, kuri buvusi vietos gyventojų kilmės ir jos pačios tėvo nukankinta už tai, kad nesutiko su juo nusikalsti skaistybei. Dėl to ji yra nuo senų senovės laikoma šventąja, su kuria siejama nemažai stebuklų.

Apie tai vicegubernatorius pranešė vyriausiajam krašto valdytojui, Vilniaus generalgubernatoriui. Anot jo, pagal XIII tomo medicinos apsaugos nuostatų 921, 925 ir 930 straipsnius, yra uždrausta, iš valdžios negavus leidimo, išsikasti iš kapų mirusiųjų kūnus arba laikyti juos nepalaidotus. Dvasininkams draudžiama skleisti neteisingas žinias apie stebuklingą tariamą šventųjų kūnų negendamumą. Pagal XIV tomo nustatytų įstatymų 46 straipsnį už tai gali būti perspėjama arba baudžiama kaip už sunkų nusikaltimą. Tame rašte vicegubernatorius, perspėdamas apie galimą bausmę, vyskupo prašė išsiaiškinti apie šį fenomeną ir įsakyti tuos palaikus palaidoti, prieš tai pranešus vietos apskrities viršininkui, kad šis galėtų dalyvauti Barborą Žagarietę užkasant į žemę. Baigdamas laišką priminė kad, jei visam tam padaryti būtų kokių nors teisėtų kliūčių, apie tai nedelsiant jam pranešti[7].

Tų pačių metų rugsėjo 20 d. vyskupas A. Beresnevičius atsakė Kauno gubernatoriui laišku, pareikšdamas, kad Barbora Umiastauskaitė niekada nebuvusi po žeme palaidota ir jos palaikų neketinama užkasti į žemę. Motyvas – norint pagerbti Barborą Žagarietę dėl jos švento gyvenimo, ji buvo palaidota rūsyje po bažnyčia. Visuotinės Bažnyčios ji šventąja nebuvo laikoma, bet privačiai ją gerbti leidžiama, nes tame nieko nei prietaringo, nei bažnyčios tikėjimui priešingo nėra. Krikščionys, pagarsėję dideliu dorovingumu arba mirę kankinių mirtimi, yra ypač gerbtini, o jų palaikai laikomi kaip relikvijos, siekiant juos pripažinti šventaisiais, todėl jų kūnai yra laikomi bažnyčiose arba kitose šventose vietose, parodant jų išskirtinumą iš kitų mirusiųjų.

Apie Barboros Umiastauskaitės kūno buvimą Senosios Žagarės bažnyčios rūsyje Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams jau buvo žinoma prieš du šimtus metų. Jos gerbimui Bažnyčia niekados nėra pasipriešinusi. Todėl ją užkasti į žemę po 200 metų būtų netikslinga, nes tai užgautų tikinčiųjų jausmus ir sukeltų didelį žmonių nepasitenkinimą.

 Dėl šių priežasčių vyskupas nesutiko Barboros kūną užkasti į žemę, tačiau civilinės caro vyriausybės paveiktas Senosios Žagarės bažnyčios klebonui kun. Silvestrui Limaževičiui atitinkamu įsakymo raštu uždraudė prie Barboros karsto aukoti pinigus ir daiktus.[8] Nepakankamai griežtas vyskupo įsakymo tonas neįtikino klebono, kad aukų rinkimą reikia sustabdyti,  todėl jos buvo imamos toliau. Tų pačių metų gruodžio 28 d. vicegubernatorius vėl parašė vyskupui raštą, prašydamas imtis rimtesnių priemonių aukų rinkimui sustabdyti, duoti vietos kunigams atitinkamus tuo reikalu nurodymus ir būtinai pareikalauti, kad jie juos išpildytų, o apie rezultatus praneštų jam[9].

 1877 m. sausio 13 d. vysku­pas A. Beresnevičius jau antru griežtu įsakymu įspėja kleboną S. Limaževičių nebepriimti jokių prie karsto dedamų aukų ir liepia pašalinti dubenis, į kuriuos mesti pinigai, uždaryti rūsio langelį arba jį įstiklinti ir, jei langelis nėra apkaltas geležinėmis grotomis, jį apkalti bei paskelbti žmonėms, kad karstą lankydami nebeaukotų jokių aukų. Taip pat liepė pasiaiškinti, kodėl neįvykdytas pirmasis jo įsakymas[10]. Klebonas, gavęs tokį įsakymą, rūsio langą užmūrijo, o duris užrakino, o kad į rūsį niekas nebepatektų, pasiėmė raktą ir per pamokslą paskelbė žmonėms, kad aukų daugiau nebeaukotų ir apie visa tai pranešė vyskupui.

