Giedrė Dambrauskaitė „Tavo siela – mums tvirtovė“

Apybraiža apie gimnazistę, mokytoją, politkalinę Adelę Dirsytę

Pratarmė

Tremtis – kraujuojanti tautos žaizda. Turbūt nėra Lietuvoje kampelio, iš kurio nebuvo vežami, tremiami jauni ir seni…

Mes, moksleiviai, domimės senosios Kėdainių gimnazijos gimnazistais tremtiniais, renkame apie juos medžiagą.

Tėvynės meile, pasiaukojimu, narsumu ir ištverme ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pasižymėjo 1928 m. baigusi Kėdainių gimnaziją Adelė Dirsytė. Studijuodama universitete, mokytojaudama, aktyviai dalyvaudama „Pasipriešinimo sovietų okupacijai“ organizacijoje buvo pasiryžusi kovoti dėl Tėvynės laisvės. Dievo ir Tėvynės meilė – pagrindiniais idealai – jaunai mokytojai teikė dvasios stiprybės ir skatino dar aktyviau veikti.

Už visa tai – tremtis, 3650 parų sovietiniuose lageriuose…

Ilgai apie politkalinę A. Dirsytę, Sibiro tremtinių maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ autorę niekas nežinojo. Mums pavyko nemažai išsiaiškinti, surasti dar gyvas Jos bendražyges, gimines – tai buvo ilgas ir sunkus kelias.

Šiandien mūsų surinkta medžiaga susidomėjo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Katalikų Bažnyčios hierarchai: pateiktas prašymas pradėti A. Dirsytės kanonizacijos bylą – norima politkalinę paskelbti Palaimintąja.

A. Dirsytės, po mirties apdovanotos Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu, gyvenimas-auka ir paskatino parašyti apybraižą…

Kaip gera, kad esi gyva,

Šakele rūtų Lietuva…

Jei tik ji prabiltų… Kiek išgirstumėme kraupių prisiminimų apie grobuoniškas rankas, ištiestas į ją, mažutę Lietuvą. Jei prabiltų, nauja kraujo spalva sužibėtų kančių ašaros, metų metus lietos… Atgytų ir vienas juodžiausių lietuvių tautos puslapių – kraupios tremties, rezistencijos paslaptys. Kėdainių žemė taip pat krauju apšlakstyta, o kiek „išrautų“ iš gimtosios žemės ir išvežtų „ąžuolų ir liepaičių“… Sunku būtų visus ir suskaičiuoti… Viena iš daugelio tremtinių buvo ir Kėdainių krašto dukra, gimnazistė, poetė, mokytoja, brandinusi jaunų žmonių širdyse laisvės jausmą, meilę Tėvynei, Dievui… A. Dirsytė, politkalinė, kalinė…

A. Dirsytė – Tėvynės meilės, pasiaukojimo, taurumo pavyzdys. Gimė 1909 m. Kėdainių apskrityje, Šėtos parapijoje, Promislavos vienkiemio ūkininkų šeimoje. 1928 m. baigė Kėdainių gimnaziją. Kiek vėliau įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyrių. Jos pasaulėžiūrai didelės įtakos turėjo Stasys Šalkauskis, vyskupas Mečislovas Reinys, poetas Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, profesorius Juozas Eretas ir kt. Dar būdama studente, aktyviai dalyvavo studentų ateitininkų veikloje, skaitė paskaitas katalikiškųjų organizacijų renginiuose, vadovavo draugijai „Caritas“, kūrė eilėraščius religine tematika – jau buvo žinoma poetė, aktyvi, nerimstanti, maištingos prigimties.

Mokytojaudama Vilniuje, mergaičių gimnazijoje, jausdama pareigą Tėvynei ir žmogui, ėmė dar aktyviau veikti – ugdė jaunuosius ateitininkus, rūpinosi vargšų ir našlaičių šalpa. A. Dirsytė telkė jaunimą, puoselėjo gėrio, grožio, Dievo, Tėvynės meilės idealus… „Jaunas sielas traukė savo vidiniu grožiu. Kai auklėtoją suėmė, visa klasė labai išgyveno“, – prisimena buvusi auklėtinė Birutė Poškutė.

