Irena Petraitienė „LKB kronikos puslapiuose – kun. Pranciškus Masilionis SJ“

image

Kun. Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980). Nuotrauka iš kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus fondo

Sukako 110 metų, kai gimė kun. Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980), vienas didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, Eucharistinio kunigų sąjūdžio kūrėjas, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio globėjas. Pasak Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, „prieš totalitarinę sistemą drebėjo net pasaulio galingieji, tačiau tėvas P. Masilionis visada liko ramus, nes gyveno prisikėlimo viltimi.“

Praradimai lyg juodi debesys gaubė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kai 1952 m. dogminę teologiją dėstyti atvyko kun. Vincentas Sladkevičius. Vyresnės kartos profesoriai atleisti, dalis seminarijos rūmų atimta, Šv.Jurgio bažnyčia uždaryta, sunaikinta turtinga biblioteka, tykojo areštai, saugumo persekiojimai. Aplinka, kurioje jam teko darbuotis, priminė platų, deja, duobėtą lauką.

Šviesa dvasios tėvo ir prefekto kun. Vincento Sladkevičiaus kambarėlyje negesdavo iki paryčių, kai iš Lietuvos pakraščio į Kauno kunigų seminariją atvykdavo kun. Pranciškus Masilionis SJ. Apie ką jie kalbėdavosi? Jiems abiem rūpėjo, kaip geriau apsaugoti nuo ateistinės valdžios terorizavimo ir KGB verbavimo agentais tuomet vienintelės Lietuvoje Kunigų seminarijos dėstytojus bei auklėtinius. Abu vienijo vienas ir tas pats rūpestis: katalikišką Lietuvą apsaugoti nuo užgriuvusios ateizacijos bangos, auginti ir brandinti šiai misijai parengtą kunigiją. T. Masilionis pranešdavo, kur ir kada organizuojamos rekolekcijos, kuriose seminaristai būdavo drąsinami neboti persekiojimų, atsilaikyti prieš saugumiečių gundymus.

„Su tėvu Pranciškum susitikau mokydamasis Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, – pasakojo kun. Leonardas Jagminas SJ (1932–2008). Jis lankydavosi pas seminarijos prefektą, vėliau – dvasios tėvą kun. Vincentą Sladkevičių. Jie abu sumanė Kunigų seminarijoje įsteigti slaptai veikiančią klierikų grupelę, kurios tikslas buvo gilinti savo narių vidinį gyvenimą, uoliai rūpintis dvasine pažanga. Į šią grupelę buvau pakviestas ir aš. Jai priklausiau ir po kunigystės šventimų. T. Pranciškus rūpinosi klierikų ir kunigų dvasiniu gyvenimu, organizuodavo susitikimus su kunigais, įkūrė religinę kunigų asociaciją (Asociato Religiosa Sacerdotalis – ARS), kurios tikslas – bendromis jėgomis laikytis vienos linijos pastoracijoje, drąsiai ginti Bažnyčios reikalus.1956 m. t. Pranciškus pakvietė mane, tris teologijos kursus baigusį klieriką, atvykti pas jį į Palėvenę šešių dienų rekolekcijoms. Į tokias rekolekcijas dažniausiai kviesdavo grupelės narius – klierikus ir kunigus.“

Kun. L. Jagminas atsimena, kad šioje grupelėje buvo klierikai: Sigitas Tamkevičius, Petras Baltuška, Kazimieras Baronas, Algis Baniulis, Stanislovas Kazėnas, Vytautas Merkys.

„1957-aisiais, pasibaigus mokslo metams, vyresnio kurso klierikai mane pakvietė į Palėvenę dalyvauti aštuonių dienų rekolekcijose, – atsiminimais dalijosi arkivyskupas S. Tamkevičius. – Šioje parapijoje kaip tik dirbo tėvas Masilionis. Nuvykau į rekolekcijas vieną dieną pavėlavęs, todėl jis man rekolekcijų mąstymus ir konferencijas pateikdavo atskirai, kol „prisivijau“ visus kitus. Stebėjausi t. Pranciškaus uolumu. Vakare kai kuriomis dienomis akys lipte lipdavo nuo miego, o jis būdavo prisėda prie lovos ir užsidegęs kalba apie didžiadvasiškumą, kad reikia nebijoti Dievui visiškai pasiaukoti. Buvau dėkingas t. Masilioniui, nes jis man padėjo išspręsti kai kuriuos dvasinio gyvenimo sunkumus. Tais pačiais metais išvažiavau į kariuomenę. Tačiau šios rekolekcijos man davė tiek, kad trejus metus, būdamas toli nuo namų, be religinės literatūros ir dvasios vadovo, gaivinausi ne tik rekolekcijų užrašais, bet ir įgyta dvasine patirtimi.“