Tų pačių metų sausio 22 d. vyskupas A. Beresnevičius gauna iš gubernatoriaus dar griežtesnį laišką, kuriame klausiama, kodėl rūsys laikomas neužmūrytu?[11]. 1877 m. sausio 31 d. vyskupas atsako gubernatoriui, jog rūsys jau užmūrytas[12]. Praslinkus aštuoneriems metams 1885 m. rugpjūčio 31 d. vicegubernatorius Ryžkovas vėl kreipėsi į Žemaičių vyskupą, dabar jau Mečislovą Leonardą Paliulionį, klausdamas, kodėl Žagarės klebonas skelbiąs žmonėms Barboros Umiastauskaitės šventumą ir leidžiąs gerbti jos palaikus? Kokius veiksmus buvo padaręs vysk. A. Beresnevičius dėl gubernatoriaus ankstesnių reikalavimų ir kodėl Barbora tebėra neužkasta į žemę[13]? Tas pats Žagarės klebonas kun. S. Limaževičius, vyskupo pareikalautas, tų pačių metų rugsėjo 26 d. raštu pranešė, kad dėl to, jog žmonės garbina Barborą jis nėra kaltas, tikintieji nuo seno ją laiko šventąja, nes daugelis, nepagydomų ligų varginami padarę įžadus ir pasimeldę, išgijo. Žmonės jos pagerbti atvyksta net iš vyskupijos pakraščių, o, radę rūsio duris uždarytas, murma, reiškia nepasitenkinimą ir ant jo pyksta, sakydami, kad kunigai draudžia pagerbti šventosios kūno palaikus ir verčia juos pasitenkinti vien malda[14]. Netrukus po šio klebono pranešimo, rugsėjo 29 d. vyskupas gauna naujai paskirto Kauno gubernatoriaus generalmajoro Valerijono Melnickio raštą, kuris praneša, kad Šiaulių spraunikas (apskrities viršininkas – aut. pastaba) jam skundėsi, kodėl Barboros rūsys vėl esąs atidarytas, į jį įleidžiami žmonės, norintys pagerbti Barborą Žagarietę, taip pat priimamos aukos, kurios įduodamos pačiam kle­bonui arba zakristijonui. Gu­bernatorius reikalavo kuo skubiau jam pranešti, kieno leidimu rūsys vėl atidarytas ir kuo remiantis ten renkamos aukos[15]. Klebonas, vyskupo pareikalautas pasiaiškinti, tų pačių metų spalio 10 d. teigė, jog rūsys su Barboros Umiastaus­kaitės palaikais ligi 1881 m. birželio buvo užrakintas, o langelis užkal­tas geležinėmis grotomis. Bet, vysk. A. Beresnevičius, vizituodamas Senosios Žagarės bažnyčią, panorėjęs aplankyti rūsį, todėl jis ir buvęs atida­rytas. Į rūsį buvo įėję vyskupo sekretorius, vietos dekanas ir kunigai. Po to rūsys vėl buvo užrakintas. Niekas be klebono žinios rūsio nelankąs, nes raktas laikomas pas jį, nebent tik tais retais atvejais, kada tikintieji, atvykę iš tolimų vietų, yra padarę įžadus arba po jų pagiję. Patikinta, kad prie Barboros karsto nebuvo jokių rinkliavų. Aukos buvo priimamos tik išimtinai retais atvejais, kada liepdavo vadovybė. Pavyzdžiui, 1884 m. Laižuvos miestelyje po gaisro netekusiems namų buvo surinkta 60 rublių, 1885 m. Gardino miestelyje – 42 rubliai 55 kapeikos. Surinktieji pinigai šiam tikslui buvo atiduoti sąžiningai ir gauti pateisinantys kvitai. Tačiau šios aukos buvusios renkamos ne prie Barboros Umiastauskaitės karsto, bet bažnyčioje, paskelbus iš sakyklos, panašiai kaip ir visos kitos rinkliavos, kurias vadovybė ragina rinkti Raudonojo Kryžiaus organizacijai. Bet, matyt, tos rinkliavos kai kam sukėlusios įtarimą, todėl ir buvo paskelbta, kad jos daromos prie Barboros karsto[16]. Tais pačiais metais lapkričio 11 d. vyskupas, remdamasis klebono pasiaiškinimu, atsakė į gubernatoriaus priekaištus. Jis teigė, jog toks Umiastauskaitės palaidojimas yra priimtinas aukštos kilmės žmonėms, bajorams. Taip leidžiama mirusiuosius laidoti tiems, kurie turi nuosavus kapo rūsius. Tokiu būdu laidojami ir vyskupai. Umiastauskaitės palaikai rūsyje išbuvo šimtą metų, ir per visą tą laiką niekas nekėlė dėl to jokio klausimo[17].

