Irena Vitkauskienė „Nešęs viltį“

m_grabber_8JYE582W6K

Kunigas Alfonsas Lipniūnas (Julijos Paltarokaitės – Šalkauskienės paveikslo reprodukcija)

2005 m. kovo mėnuo pažymėtas legendinio kunigo, Štuthofo koncentracijos lageriokankinio Alfonso Lipniūno gimimo 100–osiomis ir mirties 60–osiomis metinėmis. Tai buvo viena iš kilniausių praėjusio amžiaus mūsų tautos asmenybių, vienas iš ryškiausių prieškario Lietuvos dvasininkų. Kunigas A. Lipniūnas – jautrus neteisybei, be galo nuoširdus, kupinas atjautos suvargusiam, tiesiantis ranką suklydusiam savo artimui – argi ne tokių vadovų ir šiandien labiausiai ilgimės? Tokį jį atsimena tie, kuriems nusišypsojo laimė matyti kunigą išarti, bendrauti, klausytis jo pamokslų.

Gausios šeimos vaikas

Kunigas A. Lipniūnas gimė 1905 m. kovo 12 d. Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje. Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę mokyklą, o po dvejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems moksleiviams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui.

1925 m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui – pavasarininkams.

Kunigo biografijoje rašoma, kad prieš įšventinimą į kunigystę jis atliko rekolekcijas, kurių metu sudarė išsamų gyvenimo planą. Jame labai svarbią vietą užėmė vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavęs kunigystės įšventinimą, buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru.

Kas menkina savo artimą…

Jaunas kunigas įsisuko į visuomeninių darbų sūkurį ne tik Panevėžio mieste, bet ir visoje apskrityje, tapo laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas ir kaimo parapijose. Smilgių valsčiui anuomet priklausiusiame Dapšionių kaime (dabar Radviliškio r.) gyvenantis 91–erių metų Edvardas Ramanauskas prisimena, kaip ankstų sekmadieniorytą jaunasis kunigėlis, atvažiavęs traukinuku ir išlipęs artimiausioje Labos stotelėje, kelis kilometrus žingsniuodavo pėsčias, kol pasiekdavo Dapšionių bažnyčią ir savo globojamus pavasarininkus. Jaunimas pamilo Panevėžio vikarą, netrukus jau patys skubėdavo jo pasitikti, parsiveždavo su vežimaičiu.

“Kunigas buvo nedidukas, smulkaus kūno sudėjimo, su storų stiklų akinukais. Kukli išvaizda, bet koks didelis protas ir dosni širdis! Kokie gilūs ir išmintingi jo pamokslai, kaip jis musuždegdavo entuziazmu šviestis, būti solidariems tarpusavyje”, – šiandien prisimena E.Ramanauskas. Kunigas A.Lipniūnas, pasak senolio, buvęs labai jautrus socialinei neteisybei, daug apie tai aiškindavęs pavasarininkams. Jis nuolat primindavo ūkininkams, kad jiegerbtų ir mylėtų savo samdomus darbininkus, mokėtų jiems padorų atlyginimą. Negailestingai kritikuodavo turtingesniųjų pasipūtimą, sakydamas, jog tai viena iš didžiausių nuodėmių.

