Irena Petraitienė „Kunigaikštis Medininkų–Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis“

424px-GiedraitisMerkelis

A. Sakalausko skulptūros monumentas Varniuose, 1999 m.

Kunigaikščio Medininkų – Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio gyvenimo uždavinys buvo iš vienos pusės atvesti katalikybėn užmirštą ir dažniausiai dar pagoniškuose prietaruose skendinčią liaudį, iš kitos – pergalėti Lietuvoje jau plačiai iš Vakarų pasklidusią Reformaciją. Vyskupas, uoliai veikdamas „antrojo Lietuvos krikšto metu“, savaime įaugo ne tik į religinį, bet ir kultūrinį tautos gyvenimą. Tik jam puoselėjant pasirodė pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

I.

1576-ųjų Velykų rytas. Vilniaus katedros varpų dūžiai, skelbdami Kristaus Prisikėlimą, skambiu aidu kvietė ir į kunigaikščio, vyskupo Merkelio Giedraičio konsekracijos iškilmes. Medininkų–Žemaičių vyskupijos kapitulos išrinktas, Lietuvos–Lenkijos karaliaus Henriko Valua „nominuotas“, „nieko daugiau netroškęs, kaip tik Dievo garbės ir gero vyskupijai ir kraštui, kuriame užaugo ir darbui pasirengė“, M. Giedraitis netikėtai buvo patekęs į dramatiškas varžybas dėl mitros. Kodėl?

M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystėje“ šis reikalas taip išguldytas: „Niekam pradžioj neprieštaraujant, Giedraitis ir tarės veikiai vyskupu būsiąs, tuo tarpu kunigas Jokūbas Voroneckis, Geranainių prabaščius, lenkas, gavęs raštą nuo kokio ten pasiuntinio karaliaus, ir geruoju ir piktuoju pradėjo griautis į Žemaičių vyskupus. Bet Lietuvos diduomenė 1575 m. Vilniuj būdama, susitarė Voroneckio, kaipo lenko, neprileisti prie Žemaičių vyskupystės. O per raštus, pas popiežių ir karalių išsiųstus meldė, kad ne kitą, bet Giedraitį, į vyskupus pakeltų.“

Konsekracijos iškilmių rytą katedros pirmose eilėse sėdėjo garbinga kunigaikščių Giedraičių giminė. Tėvas Matas Giedraitis (1500–1562), LDK veikėjas, šios aukso valandos, deja, nesulaukė. Tačiau buvo vyresnysis brolis Kasparas Giedraitis (1535 – apie 1602), su kuriuo kartu mokėsi Karaliaučiaus universitete ir su kuriuo 1569 m., (Merkeliui atstovaujant Vilniaus seimeliui, Kasparui – Kauno) kartu pasirašytas Liublino unijos aktas. Šalia – LDK didiko, reformacijos šulo Mikalojaus Radvilo Juodojo (1515–1565 m.), globojusio jaunuosius Giedraičius, vyriausias sūnus, Lietuvos didysis maršalka Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Jis, 1567 m. perėjęs katalikybėn, su Romoje teologines studijas gilinančiu broliu Jurgiu Radvila (1586 m. tapusiu Katalikų Bažnyčios kardinolu), buvo užėmę svarbias kovos už vyskupą Giedraitį pozicijas.

