Irena Ramaneckienė, Antanas Ivinskis. Dievo tarno kunigo IGNACO ŠTACHO beatifikacijos byla Šiaulių vyskupijoje Jo beatifikacijos bylos pradėjimo Šiaulių vyskupijoje proga

2016m. spalio 30 d., sekmadienį, 11 val., Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ex katedra paskelbė žinią apie Dievo Tarnui kunigui Ignacui Dionyzui Štachui pradedamą beatifikacijos bylą.

Beatifikacija. Kas tai?

Bažnyčiose tą žodį girdime dažnokai. Pamatinė šio skolinio iš lotynų kalbos reikšmė – „daryti laimingą“. Beatifikacija – tai asmens paskelbimas Palaimintuoju po mirties, remiantis vienu iš dviejų – kankinystės ar doroviniu pagrindu. Tuo aktu leidžiama Dievo tarną viešai garbinti mieste, parapijoje, vyskupijoje, t. y. vietos bendruomenėje, išskirtinais atvejais – valstybėje. Metų kalendoriuje paskiriama jo šventės diena, aukojamos šv. Mišios, skaitant specialius skaitinius, giedant Palaimintojo garbei sukurtą litaniją ar kt. Leidžiama altoriun įkelti Palaimintojo paveikslą, kitais žodžiais tariant, pakylėti į Altoriaus garbę. Dievo tarnai tampa tarsi šventaisiais tikinčiųjų draugais vyskupijos ribose.

Palaimintasis, jei su jo vardu susiję nauji stebuklai, gali būti paskelbtas Šventuoju. Šis procesas vadinamas kanonizacija, kurios metu kruopščiai tikrinama, ar kandidatas (paprastai iš palaimintųjų) atitinka reikalavimus, keliamus šventajam. Viešai įteisinus naująjį šventąjį, jo vardas įrašomas į šventųjų sąrašą, o kultas pasidaro visuotinis – meldžiamasi viso pasaulio krikščionių bažnyčiose.

Pačiam mirusiajam beatifikacija ar kanonizacija nieko nereiškia, ji reikalinga mums – gyviesiems. Melsdamiesi į Dievo Tarnus, prašome jų pagalbos ir užtarimo, kad gautume mums reikalingų Dievo malonių ar net stebuklų.

Kunigo Ignaco Štacho biografijos faktai

Iki 2016 m. paskutiniosios spalio mėn. savaitės tiksli kun. I. Štacho gimimo data dar nebuvo žinoma. Ją pavyko rasti Lietuvos valstybės istorijos archyvo byloje – apklausos knygoje, susijusioje su 1831 m. sukilimo įvykiais (LVIA. F. 437, ap. 10, b.10,l. 52). Joje paties kun. I. Štacho ranka lenkiškai įrašyta: „Imie mi Ignacy, nazwisko Sztach – rodzilem sie w miasteczku Worniach w r. 1797 8-bra 9-go – iestem wyznania Rzymsko -Katolickiego – Szlachetnie urodzony, maiątku nieruchomego nieman“ („Mano vardas Ignacas, pavardė Štachas – gimiau Varnių miestelyje 1797 m. spalio 9-ąją – esu Romos Katalikas – kilmingas, nekilnojamos valdos neturiu“ – A. I. vertimas).

Kiek anksčiau archyvų knygose (Liber ordinatorium, LNB RS PR1316) buvo rasti kiti trys kun. I. Štacho gyvenimo kelią žymintys dokumentai: įrašai apie suteiktas subdiakonato, diakonato ir kunigystės šventimus (pastaroji įvyko – 1821 m. lapkričio 28 d.). Atskirai rasti krikšto ir mirties – 1854 m.spalio 28 d. – metrikai. Krikšto metrikai ir minėtas paties kunigo įrašas patvirtina tradiciją, kad seniau naujagimį krikštydavo gimimo dieną ar kuo greičiau po jos. Matyt, dėl to bažnytinėse krikšto knygose ir nebuvo nurodoma vaiko gimimo data.