Vienas to meto seminaristas yra pasakojęs apie tai, kaip grįžęs iš sovietinės armijos su dvasios tėvu kun. V. Sladkevičiumi pasidalijo kilusiomis abejonės dėl kunigystės. Šis pasakęs: „Reikia to šiurkštumo, reikia. Gyvenimas nelepina užuovėjomis. Ką išpustė, atstatysime.“ Pasiūlė nuvažiuoti į Rytų Lietuvą, į bažnytkaimį prie Lėvens pas t. Masilionį atlikti rekolekcijų: pamąstyti, pasvarstyti, su Dievu pasikalbėti… Kiek jaunų širdžių po tokių rekolekcijų sutvirtėjo savo kunigiškame pašaukime, kiek atsitiesė palaužtų, pagijo sužeistų sielų. Apaštalavimas, anot t. Masilionio: „Tai meilė Jėzui. Ko gi jam reikia?Sielų. Jo kūryba milžiniška, bet ja visa Jis veržiasi prie sielų. Jam reikia sielų išganymo ir šventumo.“

1956 m. Vilniaus kunigams t. Masilionio prie Aušros Vartų vestų rekolekcijų dalyvis kan. Bronius Antanaitis pasakojo: „Tėvelis, taip buvo vadinamas kun. Masilionis, kalbėjo labai nuosekliai, ontologiškai, giliai paliesdamas problemą, remdamasis Evangelijos mokymu. Vienas iš žymiausių lenkų kunigų prelatas dr. Ellertas prisiminė prieš karą vykusias kunigų rekolekcijas, į kurias atvykdavo iš Lenkijos Teologijos universiteto profesorių, dvasios vadų vienuolių, bet tokio kaip tėvelis P. Masilionis nebuvo. Didžios dvasios ir Dievo bei žmonių meilės vyras, šventas kunigas.“

Tiek konferencijose, tiek pokalbiuose t. Masilionis be atvangos stengėsi įtikinti, kad tik pilnutinė auka įprasmina gyvenimą ir suteikia laimę: „Didžiadvasiškumo. Ne truputį Dievui, Eucharistiniam Jėzui ir sieloms, bet visiškai. Iš Jėzaus priimti, viską realizuoti. Ne tik gerumas, bet šventumas. Ne truputį, ne pusę, bet viską. Visiškas, nesąlygiškumas, totalizmas, šventųjų šventumas, radikalizmas, didžiadvasiškumas, karžygiškumas, šventųjų šventumas, pilnybė.“ ( Konferencijos, I d.)

xxx

Kunigas, – rašė tėvas Pranciškus („Kunigas parapijoje“), – kaip karys, be baimės turi stoti prieš visa, kas šitaip baisiai žlugdo žmogų, kas kėsinasi sužlugdyti jų begalinę daugybę: prieš šituos klaikius įsitikinimus, prieš šitą pasimiršimą, prieš šitą prisirišimą ir prisikalimą prie turtų, garbės ir jausminių malonumų, prieš žmogaus sugyvulėjimą ir sudemonėjimą, prieš aistras ir pačius demonus, prieš visokeriopą skurdą ir žlugimą, prieš visą keršto audrą, prieš visą pragarą. Su Dieviškuoju Gelbėtoju jis – vienintelis žmonijos gelbėtojas. Kartu jis – žmonijos laimės kūrėjas. Grumdamasis ir kentėdamas, plėšdamas aukas iš pragaro, kartu jis turi šiuose protuose sukurti tiesos pažiūras, giliausius įsitikinimus, šioms širdims sugrąžinti dieviškąją gyvybę, padaryti juos Dievo kūdikiais.“

1927 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas Pranciškui Masilioniui suteikė kunigystės šventimus, po metų jis įstojo į Jėzaus draugiją, prieškariu buvo uolus pamokslininkas, maldos vyrų apaštalavimo sąjūdžio globėjas, vėliau buvo išsiųstas teologijos studijuoti į Insbruką Austrijoje. Mokėjo kelias užsienio kalbas, parašė penkias religinio turinio knygas, daug straipsnių, parašė nuoseklią darvinizmo, ateizmo kritikos studiją, rašė eilėraščius, pagal kuriuos net giesmės giedamos bažnyčiose. O sovietinės okupacijos metais, apgailestaudamas kalbėjo kan. B. Antanaitis, buvo blaškomas po mažiausias parapijas, turėjo net altaristu būti. Religijos reikalų įgaliotinis J. Rugienis buvo atėmęs kunigo registracijos pažymėjimą, ir tik vyskupui J. Steponavičiui užstojus, galėjo bent altaristauti Saločiuose. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ rašė, kad 1972 m. Kirklinių kleboną kun. P. Masilionį Pasvalio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stapulionis griežtai įspėjo: „Sėdėk bažnyčioje. Negastroliuok po parapiją.“ Šitaip buvo sakoma dvasiniam autoritetui, pasak kan. Br. Antanaičio, talentingam žmogui, tauriam lietuviui, šventam kunigui vienuoliui.