Konsekracijos iškilmėse dalyvavo ir 1569 m. į Vilnių atvykę jėzuitai, parodę didelį uolumą Giedraičio reikalu. Pr. Sunyeris 1575 m. liepos 4 d. iš Braunsbergo jėzuitų generolui itališkai rašė: „Jis atliko mūsų rekolekcijas, ir, manau, Jums, Tėve, jis jau buvo mūsiškių rekomenduotas iš Prancūzijos. Jeigu, Tėve, Jūs turėtumėt progos paminėti apie jį Jo Šventenybei ar kitiems, tai reikia žinoti, kad jis čia visų yra laikomas geru žmogumi.“ Pasak jėzuitų lenkų Petro Skargos ir pirmojo Vilniaus kolegijos rektorius Stanislovo Varševickio, kito tokio, kilusio iš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ir vertingesnio vyskupo pareigoms, ir su žiburiu nerastum. Jie savo raštiškomis rekomendacijomis mūru stojo už liaudies kalbą mokantį lietuvį Merkelį Giedraitį, ir matydami visai kitus interesus – gauti vietą Senate ir vyskupo benicijas, pasisakė prieš Gniezno arkivyskupo J. Uchanskio seserėno kan. J. Voroneckio kandidatūrą. Jėzuitams čia nerūpėjo jokie aukšti titulai ir jokios giminystės. Vien tik bendras siekis atkurti katalikybės padėtį Lietuvoje.

Konsekratorius Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius tą šv. Velykų rytą buvo kupinas džiaugsmingos palaimos. Reikėtų pridurti: tėviškos meilės – taip pat. Ganytojas, arčiau susipažinęs su keturiuose Vakarų protestantiškuose universitetuos ( Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene, Leipcige) mokslus ėjusiu kunigaikščiu Merkeliu Giedraičiu, karaliaus Žygimanto Augusto kanceliarijos raštininku, matė, kad šis vyras rimtas Lietuvos valstybingumo rėmėjas, politinėje srityje pasirinkęs tiesų Vytauto Didžiojo nurodytą kelią. Vysk. Protasevičius žavėjosi jo plačiu išsimokslinimu, nuodugniomis katalikiškomis žiniomis, argumentuota Liuterio, Kalvino pažiūrų kritika. O svarbiausia – jo pradėtu uoliu katalikišku apaštalavimu tarp Lietuvos didikų. Todėl neatsitiktinai jam, pasauliečiui, filosofijos ir teologijos žinovui, vyskupas pasiūlė dėstytojo pareigas Vilniaus kunigų seminarijoje. Tai, matyt, buvo pačios Apvaizdos sprendimas… Po metų Giedraičiui pareiškus, kad norėtų tapti kunigu, jei jį rastų kaip tinkamą, vyskupas nurodė, kad jis tam ruoštųsi, gerai išstudijuodamas visus Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nuostatus, bendradarbiaudamas su kapitulos nariais. O atėjus pavasariui, per 1571 m. Sekmines galėtų būti pašventintas kunigu. Kai 1574 m. mirė Žemaičių vyskupas J. Petkevičius, visų žvilgsniai nukrypo į Vilniaus kapitulos prelatą M. Giedraitį.

II.

Ankstyvos pavasarinės spinduliai palydėjo iš Vilniaus į Žemaičius iškeliavusį ganytoją Merkelį Giedraitį, o su juo kartu pirmajai talkai siunčiamus du lietuviškai kalbančius kunigus ir jėzuitą Mikalojų Sedkovskį. Tiesiausias kelias vedė per Kauną, kur pakamarė buvo jo brolis Kasparas. Toliau – Raseiniai. Dar kiek ir Kražiai, kur 1533–1547 m. turtingoje parapijoje klebonavo vyskupu tapęs Valerijonas Protasevičius. Į Kražius valandėlei užsukta: malda pagerbtos protestantų atimtos bažnyčia ir gražioji koplyčia, mintimis permestas būsimos kovos už katalikų tikėjimą laukas.