Šiaulių katedra 19 a. vidurys. Dail. Napoleonas Orda 1807-1883

Pirmajame dokumente lotyniškai rašoma: „1797-aisiais Viešpaties metais spalio aštuntąją dieną Ignacas Albrechtas, Varnių katedros altaristas, Žemaičių vyskupijos archyvaras, pakrikštijo kūdikį vardu Ignacas Dionyzas, sūnų tėvo kilmingojo pono Andriaus Štacho, medicinos daktaro, ir motinos kilmingosios ponios Petronėlės iš Vaitkevičių“ (A. I. vert.). Panašu, kad naujagimį krikštijęs senas Varnių katedros kunigas bus padaręs klaidą, parašydamas, kad kūdikį krikštijo spalio 8-ąją, t. y. diena anksčiau, negu kad savo gimimo datą minėtame apklausos dokumente nurodo pats I. Štachas.

Šiomis eilutėmis pateiktos beveik visos žinios, pasiekusios mus apie kun. Ignaco kilmę. Atskiroms biografinėms detalėms suvokti būtina pasitelkti istorinį kontekstą, būtent: Žemaičių vyskupijos centras buvo Medininkai ( taip seniau buvo pervadinti Varniai); čia buvo vyskupo dvaras; kažkur šalia gyvendavo jų patikėtiniai ir tarnai, iš kurių ypač vertintas gydytojas, dažniausiai svetimtautis kviestinis specialistas.

Kun. I. Štacho tėvą, medicinos mokslų daktarą, Andrių Štachą į Žemaičių vyskupijos centrą – Varnius dar 1795 m. iš Vilniaus gubernijos pasikvietė vyskupas Steponas Jonas Giedraitis. Varniuose A. Štachas buvo kunigų seminarijos gydytojas, vėliau išrinktas šio miestelio burmistru.

Iš trijų Andriaus ir Petronėlės sūnų ne vien Ignacas mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Joje dar studijavo ir brolis Aleksandras, tačiau šis šventimų nepriėmė, tapo vaistininku, dirbo Varniuose.

Ignacas, įšventintas į kunigus, ilgai ėjo Varnių katedros vikaro pareigas. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomi keli 1838–1841 m. kun. I. Štacho laiškai Jonui Chrizostomui Gintilai. Laiškuose Varnių katedros vikarų vardu kun. I. Štachas prašo J. Ch. Gintilos užtarimo, kad iki vysk. Juozapo Arnulfo Giedraičio mirties pajamos, gaunamos iš Luokės bei Papilės, ir toliau liktų katedros vikarų išlaikymui. Iš laiškų matyti, kad visais atvejais kun. I. Štachas, kaip Katedros vicekustosas (administratorius),užtarimo ir palaikymo į aukštąjį dvasininką kreipiasi visų Katedros vikarų vardu (LNB RS F 150. 132).

Šalia minėtų pareigų, kun. I. Štachas buvo mokyklos prie Katedros vedėjas (prepozitas), Žemaičių vyskupijos vicekancleris. Sutvarkė vyskupijos archyvą, nes privalėjo „dvasiškijos dvarus perduoti į caro valdžios rankas“.

Žinant kun. I. Štacho Varniuose turėtas pareigas ir prieš akis matant jo išskirtinai gražią rašyseną (dailiausią iš visų XIX a. ne tik varniškių dvasininkų), nestebina, kad jis buvo paskirtas archyvaru (kaip ir jį krikštijęs kun. I. Albrechtas). Dar būdamas seminarijos klierikas, buvo pasiųstas į Joniškį vaikų mokyti. Vėliau mokė ne tik varniškių vaikus, bet ir vadovavo katedrinei mokyklai. Testamentu 100 rublių (anais laikais tai buvo dideli pinigai) paliko Varnių kunigų seminarijai, kuriuos ji gavo netrukus po kun. I. Štacho mirties, t. y. 1855 m. (I. Šenavičienė, 2005:106). Tad aišku, kodėl kun. I. Štachas, be blaivybės sargo, laikomas ir moksleivių bei studentų užtarytoju / globėju.