Karo metais Adelė ne tik nenutraukė savo veiklos, bet dar aktyviau veikė – jos nebaugino persekiojimai, tardymai. Tvirto ir drąsaus būdo aktyvistė dalyvavo „Pasipriešinimo sovietų okupacijai“ organizacijoje, slėpė ir stengėsi užstoti persekiojamuosius. Dievo ir Tėvynės meilė teikė jaunajai mokytojai dvasinės stiprybės, ryžto ir vilties kovoje už šviesesnę ateitį, laisvą Lietuvą…

 Kraupus 1946-ųjų kovo 6 d. rytas. Uniformuoti vyrai ir daugybė klausimų, į kuriuos atsako niekas taip ir nesulaukė. Ilgai kankinta ir tardyta būsimoji politkalinė, tremtinė nesigailėjo padėjusi skriaudžiamiesiems – išryškėjo ne tik subtilios pedagogės, bet ir mylinčios globėjos prigimtis…

1947 m. vasara – skaudžių išgyvenimų, „prakeiktų“ valandų metas. Tarp tūkstančių nuteistųjų – ir mūsų kraštietė A. Dirsytė. Su savimi neturėjo nieko, tik mintyse susikurtą laisvosios Tėvynės viziją, kuri vienintelė padėjo nepalūžti. Kalėjimas žmones veikė įvairiai: vieni tapo šiurkštūs, abejingi, o kiti ištvėrė, išliko nuoširdūs, jautrūs. Jaudinantys politkalinės Baranauskaitės-Čiurlienės prisiminimai: „Mokytojų E. Pavalkienės ir A. Dirsytės globą mes jautėme visą savo nelaisvės kelią. Jos suteikdavo mums stiprybės sunkiausiomis valandomis.

Su Adele keliavome tame pačiame vagone iš Vilniaus į Pečiorą. Sėdėjome ant savo maišiukų ir laukėme… Pasigirdo daina:

Gal klaikiam pasauly, ant Pečioros kranto,

Plėšys juodos varnos gęstančias akis…

Kraupu. Traukinio ratai dunda, vis tolstame nuo Tėvynės. Kur esame?.. Įvairios ir negeros mintys lenda į galvą… Visa tai mato ir jaučia Adelė… Palinksta ir pradeda pasakoti apie Tėvynę, didvyrius, apie jų ištvermę, lietuvaitės pareigą… Deklamuoja eilėraščius. Matyt, mėgstamiausias jos poetas buvo Aistis. Mes susiglaudusios vis kartojame posmelius:

Augo sode serbenta,

Ašarinėm kekėm.

Buvo meilė taip šventa,

Niekam nepasakėm…

Kartojom, kartojom vieną po kito… Ir, o stebukle! Jau slenka nežinia ir mintys skrieja Tėvynės laukais…

Vagoną keitė lageris, žiemą – pavasaris… Ir vėl lagerius keitė vagonai, kurių ratai dundėjo į šiaurę. Čiumos kolonija… Taišetas… Kankinanti nežinia…

Vėl kelionė, vėl užkalti vagonai – vis tolyn į rytus… „Buchta Vanina“ ir kaimelis Ui. Vasarą praleidžiame čia, buvusioje japonų belaisvių stovykloje, vėliau – kelionė į Magadaną“.

3650 parų iškentėjusi sovietiniuose lageriuose A. Dirsytė ne tik pati ilgai nepalūžo, bet ir kitas kalines dvasiškai stiprino… Alino sunkus fizinis darbas – teko skaldyti akmenis, tvarkyti pylimus, sunkiai dirbti miške, rankomis kirsti amžino įšalo surakintą gruntą naujų pastatų pamatams, kurie turėjo būti giliai įleisti… Padėtį blogino šaltas ir drėgnas klimatas, vargino debesys smulkių musyčių, kurių įkandimai daugelį alergizuodavo – ištindavo ne tik veidas, bet ir visas kūnas… Nei fizinės, nei dvasinės kančios nesugniuždė Adelės. Stebina jos dvasios stiprybė ir noras padėti kitiems. A. Dirsytė ragino laikytis, stengėsi išaukštinti kančią kaip prasmingą auką:

…Nežinojau, kad už mirtį baisesnė,

Už gyvybę brangesnė – kančia.