“Dievui visi esame lygūs ir vienodai Jo mylimi vaikai. Kas menkina savo artimą, neužjaučia jo varge, skurde ir nelaimėje, tas ne katalikas. Taip mums aiškindavo kunigas. Jo mokymas turėjo didelę prasmę, nes ketvirtajame dešimtmetyje visur, net ir mūsų kaime, labai suaktyvėjo Rusijos išlaikomi agentai, kurie skleisdavo tarp vargingiau gyvenusių žmonių bolševikinę propagandą apie tai, kaip Rusijoje žmonėms yra gera gyventi, kaip ten aukštinamas ir vertinamas paprastas darbininkas”, – prisimena E.Ramanauskas. Pats jis buvo vidutinio ūkininko, turėjusio 25 hektarus žemės, sūnus. Kaip dabar prisimena, žemdirbiui ir tuomet nebuvo lengva. Valdininkai darėsi vis labiau pasipūtę, gaudavo didelius atlyginimus ir su paprastais kaimiečiais nelabai skaitėsi. Socialinėje atskirtyje atsidūrusių žmonių, kaip ir šiandien, tuometiniame kaime buvo nemažai, į juos smetoninė valdžia nekreipė dėmesio. Ne visi blogai gyveno dėl tingėjimo, girtuoklystės, nors pasitaikydavo ir tokių. Tačiau buvo daugiavaikių našlių, padegėlių, paliegusių, kitokių nelaimių ištiktųjų. Valstybė jiems jokių pašalpų nemokėjo. O bolševikų agentėliai taip ir suko tokiems vargšams protą. E.Ramanauskasčia pat lenkia abiejų rankų pirštus skaičiuodamas, jog vien Dapšioniuose ir gretimame Beinoravos kaime uoliai darbavosi apie dešimt bolševikinių agentų. Juos buvo galima nesunkiai nujausti – beveik niekur nedirbo, pas ūkininkus ar miestannėjo samdytis, o gyveno visai neblogai. Vadinasi, už judošišką darbą gaudavo atlygį iš Rusijos.

Todėl kunigas A. Lipniūnassiekė, kad kaimo jaunimas būtų susipratęs ne tik religiškai, bet ir politiškai, teisingai suvoktų socialinių negerovių priežastis.

m_grabber_80C7TV5WEL

Panevėžio apskrities, Smilgių valsčiaus, Dapšionių parapijos pavasarininkai drauge su savo dvasios vadovu kunigu Alfonsu Lipniūnu (viduryje) 1931 metų vasarą. (Nuotrauka iš asmeninio E.Ramanausko albumo).

Valdžios nemalonėje

E. Ramanauskas prisimena, jog 1930 m., A. Smetonos tautininkų valdžiai uždraudus katalikiškų organizacijų veiklą, Panevėžio vyskupijoje buvo išplatintas kreipimasis į visuomenę. Nors jis nebuvo pasirašytas, žmonės kalbėjo, jog tai vyskupo K.Paltaroko ir kunigo A. Lipniūno mintys. Kreipimesi buvo rašoma: „Katalikams visuomet reikėjo vesti kovą su įvairaus plauko socialistais, kurie viešai ir atvirai sakėsi, kad jie yra Katalikų Bažnyčios priešai. Bet štai atsiranda Lietuvoje tautininkai, kurie pasiskelbė esą katalikai ir katalikybės gynėjai. Žinoma, kad įgytų tarp katalikų draugųir, gavę pasitikėjimą, suduotų mirtiną smūgį katalikybei. Ne vienam gali kilti klausimas, kodėl tautininkai ir socialistai yra laikomi Bažnyčios priešais, kodėl jie atvirai arba užslėptai prieš katalikybę kovoja? Atsakymas aiškus: todėl, kad jiems nepatinka Katalikų Bažnyčios mokslas. Jie nenori, kad katalikai kištųsi į žmonių gyvenimą. Jie nori, kadjiems būtų leidžiama šioj žemėj su žmonėmis daryti, ką tik jie nori ir kaip nori…Pripažindami Kristaus mokslą, ir vieni, ir kiti nedrįstų to daryti, nes Kristus draudė lėbauti turtuoliams, kai vargšai aimanuoja, neturėdami nė duonos kąsnio“.

Nepaisydamas valdžios nemalonės, kun. A. Lipniūnas toliau dirbo su katalikišku jaunimu. O valdžia be jokių skrupulų tampė kunigą po policijos nuovadas, reikalavo mokėti baudas už „valdžios šmeižimą“.