Tarp kalvų išsidėsčiusios eglių skaros tarsi gaubė XVI a. antros pusės žemaičių tikėjimo vargus, kuriuos supratęs vysk. Merkelio pažįstamas jėzuitas Petras Skarga Lietuvą pavadino šiaurės Indija: „Žemaitijoje yra pagonybės garbintojų. Kai visa tai apsvarstome, matome ir nuolat girdime, susijaudinimas kremta iki gelmių…“ Už Lapaičių kalnų išniro Medinininkų–Žemaičių vyskupijos sostinė. Varniai, kelerius metus laukę naujo ganytojo, ruošėsi ingreso iškilmėms. Sekmadienį visas miestelis buvo viena rimtimi ir pagarba alsuojanti procesija. Priekyje buvo nešamas kryžius ir kunigaikščio Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio kardas, pasaulietinės valdžios simbolis, kuris katedros slenksčio neperžengė. Ganytojas, Vilniaus krašto lietuvis, prabilo žemaitiškai, vėliau jis papasakojo, kad iš Varnių kilęs Jurgis Zablockis, protestantų rašytojas, kunigaikštį Giedraitį mokęs tėvo namuose ir lydėjęs užsienio universitetuose, per žemaitiškas kantičkas šią tarmę įdėjo į jo lūpas. Po įsimintinos, vyskupijai dvasinio pakilimo atnešusios šventės išaušo darbymetis. Pirmas uždavinys – aplankyti vyskupiją ir vietoje išsiaiškinti tikrąją padėtį.

Kėdainiuose, Nemakščiuose, Tveruose, Žarėnuose, Žvingėnuose bažnyčios buvo tuščios, be katalikų kunigų, kitos parapijos kalvinų užvaldytos. Vyskupijos 38-iose parapijose buvo vos 18 kunigų, iš kurių tik septyni kalbėjo lietuviškai, todėl buvo daugybė žemaičių, nepažįstančių tikėjimo tiesų, nemokančių nė „Tėve mūsų“. Vysk. Giedraitis, pasak M.Valančiaus: „Vildamos vienok Dievui padėsiant, pradėjo kaip galįs steigti reikalą dūšių išganymo… Pamatęs artojus ne visai tegebant eiti prie kunigų dėl išpažinimo nusidėjimų, išsimanė kiekvienam sau išpažinusiam griekus ką-ne-ką dalyti. Tokiu būdu pas save minias patraukė. Žmones, sugrįžtančius į katalikų tikėjimą, priimdinėjo ir dirmavojo, o stabmeldžius, į Kristų įtikėjusius, krikštijo ir mokė.“

1579 metų pabaigoje iš Varšuvos į Žemaičius atvykęs nuncijaus paskirtas vizitatorius Tarkvinijus Pekulas be jokių pagražinimų surašė Žemaitijos parapijų vizitacijų aktą. Svarbiausia ano meto bėda buvo katalikų dvasininkų supasaulėjimas pagal elgesį, išvaizdą, gyvenimo būdą. Todėl vyskupas griežtai pareikalavęs kunigus laikytis drausmės, nešioti savo luomo ženklus, laikytis celibato, būti tikrais apaštalais, juos kviesdavosi žinių pagilinti į Alsėdžius. Pirmoji vyskupo mintis buvo čia, tėvams jėzuitams vadovaujant, įsteigti vyskupijos kunigų seminariją, tačiau ir jiems nepakako tiek rankų, kiek buvo pastoracinio darbo. Todėl Alsėdžiuose vyskupas pats „sumezgė“ seminarijos užuomazgą, pasikvietęs gabesnius Žemaičių jaunuolius, pats juos išlaikydamas, mokė ir siuntė į Vilniaus kunigų seminariją. Tarp 20-ties Alsėdžiuose parengtų lietuvių kunigų, minėtini Geiša, Pavėta, Dirvoniškis, Gardiškis, Šiukša, Kobilinskas, Kazakevičius, Bučakas, Kelpša ir kiti. Vieni iš jų tapo vyskupais, kiti kapitulos nariais, treti didžiųjų parapijų klebonais. Visi jie kalbėjo žemaitiškai, buvo uolūs ir pavyzdingi dvasininkai.

III.

Jėzuitas Petras Skarga, aukštai vertinęs vyskupo Merkelio Giedraičio indėlį krikščionybės restauracijai Lietuvoje, tapo Vilniaus universiteto pirmuoju rektoriumi. Karalius Steponas Batoras, Vilniaus jėzuitų inicijuotas,1579-aisiais išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privilegijos raštą, o popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią 1570 m. Vilniuje įsteigtą jėzuitų kolegiją universitetu. Ši žinia Žemaičių ganytojui buvo ypač džiugi – išsipildė sena svajonė. Atvykęs į Vilnių, jis sveikino gerai pažįstamą tėvą Skargą, susipažino su Lietuvoje įsikūrusio pirmo aukštojo mokslo židinio planais, ir, supratęs, kad būtina ir finansinė parama, užrašė savo Riešės žemes.