Ne tik darbas, bet ir egzistavimas buvo kančia, bet mūsų krašto dukra tapo šviesuole, dvasios stiprybės šaltiniu, gaivinančiu panašaus likimo drauges. Stebino tremtinės ištvermė ir atkaklumas, daugelio širdyse likęs skaudžiu prisiminimu…

 Stengdamasi sužadinti viltį ir tikėjimą kitų tremtinių širdyse, laisvu nuo darbo metu, per trumputes poilsio akimirkas Ji organizuodavo pokalbius, skatino slapta švęsti religines šventes, rengdavo diskusijas, nukreipdama niūrias mintis į tikėjimu grindžiamą viltį… Daugeliui malda tapo vieninteliu spinduliu toje tamsos ir žiaurumo karalystėje. Literatūros slaptos valandėlės, šventės, laiškai, rašyti ant mažų skarelės skiaučių, – visa tai dar ir šiandien mena bendražygės Lina Bujanauskienė, gyvenanti Varėnoje, A. Čiurlienė, gyvenanti Kaune… Pareiga tautai, Tėvynei, atsakomybė, meilė Dievui stiprino A. Dirsytę, teikė jėgų – pati, nors ir būdama trapi, sugebėjo stiprinti kitas…

Baigiantis 1950 m. vasarai, tūkstančiai kalinių specialiu laivu buvo plukdomi į naują lagerio punktą – Berlagą. Dar labiau sekino ir sveikatą „ėdė“ darbas statybose, dešimties valandų darbo diena rankomis kasant griovius amžino įšalo žemėje… Noras įžiebti nors menką vilties ir dvasinės stiprybės žiburėlį tremtinių akyse paskatino pedagogę kalinę imtis darbo, kuris suteikė Jai nemirtingumą…

A. Dirsytė ranka parašė pirmąją Sibiro tremtinių maldaknygę, vėliau visame pasaulyje pagarsėjusią kaip „Sibiro tremtinių mergaičių maldaknygė“. Tai nedidelio formato (70×40 mm) knygelė, kurios atskiri lapai surišti medžiaginiais, ornamentais papuoštais viršeliais. Keliaudama iš rankų į rankas knygelė buvo vis papildoma naujomis, kančia persmelktomis maldomis. Ši mažutė maldaknygė, krauju apšlakstytas palikimas ateities kartoms, Lietuvai, išversta į keliolika pasaulio kalbų – vokiečių, anglų, olandų, italų, ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų.

Gal keista, bet ir tolimoje šalyje vyko aktyvus religinis gyvenimas: buvo švenčiamos šventės, giedamos giesmės. Gretimoje vyrų kolonijoje „atsiradus“ kunigui, A. Dirsytės pastangomis Šv. Komunija buvo perduodama į moterų lagerius ir dalijama lietuvėms. Tai buvo jėga, kuri jau merdinčias kalines prikeldavo naujai kančiai, naujam vargui…

A. Dirsytės aktyvi veikla netrukus buvo pastebėta: KGB informatoriai dažnai sulaikydavo ją grįžtančią iš darbo, mušdavo, uždarydavo į šaltą, po žeme iškastą kalėjimą-karcerį, net šiltesnį drabužį atimdavo. Tai luošino sveikatą, bet nesužlugdė morališkai…

