Dr. Aldona Vasiliauskienė. Vilnius ir Šventasis Juozapatas

Nuo viduramžių Vilnius garsėjo kaip tolerancijos įvairioms tautoms, kultūroms ir religijoms miestas. Jame šventumui subrendo įvairių tautų katalikai. Prasidėję Gailestingumo metai liudija apie gailestingumo šauklę šventąja seserį Faustiną – Mariją Faustiną Heleną Kovalską (Maria Faustyna Kowalska, 1905 08 25–1938 10 05), jos nuodėmklausį, 2008 m. paskelbtą Palaimintuoju, dr. kun. Mykolą Sopočką (Michail Sopocko, 1888 11 01–1914 06 15–1975 02 15).

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Sesuo Faustina įvardijama kaip žymiausia XX a. Bažnyčios mistikė. 1993 m. ji buvo paskelbta Palaimintąja, o 2000 m. – Šventąja. Vienas ryškiausių šventųjų – Graikų (Rytų) apeigų katalikas ukrainietis, vienas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino (OSBM) įkūrėjų, vadinamas tautų apaštalu – šventasis Juozapatas (Ivanas Kuncevičius, 1580–1609–1617–1623 11 12). Tai – vienintelis ukrainiečių šventasis.

 

Lietuviai – Dievo tarnai

Nors Lietuvoje šventumui subrendo nemažai garbingų asmenų, tačiau lietuviai negali pasigirti savo tautos šventaisiais ar palaimintaisiais. Lietuva turi vieną šventąjį – karalaitį Kazimierą (1458 10 03–1484 03 04) ir vieną palaimintąjį – Jurgį Matulevičių–Matulaitį MIC (1871 04 13–1898 11 20–1918 11 30–1927 01 27).

1602 m. popiežius Klemensas VIII brėve „Quae ad sanctorum“ oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo, garbinimą Lietuvoje ir Lenkijoje. Dėl įvairių priežasčių tik 1604 m. į Lietuvą buvo atvežta brėvė, o kanonizacijos iškilmės įvyko Vilniuje gegužės 10–12 d. Apie vienintelį Lietuvos šventąjį, remdamasis Vatikano archyvine medžiaga, jėzuitas profesorius kun. Paulius Rabikauskas (1920 08 16–1948 07 25–1998 03 07) yra parašęs knygą „Lietuvių globėjas šv. Kazimieras“ (1993, 148 p.) Tai viena pirmųjų tokio pobūdžio mokslinių studijų nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

1953 m. arkivyskupui J. Matulaičiui MIC pradėta beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) byla. 1987 m. birželio 28 d. Romoje, minint Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį, popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Dabar vyksta kanonizacijos procesas, kuriam pasibaigus tikimasi turėti dar vieną šventąjį lietuvį.

Vienas svarbių 2000-ųjų jubiliejinių krikščionybės metų veiklos krypčių – atnaujinti Visuotinės Bažnyčios martirologiją, papildant ją mūsų laikų kankinių vardais. 2000 m. gegužės 7 d. Popiežius Jonas Paulius II ekumeninių pamaldų Romos Koliziejuje metu, kartu su viso pasaulio krikščionių konfesijų atstovais pagerbė praėjusio amžiaus tikėjimo liudytojus. Tarp gausybės kitų tautų kankinių Šimtmečio martirologiją papildė 114 lietuvių kankinių. Iškilmingas Lietuvos kankinių paminėjimas įvyko Kryžių kalne 2000 m. liepos 23 d.

Be Lietuvos kankinių, yra Dievo tarnai. Taip vadinami asmenys, kuriems užvedamos beatifikacijos (kėlimo į Altoriaus garbę) bylos. Šiuo metu beatifikacijos bylos užvestos devyniems lietuviams (keturiems vyrams ir penkioms moterims): arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08); arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873 06 22–1900 03 07–1929 02 09–1962 08 20); vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887 11 23–1910 05 29–1940 03 10–1946 11 18); kun. Alfonsui Lipniūnui (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28); s. motinai Marijai (Kazimierai Kaupaitei) LSSC (1880 01 06–1940 04 17), Šv. Kazimiero seserų kongregacijos kūrėjai; Sibiro maldaknygės autorei Adelei Dirsytei (1909 04 15–1955 09 26); skirtingais šimtmečiais gyvenusioms dviem dvidešimtmetėms Elenai Spirgevičiūtei (1924 09 22–1944 01 03) ir Barborai Umiastauskaitei-Žagarietei (1628–1648). Barbora gimė, augo ir žuvo, jos palaikai iki 1963 m. buvo saugomi Žagarėje –miestelyje, esančiame netoli Latvijos sienos, todėl liaudis ją ir pavadino Žagariete.

