Irena Petraitienė „LKB kronikos puslapiuose – tremtinio vyskupo V. Sladkevičiaus sugrįžimas“

dd84745eb8ec7e528a0b08039f91326cc10f4c44_article_200

Pirmas susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1988 m. balandžio 6 d., Roma.

Prieš 30 metų, 1982 m. rugpjūčio 8-ąją, Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje įvyko 23 metus tremtyje buvusio vyskupo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000, 1988 m. paskirtas kardinolu) ingresas, laikomas viena didžiausių, grįstų didelėmis aukomis, Lietuvos Katalikų Bažnyčios pergalių. Bažnyčiai ir tautai svarbus įvykis pažymimas, minint 1957 m. vyskupą konsekravusio Dievo tarno arkivyskupo Teofilio Matulionio (1873–1962) 50-ąsias mirties metines.

Ingreso spalvos

„Paskatinti meilės ir rūpesčio mums labai brangiai Lietuvos Bažnyčiai, mes kreipiamės į brolius vyskupus tą palaimingą dieną, kurią konsekruojamas naujas vyskupas Antanas Vaičius, kuris valdys kaip apaštalinis administratorius Telšių vyskupiją ir Klaipėdos prelatūrą. Tos katalikiškosios bendruomenės džiaugsmu ir mes džiaugiamės ypač, kad vienu kartu ir garbingasis sielų ganytojas Vincentas Sladkevičius užima savo vyskupavimą kaip Kaišiadorių apaštalinis administratorius“, –- rašyta popiežiaus Jono Pauliaus II 1982 m. liepos 25 d. atsiųstoje telegramoje. Didelės svarbos žinia per Vakarų radijo stotis skriejo per pasaulį, lietuvių katalikų širdis vienu metu paliesdama ir džiugesiu, ir nerimu: ar šis paskyrimas reiškia, kaip komentavo kai kurios užsienio radijo stotys, kad sovietinė valdžia atleidžia priespaudos reples? Koks bus antrojo tremtinio vyskupo Julijono Steponavičiaus likimas?

d3856e923a0024dfc096aedd3f6ff5008367631b_article_200

Tremtinio vyskupo Vincento Sladkevičiaus sugrįžimas į Kaišiadorių vyskupiją. 1988 m. rugpjūčio 8 d.

Laukiant atsakymo į Bažnyčiai ir tautai aktualius klausimus, pradėta ruoštis Kaišiadorių vyskupo Vincento Sladkevičiaus ingresui. „Bromai“, simboliniai, ąžuolo lapais ir gėlėmis apipinti vartai, 1982-ųjų rugpjūčio 8 dieną buvo iškelti prie Pabiržės, Pumpėnų, Pasvalio ir Kaišiadorių. Visą kelią iš Šiaurės Lietuvos grįžtantį tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių ir kartu su juo važiavusį likimo brolį tremtinį vyskupą Julijoną Steponavičių, taip pat Paberžės kleboną kun. Joną Narušį iki Kaišiadorių lydėjo tremties vietovių Nemunėlio Radviliškio ir Paberžės parapijiečiai. Žmonės būriavosi pakelėse, sveikino grįžtantį vyskupą, o jis, skambant bažnyčių varpams, visus palaimindavo. Atvykstantį vyskupą V. Sladkevičių valdžia leido pasitikti prie Kaišiadorių katedros vartų. Pusiaudienį pradėjo iškilmingai gausti katedros varpai. Pasirodžius vyskupui, minia klojo ant mašinos ir žemės gėles, plojo. Pro miesto vykdomojo komiteto langus ir nuo durų iškilmę stebėjo pareigūnai, milicininkai, saugumiečiai. Pasak iškilmes aprašiusio „LKB kronikos“ apžvalgininko: „Tai buvo gera pamoka Lietuvos valdiškiems bedieviams: kokios tuščios jų pastangos suniekinti Bažnyčiai ištikimus vyskupus ir kunigus.“