Dabar vysk. V. Protasevičius sveikino mylimą Žemaičių vyskupą Merkelį, tapus Vilniaus akademijos protektoriumi, ir pakvietė atlikti kitą kilnią misiją – per iškilmingas padėkos šv. Mišias Vilniaus katedroje Steponui Batorui uždėti popiežiaus atsiųstą šalmą. 1579 m. su didele jungtine Lietuvos ir Lenkijos kariuomene pradėjęs karo žygį prieš Maskvą, jį laimėjo.

Vysk. Giedraitis, lankydamas parapijas ir keliaudamas po kaimus, girdėjo kaimiečių ir bajorų skundus. Jų padėtis buvo nelengva, kaip ir bažnyčių, kurias ateiviai didikai buvo užgrobę. Pasak Kražių valdytojo Albrechto Stanislovo Radvilos, Našlaitėlio brolio: „Nėra ir nebus žemaičių šeimų eretikų, tik ateiviai.“ Žymieji reformacijos šulai – Zavišos, Šemetos, Vnučkos, Solomereckiai, Gruževskiai, buvo ateiviai, kurie skubėjo čia įleisti šaknis, pralobti ir įvesti savą tvarką. Kunigai buvo atriboti nuo liaudies ir be pono žinios negalėjo vykdyti vyskupo potvarkių steigti parapijose mokyklas, špitoles, pamokslus sakyti lietuvių kalba.

Todėl vysk. Giedraitis pasirengė ir pradėjo bažnytinių, kalbinių, kultūrinių tikslų turinčią teisinę kovą anksčiau, negu Steponas Batoras įsteigė (1581) Vyriausiąjį tribunolą Vilniuje, anksčiau negu III Lietuvos Statutas (1588) užtikrino bažnyčių nuosavybės apsaugą. Jau pirmajame savo vyskupijos sinode 1578 m. ganytojas įspėjo kunigus, kad jam pristatytų bažnytinių fundacijų dokumentus. Pirmajam teismo žygiui vysk. Giedraitis pasirinko koplyčią Kražiuose. Išeiti į kovą su M. Šemeta vysk. paskyrė Kražių kleboną, kapitulos kanauninką Mikalojų Daukšą. Kražių bažnyčią ir jos turtą atkovojo kun. Merkelis Geiša, vėliau tapęs vyskupu. Byla dėl Kražių ėjo lengviau ir sklandžiau, nes ją parėmė Radvilo Našlaitėlio brolis Stanislovas, 1595–1599 metais buvęs Žemaičių seniūnas. Antroji vieta – Kėdainiai. Šv. Jurgio bažnyčiai klebonu paskyrė naujai įšventintą kun. Matą Kobilinską, paties vyskupo auklėtą Alsėdžiuose ir mokslintą Vilniuje. Kražių ir Kėdainių pavyzdžiai parodė, kad teismo kelias bus ne tik sunkus, bet ir ilgas. Ne kiekvienas kunigas tiko šiam darbui. Vysk. Giedraitis parinko vieną kandidatą – Joną Smolką-Kazakevičių, kurį nuo jaunystės globojo ir parengė kunigu.