Jauno kunigo pamaldumas, darbštumas, reiklumas sau ir kitiems neliko nepastebėtas – 1843 m. paskirtas Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Kun. I. Štachas tą paskyrimą priėmė „beveik vien iš paklusnumo“: nors klebonijos turtai buvę „gana žymūs“, bet, daugiau negu pusšimtį metų nesant geros priežiūros, pastatai, ypač bažnyčia, buvo gerokai apirę (B. Smigelskis,1909).

Klebonas atnaujino bažnyčią, rūpinosi jos aplinka, šventoriuje sodino medžius (jų likę iki šiol), puošė maldos namus iš vidaus, stengėsi įgyti liturgijai reikalingų daiktų, tačiau neapsiribojo ūkiniais rūpesčiais.

Purono piešinys „Iš bažnyčios į smuklę“ caro laikais

 Kun.Ignacas Štachas Purono piešinyje

Vysk. M. Valančius „Namų užrašuose“ (2003:461) kun. I. Štachą mini vienintelį kartą – kaip Šiaulių kleboną, kuriam teko laidoti choleros epidemijos, 1848 m. išplitusios Žemaitijoje, aukas: „Pirmąja jos auka tapo Šiaulių pašto viršininkas ir kavalierius ponas Kornilovičius, kuris sirgo vos šešias valandas. Jo kūną vietos klebonas Ignotas Štachas palaidojo su bažnytinėmis apeigomis parapijos kapinėse“.

„Kaip geras, jautrios sąžinės ir tikrai pasišventęs ganytojas“ daug dėmesio skyrė žmonių dvasiniam tobulėjimui: „Iš sakyklos, nepuošdamas savo pamokslo puikiais sakiniais, Evangelijos dvasioje pasmerkdavo nuodėmes, nurodydamas papročių sugedimą, skanumynų ieškojimą, liaudies išnaudojimą, madų vaikymąsi“ ir t. t. Svarbiausias I. Štacho, Šiaulių bažnyčios klebono, nuopelnas – blaivybės skleidimas tarp parapijiečių.

Neganda juoda

Besaikio girtavimo priežastys susijusios su XVIII a. pab.– XIX a. pirmosios pusės istoriniais sukrėtimais: „trijų juodųjų erelių sąjunga“ (juodasis erelis – heraldinis Rusijos, Prūsijos ir Austrijos herbų simbolis) 1772–1795 m. sukapojo į dalis suverenią valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (beprecedentis įvykis naujųjų laikų Europoje), pralaimėtas T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas (1794). Žlugusios valstiečių socialinio išsilaisvinimo iš baudžiavos viltys ir nevaržomas atskirų visuomenės sluoksnių siekis pelnytis iš žmonių ydų.

Carinės Rusijos priespaudos ir baudžiavos laikais „dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo degtinės varyklas, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose; jas statė dvarininkai ir išnuomodavo žydams; girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai versdavo savo valstiečius gerti reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės“ (Lietuvos istorija, 2016:508). Į girtavimą žmones stūmė ne tik prievarta, bet ir baisus skurdas, nesėkmės, sunkios nelaisvės našta, vilties, kad bus geriau, nebuvimas… Pamažu kasdienybėje įsitvirtina jausmus ir mąstymą slopinantis skystis: „Alkoholis apsvaigina galvą: žmogus tam sykiui nebesupranta savo nelaimės“ (vysk. K. Paltarokas, 1921).

Airijos blaivybės sąjūdžio pėdsakai Lietuvoje

Blaivybės idėja 1838 m. kilo Airijoje kun. Teobaldo Matju (Theobald Mathew; 1790–1856) OFM Cap. dėka. Apie airių sąjūdį, reikalaujantį aprobuoti arba net visiškai uždrausti svaigalų pardavimą, rašė to meto Europos ir Rusijos spauda. Blaivybės brolijų steigimo patirtį iš airių bemat perėmė vokiečiai, po to – lenkai. Vienas pirmųjų, kuriuos užvaldė mintis apie Lietuvos valstiečių blaivinimą, galėjo būti Žemaičių vyskupijos vicekancleris ir Katedros mokyklos vedėjas, būsimasis Šiaulių bažnyčios klebonas I. Štachas, mokėjęs keletą (kiek žinoma – vokiečių, lenkų, rusų, lotynų, lietuvių) kalbų. Vėliau – ir Šiaulėnų (Radviliškio r.) parapijos klebonas Augustinas Kybartas (1795–1860). Siekdami išvaduoti parapijiečius iš dvasinės vergijos ir moralinio sunykimo, jiedu 1846 m. pradėjo net registruoti žmones, pasižadančius laikytis kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo (nereikalauta laikytis visiškos abstinencijos) ir kurti blaivybės brolijas (J. Kačerauskas, 2013:24).