Galiausiai 1952 m. rudenį A. Dirsytė perkeliama į koloną „6 km“. Tai vieta, pagarsėjusi sargybinių savivale. Žiemą tekdavo klampoti per sniego pusnis, nešioti sunkų kedrą kurui. Daugelis darbininkų pavasario nesulaukė. Dvasios stiprybę A. Dirsytė skleidė net ir tame užkampyje – merginas, plūstančias prižiūrėtojus už žiaurų, nežmonišką elgesį, Ji ramindavo sakydama: „Už juos reikia melstis, juk nežino, ką daro“, o sukurtas maldeles ragindavo užrašyti. Adelė ir pati užrašydavo, kur galėdavo – kartais ant beržo tošies, o parėjusi perrašydavo. Sunkus darbas, bauginančios gyvenimo sąlygos palaužė sveikatą, bet nepajėgė sugniuždyti ir palenkti vidinės stiprybės…

1953 m. A. Dirsytė buvo uždaryta į karcerį, kuriame buvo laikoma daugiau kaip savaitę. Tiesiai iš kraupios vienutės išvežta nežinion…

Maldaknygės autorė į lagerį sugrąžinta tik kitų metų pavasarį. „Grįžo, bet jau buvo išsekinta fiziškai ir morališkai: nukirpti plaukai, susivėlusi, purvina, sudžiūvusi, mėlynais paakiais. Paklausta, kur buvusi, netekdavo proto. Pradėdavo blaškytis, šaukdavo tėvus. Tik kartą prasitarusi, kad ten buvę labai žiaurūs tardytojai, ypač kažkoks žydas, nulupęs pusę plaukų“ (Virbaraitė-Šumskienė).

1954 m. pabaigoje A. Dirsytę perkėlė į lagerio ligoninės psichiškai sergančiųjų skyrių. Net visiškai nusilpusi nenusižengdavo savo įsitikinimams, sakydavo: „Ne ne, aš juk nedirbu, man valgyti nedera“. Stipri dvasia neapleido ir visiškai išsekusio, jau sunykusio kūno…

1955 m. lapkričio mėn. paskutinis laivas lietuvaites išgabeno iš Kolymos, Magadano. Gaila, tačiau tarp išsigelbėjusių A. Dirsytės jau nebuvo. Mus pasiekė tik mokytojos mirties liudijimas iš Chabarovsko. Reabilitacijos pažymėjime nurodyta, kad ji mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. Chabarovsko krašte… Kapas nežinomas…

Jau 45 metai, kaip A. Dirsytę, kaip ir daugelį, apglėbė amžinas įšalas, bevardis, nežinomas kapas… Niekas nežinojo, kur ilsisi palaikai, tačiau Jos dvasios grožis – meilė Tėvynei, Dievui, jaunimui nepamiršta… Surinkti laiškai, prisiminimai – kilnios asmenybės, kuri net ir sunkiausiomis akimirkomis stengėsi dvasiškai tobulėti ir skatino kitus, tvirtybės ir nemirtingumo įrodymas. Gimnazistės, mokytojos, politkalinės idealai liko laiškuose, prisiminimuose ir knygelėje „Jūs manieji“:

„Tegu tave nors retsykiais aplanko vidaus šilumos diena“.

„Tegu niekados tavęs nepavergia išorinis pasaulis“.

„Niekados neatitolk nuo didžiosios būties paslapties jutimo“.

„Palaikyk ryšį su visais, ypač su artimaisiais, ir nuolat dalinkis sielos ištekliais ir duona“.

„Nuolat kurk save“.

„Noriu jūsų tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume“.

Artimo, tautos meilė neišblėso net ir kančios akimirkomis. Adelė Sibire išreiškė ištikimybę Lietuvai, Dievui, artimiesiems, ilgesį Tėvynės, kurią apibūdina kaip brangią, nes „krauju ir ašaromis apšlakstyta“.

Kraštietės A. Dirsytės mintys, kančios ir tvirtybės kelias skatina mus, jaunąją kartą, pakilti virš kasdienybės, rūpestingiau mąstyti apie pareigą, atsakomybę – tikrąsias dvasines vertybes ir prabilti Jos žodžiais:

Tavo siela – mums tvirtovė.

Ji įgalina toliau gyvent

Ir viską, viską paaukot

Tėvynės laisvei ir gerovei…

 Informacijos šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://www.genocid.lt


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*