Per Kristaus Atsimainymo atlaidus Kaišiadorių katedroje ir jos šventoriuje buvo sausakimša. Džeržgiantys mikrofonai daugiau trukdė, nei padėjo, bet techniniai nesklandumai negalėjo temdyti džiaugsmingos nuotaikos: iš lūpų į lūpas buvo perduodamas sklindantis ganytojo žodis: „Šv. Tėvo telegrama gražiausiai atskleidžia Bažnyčios mintį, kuo turi būti vyskupas savo vyskupijoje: jis atstovauja pačiam Kristui — Mokytojui, Ganytojui ir Vyskupui. Nuo dabar aš esu jūsų vyskupas, ir ant mano pečių krinta atsakomybė už jus. Visa, kas palies jūsų gyvenimą, palies ir mano širdį. Visos audros, kurios palies jus, pirmiausia palies ir mano galvą; visi vargai, sunkumai, net visos jūsų klaidos — atsilieps mano širdyje. Man tenka be galo sunki ir atsakinga pareiga. Tik mane guodžia šv. Pauliaus žodžiai korintiečiams, kur jis sako: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“ Juk Dievas, kasdienę duoną, Eucharistinę Duoną augina ne ant ąžuolo, o ant balto šiaudo, kuris, atidavęs grūdą, lieka užmirštas ir net kojomis sutryptas. Kad galėčiau jums pateikti Kristaus tiesos ir meilės duoną, laukiu iš jūsų ne jausmingos meilės, bet laukiu maldos.

Pilnutėlėje Kaišiadorių katedroje, atsiminimais dalydamasis pasakojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, to meto Kybartų parapijos klebonas, „LKB kronikos“ redaktorius, įsiminė vyskupo tą dieną pasakytą pamokslą apie tai, kaip jis, prieš 50 metų,1932-aisias, buvęs Kaišiadorių gimnazijos mokinukas, čia, katedroje, giedojo ateitininkų himną, o dabar žmonių akivaizdoje stovi jau kaip vyskupas: „Graži tada buvo iškilmė, visi džiaugėmės tuo dideliu Bažnyčios laimėjimu. Iš tiesų laimėjimas, nes valdžia vyskupą sugrąžino ne iš gero. Per visas Vakarų radijo stotis buvo nuolatos kalbama, kad vyskupai ištremti, todėl sovietų valdžia norėjo reabilituotis ir parodyti, jog ji ne tokia baisi.“

Iškilmėse dalyvavo vyskupai Liudvikas Povilonis, Antanas Vaičius, Julijonas Steponavičius, kuris, sveikindamas savo likimo brolį, tarė jaudinantį žodį: „Gyvendamas tremtyje, buvai laikomas raupsuotuoju. Kažkas įkalbinėjo, kad pavojinga su Tavimi susitikti, ir kunigai, pasiduodami tai baimei, ėmė bijoti Tave net aplankyti…Kokie gi buvo tie raupsai, kuriais buvo gąsdinami kunigai, kuriais buvo galima apkrėsti? Jie buvo priskiriami tiek Jums, mielas Ekscelencija, o drauge ir man, Jūsų likimo draugui. Tie raupsai — tai ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai, Dievo ir sielų meilė, rūpinimasis savo vyskupijos dabartimi ir ateitimi, sielojimasis dėl Kunigų seminarijos, sielojimasis dėl kai kurių kunigų laikysenos ir elgesio. Ir manau, kad neapsiriksiu pasakydamas, kad tie visi dalykai, dėl kurių aukojaisi, kentėjai, sielojaisi būdamas tremtyje, šiandien, išėjus Tau į viešumą, jie Tavo sielai ir širdžiai bus dar brangesni.“

Vyskupas Julijonas, be kita ko, pasidžiaugė, kad jis, kaip to norėjo pasaulietinė valdžia, vis dėlto neperėjo vysk. Vincentui kelio, pasipriešino sprendimui jį skirti Kaišiadorių apaštaliniu admistratoriumi, laikėsi tvirtos pozicijos, siekiant abiem vyskupams grįžti į tas vyskupijas, iš kurių jie buvo ištremti. Vyskupai tremtiniai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius tapo pagrindinėmis pogrindžio Bažnyčios kolonomis, dvasiniais autoritetais, mokytojais, pritarusiais „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimui, pogrindinės kunigų seminarijos kūrimui, globojusiais slapta veikiančias moterų vienuolijas, bet svarbiausia – savo asmeniniu pavyzdžiu liudijusiais ištikimybę Bažnyčiai. Abu vyskupai visada pasirašydavo suredaguotus kreipimusis į sovietinę valdžią ir tuo paskatindavo kitus, dėl abiejų vyskupų grįžimo į savo pareigas atkakliai kovojo aštuntajame dešimtmetyje susibūręs, uoliųjų kunigų vadovaujamas tikinčiųjų sąjūdis.