Kun.Ignaco Štacho kapas Šiauliuose

Šiaulių miesto Garbės piliečio, M. Valančiaus Blaivybės sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininko, gydytojo neurochirurgo Alberto Griganavičiaus (1934–2015) autorinėje knygoje „Mūsų gyvenimo pliusai ir minusai“ (2014) rašoma: „Tuo metu ( XIX a. vidurys; I. Štacho kunigavimo laikotarpis – I. R.) Šiauliuose buvo apie 6000 gyventojų. Mieste veikė 14 degtinės varyklų ir 13 alaus daryklų. Jos per metus pagamindavo apie 1200 kibirų degtinės, 2500 kibirų vyno, apie 6000 kibirų alaus. Dar 4000 kibirų degtinės buvo atvežama iš aplinkinių dvarų, nes dvaruose gaminama degtinė nebuvo apmokestinama akcizo mokesčiu, todėl buvo pigesnė. Mieste veikė 46 alkoholiu prekiaujančios įstaigos. Po septynerių blaivybės skleidimo metų Šiauliuose alkocholiu prekiavo 33 įmonės, vėliau jų skaičius dar mažėjo, nors gyventojų daugėjo“ (p. 4).

Taigi, Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos – pirmieji blaivybės židiniai Lietuvoje. Lokalinės šių kunigų akcijos neperžengė parapijų ribų, todėl menkai žinotos: „Anų idealistų pirmūnų stumiamas vežimas tik iš lėto tejudėjo“ (G. Valančius, 1978:325).Tačiau „jų patirtį 1858 metais po visą Žemaičių vyskupiją pradėjo skleisti Didysis Ganytojas vyspupas Motiejus Valančius“ (A. Griganavičius, 2014:4).

Kova su girtuokliavimu Kauno gubernijoje

Katalikų blaivybės brolijų įstatai galutinai buvo suredaguoti Vokietijos provincijos Breslau (Vroclavo) vyskupo kardinolo Melhiljoro Dypenbroko (Diepenbrocho). Juos 1851 07 28 d. patvirtino popiežius Pijus IX. Tai suaktyvino blaivybės judėjimą visoje Europoje, lėmė vyskupo Motiejaus Valančiaus įsitraukimą „į Ignaco Štacho ir Augustino Kybarto pradėtą kovą prieš girtavimą“ (J. Kačerauskas) ir 1858 10 11 d. ganytojiško laiško pasirodymą jau po kun. I. Štacho mirties. Juo kreiptasi į dekanatus, raginant dvasininkus įvesti blaivybę visoje Žemaičių vyskupijoje. Tie metai ir tapo oficialia kovos už blaivybę pradžios Lietuvoje data.

Blaivinti Lietuvą trukdė bent trys kliuviniai: caro administracija, surinkdavusi didžiulius mokesčius už parduotą degtinę; bajorai – spirito varyklų bei karčiamų savininkai, siekę iš bulvių ir grūdų pertekliaus pagaminti kuo daugiau degtinės; alkoholio prekiautojai. Carinės Rusijos įstatymai draudė steigti bet kokias draugijas, įskaitant ir blaivybės, be atskiro leidimo.

Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius. Kunigai buvo persekiojami ir skundžiami.

Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai priešinosi, bet blaivybės šalininkams pavyko sumažinti besaikį girtuokliavimą. Kun. I. Štacho pradėta ir vysk. M. Valančiaus toliau plėtota valstiečių blaivinimo veikla buvo rezultatyvi (V. Merkys, 1999; A. Alekna, 1975).