1886 m. sausio 7 d. gubernatorius V. Melickis vėl išsiuntė vyskupui M. L. Paliulioniui raštą, nurodydamas, jog jam pranešė policija, kad klebonas S. Limaževičius buvusio vyskupo A. Beresnevičiaus 1877 m. sausio 31 d. įsakymu uždarytą B. Umiastauskaitės rūsį savavališkai vėl atidarė ir priiminėja žmonių aukas. Kad tai nebesitęstų, gubernatorius prašo vyskupo priimti naują įsakymą, draudžiantį priimti aukas, visiškai užtaisyti rūsio duris bei langą ir nieko nebeįleisti į rūsį[18]. Vyskupas, reaguodamas į gubernatoriaus raštą, sausio 21 d. išsiuntė Joniškio dekanui, Šiaulių klebonui kan. Gustavui Tomkevičiui įsakymą nedelsiant vykti į Žagarę ir su Naujosios Žagarės klebonu kun. Bonaventūru Čyžu gerai apžiūrėti B. Umiastauskaitės rūsį ir jį uždaryti[19]. Dekanas G. Tomkevičius ir klebonas B. Čyžas išpildė vyskupo įsakymą ir jam išsiuntė rūsio uždarymo protokolą, abiejų įgaliotų kunigų pasirašytą vasario 5 d. Jame rašoma, kad apžiūrėtas Senosios Žagarės bažnyčios rūsys, kur ilsisi Barboros Umiastauskaitės palaikai. Rašoma, kad rūsys esąs po didžiuoju bažnyčios altoriumi, turįs nedidelį į šventorių išeinantį langelį, įėjimą iš bažnyčios. Rūsyje pusėtinai drėgna, o langą visiškai užtaisius drėgmė padidėtų tiek, kad galėtų sugadinti rūsio skliautus ir sudarytų sąlygas altoriaus įgriuvimui. Dekanas įsakęs, kad parapijos klebonas S. Limaževičius padarytų rūsio langui tokias geležines grotas, kad nebūtų įmanoma į rūsį įmesti net smulkios monetos, taip pat padarytų naujas rūsio duris, ir laikytų jas užrakintas, o raktą atiduotų Naujosios Žagarės klebonui B. Čyžui[20]. Kauno gubernatorius iš Vilniaus ir Gardino generalgubernatoriaus gavo raštą, kuriuo liepė įsakyti, kad B. Umiastauskaitės rūsio durys ir langas būtų užmūryti plytomis ir lygiai su bažnyčios siena užtinkuoti. Tą reikalavimą gubernatorius tuoj pranešė vysk. M. L. Palilioniui, prašydamas generalgubernariaus įsakymą išpildyti. Vyskupas vasario 10 d. pasiuntė dekanui G. Tomkevičiui raštą, prašydamas padaryti taip, kaip vysk. A. Beresnevičiaus 1877 m. sausio 13 d. įsakyme dėl rūsio uždarymo buvo liepta ir įvykdyti tai, ko nori generalgubernatorius. Kovo 27 d. dekanas nuvyko į Žagarę ir, jam prižiūrint, Barboros Umiastauskaitės rūsio durys ir langas buvo užmūryti plytomis ir užtinkuoti. Surašytas atliktų darbų protokolas, kurį pasirašė dekanas ir kun. B. Čyžas, ir nusiųstas vyskupui, kuris apie atliktus darbus pranešė Kauno gubernatoriui[21].

Senosios Žagarės klebonas kun. Silvestras Limaževičius, Žagarėje klebonavęs nuo 1845 m. gruodžio 23 d., mirė 1887 m. liepos 27 d., turėdamas 80 metų amžiaus. Tų pačių metų spalio 17 d. vyskupas paskyrė naująjį Senosios Žagarės kleboną kun. Vincentą Gutauską, kuris 1890 m. gegužės 9 d. kreipėsi į vyskupą, primindamas, kad praėjo jau penkeri metai, kai rūsio durys ir langas yra užmūryti. Kunigas teigė, kad gegužės 4 d. rūsio langas, paveiktas didelės drėgmės, įgriuvo. Apžiūrėjęs rūsį, kunigas pastebėjo, kad lubos, ant kurių stovi didysis bažnyčios medinis altorius, nuo drėgmės labai šlapios. Tai kėlė pavojų altoriui, grėsė rūsio įgriuvimu, todėl jis pasirūpino rūsyje įrengti ventiliaciją ir apie tai pranešė vyskupui. Kun. P. Veblaitis pastebėjo, kad rūsio langas galėjęs įgriūti pageidaujant pačiai parapijai ir gal net padedant pačiam klebonui. Mat žmonės buvo įpratę savo „šventąją“ Barborą nuolat matyti ir prie jos karsto melstis, todėl, negalėdami prie jos prieiti, vargiai galėjo nurimti. Kun. Vincentas Gutauskas Senojoje Žagarėje neilgai teklebonavo. Susirgęs pleuritu mirė 1895 m. liepos 23 d. Žagarėje, būdamas 55 metų amžiaus. Po jo Senosios Žagarės klebonu buvo paskirtas kun. Leonas Skopas. Šis pastebėjo, kad 1897 m. bažnyčios grindyse po didžiuoju altoriumi ir aplink jį atsirado plyšiai ir nustatė, kad viso to priežastis yra rūsio skliautų plytos: veikiamos nevėdinamos drėgmės peršlapo ir sueižėjo. Kadangi ant skliautų stovėjo didysis altorius, įžvelgtas didelis pavojus įgriūti rūsio skliautams ir bažnyčios grindims, o kartu su jomis ir altoriui. Norint šios nelaimės išvengti, klebonas spalio pabaigoje raštu kreipėsi į vyskupą, prašydamas iš caro valdžios gauti leidimą rūsio sienose padaryti nedideles skyles arba ventiliatorius ir sustiprinti rūsio skliautus, kad neįgriūtų altorius. Kauno gubernatorius, gavęs vyskupo prašymą, atsakė, kad bažnyčią ir rūsį pirmiausia turi apžiūrėti gubernatoriaus paskirtas architektas, kuris ir paliudytų ar prašomojo remonto tikrai reikia. Netrukus vyskupijos konsistorija paprašė gubernatoriaus paskirti architektą remontuojamo objekto apžiūrai. Toks leidimas buvo duotas ir imtasi remonto darbų. Po ilgų Žagarės kunigų bei liaudies derybų, energingų pasipriešinimų ir atkaklios kelių metų kovos, 1897 m. konfliktams nurimus ir palaikams pragulėjus užmūrytame ir nuo didelės drėgmės pripelijusiame rūsyje vienuolika metų, DT Barboros Žagarietės palaikai vėl tapo prieinami žmonėms. 1900 m. kan. Juozas Tumas Vaižgantas „Tėvynės sarge“ tiksliai ir realistiškai aprašo Barboros palaikų būklę ir kokį vaizdą pamatė 1897 m. žmonėms atidarius rūsį, pabrėždamas kaip stebėtinai puikiai išsilaikė šis kūnas. Rūsio drėgnumas, vėdinimo stoka buvo aprašyta paties Vaižganto: „Dabar sklepas yra visiszkai tamsus be jokios ventiliacijos, pripelėjęs ir pripuvęs grabo lentų (kūnų apart tos būtent Barbaros, nebėra – visi sutrunėję). Troszkumas nesvietiszkas. (…) Barbaros kūną rado pliką sutrupėjusiame grabe. Drabužiais valkstė ir grabą padirbino dievobaimingi lankytojai“[22]. 1906 m. kun. L. Skopo rūpesčiu bažnyčia buvo atnaujinta, po didžiuoju altoriumi įrengtas naujas rūsys ir į jį iš bendro rūsio pernešti Barboros Umiastauskaitės – Žagarietės palaikai[23]. Anksčiau į rūsį buvo patenkama iš bažnyčios vidaus pro dešinėje presbiterijos pusėje šalia zakristijos buvusią angą. Dar šiandien rūsio sienoje yra matoma užtinkuotos angos žymė. Po bažnyčioje 1906 m. atliktų remonto darbų buvo įrengtas atskiras įėjimas iš lauko pusės. Prie Barboros negendančių palaikų pradėjo plūsti vis didesnės žmonių grupės.