Todėl vysk. V. Sladkevičiaus ingresas pogrindžio Bažnyčios dalyviams buvo ir didelė bendros veiklos pergalė, ir kiekvieno asmeninė šventė. Tarp sveikintojų buvo ir 90-metis ganytojo tėvo Mykolo bolis Jonas Sladkevičius, kuris visų akivaizdoje apkabino savo brolėną, trečiąjį Kaišiadorių vyskupą ,62 metų katalikų dvasininką, tik po 25 metų galėjusį įžengti į savo katedrą. Tarp kitų iškilmių dalyvių buvo kanauninkai Juozas Andriukonis ir Jonas Jonys, vyskupo Vincento konsekracijos liudininkai. Šventinėmis akimirkomis kartu su kitais dalijosi ir prel. Stanislovas Kiškis, buvęs vyskupo T. Matuliuonio kancleris, kiti garbūs Kaišiadorių vyskupijos dvasininkai, apie kuriuos sugrįžęs vyskupas pamoksle kalbėjo: „Man negalint eiti pareigų, jas ant savo pečių nešė kiti, už ką esu jiems labai dėkingas. Dėkingas esu ir jums, mieli Kaišiadorių vyskupijos kunigai, kurie visada man buvote labai geri. Dievo Apvaizda mūsų vyskupijai davė tokius didingus vyskupus kaip garbingąjį kankinį arkiv. Teofilių Matulionį. Kai jums ateidavo sunkios valandos, jūs prisimindavote tuos šventuosius vyskupus ir tai jus sulaikydavo nuo klaidingų žingsnių.

Arkivyskupo Teofilio Matulionio dvasia

„Visa Lietuvos Bažnyčia liūdėjo matydama, kad beveik per visą pokario metą Kaišiadorių vyskupija buvo be vyskupo, nes jos tikrieji ganytojai buvo sukliudyti ir negalėjo eiti savo ganytojiškų pareigų. Liūdėjo ir Kaišiadorių vyskupijos kunigai bei tikintieji, kurie 35 metus buvo našlaičiai, be savo Tėvo ir ganytojo“, – šie vysk J. Steponavičiaus per ingreso iškilmę pasakyti žodžiai priminė Kaišiadorių vyskupijos ganytoją Teofilių Matulionį, kuris dėl ištikimybės Bažnyčiai 1947 m. trečią kartą pateko į gulago lagerį. Ir tik po dešimties metų, 1957 m. gruodžio 25 d., Birštone, savo privačioje koplyčioje, vyskupu konsekravo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoją kunigą Vincentą Sladkevičių, nors sovietinė valdžia šiai kandidatūrai nepritarė. Į komunistų šaipymąsi: „Ar Tamstai ne gėda konsekruoti vyskupą klebonijos virtuvėje?“, vysk. T. Matulionis atsakė: „ Ne man, bet jums turėtų būti gėda, kad aš esu priverstas atlikti tą šventą veiksmą klebonijoje, o ne šventovėje.“

fdbf90ab17f8b020b019aded7acb0ae252dd7378_article_200

Ingresas. Iš kairės – vyskupai Antanas Vaičius, Liudvikas Povilonis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius. 1988 m. rugpjūčio 8 d.