2011 m. rugpjūčio 27 d. beatifikacijos byla pradėta Pasaulio tautų teisuolei, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjai vienuolei Marijai Rusteikaitei DP (1892 01 09–1949 12 14). Užvedus beatifikacijos bylas, jau galima kreiptis į Dievo tarną, prašant jo užtarimo ir malonių pas Viešpatį.

Kitokia padėtis Ukrainoje – Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčioje (UGKC). Be jau minėto šv. Juozapato, 2001 m. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, lankydamasis Ukrainoje, altoriaus garbėje paskelbė 28 Dievo tarnus. Tai mus taip pat turėtų paskatinti ir maldoms, ir darbams.

 

Šventasis Juozapatas

Ivanas Kuncevičius (Ivan Kuncevič) (1580–1609–1623) gimė Voluinės Volodymyre, giliai tikinčių pasiturinčių miestiečių šeimoje. Vos ketverių metų sulaukęs, kartu su motina melsdamasis bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotojo Kristaus šono palietė jo širdį, uždegdama ją didžiule meile už žmoniją pasiaukojusiam, Kenčiančiam Kristui ir Bažnyčiai. Berniukas tada motinai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus.

1596 m., kai buvo sudaryta Brastos Bažnytinė unija, Ivanas buvo pasiųstas į Vilnių mokytis pirklio amato. Aštuonerius metus išbuvus Vilniuje, atėjo 1604 m. Tais, visai LDK svarbiais, metais, kai Ivanui buvo jau 24-eri, į Vilnių buvo atvežta jau minėta popiežiaus Klemenso VIII brevė apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju. Vilniuje surengta gausi iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą. Joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu ir Popiežiaus brevė. Vyko vaidinimai iš šv. Kazimiero gyvenimo.

Ivaną Kuncevičių paveikė pasakojimai apie karalaičio Kazimiero gyvenimą, jo pasiaukojimą vargšams. Tad jis nusprendė tapti vienuoliu ir visą gyvenimą rūpintis neturtingais, skurstančiais bei reikalingais pagalbos – ne tik materialios, bet ir dvasiškos, todėl 1604 m. įstojo į apleistą Švč. Trejybės vienuolyną, kuriame tuo metu tebuvo vienas nusenęs vienuolis. Ivanas Kuncevičius pasirinko vienuoliškąjį Juozapato vardą. Mūrinę cerkvę ir varpinę vietoj medinės pastatė kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (apie 1460–1530), kaip padėką Dievui už pergalę mūšyje su Maskvos kariuomene prie Oršos 1514 m.

Tais pačiais 1604 m. prie Švč. Trejybės bažnyčios esančiame vienuolyne buvo įkurtas noviciatas (naujokynas). Kijevo metropolitas Adomas Ipatijus Pociejus (1541–1613 07 18) Juozapatą įšventino į diakonus. Tada Juozapatas ne tik giedojo ir tarnavo cerkvėje, bet ir sakė labai dvasingus pamokslus, kurie jį išgarsino. 1607 m. Juozapato kvietimu į Švč. Trejybės vienuolyną Vilniuje įstojo Ivanas Veljaminas Rutskis (1574–1637 02 05), pasirinkęs vienuoliškąjį Juozapo vardą. Jie abu kartu mokė novicijus, tvarkė naujokyną.

1609 m. metropolitas A. I. Pociejus Juozapatą įšventino į kunigus. Tais pačiais metais karalius Zigmantas III Vaza (1566 06 20–1632 04 30) karališkuoju ediktu Graikų apeigų katalikams (unitams) perdavė Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną, kuriuos jie jau buvo atnaujinę ir, kaip teigiama, įrengę 7 altorius. Tad 1609 m. yra itin svarbūs nūdienos Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios istorijai. Bažnyčiai, kuri šiais metais minės 25-erius sugrąžinimo ukrainiečiams metus.

„Marijos radijo“ įrašų studijoje. Sėdi iš kairės: vyskupas iš Romos Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM ir dr.  Aldona Vasiliauskienė. Stovi t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (kairėje) ir Liutauras Serapinas.

„Marijos radijo“ įrašų studijoje. Sėdi iš kairės: vyskupas iš Romos Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM ir dr.
Aldona Vasiliauskienė. Stovi t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (kairėje) ir Liutauras Serapinas.