Motyvai kun. Ignaco Štacho beatifikacijos bylai pradėti

Legenda pasakoja, kad apie 1908 m. girtuokliaujančio vyro žmonai prisisapnavęs klebonas I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Moteris padarė, kaip liepta. Įvyko stebuklas – vyras nustojo gerti. Žinia apskriejo Šiaulius. Kapą ėmė lankyti dėl girtuoklystės kenčiantys žmonės. Sakoma, jog ne vienas prie kun. I. Štacho kapo išmeldęs ypatingų malonių sau ar artimajam. Taigi, galima kalbėti apie kun. I. Štacho pomirtinę charizmą, t. y. ypatingą Dievo dovaną, turinčią tarnavimo visuomenei aspektą, darančią nepaaiškinamą teigiamą poveikį adresatui.

Kokiam prašančiųjų skaičiui pagelbėjo kun. I. Štachas, niekas netyrinėjo, niekur tokie faktai neregistruoti. Kad jų būta, abejonių nekyla. Pirma, tai liudija paminklas ant kun. I. Štacho kapo. Jį 1914 m. pastatė atkurto Šiaulių miesto blaivybės judėjimo (M. Muravjovo 1864 m. uždrausto Lietuvoje) nariai. Liudijimą patvirtina užrašas ant paminklo. Jo esminės frazės: „švietė jau pirm vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu; savotiškais būdais pasėkmingai skleidė blaivybę; tai žymus Blaivybės Apaštalas; Didžiojo veikėjo triūsas nenyksta ir Jo garbė nemiršta“. Kun. I. Štacho kapą lanko ir vyresniųjų klasių moksleiviai, stojantieji į aukštąsias mokyklas bei studentai, trokšdami gerai išlaikyti egzaminus.

„Kiek prisimenu, šis žmogus visais laikais buvo gerbiamas, net laikomas šventuoju, jo kapas lankomas ir prižiūrimas. Tarybiniais metais ateistai viešai tyčiodavosi iš tų, kurie čia ateidavo pasimelsti, padėti gėlių ar uždegti žvakučių, tačiau kapo sunaikinti nedrįso“ (A. Griganavičius).

Ir šiandien kun. I. Štacho kapas tvarkingas, dėkingų žmonių apsodintas gėlėmis, per Vėlines skęstantis ne vienos dešimties degančių žvakių liepsnų šviesoje.

Užburtas ratas

Pagal katalikų bažnyčios galiojančias taisykles, beatifikacija pradedama vyskupijoje, kurioje mirė kandidatas į Dievo tarnus. Asmenį Palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia Popiežius.

Byla – ilgas ir sudėtingas procesas: gali tęstis kelis dešimtmečius, bet gali pareikalauti ir viso šimtmečio. Beatifikacijos byloje tiriamas Kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Diecezinėje fazėje svarbu kuo išsamiau apklausti (30 kankinystės; 50 dorybių bylose) liudininkų, surinkti visą medžiagą apie Kandidatą, sukaupti istorikų ir teologų komentarus. Pvz., kol kas vienintelio XX a. pr. Palaimintuoju paskelbto lietuvio arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos byloje yra apie 900 atsiliepimų bei padėkų už gautąsias Dievo malones, daugiausia už pagijimą iš įvairių ligų.

Vadinasi, šventumo bylose šalia greitai ir gerai dirbančių postulatorių ne mažiau svarbūs patys tikintieji – aktyvūs, besimeldžiantys, nesivadovaujantys klaidinga nuostata: „Mes turim Jėzų, Mariją, ko mums dar reikia?“

Mūsų tikintieji nepratę melstis į Dievo Tarnus ir prašyti jų paramos ir užtarimo pas Dievą. Gal ir su Palaimintaisiais dar neįpratę bendrauti? Matyt, laukiama, kol jie bus oficialiai paskelbti šventaisiais. O Bažnyčia jų neskelbia Palaimintaisiais / Šventaisiais, kol kandidatai į šventumą netampa reikalingi tikintiesiems, kol žmonės jų užtarimu nepatiria Dievo malonių ar stebuklų, apie kuriuos galėtų viešai liudyti.