Kol vyko teisminiai ginčai, vysk. Giedraitis toliau atkakliai siekė padidinti vyskupijos bažnyčių skaičių, ragindamas didikus nesigailėti bažnytinių fundacijų. Išprašydavo lėšų ganytojas ir iš karaliaus Žygimanto Vazos. Išaugus parapijų skaičiui iki 50, pirmą kartą nuo krikšto vyskupija buvo padalinta į tris dekanatus – Užnemunės, Viduklės ir Luokės. M. Valančius vyskupijos pokyčius taip reziumavo: „Pradžioj septyniolikto amžiaus įvairūs didžiūnai įsteigė bažnyčias katalikų Kvėdarnoj, Rietave, Skirsnemunėj, Telšiuose, Nevarėnuose, Žvingiuose, Vainute ir Užventy. Katroms vyskupas tuojau suteikė parakvijas su klebonais, o karalius Zigmanatas III – turtus. Pats vyskupas atgavęs nuo Livonijos didžiūnų Pašvitinį, pastatė ten katalikų bažnyčią. Taip dailiai bebrūzdamas ir visa galia savo išganymo avelių, nuo Dievo sau pavestų, besteigdamas, katalikus Žemaičiuose padaugino, o netikėlius numažino“.

IV.

„Tavo rūpesčiu, galingiausiasis Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojame lietuvių kalbą mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį tvirtumą ir spindesį. Argi Tavo pastangų ir budrumo dėka tikro tikėjimo priešininkai iš dalies neatsižadėjo savo neapgalvoto įžūlumo, o iš dalies argi nesutramdė jo tarp savo sienų? Ir pagaliau negali būti suregzta ar sumanyta tokia blogybė ar nedorybė, kurios tu nemėgintum atitolinti ar panaikinti“, – prakalboje dėkodamas vysk. M. Giedračiui rašė kanauninkas Mikalojus Daukša, kuris, rašė M. Valančius, „1599 m. žemaitiškai išguldė lenkiškus sakymus kunigo Vujeko, tokia eile pristeigė kunigams gražius pamokslus, kokių tuokart patys parašyt nemokėjo.“

[...] Nuo 1576 metų, kai Lietuvos didysis maršalas Mikalojus Kristupas Radvilas Našlaitėlis iš Nesvyžiaus į Vilnių atgabeno ten jo tėvo kalvinisto įkurtą spaustuvę, tuoj Vilniuje ėmė rodytis pirmieji spausdinti lotyniški ir lenkiški raštai. Romos jėzuitų archyve yra vertingos medžiagos, kuri nušviečia tuos sunkumus, kurie anuo metu iškilo Vilniuje, bespausdinant lietuviškas knygas. Įdomus Vilniaus jėzuitų provincijolo patarėjų susirašinėjimas su savo generolu Romoje parodo, kaip vargingai reikšmingos lietuvių kultūros istorijoje knygos išvydo pasaulio šviesą. Toji korespondencija dar kartą užtikrina, kad jėzuito Vujeko „Postilė“ silpnai lietuviškai mokantiems kunigams ištisai sukirčiuota ir išversta gryna lietuvių vidurio aukštaičių tarme, ji buvo išleista vysk. M. Giedraičio pastangomis ir lėšomis.

Radvilininėje spaustuvėje kaip tik buvo spausdinama M. Daukšos versta lietuviška „Postilė“ ir lietuviškas „Katekizmas su maldomis“, kai atėjo generolo Akvavivos nurodymas. Jis numatė dvi galimybes: arba spaustuvę reikia perleisti kokiam krikščioniui, arba surasti kur nors spausdinimui lėšų ir knygas dalinti nemokamai. Buvo sugriežtinta nuostata, kad jėzuitai negali užsiimti prekyba. Į šį raštą provincijolo patarėjas A. Brokus generolui atsakė: „Žemaičių vyskupas už savo lietuvišką Postilę (pro sua postella Lituanica), kurią jam pažadėjome gavėnioje, prieš kolegijos vizitaciją išspausdinti, atsiuntė 500 auksinių apmokėti daliai spausdinimo išlaidų.“