Žinoma, kad 1612 m. kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyveno Antonijus (Anastazijus Seliava) (1583–1655 10 05), būsimasis protoarchimandritas ir Kijevo metropolitas (1641–1655). Šis faktas labai svarbus, nes Antonijus tapo svarbiu liudininku Juozapato beatifikacijos byloje. Be to, jis šiai bylai rinko medžiagą.

Pasiaukojanti, liudijanti meilę Dievui ir žmonėms Juozapato veikla susilaukė turtingų pasauliečių atgarsio: jie vienuolynui dovanojo žemės ir pastatus, kuriuose buvo įrengiami unitų vienuolynai. 1613 m. Bitene, netoli Slonimo, šlėkta Grigorijus Tryzna unitams padovanojo vienuolyną, kurį buvo pastatęs dukrai Efrozinai. 1613 m. liepos 23 d. Smolensko kaštelionas Jonas (Ivanas) Meleška pasikvietė Juozapatą į Žirovicuose pastatytą vienuolyną. Vienuoliams jis buvo padovanojęs Žirovicų kaimą, kurio cerkvę puošė stebuklinga švč. Dievo Motinos ikona (1480 m.).

1613 m. liepos 18 d. mirė Kijevo metropolitas Ipatijus Pociejus. Popiežius Paulius V naujuoju Kijevo metropolitu patvirtino Veljaminą Rutskį, nuo 1608 m. pabaigos buvusį Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu (vyriausiuoju). Naujuoju Vilniaus bazilijonų vienuolyno archimandritu 1614 m. išrenkamas Juozapatas. Tuo metu vienuolyne jau gyveno beveik 60 vienuolių. Toks didėjantis vienuolių skaičius per ganėtinai trumpą laiką liudija apie plačią ir patrauklią vienuolių Juozapato bei Veljamino veiklą. Jie siekė suvienyti pavienius bazilijonų vienuolynus, iki tol veikusius atskirai. J. V. Rutskis, remdamasis Šventojo Bazilijaus Didžiojo (329–379) 360 m. sukurta regula – vienuoliškojo gyvenimo taisyklėmis – pritaikė jas naujam laikmečiui.

1617 m. Juozapatas Kuncevičius ir Juozapas Veljaminas Rutskis į Rūtos dvarą prie Naugarduko sukvietė bazilijonų vienuolynų kapitulą (vienuolynų vyresniuosius), kuri pritarė J. V. Rutskio pakoreguotai regulai. Sujungus penkis bazilijonų vienuolynus (Vilniaus, Biteno, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko), buvo įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas – Švč. Trejybės kongregacija su centru Vilniuje. Tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje. 2017 m. jis minės sudėtingos istorijos 400 metų jubiliejų. Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas tapo pagrindiniu 1596 m. Brastos unijos metu priimtų nutarimų įgyvendintoju, siekęs Bažnyčios vienybės, skatinęs, kad stačiatikiai sugrįžtų Popiežiaus priklausomybėn.

Šv. Mišios ukrainiečių kalba Aušros Vartų koplyčioje. Iš dešinės: vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk)  OSBM vyskupas Josyfas Milianas, priekyje Evangeliją gieda diakonas t. Maksymas (Mychailas Pišta)  OSBM, kairėje – protoigumenas t. Panteleimonas (Mychailas Salamacha) OSBM

Šv. Mišios ukrainiečių kalba Aušros Vartų koplyčioje. Iš dešinės: vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk)
OSBM vyskupas Josyfas Milianas, priekyje Evangeliją gieda diakonas t. Maksymas (Mychailas Pišta)
OSBM, kairėje – protoigumenas t. Panteleimonas (Mychailas Salamacha) OSBM

1617 m. Juozapatas buvo paskirtas Polocko vyskupu pagalbininku. Mirus arkivyskupui Gedeonui Brolnickiui, kuris šiame poste buvo 1601–1618 m., Juozapatas perėmė jo pareigas ir paliko Vilnių, išgyvenęs čia 21 metus (1596–1617). Jis pasirinko vyskupišką šūkį „Tegul visi būna viena“ (Jn 17, 21), kuris buvo aktualus visais laikais ir ypač svarbus šiandien. 1623 m. lapkričio 12 d. per vizitaciją Vitebske vyskupas Juozapatas buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Taip lapkričio 12-oji nuo pat jo žūties metų yra labai svarbi Graikų (Rytų) apeigų katalikams. Tai – Juozapatui skirta diena.

