Jurgita Juškevičienė. Ignaco Štacho kapo stebuklais tikima ir šiandien

Šiauliuose yra stebuklinga vieta. Beveik pačiame miesto centre – senosiose (Talkšos) kapinėse. Čia palaidotas kunigas, blaivybės pradininkas Lietuvoje, Ignacas Štachas. Jo kapą keliais prieš egzaminus apėjo ne vienas gimnazistas ir studentas (dažniau merginos), o legenda byloja, kad vienos moteriškės vyrui kapas padėjo išbristi iš girtuoklystės liūno.

Negęsta žvakutės, nevysta gėlės

Prie legendomis apipinto kunigo Ignaco Štacho kapo mus lydi šiaulietė Juzefa Ganiprauskienė. Nuo pagrindinių kapinių vartų paėję kelis metrus pasukame į dešinę. Pakylame į kalnelį ir atsiduriame prie metaline aukšta tvorele aptverto kapo, tvarkingo, apsodinto gėlėmis, prie masyvaus cementinio pagrindo su metaliniu kryžiumi stovi kelios žvakutės.

Moteris kartu su kitomis Šiaulių artrito draugijos „Artis“ narėmis senosiose kapinėse tvarko apie 40 kapų, prižiūri ir šį, įvairiomis malonėmis pagarsėjusį. Ponia Juzefa pasakoja, kad ypač daug žvakučių ant šio kapo dega per Vėlines. Po švenčių jų nurenkanti beveik tris maišus.

„Kapą nuolat kažkas lanko. Atėjusi randu ir žvakučių, ir pamerktų gėlių, visai neseniai kapą kažkas apsodino vasarinėmis gėlėmis. Kartą tvarkiau šį kapą, ravėjau žoles, dar peilį buvau pasidėjusi ant paminklo, tik girdžiu šurmuliuoja kažkas už nugaros. Ogi vaikų būrys su mokytoja“, – prisiminusi šypsosi moteris.

Pasak J. Ganiprauskienės, čia dažnai apsilanko vaikų ekskursijos, prie kapo ateina ir jaunas, ir senas. Vieni meldžiasi, kiti uždega žvakutę, treti iš smalsumo sustoja.

„Viena mano draugė, kaip ir aš šiaulietė, visai neseniai savo dukrai parodė šitą kapą. Dukra labai stebėjosi, kaip anksčiau apie jį nieko nebuvo girdėjusi ir kad mama tik dabar teparodė“, – pasakoja ponia Juzefa.

Legendos ir faktai

Legenda pasakoja, kad apie 1908 metus vienai moteriškei prisisapnavęs klebonas Ignacas Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Tai padės iš alkoholizmo liūno išbristi jos vyrui. Moteris padarė viską, kaip buvo liepta sapne, ir stebuklas įvyko. Vyras nustojo gerti ir tapo pavyzdingu šeimos tėvu.

Žinia apie įvykusį stebuklą greitai apskriejo Šiaulius. Netrukus kapą jau ėmė lankyti ne vien gyvenimu ir vyrais nusivylusios moterėlės, bet ir gimnazistai bei studentai, trokšdami išlaikyti egzaminus ar surasti gyvenimo meilę.

Šiaulietė Dalia prieš kelerius metus baigusi Šiaulių universitetą prisimena taip pat prieš vieną „baisų“ egzaminą ėjusi keliais aplink I. Štacho kapą.

„Nepamenu, ar gerai išlaikiau tą egzaminą, ir kokio ritualo laikiausi, tik prisimenu, kad buvo labai nepatogu eiti keliais betoniniu bortu, išlietu aplink kapą“, – prisiminusi šypsosi Dalia.

Vilius Puronas, dizaineris, dailininkas, kraštotyrininkas, įsitikinęs, kad jei ne stebuklingas kapas, gal ir jo nebūtų.

„Mano mamytė, Eugenija Šeškauskaitė, pasakojo, kad karo ir pokario metais studijuodama Šiaulių mokytojų seminarijoje, kartu su bendrakursėmis „dėl visa ko“ ėjusi keliais aplink kapą. Vėliau sėkmingai ištekėjo už chemijos mokytojo Broniaus Purono, todėl gimiau aš“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakoja V. Puronas.

Stebuklingąjį kapą V. Puronas plačiai aprašė savo knygoje „Brangus paukštis feniksas“.

Knygoje rašoma, jog norint, kad kapas padėtų išblaivėti, reikia uždegti tris žvakutes ir kapą apeiti pagal laikrodžio rodyklę tris kartus, padėtų meilėje – penkias žvakutes ir apeiti pagal laikrodžio rodyklę penkis kartus, jeigu moksle – tris žvakutes ir apeiti prieš laikrodžio rodyklę tris kartus.

Prie kapo eina iš pagarbos

Albertas Griganavičius, gydytojas, Šiaulių miesto garbės pilietis, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiaulių skyriaus vadovas, apie stebuklingąjį Ignaco Štacho kapą sužinojo paauglystėje, kai atvyko gyventi į Šiaulius. „Kiek prisimenu, šis žmogus visais laikais buvo gerbiamas, net laikomas šventuoju, jo kapas lankomas ir prižiūrimas. Tarybiniais metais ateistai viešai tyčiodavosi iš tų, kurie čia ateidavo pasimelsti, padėti gėlių ar uždegti žvakučių, tačiau kapo sunaikinti nedrįso“, – sako A. Griganavičius.