Paties provincijolo pavedimu Brokus norėjo vyskupą užtarti ir aiškino generolui, kad pats vysk. Giedraitis 1595 m. gegužės 20 d. atvyko Vilniun, norėdamas paskubinti spausdinimą, o išlaidoms jis jau turįs surinkęs pinigus. „Giedraitis esąs labai neturtingas, turįs tik apie 3000 auksinių metinių pajamų. Jis turįs išmaitinti didelę šeimą. Sunku yra tokią didelę sumą pinigų išleisti „Postilės“ spausdinimui ir paskui ją dovanai dalinti. Bet jeigu tos rūšies knygos nebus spausdinamos, bus pakenkta daugelio dvasinei gerovei.“

Iš Varnių skambėjo ir istoriko Motiejaus Strijkovskio žodis, pasakojantis Lietuvos istoriją. „Regis,1575 metuose vyskupas pakėlė į Varnių kanauninkus didį raštininką Motiejų Ostavicijų Strijkauskį, katras Varniuose rašė istoriją senos lietuvių ir žemaičių gadynės“, – užfiksuota „Žemaičių vyskupystėje“. XVI a. Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio, Amžinybėn iškeliavusio 1609 m., mažas, nuošalus Žemaitijos miestelis Varniai (Medininkai) tapo ypatingu, didelę dvasinę energiją spinduliuojančiu ir į Vilnių ją siunčiančiu kultūros centru.

V.

„Kunigaikštis Merkelis Giedraitis, Žemaitijos vyskupas iš seniausios ir aukščiausios kunigaikščių Giedraičių giminės paeinąs, apturėjęs Žemaičių vyskupiją, per 33 metus ją valdė. Nors buvo tai vyras sviete ir Bažnyčioje tikrai garbingas ir visur didžiu vadintas, tačiau pats save už nieką laikė; nuo savo tarno nei mažiausio patarnavimo nepriimdamas, pats sau dažnai pasiklodavo lovą, pats, nakties laike ant maldos atsikėlęs, žvakę užsižibindavo…“

1900 m., M. Giedraičio beatifikacijos reikalu, popiežiui Leonui XIII Amerikos lietuviai buvo įteikę prašymą lotynų ir lietuvių kalbomis. Kun. A.Dambrauskas-Jakštas, Žemaičių vyskupo Leonardo Mečislovo Paliulionio sekretorius, buvo tą raštą suredagavęs ir vėliau Tilžėje išspausdinęs. Tai buvo pirmas viešas ir pusiau oficialus to klausimo iškėlimas. Toliau ne kartą šviesuomenės balsai (kan. J. Tumas, kun. prof. S. Yla ir t. t.) yra priminę reikalą rūpintis M. Giedraitį paskelbti šventuoju. Visu rimtumu Lietuvoje Bažnyčios atstovai ir šviesuomenė stengėsi pažymėti M. Giedraičio trijų šimtų metų mirties sukaktį (1609—1909).

„Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas išleido lotynišką aplinkraštį kunigams (išspausdintą 1909 m. „Draugijoje“ ir „Vadove“). [...] Iš viešų stambesnių iškilmių paminėtina Augustino Voldemaro paskaita Marijampolėje „Vyskupo M. Giedraičio nuopelnai lietuvių tautai“. Tos brandžios kalbos sutrumpintą turinį kun. dr. J. Totoraitis išspausdino „Vadove“ (1909, Nr. 15).

Arkivyskupas J. Skvireckas, 1909 m. būdamas Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, savo paskaitą apie M. Giedraitį išspausdino „Draugijoje“ (1909, Nr. Nr. 28 ir 29). Ji pasirodė ir atskira knygele.1999 m., minint K. Daukšos verstos „Postilės išleidimo 400-ąsias metines, Varniuose pastatytas skulptoriaus Arūno Sakalausko monumentas lietuvių raštijos pradininkams.

 

Literatūra:

Z. Ivinskis. Rinktiniai raštai, IV, „Krikščionybė Lietuvoje“, Roma, 1987;

M. Valančius. Raštai II, Vilnius, 1972;

St. Maziliauskas. „Merkelis Giedraitis“, Bruklinas, 1979;

S. Yla. „Šiluva Žemaičių istorijoje“, Kaunas, 2008.

 

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt, 2013-03-14.


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*