Pėsčias per sniegą ir šaltį, sunkių minčių kamuojamas t. Masilionis klampojo septynis kilometrus į Pietų Lietuvos provincijos užkampį pas kun. Juozapą Zdebskį paklausti: „Su kuo tu, kunige Juozai?“ Išgirdęs atsakymą: „Aš esu su tais, kuriems brangus Dievas, Bažnyčia ir Tėvynė, kurie negaili laisvės ir gyvybės“, jis vėl grįžo pėsčias atgal, tačiau dabar su pakilia nuotaika. Apie tai buvo rašoma „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.“

Pagaliau ateistinės „Vienybės“ įgyvendinimas pradėjo duoti vaisių – buvo matomas tam tikras skilimas tarp pačių kunigų. Vieni klusniai vykdė sovietinės valdžios nurodymus, kiti drąsiai gynė Bažnyčios reikalą. Tėvas Masilionis, nors ir būdamas silpnos sveikatos, nepabūgdavo tolimiausių kelionių, kad galėtų tarti padrąsinimo žodį sunkumų prislėgtam kunigui. J. Zdebskį taip sujaudino jo rūpinimasis Bažnyčios reikalais ir juo asmeniškai, kad ir po daugelio metų prisimindavo, kokią įtaką jo pasirinktam gyvenimo keliui padarė šis apsilankymas. Tėvo Masilionio veikla, pasak ses. Gerarados Šuliauskaitės, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ literatūrinės redaktorės, buvo tarsi akmuo, mestas į ramų vandenį, kurio sukeltos bangos išjudino daugelį. Tai buvo kunigų Eucharistinio sąjūdžio pradžia. Eucharistinio kunigų sąjūdžio įstatus, susidedančius iš dviejų dalių, surašė pats t. P. Masilionis. Juose buvo akcentuojamos pastangos „Bendromis jėgomis siekti dorovinio gyvenimo pažangos, laikytis vienos linijos pastoracijoje, drąsiai ginti Bažnyčios reikalus“. Įstatuose buvo apibrėžtos tam tikros pamaldumo formos, visų pirma Švč. Sakramento adoracija. Numatytas bendrasis tikslas: asmeninis šventumas ir artimo meilė: bendromis jėgomis realizuoti Vatikano II susirinkimo direktyvas, t. y. Bažnyčios narius sutelkti prie Eucharistinio Jėzaus ir Marijos į vieną Dievo tautą. „Svarbu giliai įsitikinti, kad prieš apšatalaujant reikia nuoširdžia meile ir dorybėmis jungtis su Eucharistiniu Jėzumi ir Marija, ir būtina visas sielas vesti į rimtą maldos praktiką, į meilės vienybę su Eucharistiniu Jėzumi ir Marija.“ („Direktoriumas“). Išlikusiame tėvo Pranciškaus dvasinio turinio tekste „Kunigo paveldėjimas“ pažymėta: „Jėzus ant kryžiaus meldėsi, kentėjo ir mirė. Su Jėzumi prie kryžiaus ir Marija meldėsi ir kentėjo. Ji nemirė su Jėzumi, bet Jos kančia Jai buvo skaudesnė už mirtį. Dvi Švenčiausios Širdys buvo pervertos skausmu, bet ne be prasmės, ne be reikalo: Jos tam buvo pervertos skausmu, kad būtų atidarytos milijardų širdys išganymui, šventumui ir visokeriopai gerovei. Tada, kai su Jėzumi būsime paaukštinti ant kančių ir mirties kryžiaus, mes daugelį patrauksime prie Jėzaus. Užtat didžiai branginkime kiekvieną vargą, kiekvieną auką, kiekvieną išsižadėjimą ir nusigalėjimą, ligas ir senatvės negalias ir ypač pačią mirtį. Tai visa kasdien junkime su Jėzaus, Marijos ir visos Bažnyčios kančiomis.“

Tėvelis, atsiminimuose rašė ses. G.Šuliauskaitė, apaštalavimu stengėsi apimti kuo platesnes mases. Jis suprato, kad pačios tinkamiausios pagalbininkės seserys vienuolės. Tad 1947 m. įkūrė Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, pritaikytą šių dienų reikalavimams ir dvasiai. Jis vienas pirmųjų suprato sujungtų jėgų reikšmę. Todėl ragino seseris žodžiais ir raštais, kad kongregacijos, nenaikindamos savo specifinių bruožų, jungtųsi į federacijas bendram apaštalavimui. Tėvelis suprato, kad pavienius lengviau įbauginti, šantažuoti bei užverbuoti.