„Iš bažnyčios Alfonsą Lipniūną policija ne kartą palydėdavo į nuovadą. Kaltinamasis apeliacijos skunduose bandė įrodyti policijos piktnaudžiavimą įstatymais, melagingus protokolus, bet bausmės nebūdavo švelnesnės. 1931 metais Linkuvos teisėjas pradėjo bylą, kurioje kaltino kunigą dėl pamokslo, sakyto 1930 metų gruodžio 8 dieną Linkuvos bažnyčioje. Kadangi Lietuvoje nebuvo specialaus dvasininkų kalėjimo, kunigui Lipniūnui paskyrė laikiną namų areštą, draudė išvykti iš miesto. Jis mokėdavo pinigines baudas, kurias finansuodavo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Apie konfliktą tarp Smetonos vyriausybės ir partijų bei kunigo areštą savo skaitytojus informavo net Latvijos laikraštis „Jaunakas Žinąs“. Taigi ne rožėmis tiestas kelias teko Panevėžio Vyskupijos Jaunimo Direktoriui ir Regiono pirmininkui kunigui Lipniūnui“, – rašė tuometinis pogrindyje leistas ateitininkų laikraštis.

E. Ramanauskas prisimena, kad kunigas ne kartą Dapšionių pavasarininkams yra juokavęs, jog policija apie jįyra surašiusi tiek protokolų, kad sulipdžius juos į vieną juostą,galėtų apsivynioti ja net penkis kartus. Vienoje byloje buvo teigiama, kad kaltininkas „nubaustas 400 litų bauda, neišsigalint sumokėti baudos, pakeista 14parų areštu už Panevėžio katedroje 1930 m. lapkričio 9 d. pamokslo metu pasakytus žodžius: „kur tik sutiksite valdžios atstovus, sakykite, kad nebegerai dedasi Lietuvoje… Jei taip visi kalbėsime kaip vienas, ir kunigas, ir pasaulietis, remsime ir stiprinsime tikėjimą. Ir tuometišvysti galėsime, kaip, anot psalmininko, “pasigailėjimas ir ištikimybė susitinka, teisybė ir ramybė bučiuojasi“. (Iš Panevėžio vyskupijos archyvų).

Nors iš prigimties kuklus ir drovus, jaunasis kunigas sugebėdavo argumentuotai ginti tiesą, niekuomet nenusileisdavo dėl principinių klausimų. A.Lipniūnas buvo eruditas, mokėjo rusų, vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, lotynų, hebrajų kalbas. Įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vyskupasK.Paltarokas buvo numatęs jį paskirti savo padėjėju, o vėliau galbūt ir įpėdiniu, bet sovietų ir vokiečių okupacijos, o paskui kunigo areštas sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.

Už tautos interesų gynimą – į Štuthofą

Nenustygstantis kunigas 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1935–1939 Prancūzijoje, Lilio universitete, studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. buvo paskirtas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, išvyko ten. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus Universiteto kapeliono pareigas. Išgarsėjo kaip didžiules minias klausytojų sutraukiantis Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas. Bolševikų ir nacių okupacijų metu įsteigė šalpos fondą, rūpinosi nelaimių ištiktaisiais. Už pasisakymus prieš fašizmą, įspėjimus jaunimui, kad nestotų į nacių armiją, 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ir lageryje kun. A. Lipniūnas nuoširdžiai atsidėjo ligonių šelpimui. Kartu sukunigu Stasiu Yla rūpinosi palaikyti gyvą religinį kalinių gyvenimą, laikydavošv. Mišias, klausydavo išpažinčių. Dėl savo jautrios prigimties kun. A. Lipniūnas labiau nei kiti turėjo išgyventi baisų nužmogėjimo procesą Štuthofe. Nepaisydamas to, jis niekada nepamiršdavo priminti draugams, kad visada elgtųsi švelniai, teisingai.

1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija. Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs savomaistą kitiems alkaniesiems ir nusilpusiems, kunigas ir dar keli lietuviai vargais negalais pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kunigąA. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu – kunigas St. Ylai suteikė Ligonių patepimo sakramentą, ir kun. A. Lipniūnasužgeso 1945 m. kovo 28 d. Šiemet šią dieną švęsime Prisikėlimą, o tais metais tai buvo Didysis trečiadienis. Kunigą palaidojo Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.

Šių metų Vasario 16 – osios – valstybės atkūrimo dienos proga Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo (po mirties) kunigą Alfonsą Lipniūną, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvį, Vyčio Kryžiaus ordino komandoro kryžiumi.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2005-03-18


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*