Kunigai J. Noreika ir P. Kaščiukas kartu su Seimo nariu Sikstu Riauka 1920 m. apžiūrėjo palaikus ir įspūdžius aprašė 1937 m. „XX amžiaus“ laikraštyje: „Teko ir man aplankyti Žagarės bažnyčios rūsį. Drėgna vieta. Girdėjau, kad ant velionės kūno drabužiai supūdavo greit – bene porą kartų per metus, net ir kurpės bei karstas ilgai neišsilaikydavo. Tuo tarpu mirusios kūnas jokiam gedimui nepasiduodavo. Kai mes buvome rūsy, klebonas su skarele nubraukė nuo mirusiosios veido melsvus pelėsius, atsiradusius nuo drėgmės, ir aš pamačiau rausvą veidą, lyg jis būtų turėjęs kokių gyvybės ženklų. Aš pats paliečiau kojų sausgysles ir gavau įspūdį, lyg tai būtų gyvo, sveiko žmogaus sušalusios kojos – jos atrodė tokios pilnos“[24]. Šis fenomenas, kad Barboros Žagarietės palaikai, nebuvę balzamuoti ir nesuirę drėgname rūsyje keičiantis įvairioms sąlygoms daugiau nei 300 metų, siejamas su Dievu malonės veikimu, kuriuo stebėjosi net aršiausi ateistai.

Tačiau išaušus XX amžiui, buvo neišvengta sąmoningų ir suplanuotų naujų išniekinimo formų. 1937 m. vasario 20 d. rytą visus Žagarės tikinčiuosius sukrėtė šiurpi žinia – išniekinti Barboros Žagarietės palaikai. Laikraščio „Lietuvos aidas“ 84 numeryje buvo išspausdintas šio įvykio smulkus aprašymas: „Piktadariai į požemį įsibrovė per pagal žemę esantį langelį, atsklendė durų skląsčius ir išnešė karstą su Barboros palaikais. Karsto dangtį ir nuo požemio bokštelio nulaužę kryžių permėtė per bažnyčios tvorą. Kitus papuošalus ir aprėdalus išmėtė šventoriuje, o suknelę prikimšę skiedrų pametė prie klebonijos durų. Visuomenė įvykiu be galo pasipiktinus. Policija įvykį stropiai tiria“[25]. Visi Žagarės miestelio gyventojai dėl šios piktadarybės buvo labai sukrėsti. Barboros Žagarietės palaikai buvo gražiai sutvarkyti ir iš naujo paguldyti Senosios Žagarės bažnyčios rūsyje. Tačiau neilgai. Po trijų metų, 1940 m. rugsėjį, jie buvo trečiąkart išniekinti. Analizuojant turimą literatūrą, pastebėta, kad šis faktas užfiksuotas tik kartą 1954 m. Bostone išleistoje Lietuvos enciklopedijoje, kurioje rašoma, kad tik „pirmosios bolševikų okupacijos metu 1940 IX Barboros grabas buvo išniekintas“[26].

Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą ir joje įsigalėjus komunistų rėžimui, viena po kitos buvo uždarinėjamos bažnyčios, naikinamas vis atgyjantis Kryžių kalnas netoli Šiaulių, trukdoma tikintiesiems lankyti didžiąsias Lietuvos šventoves Šiluvoje ir Žemaičių Kalvarijoje, suvaržomos jų teisės. Panašiai atsitiko ir Senosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai. Apie jos uždarymo planus pirmą kartą prabilta 1962 m. dokumente. Religinių kultų reikalų tarybos (toliau – RKRT) įgaliotinis J. Rugienis (religijų įgaliotinis Lietuvoje nuo 1957 m. kovo 1 d. – atsak. red. pastaba) slaptame rašte LKP Joniškio r. komiteto sekretoriui prašo informuoti tikslų Žagarės tikinčiųjų skaičių. Buvo pageidaujama, kad jų planus žinotų kuo mažiau žmonių. Netrukus buvo gautas Joniškio rajono vykdomojo komiteto atsakymas su tikslia tikinčiųjų statistika ir nutarimu dėl S. Žagarės bažnyčios uždarymo. Duomenys, kaip manoma, buvo suklastoti siekiant greičiau ją uždaryti  ir toje vietoje įrengti kino teatrą. 1963 m. balandžio 2 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu, motyvuojant, kad „tikintieji savo religinius poreikius gali patenkinti N. Žagarės bažnyčioje“, patvirtintas sprendimas dėl S. Žagarės katalikų religinės bendruomenės registracijos nutraukimo ir jos vietoje kino teatro įrengimo. Tą pačią dieną Joniškio rajono Vykdomojo Komiteto pirmininkas Vytautas Gervė su savo pavaduotojais Vytautu Talmantu ir Algimantu Volkovu Senosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčią uždarė. Kartu su jais buvo ir Žagarės miesto Vykdomojo Komiteto pirmininkė Liubovė Šifrisova. Šį procesą stebėjo Kauno arkivyskupijos kurijos atstovas kan. S. Telksnys ir Joniškio dekanas kun. P. Lažinskas. Uždarius bažnyčią rūsyje esančių Barboros Žagarietės palaikų kol kas dar nelietė. Tačiau balandžio 27 d. į Žagarę iš Vilniaus atvyko speciali komisija, kurią sudarė Respublikinės teismo medicinos laboratorijos vedėjas doc. Juozas Markulis, Kultūros ministerijos muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas Jonas Glemža, LTSR ateizmo muziejaus direktorius Stasys Markonis kartu su kitais sovietų valdžios paskirtais vietos gydytojais J. Kalina ir A. Varnu, apžiūrėjo ir ištyrė palaikus.Jie buvo išmatuoti ir nufotografuoti. RKRT įgaliotinio J. Rugienio slaptame rašte LKPCK sekretoriui A. Barkauskui buvo iškeltas klausimas, ką daryti su Barboros Žagarietės palaikais? Po atlikto tyrimo buvo manoma, kad Barboros palaikus reikėtų atiduoti Ateizmo muziejui viešam demonstravimui ar patologijos katedrai panaudojant studentams kaip eksponatą. Buvo nuspręsta, kad jokiems atvejams jie netinka. Tada iškilo klausimas kaip juos palaidoti – slaptai ar viešai? J. Rugienio nuomone, Barboros Umiastauskaitės kūną reikėtų palaidoti slaptai.

1963 m. gegužės 10 d. vakare sovietų valdžios jie buvo išvežti nežinoma kryptimi ir, kaip manoma, slaptai palaidoti arba išvežti tolesniems tyrimams į Vilnių. Mano nuomone, tuometinis saugumiečių teiginys, kad jos palaikai buvo išvežti į Vilnių, greičiausiai laikytinas melagingu, nes po atliktų tyrinėjimų, jos palaikų viešas demonstravimas sovietų valdžiai būtų daugiau žalingas negu naudingas. Tuomet kun. J. Jokūbonio paklaustas Joniškio rajono Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotas V. Talmantas apie palaikų išvežimą į Vilniaus medicinos instituto muziejų, melavo, kad nukreiptų dėmesį nuo galimo jos palaidojimo vietos Žagarės apylinkėse ar kur kitur.

Uždarius Senosios Žagarės bažnyčią, tuometinis Naujosios Žagarės klebonas kun. Jonas Jakubonis 1963 m. birželio 10 d. Kauno arkivyskupijos valdytojui kan. dr. J. Stankevičiui rašė, kad „perpjovus vidurius rasta, kad visi vidaus organai yra tvarkoje: širdis, plaučiai, kepenys, skrandis, žarnos ir kita nesugedę, gražiai sudžiūvę ir be jokio kvapo. Gydytojai konstatavo, kad Barboros Umiastauskaitės kūnas nebuvo balzamuotas, bet savaime mumifikavosi ir yra gerai išsilaikęs: švarus, tamsiai rusvos spalvos, išsilaikiusi net oda, o jis šioje kriptoje yra išbuvęs apie 300 metų. Reikia pasakyti, kad kripta yra gana drėgna. Žmonės sako, kad gydytojas Varnas, turėdamas minty, jog Barboros Umiastauskaitės kūnas yra nebalzamuotas ir tokiose sąlygose taip ilgai ir taip gerai išsilaikęs, pareiškė, kad tai esąs nepaprastas reiškinys“. Atlikus tokį šventvagišką darbą, vėliau doc. J. Markulis, priskirdamas autorystę R. Kazakevičiui, pats apie save Tarybų Lietuvos enciklopedijoje rašė, kad tyrė „Vilniaus Domininkonų bažnyčios požemių mumifikuotus lavonus, tyrė Kristijono Donelaičio, Barboros Radvilaitės ir Žagarės Barborytės palaikus“.