Iki šiol turime vieną visuotinės Bažnyčios oficialiai patvirtintą šventąjį Lietuvos globėją – karalaitį Kazimierą (1602 m. pagarsintas Šventuoju dėl savo pamaldumo ir doro gyvenimo; atminimo diena – kovo 4).

1987 m. Palaimintuoju paskelbtas vyskupas Jurgis Matulaitis MIC (1871–1927). Ir dar kelios beatifikacijos bylos paskelbtos, būtent: Kaišiadorių vyskupijos arkivyskupui, kankiniui Teofiliui Matulioniui (1973–1962), Kauno arkivyskupijoje mokytojai, kankinei Adelei Dirsytei (1905–1955) ir medicinos instituto studentei, kankinei Elenai Spirgevičiūtei (1924–1944), Panevėžio vyskupijos kunigui kankiniui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945), Telšių vyskupijos vyskupui, kankiniui Vincentui Borisevičiui (1887–1946), Vilniaus arkivyskupijos arkivyskupui, kankiniui Mečislovui Reiniui (1884–1953) ir mūsų Šiaulių vyskupijos (sudaro Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių dekanatai) Dievo tarnaitei Barborai Žagarietei (XVI a. II pusė).

Kun. I. Štacho 1831 m. rankraščio faksimilė

Kun. I. Štacho kapo epitafija

Viena iš priežasčių, kodėl Lietuva neturi naujų Palaimintųjų ir aukščiausio krikščionių dvasinio lygmens asmenų – Šventųjų, galima įvardyti sovietmetį. 1940–1990 m. ryšiai su Vatikanu buvo nutraukti, dingo daug beatifikacijoms reikalingų dokumentų. 1963 m. sovietai išvežė ir kažkur pradangino Barboros Žagarietės negendančius palaikus, kurie ilsėjosi stikliniame karste Senosios Žagarės bažnyčios kriptoje… Kita priežastis – specialistų beatifikacijos medžiagai rinkti, tvarkyti ir sisteminti stoka. Trečia, jau minėtas tikinčiųjų pamaldumo į Dievo Tarnus nepraktikavimas ir nepropagavimas, negarsinimas. Dėmesio vertas ir Lietuvos Rytų apeigų vyskupo Pranciškaus Petro Būčio MIC (1872–1951), Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademiko, 1936 m. JAV sakyto pamokslo fragmentas: „Jei olandas pasireiškia kuo nors teigiamai, tai visi olandai puls jį iškelti kuo aukščiausiai, nes jis paskui padės ir kitiems olandams. Jeigu kuo nors pasireiškia lietuvis, tai kiti, jeigu jam ir nekenks, tai ir nepadės, kadangi jis vienas iš jų, tai kaip jis gali būti pranašesnis už juos“.

Taigi, viskas priklauso nuo tikinčiųjų nuoširdžios maldos į Švenčiausiąją Trejybę, prašant Dievo Tarnui kunigui Ignacui Dionyzui Štachui Altorių garbės ir jo užtarimo nuo priklausomybių bei kitų mus persekiojančių negandų. Tik nereiktų tikėtis, kad, sukalbėjus maldą ar uždegus žvakę prie kapo, pokyčiai bus akivaizdūs jau tą pačią ar rytojaus dieną, kad pakaks vienintelio prašymo… (Tiesa, pasitaiko ir taip). Laukdami Dievo malonių / stebuklo, mes patys, prašytojai bei nelaimingųjų artimieji, turime keistis į gerąją pusę. Matyt, užtarimo ir pagalbos reiktų pradėti melsti nuo to, kad dėl priklausomybių nelaimingas žmogus pirmiausia pats pajustų stiprų norą vaduotis iš žabangų, kad jam pakaktų ištvermės…

Padėka

Už dalykines konsultacijas dėkojame Danutei Jonei Sakalauskaitei ACJ – Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų kongregacijos seseriai.

Informacijos šaltinis: http://www.aidas.lt/lt/visuomene/article/15519-11-15-dievo-tarno-kunigo-ignaco-stacho-beatifikacijos-byla-siauliu-vyskupijoje-jo-beatifikacijos-bylos-pradejimo-siauliu-vyskupijoje-proga


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*