Eucharistiniam kunigų sąjūdžiui, kaip ir Eucharistijos bičiulių (pasauliečių) sąjūdžiui tėvas P. Masilionis pritaikė savo propaguojamą vadų sistemą: siekta, kad kunigai įsitrauktų dekanatų ribose į mažus būrelius, kuriems vadovautų iniciatyviausi kunigai. O iš tokių mažų būrelių ilgainiui turėjo susiformuoti visą Lietuvos dvasininkiją apimantis eucharistinis sąjūdis. Bet tai liko neįgyvendinama svajonė.

„Pogrindžio sąlygomis sunku buvo realizuoti šį planą, bet iš dalies jis davė rezultatų, – aiškino arkivyskupas S. Tamkevičius SJ. – Jo dvasios įkvėpti kunigai suvažiuodavo iš įvairių vyskupijų tai į vieną, tai į kitą vietą pasitarti įvairiais sielovados klausimais ir tiesiog atgaivinti savo dvasios. Tuose susirinkimuose apsilankydavo ir Tėvelis, kaip mes anuomet jį vadindavome, ir vis bandydavo mus įkalbėti, kad labiau organizuotumėmės. Ne visi kunigai vienodai pritarė jo minčiai organizuotis, gal dėl to formalus susiorganizavimas buvo gana pavojingas. Tačiau šie susitikimai buvo labai naudingi, nes juose gimė pasiryžimas priešintis prievartiniam bedievinimui, apsispręsti leisti pogrindžio literatūrą ir apskritai gana reguliarus bendravimas dvasinėmis temomis nemažą būrį kunigų suvienijo ir padėjo atsilaikyti prieš anuometinius išbandymus. Tėvelis, besirūpindamas kunigais, parodė neeilinio uolumo. Prisimenu, ne kartą aplankė mane, kai dirbau Simne ir Kybartuose, ir vis iš naujo keldavo mintį, kad reikia kunigams organizuotis ir negailėti jėgų Bažnyčios tarnystėje. Bendraujant su Tėveliu, tiesiog būdavo neįmanoma neužsikrėsti jo idealizmu. Jo pavyzdys, kaip jis aukodavo Mišias, kaip po jų dėkodavo Dievui, kaip adoruodavo Eucharistiją, buvo labai užkrečiamas. Tokį gilų susikaupimą maldoje, deja, ne taip dažnai galima pamatyti.“

Po tėvo P. Masilionio mirties 1980 metais sąjūdis įgavo naujų bruožų: vadovavimą jam perėmė Tikinčiųjų teisių katalikų komitetui priklausantys kunigai (S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis), imtasi daugiau aktyvios pasipriešinimo veiklos.

1980 m. spalio 17 d., atsisveikinant su kun. Pranciškumi Masilioniu, žmonės netilpo Sidabravo bažnyčioje. Atvyko vyskupai J. Steponavičius, V. Sladkevičius, 135 kunigai. Pamokslus pasakė kun. J.Lauriūnas, kan. B. Antanaitis, kun. S. Tamkevičius ir vysk. J. Steponavičius. KGB atsiuntė atstovus, kurie į magnetofono juostelę įrašinėjo pamokslus. Jų dėka išliko ir dabartinio arkivyskupo S. Tamkevičiaus SJ atsisveikinimo žodis: „Tėvas Pranciškus buvo vadas. Jis žinojo ne tik tautos praeitį, buvo ne tik giliai įsimąstęs į dabartį, bet ir visada žvelgė į ateitį. Tėvas Pranciškus pirmiausia rūpinosi klierikais, kad jie taptų šventais kunigais: „Nebūkite vidutiniai, būkite didžiadvasiai, visiškai pasišvęskite Dievo reikalui.“ Jis siekė suvienyti kunigus, kad šie nebūtų kaip pabirę žirneliai, kuriuos bedieviai gali kaip nori stumdyti, kad veiktų išvien ir vieningai kovotų už Dievo karalystę…“

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*