1966 m. ateizmo propagavimo lektoriams skirtoje medžiagoje J. Markulis rašė apie Barboros Žagarietės kūną ir Vilniaus Dominikonų bažnyčios požemyje esančias mumijas, juos sugretindamas: „tik prisiminkime Žagarės Barborytės ir Vilniaus Dominikonų bažnyčios požemių mumifikuotus žmonių palaikus – ,,stebuklingas mumijas“, jų ,,augančius“ plaukus ir plačiai išnešiotą girdą: ,,Ten tikrai stebuklai įvyksta, Barborytė išgydo visokias ligas. Tik paaukok ir klausyk dievo nurodymų. Vilniuje, Dominikonų bažnyčios rūsiuose, yra stebuklingos mumijos: jų veide sustingęs šiurpas, skausmas ir pagalbos šauksmas. Ten šimtai motinų su kūdikiais ant rankų, lyg kad gyvi būtų. Tai dievo ženklas, ir jų lavonų nepuvimas – stebuklingas“[27]. J. Markulis piktinasi, kodėl dar liaudžiai nėra pristatyti, tinkamai nušviesti duomenys, pateikti tyrinėjimų organizatoriams, kurie buvo gauti prieš keletą metų kvalifikuotų specialistų jungtinės komisijos, kruopščiai moksliškai tyrinėjusios visus tuos „stebuklus“[28]. Doc. J. Markuliui, kaip puikiam ekspertui, natūralus mumifikacijos procesas buvo gerai žinomas. Tačiau į nepaaiškinamus atvejus atsakymų jis nesurado, nes tuomet mokslininkams buvo žinomi tik du palaikų variantai: arba kauleliai, arba mumifikuoti palaikai. Jo leistame Teismo medicinos vadovėlyje[29] aprašomos sąlygos, kuriose kūnas gali mumifikuotis. Pabrėžiama, kad svarbu gera ventiliacija ir pakankamai šilumos arba žema temperatūra. Mumifikacija įmanoma ore, žemėje, ypač purioje smėlio dirvoje, kuri gerai sugeria skystį, pastogėje, kur yra gera trauka. Toks mumifikuotas kūnas gali ilgai išsilaikyti, jei jo nesugraužia graužikai ar vėliau įsiveisę puvėsiai.Žinoma, kad Barboros palaikai buvo nekartą perkeliami iš vienos vietos į kitą, todėl kūnui mumifikuotis nebuvo minimų sąlygų. Tačiau pagrindinis sovietų ideologijos tarnų tikslas buvo bet kokia kaina „apvalyti žmonių sąmonę, atverti jiems akis“ visiškai sunaikinant Barboros Žagarietės palaikų gerbimą.

1987 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjus atšilimui, Žagarės tikintieji ne kartą bandė ieškoti dingusių Barboros Žagarietės palaikų. Minint Lietuvos Krikšto jubiliejų, 19 kunigų, vadovaujamų vysk. Julijono Steponavičiaus, pasirašė pareiškimą Sovietų sąjungos komunistų partijos Generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, prašydami Bažnyčiai grąžinti jos palaikus. Po tuo pareiškimu įvairiuose Lietuvos parapijose buvo surinkta daugiau nei 4700 tikinčiųjų parašų[30]. Tais pačiais metais spalio 27 d. buvo kreiptasi į tuometinį Religijos reikalų įgaliotinį P. Anilionį, kuris lapkričio 2 d. raštu kreipėsi į Joniškio r. vykdomąjį komitetą. Tačiau ir Joniškio r. Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui nepavyko nustatyti, kur palaidoti ar perkelti Barboros Žagarietės palaikai. Tad Žagarės tikinčiųjų pastangos liko bevaisės. Tais pačiais metais kun. G. Gudanavičius su Žagarės tikinčiaisiais imasi naujų pastangų. Buvo kreiptasi į visas įmanomas tuometines įstaigas, tačiau iš visur gauti neigiami atsakymai.

1989 m. Naujojoje Žagarės parapijoje pradėjęs kunigauti kun. Liudvikas Čechavičius kartu su pastoracinės tarybos nariu A. Orentu iš naujo rūpinosi palaikų grąžinimo reikalais. Tais pačiais metais spalio mėnesį į naujai paskirto kunigo klausimus Kultūros ministerijos muziejaus ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas Jonas Glemža apie dingusius DT Barboros Žagarietės palaikus atsakė, kad jie nebuvę vertingi ir palikti Žagarėje[31]. Lietuvos Centriniame Valstybės archyve Vilniuje ieškojau Barboros Žagarietės pėdsakų, tačiau iki šiandienos vis dar trūksta liudytojų ar dokumentų, galinčių papasakoti apie tolimesnį minimų relikvijų likimą. Tačiau vis dar neprarandama viltis, kad jos gali atsirasti. Neveltui lipant laiptais į S. Žagarės bažnyčios kriptą mums prieš akis išnyra užrašas: „Apvaizda Dievo tegul būna su mumis visada“.