1626 m. Meletijus Smotrickis metropolitui Veljaminui Rutskiui jautėsi esąs kaltas dėl Juozapato mirties. Jis išpažino katalikų tikėjimą ir tapo aktyviu unijos šalininku. Popiežius Urbonas VIII įsakė jam aprašyti Juozapato mirtį. Buvo pradėtas pagreitintas kanonizacijos procesas – užvesta beatifikacijos byla. 1643 m. popiežius Urbonas VIII Juozapatą paskelbė Palaimintuoju. Iškilminga šventė įvyko Vilniuje, dalyvaujant Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai (1595 06 09–1648 05 20) ir karalienei Cecilijai – Renatai Habsburgaitei (1611–1644). 1867 m. birželio 29 d. popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė Šventuoju. Kaip minėta, tai pirmasis ukrainietis, kuri kanonizavo katalikų bažnyčia.

 

1916 m. šv. Juozapato palaikai buvo pervežti į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje. Iki tol jie buvo slapstomi įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose, nes caro valdžiai ir po mirties jie kėlė baimę. Šioje bažnyčioje šv. Juozapato palaikai buvo saugomi 33 metus, vėliau, 1949 m., iš Austrijos buvo pervežti į Romą ir po 14 metų, t. y. 1963 m., perlaidoti Vatikane, Šventojo Petro Bazilikos dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje. 2013 m. Vatikane įvyko ypatinga Rytų (Graikų) apeigų katalikams šventė – iškilmingai, dalyvaujant Šventajam Tėvui Pranciškui, iš viso pasaulio atvykusiems ukrainiečių dvasininkijos, vienuolijos ir pasauliečių atstovams, paminėtas Šventojo Juozapato palaikų perkėlimo į Šventojo Petro baziliką 50-metis. (Į šią šventę buvo pakviesta ir šio straipsnio autorė.) 2015 m. Šv. Juozapato šventė Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje buvo ypatinga. Čia atvežta šventojo relikvija. Itin svarbu, kad ši šventė vyko Švč. Aušros Vartų Marijos, Gailestingumo Motinos atlaidų, pašvęstų Gailestingumui, išvakarėse.

 

Ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM yra Popiežiaus kanauninkas. Benedikto XVI kvietimu nuo 2007 m. jis darbuojasi Marijos Madžiore bazilikoje (Basilica di Santa Maria Maggiore). Vyskupas į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią amžinam saugojimui atvežė šventojo Juozapato relikviją. Relikvijos pristatymas bažnyčioje, procesija apie bažnyčią, palaiminimas su relikvija ir galimybė kiekvienam pasimelsti prie jos suteikė Šv. Juozapato šventei ypatingą dvasinę palaimą.

Svečias iš Romos vyskupas Irinėjus pamokslo metu kalbėjo apie šv. Juozapato svarbą ekumenizme ir įvardijo jį šventuoju tautų apaštalu: „Gimęs Ukrainoje, didžiausią gyvenimo dalį darbavosi Lietuvoje. Vilniuje jis dvasiškai subrendo šventumui, o Baltarusijoje – nukankintas. Daugiau kaip 50 metų Šventojo Petro bazilikoje besiilsinčius jo palaikus kasdien aplanko tūkstančiai įvairių tautų piligrimų. Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė keletą kreipimųsi ir atšaukimų savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionims, aiškindamas, kaip tobulinti savo gyvenimą pagal Kristaus mokymą…

 

Šventasis Juozapatas apaštalavo ne tik malda ir gyvu bei užrašytu žodžiu, bet ir savo gyvenimo asmeniniu pavyzdžiu. Pats praktikavo tai, ko mokė kitus. Net priešai negalėjo jam nieko prikišti. Jis turėjo visiems atvirą širdį ir visus apglėbė savo meile. Jis visada visiems buvo pasiekiamas, visada nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašydavo. Džiaugsmingai priimdavo savo priešus, džiaugsmingai jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį pavadino „sielų medžiotoju“, jis atsakė: „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų.“

Vyskupas Irinėjus pabrėžė, kad būsimasis šventasis suprato Bažnyčios vienybės ir visuotinumo svarbą. Jis priminė, kad Kijevo Rusiai 988 m. priėmus krikštą, apeigos buvo senovinės, bizantiškos. Iki 1054 m. Bažnyčia buvo visuotinė, katalikiška – nebuvo pasidalinusi. Juozapatas nepalaikė Maskvos patriarchato peršamo spaudimo, kad krikščionys, pritariantys 1596 m. Brastos Bažnytinei unijai, laikytini išdavikais. Jis visur ir visus ragino vienytis aplink Kristaus vietininką žemėje – Popiežių.