Ponas Albertas prisimena, kaip jo bendramokslės iš II Darbo jaunimo vidurinės mokyklos prieš egzaminus bėgdavo prie I. Štacho kapo ir eidavo aplink jį keliais. „Nežinau, ar tai padėdavo, bet nė viena neliko kartoti kurso, – šypsosi A. Griganavičius. – O man to nereikėjo, mokslai ir taip gerai sekėsi.“

Prie kunigo I. Štacho kapo A. Griganavičius kartu su bendraminčiais ateina iš pagarbos blaivystės pradininkui Lietuvoje. Kunigo asmenybe ir veikla gydytojas labiau susidomėjo 1989 metais, atkūrus Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiaulių skyrių, kurio vadovu tapo. „Rengėmės svarbiai konferencijai, kuri įvyko 1994 metais. Po trupinėlį surankiojau žinias apie I. Štachą. Gaila, kad jų išlikę taip mažai,“ – pasakoja A. Griganavičius.

Blaivystės pradininkas

Gimė Ignacas Štachas 1796 metais Varnių burmistro šeimoje. Mokslus baigė Žemaičių kunigų seminarijoje Varniuose, čia ir pasiliko dirbti vikaru bei klebono pagalbininku, vėliau dirbo Žemaičių vyskupijos kancleriu ir puikiai tvarkė archyvą. 1843 metais I. Štachas paskirtas Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Jo rūpesčiu 1847 m. iš Vilniaus benediktinų buvo nupirkta graži monstrancija, o 1849 m. bažnyčios šventorius apsodintas kaštonais, kurie tebeauga ir dabar.

I. Štacho kunigavimo laikotarpiu Lietuvoje sparčiai plito girtavimas, dvarininkai steigė smukles, karčiamas, valstiečiams be jokių apribojimų pardavinėjo degtinę. I. Štachas su bendraminčiais apie 1846 metus pradėjo registruoti parapijiečius, norinčius tapti blaivininkais ir įkūrė Blaivybės broliją. Veikla buvo vaisinga – per dešimtmetį Šiauliuose žymiai sumažėjo parduotuvių, prekiaujančių alkoholiu. Šį I. Štacho pradėtą darbą toliau tęsė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, 1858-aisiais paskelbęs savo garsųjį laišką ir pakvietęs visus į tautos išblaivinimo sąjūdį.

Kunigas I. Štachas mirė 1854-aisiais, sulaukęs 58-erių metų. Šiaulių miesto blaivybės judėjimo nariai 1914 metais ant kapo pastatė paminklą, aptvėrė metaline tvorele. Po metaliniu kryžiumi ant granitinio postamento pritvirtintoje lentoje parašyta: „Kunigas Ignacas Štachas mirė 1858 m. 28 d. spalį. Jis būdamas Šiaulių klebonu ne vien švietė jau pirm vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu, bet ir įvairiais savotiškais būdais pasėkmingai skleidė blaivybę. Pirmose eilėse jis laužė įsikerėjusios girtybės ledus mūsų tėvynėje: tai žymus Blaivybės Apaštalas. Didžio veikėjo triūsas nenyksta ir Jo garbė nemiršta. Dėkingi Šiaulių blaivininkai atnaujina Jo kapą. 1914“. Lietuvai atgimus, 1998-aisiais kapavietė buvo atnaujinta antrą kartą.

KAPAS: Ant šventu ir stebuklingu laikomo I. Štacho kapo nevysta gėlės, negęsta žvakės.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

LENTA: Metalinė lieta lenta prie cementinio pagrindo buvo pritvirtinta 1914 metais. Minint 50-ąsias kunigo I. Štacho mirties metines kapą atnaujino Šiaulių blaivininkai.

METINĖS: 2004 metais minint kunigo Ignaco Štacho 150-ąsias mirimo metines pagerbti blaivybės pradininko prie jo kapo susirinko Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiaulių skyriaus nariai.

Alberto GRIGANAVIČIAUS nuotr.

PAGARBA: Gydytojas Albertas Griganavičius prie Ignaco Štacho kapo ateina ne norų išsipildymo tikėdamasis, o iš pagarbos blaivybės pradininkui Lietuvoje.

STEBUKLAS: Dizaineris, dailininkas ir kraštotyrininkas Vilius Puronas pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad jei ne stebuklingasis kapas, jis gal nė nebūtų gimęs.

Jono TAMULIO nuotr.

LANKYTOJA: Šiaulietė Juzefa Ganiprauskienė ant I. Štacho kapo nuolat randa žvakučių ir gėlių, dažnai mato čia sustojančius ir besimeldžiančius žmones, ateinančias vaikų ekskursijas, tik keliais einančių neteko pamatyti.Informacijos

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

 

 Informacijos šaltinis: http://www.skrastas.lt/?data=2012-07-10&rub=1065924810&id=1341146140

Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*