Išeivijoje gyvenęs kunigas Stasys Yla, 1964 m. Čikagoje ruošdamas išleisti maldyną „Tikiu Dievą“ ir sukūręs maldą, vylėsi, kad palaikai nebuvo sunaikinti: „Viešpatie, tu leidai mergaitės Barboros kūnui išlikti nepaliestam, kad liudytum buvusią skaisčios mergaitės dvasią. Tu prie jos palaikų leidai vykti nuostabiems pagijimams, kadguostum savo žmones ir stiprintum jų tikėjimą. Leisk, Viešpatie, kad tie palaikai, kurieišliko nepaliesti naikinančios ugnies, būtų nesunaikinami klastingų rankų; tegu jie grįžta prieglobstin tos bažnyčios, kurioje buvo per šimtus metų. Bet kur bebūtų jos relikvijos, tegu jos užtarimas, Viešpatie, lydi ir toliau kenčiančius žmones, kurie maldaus jos pagalbos savo varguose ir negalėse. Amen[32].

1994 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ buvo atšventinta sovietmečiu nusavinta Senosios Žagarės bažnyčia, kurioje iš pradžių buvo įrengtas grūdų sandėlys, vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas kaimo buities rakandams laikyti. Buvo sutvarkyta bažnyčios kripta ir joje atkurtas simbolinis DT Barboros Žagarietės karstas[33].

1999 m. Vilė Margevičiūtė rašydama bakalauro darbą[34] ieškojo archyvinės medžiagos apie palaikų tyrimą Valstybinėje teisės medicinos tarnyboje, buvusioje Respublikinėje teismo medicinos labarotorijoje, kur dirbo Barboros Žagarietės palaikus tyręs prof. J. Markulis. Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto dekanas doc. A. Bumblauskas raštu kreipėsi į Respublikinį Teismo medicinos centrą, prašydamas, kad leistų Vilei Margevičiūtei pasinaudoti archyvine medžiaga, tačiau tų pačių metų gegužės 26 d. iš Valstybinės Teisės medicinos tarnybos generalinio direktoriaus J. Rybalko gavo atsakymą, kad suėjus nustatytam 25 metų terminui visa archyvinė medžiaga buvo sunaikinta.

Besiruošiant Barboros Žagarietės beatifikacijos bylos pradžiai, žagariečių iniciatyva buvo padirbtas antrasis simbolinis atviras karstas su jame esančiomis įkapėmis. Nors jos palaikai buvo išvežti ir nesugrąžinti, simbolinio karsto buvimo vietą vis gausiau lanko maldininkai iš įvairių Lietuvos vietovių ir užsienio šalių. 1963 m. balandžio 2 d. sovietų valdžiai uždarius Senosios Žagarės bažnyčią, gegužės 10 d. Barboros Žagarietės palaikai buvo išvežti ir, kaip manoma, kažkur slaptai palaidoti.

DT Barboros Žagarietės beatifikacijos byla pradėta 2005 m. rugsėjo 24 d. Jos liaudiškąjį pamaldumą sąlygoja žmonių liudijimai apie DT Barboros užtarimu patirtas Dievo malonės ir jos negendančių palaikų fenomenas.

Informacijos šaltinis: Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės palaikų gerbimo draudimai, išniekinimai ir jų negendamumo tyrinėjimai / Dyglys, Marius. Iš: Žemygala. 2007-2008.


[1] Plg. J. C. Cruz, The Incorruptibles. A study of the Incorruption of the Bodies of Various Catholic Saits and Beati. USA, Illinois, Rockford: Tan books and publishers, Inc. 1977. P. 28 – 33.

[2] Benedicto XIV P. O. M., Doctrinam de Servorum dei beatificatione et beatorum canonizatione redactam in synopsim sacrorum rituum Scola Auctori suo magistro, ac patrono D. D. Romae MDCCXLIX. P. 414 – 422.

[3] Plg. J. C. Cruz, The Incorruptibles. A study of the Incorruption of the Bodies of Various Catholic Saits and Beati. USA, Illinois, Rockford: Tan books and publishers, Inc. 1977. P. 27 – 42.

[4] Grigalius Svencickis (Gregorius Svencicius (1577-1617 m.) – Vilniaus kanauninkas, arkidiakonas (1606 m.), Ašmenos klebonas (1600-1617 m.), žinomas ir kaip lotyniškų kūrinių autorius. 1603 m. į Vilnių iš Romos  pargabeno 1602 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Klemenso VIII bulę, leidžiančią švęsti šv. Kazimiero kanonizacijos šventę, ir šv. Kazimiero vėliavą.

[5] Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai. Sud. M. Čiurinskas. Vilnius: Aidai, 2003. P. 227.

[6] Z. Ivinskis, Šventasis Kazimieras 1458-1484. New York: Tėvų pranciškonų spaustuvė, 1955. P. 183.