 KGB rinko kunigų atsiliepimus apie naująjį vyskupą ir svarstė, kaip išspręsti Kaišiadorių vyskupijos valdymą.1958 m. sausio 8 d. pranešime pateikti kelių Kaišiadorių vyskupijos kunigų atsiliepimai: jie V. Sladkevičių laiko tinkamiausiu iš visų vyskupijos kunigų, nes „jis jau dabar šventas.“ 1958 m. balandžio 11 d. persakė Ukmergės altaristo, buvusio Kunigų seminarijos rektoriaus žodžius: „Sladkevičius – tai proto ir širdies šedevras. Mūsų laikų šedevras.“ O prof. prel. dr. Pranas Kuraitis, artimai su V. Sladkvičiumi bendravęs, jam dėstant Kunigų seminarijoje, vysk T. Matulioniui tvirtino: „Tai – asmenybė…“ Visi – ir kunigai, ir klierikai apie seminarijos dėstytoją, dvasios tėvą ir prefektą kun. V.Sladkevičių, akcentuodami jo gilų dvasingumą, atsiliepė tik gerai. Kodėl pasaulietinė oficiali valdžia buvo priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusi? 1957 m. gegužės mėnesį kunigas Vincentas į KGB pareigūnų priekaištus atsakė taip: „Ne aš seminariją gadinu, tai jūs keliate sumaištį, klierikus nuolat kamantinėjate ir juos šantažuojate. Mes klierikus auklėjame, kad jie būtų geri kunigai ir dori piliečiai, o jūs savo persekiojimais trukdote. Saugumas – tikra votis ant gyvenimo veido.

Šitaip baigėsi saugumiečių pastangos kun. V. Sladkevičių kalbinti bendram darbui, kad „galėtų kilti aukščiau“. Vėliau jį pasikvietęs Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius pareiškė: „Jūs darote tokius pareiškimus. Jūsų kandidatūrai į vyskupus nepritarta.“ Tokia užuomina buvo didelė staigmena, nes nežinojo, jog iš gulagų grįžęs vysk. T. Matulionis jį numatė savo įpėdiniu…

Tris kartus sovietinių gulagų grūdintas vysk. T. Matulionis neketino pasiduoti: 1958 m. sausio mėnesį jis parašė SSSR Ministrų tarybos pirmininkui N. Bulganinui pareiškimą, kuriame skundėsi neteisėtais RRT įgaliotinio veiksmais, neleidžiant jam ir teisėtam padėjėjui vysk. V. Sladkevičiui valdyti vyskupijos.

Stebina gulagus iškentusio vyskupo drąsa ir atkaklumas. Šitaip ragino ir kitus: nebijoti, reikalauti, elgtis pagal Bažnyčios teisę. Kai 1958-ųjų pradžioje ėmė tvenktis KGB šantažo ir grasinimų debesys, agentas Ralys pranešė, kad vysk. T. Matulionis nesirengia pasiduoti, jis sakęs: „Sėdėjau daugelyje kalėjimų, kalėjimo gyvenimą pažįstu, galiu ir dar pasėdėti.“ Savo žodžiu bei pavyzdžiu drąsino ir įpėdinį vysk. V. Sladkevičių, kuris yra taip kalbėjęs: „Kai būnu vienas, taip neramu būna, tokios abejonės apninka, kodėl aš sutikau priimti šventimus. Kai nuvažiuoju į Birštoną, tai šalia vyskupo būna taip ramu, taip tikra. Stebina jo ištvermė, nuotaika, pasitikėjimas Dievu.

