Kauno arkivyskupijos kancleris, kunigas A.Grušas: “Griežti formalumai apsaugo nuo „blogų“ palaimintųjų”

jonas-paulius-iiSekmadienį buvęs Romos popiežius Jonas Paulius II bus bus paskelbtas palaimintuoju, kitaip tariant, bus beatifikuotas. Kas ir kokiu būdu nusprendžia bei skelbia, kad žmogus išties vertas palaimintojo vardo bei statuso, ir kokią reikšmę tai turi Bažnyčiai ir visuomenei?

Apie tai – lrytas.lt pokalbis su Kauno arkivyskupijos kancleriu, kunigu Adolfu Grušu.

Kas apskritai gali tapti palaimintuoju? – Tai – žmonės, pasižymėję dorais darbais arba ypatingu pavyzdžiu, didele įtaka tikėjimui, taip pat kankiniai dėl tikėjimo. Jie gali būti keliami kaip pavyzdžiai visai Bažnyčiai ir žmonėms. Paskelbimo palaimintuoju procesas gali prasidėti praėjus ne mažiau kaip 5 metams po žmogaus mirties.

Kas siūlo kandidatus? Kaip įvertinama, ar žmogus vertas būti beatifikuotas? – Formali procedūra atrodo taip – vyskupijos, kurioje būsimas palaimintasis gyveno ar mirė, atsižvelgiant į galimą šventumo garsą tarp tikinčiųjų, vyskupas kreipiasi į Šv. Sostą, prašydamas leidimo pradėti beatifikacijos bylą. Gavus leidimą, būsimajam kandidatui suteikiamas Dievo tarno titulas, o vyskupas paskiria bylai postulatorių – dvasininką, kuris rūpinasi beatifikacijos bylos vyksmu. Postulatorius pateikia galimus liudytojus, kurie gali paliudyti apie kandidato dorybes, tikėjimą, gyvenimo būdą. Sudaromas ir beatifikacijos bylos tribunolas, kuris renka dokumentus, kas apie asmenį parašyta, ką jis pats yra rašęs ir kalbėjęs, apklausia pasiūlytus liudininkus.

Jei neklystu, tai šioje byloje veikia ir vadinamasis velnio advokatas. Kas jis yra apskritai? Kokia jo užduotis procese? – Velnio advokatas – tik populiarus pavadinimas. Byloje tiek vyskupijos, tiek Vatikano lygmeny yra teisingumo saugotojo pareigybė. Šio žmogaus užduotis – rasti galimų kliūčių žmogaus paskelbimui palaimintuoju. Jo pareiga – užtikrinti, kad surinkti parodymai nekeltų jokių abejonių. Abejotini parodymai gali tapti kliūtimi paskelbimui palaimintuoju. Viena iš “velnio advokato” pareigų – sudaryti klausimyną siūlomiems liudytojams. Paprastai klausimynas susideda iš daugybės klausimų, kuriais siekiama įsitikinti kandidato dorybėmis.

Ar užtenka būti geru, dorybingu, vietos žmonių mylimu žmogumi, kad taptum palaimintuoju?– Ne, to neužtenka. Beatifikacijai būtinas pripažinimas, kad šis asmuo krikščioniškas dorybes praktikavo herojišku lygiu, jas iškeldamas virš viso kitko. Tokia išvada daroma dar vyskupijos tribunolo išvadoje. Antrasis beatifikacijos bylos etapas prasideda, kai surinkti įrodymai perduodami į Vatikaną, į Šventųjų reikalų kongregaciją, kur vertinami surinkti parodymai. Galiausiai reikia paties popiežiaus pripažinimo, kad dorybės buvo herojiškame laipsnyje. Ir dar vienas svarbus dalykas – reikalingas vienas būsimo palaimintojo užtarimu įvykęs stebuklas. Popiežiaus Jono Pauliaus II atveju tai buvo prancūzė vienuolė, pagijusi nuo Parkinsono ligos. Apskritai dažniausiai stebuklai yra pagijimai. Reikalingos gydytojų komisijos išvados, kad liga buvo nepagydoma, kad neįmanoma buvo jos įveikti medicinos priemonėmis. Taip pat reikia rasti liudininkų, kad tas žmogus meldėsi ir prašė užtarimo to asmens, kurį siekiama paskelbti palaimintuoju. Svarbu, kad pagijimo nebūtų įmanoma paaiškinti, remiantis mokslo žiniomis. Popiežius oficialiai skelbia, kada ir kur asmuo bus paskelbtas palaimintuoju. Tada jo kultas (palaimintojo vardo bažnyčios, jo paveikslai altoriuje) leidžiamas ten, kur jis gimė ir kur mirė. Jono Pauliaus II atveju tai bus Lenkija ir Romos vyskupija. Visur kitur tam bus reikalingas Šventojo Sosto leidimas.

Ko reikia, kad palaimintasis būtų paskelbtas šventuoju? – Po beatifikacijos seka kanonizacija. Tam reikia dar vieno stebuklo, įvykusio užtariant palaimintajam. Šventojo kultas jau galimas visame pasaulyje. Bet palaimintieji nebūtinai yra paskelbiami šventaisiais.

Kodėl reikia tokių formalumų?– Skelbimas palaimintuoju, šventuoju – tai daugiau tikinčiųjų atspindys, kiek žmonės tuos asmenis myli, kiek jais pasitiki. Tarkime, stačiatikiai šventaisiais tikinčiuosius pavadina vien remdamiesi liaudies balsu. Kartais tarp jų pakliūva ir nevienareikšmiškai vertinami asmenys. Katalikų Bažnyčioje šioje situacijoje formalumai – kaip saugikliai.

Skaitykite daugiau: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-13041860381303191709-kauno-arkivyskupijos-kancleris-kunigas-a-gru%C5%A1as-grie%C5%BEti-formalumai-apsaugo-nuo-blog%C5%B3-palaimint%C5%B3j%C5%B3.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*