[7] Plg. 1876 m. liepos 9 d. Kauno vicegubernatorius Ryžkovo raštas Nr. 163 Žemaičių vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 6, 6v., 7.

[8] Plg. 1876 m. rugsėjo 20 d. Žemaičių vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus raštas Nr. 1065 Kauno vicegubernatoriui Ryžkovui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 8.

[9] Plg. 1876 m. gruodžio 28 d. Kauno vicegubernatoriaus Ryžkovo raštas Nr. 9842 Žemaičių vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 10.

[10] Plg. 1877 m. sausio 13 d. Žemaičių vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus raštas Nr. 1070 Senosios Žagarės klebonui K. Limaževičiui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 9.

[11] Plg. 1877 m. sausio 22 d. Kauno gubernatoriaus raštas Nr. 510 Žemaičių vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 11.

[12] Plg. 1877 m. sausio 31 d. Žemaičių vyskupo Aleksandro Beresnevičiaus raštas Nr. 273 Kauno vicegubernatoriui Ryžkovui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 13.

[13] Plg. 1885 m. rugpjūčio 31 d. Kauno vicegubernatoriaus Ryžkovo raštas Nr. 7409 Žemaičių vyskupui Mečislovui L. Paliulioniui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 15, 15v.

[14] Plg. 1885 m. rugsėjo 26 d. Senosios Žagarės klebono kun. K. Limaževičiaus raštas vyskupui Mečislovui L. Paliulioniui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 17.

[15] Plg. 1885 m. rugsėjo 29 d. Kauno gubernatoriaus generalmajoro Valerijono Melnickio raštas nr. 8187, vyskupui Mečislovui L. Paliulioniui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 18, 18v.

[16] Plg. 1885 m. spalio 10 d. S. Žagarės klebono kun. K. Limaževičiaus raštas vyskupui Mečislovui L. Paliulioniui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 21, 21v, 22.

[17] Plg. 1885 m. lapkričio 11 d. Žemaičių vyskupo Mečislovo L. Paliulionio raštas gubernatoriui Melnickiui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 30, 30v, 31, 31v.

[18] Plg. 1886 m. sausio 29 d. Kauno gubernatoriaus generalmajoro Valerijono Melnickio raštas nr. 42 vyskupui Mečislovui L. Paliulioniui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 32, 32v, 33.

[19] Plg. 1886 m. sausio 21 d. Žemaičių vyskupo Mečislovo L. Paliulionio raštas Joniškio dekanui kan. G. Tamkevičiui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 33v.

[20] Plg. 1886 m. vasario 5 d. protokolas, pasirašytas Joniškio dekano kan. G. Tamkevičiaus ir N. Žagarės kleb. B. Čyžo, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 34.

[21] Plg. 1890 m. gegužės 9 d. kun. V. Gutausko raštas vyskupui, [rankraštis]. – LVIA. F. 1671. Ap. 4. B. 500. L. 34.

[22] J. T. Vaižgantas, Dar apie Barborą Žagariszkę. // Tėvynės Sargas, 1899, Nr. 12; 1900, Nr. 8. P. 13 – 14.

[23] 1924 m. gegužės 30 d. Žemaičių vysk. Pranciškaus Karevičiaus Senosios Žagarės bažnyčioje atliktos vizitacijos raštas, [rankraštis]. Žagarė, 1924 m. – NŽBA, bažnyčios procesų knyga. L. 4.

[24] Rp., Ką žmonės kalba apie vadinamąją Žagarės šventąją? Kun. Dr. Kasčiuko pasakojimai. // XX amžius, 1937 vasario 27, Nr. 47 (205). P. 4.

[25] Pk., Baisi niekšybė Žagarėje. // Lietuvos aidas, 1937, Nr. 84 (3299). P. 2.

[26] Z. Ivinskis. Barbora Umiastauskaitė, – Lietuvių enciklopedija. T. 2. Bostonas: Lietuvių Enciklopedijos leidykla, 1954. P. 201.

[27] J. Markulis, Ateistiniai pokalbiai. Vilnius: LTSR Žinijos draugija, 1966. P. 2 – 3.

[28] Ten pat. P. 2 – 3.

[29] J. Markulis, J. Nainys, Teismo medicina. Vilnius: Mokslas, 1979. P. 228.

[30] Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, T. 9. Chicago: Lietuvos kronikos sąjunga, 1989. P. 464.

[31] A. Paulauskas, Nepaskelbta lietuvių tautos šventoji, [religijos mokslų bakalauro darbas, vad. dr. Kan. A. Kajackas].Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija, Teologijos fakultetas. Kaunas, 1993. P. 34.

[32] S. Yla, Tikiu Dievą. Maldynas. Čikaga, 1964. P. 596.

[33] Plg. R. Vaitkienė, Atgimsta aukojimas. // XXI amžius, 1994 rugsėjo 16, Nr. 68. P. 3.

[34] V. Margevičiūtė, Barboros Žagarietės – XVII šimtmečio liaudies šventosios kulto istorija Lietuvoje, [bakalauro darbas, vad. vysk. dr. J. Boruta SJ]. Vilniaus valstybinis universitetas, Istorijos fakultetas, Naujosios Istorijos katedra. Vilnius, 1999.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*