Nujausdamas, kad vargu ar saugumas jam leis valdyti Kaišiadorių vyskupiją, ragino vysk. V. Sladkevičių, kad tasai perimtų valdymą: „Jie parėkaus ir nurims: reikia jų nebijoti, o iš jų reikalauti.“ Tuo metu vysk. Vincentas gyveno Kaune, iš Kunigų seminarijos buvo atleistas, dažnai lankydamas vysk. T. Matulionį Birštone aptardavo reikalus, kartais su juo kartu laikydavo pamaldas. KGB numatė siųsti į bažnyčią agentus ir patikimus asmenis klausytis jo pamokslų. 1958 m. rudenį vysk. T. Matulionis, prievarta keldintas iš Birštono į Šeduvą, pabrėžė: „Kad ir kur būtų, jis lieka Kaišiadorių vyskupu ir niekam valdžios neperduoda.“ O dėl vysk. V. Sladkevičiaus KGB pirminkas K. Liaudis rašė: „Įvertinant tai, kad vysk. T. Matulionio nelegaliai konsekruotas vysk. V. Sladkevičius toliau gyvena Kaune ir gali neoficialiai valdyti Kaišiadorių vyskupiją, tiriamas jo elgesys ir požiūris į sovietų valdžią. Jei paaiškės, kad tolesnis Sladkevičiaus buvimas Kaune yra kenksmingas ir nepageidautinas, jis bus perkeltas į tolimą nuo Kaišiadorių vyskupijos parapiją.“ Pagaliau 1959-ųjų pavasarį iš Vilniaus atėjo nurodymas palikti Kauną ir išsikelti į Šiaurės Lietuvos pakraštį – Nemunėlio Radviliškį. Prabėgus pusmečiui, atvykęs RRT įgaliotinis J. Rugienis išdrožė: „Tai ir čia pradėjai nerimą kelti, manėm, kad susitvarkysi.“ Kuo pasireiškia tas mano keliamas nerimas?“ – klausimu į klausimą atsakė vyskupas V. Sladkevičius. Girdi, pas vysk. T. Matulionį į važinėja, Kaišiadoryse lankosi, neaplenkia Kauno. „Aš jo draudimo nepaisiau, į Šeduvą pas vyskupą Matulionį važiuodavau.

1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduoje arkivyskupas T. Matulionis mirė. Kaišiadoryse, Kristaus Atsimainymo katedroje, laidotuvių šv. Mišiose dalyvavęs kan. P. Rauda atsiminimuose rašė: „Čia pirmą kartą pamačiau ir susipažinau su a. a. arkivyskupo įpėdiniu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi. Jis taip pat gyveno tremtyje. Nedidelio ūgio, bet labai guvaus proto. Iš akių ir kalbos sklido išmintis ir kartu paprastumas bei nuolankumas. Pašnekovas tiesiog pavergiamas iš keleto sakinių. Šventas vyskupas rado tinkamą sau įpėdinį. Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis pamokslą leido sakyti Kaišiadorių vyskupijos valdytojui kan. P. Bakšiui. O vyskupas V.Sladkevičius, teisėtas mirusio arkivyskupo įpėdinis, sėdėjo prestbiterijoje, paskendęs maldoje.“ Tuo metu vyskupo Vincento dienoraštyje įrašyta: „Jaučiuos niekam nereikalingas. Matyt, gerasis Dievas nelaiko manęs tokiu, jei dar laiko šiame pasaulyje. Kiekviena tuštuma šaukiasi būti užpildyta. mano siela šaukiasi Kristaus. Jis yra tai, ko man stinga, kad būčiau tikru žmogumi, kad būčiau laimingas ta laime, kuriai mane skyrė Kūrėjas. Tiesa pasiekia savo išsiskleidimą, tada pražysta, kai dėl jos kenčiama, kai už ją mirštama. Tai tiesos triumfas.

3707742a51d7f1046a4f3a3c30586edcd211fe39_article_200

Vyskupo K. Paltaroko laidotuvių pamaldos, centre krėsle sėdi ark. T. Matulionis, šalia, iš kairės, vysk. V. Sladkevičius. 1958 sausio 7 d., Panevėžys.

Kaišiadorių vyskupijos ganytojas

Nuo 1938 m. Lietuvos vyskupai neturėjo galimybės atvykti į Vatikaną vizito ad limina su pranešimais apie savo vyskupijų būklę. 1983 m. pavasarį vyskupui L. Poviloniui pavyko viską suderinti ir sovietinė valdžia leido Šv. Tėvo pakviestiems – vysk. L. Poviloniui, vysk. V. Sladkevičiui, vysk. R. Krikščiūnui, kun. A. K. Gutauskui, kun. V. Michelevičiui – balandžio 6–24 d. apsilankyti Romoje.

„Su džiaugsmu laukėme atvykstančių vyskupų iš Lietuvos, – pasakojo mons. V. Kazlauskas, tuometinis Vatikano lietuviškosios programos redaktorius. – Ypač laukėme vyskupo Vincento Sladkevičiaus, kurio gyvenimą visą laiką sekėme, iš Lietuvos atplaukiančias žinias skaitydavome per Vatikano radiją. Daugiau kaip 40 metų buvau nematęs vyskupo Vincento, bet, lėktuvui Romoje nusileidus, ant jo trapo išsyk pamačiau tokiu pat giedrumu kaip jaunystėje švytintį Sladkevičiaus veidą.“ Atvykstančių Lietuvos bažnyčios hierarchų laukė ir prel. Ladas Tulaba, tuometinis Šv.Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius, pažinojęs vysk. Vincentą nuo Kauno kunigų seminarijos laikų: „Ekscelencija Sladkevičius papasakojo, kad kelionėje į Romą buvo išimtinai blogai traktuojamas. Prieš išvykstant iš Lietuvos buvo kulto komisaro priimti. Čia gavo nurodymą, ko Maskva tikisi ir laukia iš jų apsilankymo pas Šventąjį Tėvą.“ Pirmasis vyskupo Vincento susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II buvo jaudinantis: „Mums visiems tai buvo senos svajonės išsipildymas. Pirmą kartą asmeniškai susitikęs su Šventuoju Tėvu buvau tiesiog juo sužavėtas. Kalbėjomės lenkiškai. Tada pagalvojau, kad jis pasižymi ne tik šventumu, bet ir didele išmintimi, taip pat paprastumu ir savyje turi kažką mums labai savo, lietuviško.

Visus žmones mylėdamas ir su visais būdamas lygus, vysk. V. Sladkevičius nuosekliai ir drąsiai laikėsi Bažnyčios linijos. Tai užfiksuota „LKB kronikoje“. 1983 m. vasario 17 d. į RRT sukviestiems visiems vyskupams ir valdytojams įgaliotinis P. Anilionis, kalbėdamas apie Kunigų seminariją, tvirtino, kad stojančiųjų limitas būsiąs padidintas, jei neveiks neoficiali Kunigų seminarija ir nebus „kunigų ekstremistų“. Vysk. V. Sladkevičius pažymėjo, kad dėl pogrindžio seminarijos esanti kalta pati valdžia, neleidžianti stoti visiems kandidatams, ir priminė įgaliotiniui, jog kai kurie asmenys (saugumiečiai) siekia per didelio artimumo su klierikais ir tuo juos labai vargina. 1983 m. rugsėjo mėnesį Kaišiadorių vyskupas buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį P. Anilionį ir išbartas, kam suteikęs šventimus Jonui Sutkevičiui. Vyskupai su kunigais, P.Anilionio žodžiais – ekstremistais, tenesikalba ir tenešventina. Tai asmeniškai primenama vyskupui V. Sladkevičiui. Įgaliotinis piktinosi, kad vyskupai nesudraudžia ekstremistų reiškimosi Bažnyčios gyvenime. Greitai į Vilnių pas įgaliotinį buvo sukviesti visų Lietuvos konfesijų vadovai. Buvo pasiūlyta pasirašyti po iš anksto paruoštu tekstu už taiką, smerkiančiu amerikiečius ir aukštinančius Sovietų Sąjungos sekretorių J. Andropovą. Vyskupas V. Sladkevičius atmetė paruoštą tekstą, siūlydamas kiekvienam pasirašyti po savo tekstu.

Kitą kartą įgaliotinis primygtinai reikalavo, kad vyskupai pasirašytų po vienu iš trijų raštų. Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius pasakė, kad tokiam valdžios pageidavimui parinktas pats netinkamiausias laikas: „Prieš porą dienų „Tiesoje“ perspausdinatme „Pravdos“ pagrindiniame straipsnyje tikintieji ir mes, vyskupai, buvome išvadinti „nuo pradžios iki galo melagingų pažiūrų“ atstovais. Tai kam prireikė melagingų parašų? Nebent tikinčios liaudies akyse sutrypti mūsų autoritetą. Pagrindiniame straipsnyje jūs raginate su mumis kovoti visomis priemonėmis, o mes už jūsų reikalus verčiami aukoti savo autoritetą.“ „Ką jūs turite omenyje sakydamas „visomis priemonėmis“? – paklausė P. Anilionis. „Propagandos aparatą, saugumą“, – paaiškino vyskupas. P.Anilioniui taip pat nepatiko vyskupo V. Sladkevičiaus pasakymas: „Kai ką pareiškime išbrauksime, kai ką pridėsime, pavyzdžiui, kad tikintiesiems daugiau būtų suteikta laisvės…

„To meto spaudoje pasirodžius išpuoliams prieš „Kroniką“, vyskupas Sladkevičius savo pamoksluose davė atkirtį, – pasakojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. – Tai buvo labai drąsu, nes už tokį žodį buvo galima susilaukti didelės nemalonės. Tai buvo ir labai reikšmingas vyskupo žingsnis, nes kai kas manė, kad vyskupo pareigas pradėjęs eiti jis taps nuolaidesnis. Bet šis atvejis parodė, jog tokia nuomonė neteisinga. Vyskupo aiški pozicija morališkai palaikė mus, ir mes, „LKB kronikos“ leidėjai, buvome sustiprinti jo ryžto. Jeigu vyskupas laikosi tokios nuostatos, kad ir kas būtų, reikia dirbti. Jeigu jis laimina, reikia toliau eiti pirmyn. Vyskupo dvasinė parama buvo labai reikšminga tolesniam „LKB kronikos“ gyvavimui.“

1983 m., areštavus Viduklės kleboną Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narį kun. Alfonsą Svarinską, Kaišiadorių vyskupijos kunigų laišką, adresuotą TSKP CK generaliniam sekretoriui J. Andropovui, pats pirmas pasirašė vyskupas V. Sladkevičius. Kaišiadorių ganytojas giliai išgyveno ir dėl kun. Sigito Tamkevičiaus arešto. Jam 1969 m., kai buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, parašė laišką: „Mielas kun. Sigitai, nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man labai brangus, nes aš Jus šiandien ypač gerbiu bei Jumis didžiuojuosi. Ne užuojautą – tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos drąsos. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija… Jus nuoširdžiai gerbiąs ir mylįs vyskupas Vincentas.

1986 m. vasario 5 d. autovarijoje žuvo Rudaminos parapijos klebonas, vienas iš Tikinčiųju teisių gynimo komiteto steigėjų kun. Juozas Zdebskis. Vysk. J. Boruta atsimena: „Vėlai naktį kun. Zdebskio palaikus atvežėme į Rudaminą, o ryte traukiniu važiavau pranešti vyskupui Sladkevičiui. Man atrodo, kad jie buvo patys artimiausi draugai, niekad neturėję jokių paslapčių…

Nuo Aukštaitijos ežerų iki Dzūkijos pušynų išsidėsčiusi Kaišiadorių vyskupija. Vievis, Aukštadvaris, Merkinė, Pivašiūnai, Punia, Žilinai… Pati atkampiausia parapija laukdavo Kaišiadorių vyskupo, kuris prieš 30 metų sugrįžęs iš tremties, vyskupiją valdęs iki 1989 m., kai pakeltas Šv. Romos kardinolu tapo Kauno arkivyskupu, 1982 m. rugpjūčio 8-ąją, savo ingreso dieną, kalbėjo „Mūsų vyskupija turėjo džiaugsmingąją dalį, kai, įkūrus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, pradėjo savo gyvavimą ir gavo tokius nuostabius ganytojus. Mūsų vyskupijoje pradėjo reikštis gražiausi krikščioniško gyvenimo daigai. Tačiau mūsų vyskupija turėjo ir skausmingąją dalį. Tada kentėjome, meldėmės ir laukėme, pasitikėdami Dievo Apvaizda. Ar turės mūsų vyskupija garbingąją dalį? Tai priklausys nuo mūsų. Ar mokėsime prisikelt iš savo silpnybių ir nukreipt žvilgsnį į Jėzų Kristų? Ar išlaikysime kūdikišką mūsų pamaldumą į Mariją?…

Nuotraukos iš kardinolo V. Sladkevičiaus memoralinio muziejaus Kaune.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2012-08-03


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*