 

Iškilmingoje šv. Mišių aukoje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ir apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lópezas Quintana. Jie džiaugėsi, kad į Lietuvą atvežta šv. Juozapato relikvija, kuri yra svarbi ne tik ukrainiečių bendruomenei, ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Šv. Mišiose meldėsi vienuoliai bazilijonai ir pasauliečiai, atvykę iš Ukrainos ir Lenkijos, dvasininkai iš Baltarusijos, Lietuvos ukrainiečiai (iš Vilniaus, Jonavos, Kauno, Klaipėdos, Elektrėnų). Pirmą kartą dalyvavo toks gausus būrys lietuvių. Pastaruosius atvykti į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią paskatino žinia apie šv. Juozapato šventę, išgirsta Marijos radijo laidose „Aktualijos“ ir „Ganytojo žodis“, kuriose Liutauras Sarapinas kartu su straipsnio autore kalbino vyskupą Irinėjų.

Ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM, iš Vatikano į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų  katalikų bažnyčią amžinam saugojimui atvežęs šventojo Juozapato relikviją (stovi viduryje su  relikvija), kairėje – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, dešinėje – apaštalinis  nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro López Quintana. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Ukrainietis vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM, iš Vatikano į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų
katalikų bažnyčią amžinam saugojimui atvežęs šventojo Juozapato relikviją (stovi viduryje su
relikvija), kairėje – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, dešinėje – apaštalinis
nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro López Quintana.
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Į Vilniaus Didžiuosius Gailestingumo Motinos globos atlaidus kasmet atvyksta piligrimų iš įvairių Lietuvos vietų. Šįmet daugelis atvykusiųjų norėjo plačiau sužinoti apie šv. Juozapatą ir pamatyti jo relikvijas. Tėvas Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM sudarė galimybę ne tik pasimelsti prie jų, bet ir jomis palaimino.

Skapiškyje (Kupiškio r.) prie Koplytstulpio ir Rūpintojėlio arkivyskupui M. Reiniui ir palaimintajam Klementijui Šeptyckiui. Priekyje sėdi vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM. Iš kairės stovi: t. Pavlo Jachimec OSBM, Regina Stanienė, Antanas Mikėnas, Ona Leknickienė, Danutė Kriauzienė, Elvyra Bickuvienė, Danutė Baltrūnienė, Irena Pavilonienė, Vita Vadoklytė, Vlada Klimkaitė, Stasė Mažeikytė, Bronius Bickus, Bronius Stuoka ir Laima Papučkaitė

Skapiškyje (Kupiškio r.) prie Koplytstulpio ir Rūpintojėlio arkivyskupui M. Reiniui ir palaimintajam
Klementijui Šeptyckiui. Priekyje sėdi vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM. Iš kairės stovi: t. Pavlo
Jachimec OSBM, Regina Stanienė, Antanas Mikėnas, Ona Leknickienė, Danutė Kriauzienė, Elvyra
Bickuvienė, Danutė Baltrūnienė, Irena Pavilonienė, Vita Vadoklytė, Vlada Klimkaitė, Stasė Mažeikytė,
Bronius Bickus, Bronius Stuoka ir Laima Papučkaitė

 

Organizuotai pas vienuolius bazilijonus lankėsi Dusetų Švč. Trejybės ir Antalieptės Šventojo Kryžiaus Atradimo parapijų piligrimai (lapkričio 18 d., klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas), Akmenės Šv. Onos parapijos tikintieji (lapkričio 19 d., klebonas kan. Egidijus Zulcas), Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos piligrimai (lapkričio 19 d., klebonas, kun. dr. Gediminas Jankūnas) ir kitų Lietuvos vietovių tikintieji. Pažintimi su vienuoliais bazilijonais minėtų parapijų tikintieji džiaugėsi „XXI amžiaus“ ir rajoninės spaudos puslapiuose. Tad žinios apie vienuolius bazilijonus pasklido dar plačiau…

Lietuvoje vyskupas Irinėjus dalyvavo tėvo Klementijaus (Vasylio Stasivo) OSBM monografijos „Svarbaus žodžio misija“, išleistos 2015 m. Ukrainoje (Žovkvos „Misionieriaus“ leidykla), pristatyme. Jis pabrėžė šios monografijos svarbą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijos tyrinėjimuose. Iš daugelio numatytų kelionių po Lietuvą dėl laiko stokos vyskupas pasirinko Skapiškį (Kupiškio r.). Jį domino čia kaupiama ukrainistika, žinių apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną sklaida, pagarba Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui ir ukrainiečiui, 2001 m. paskelbtam palaimintuoju, studitų ordino archimandritui Klementijui Šeptyckiui.

 

Susitikime su skapiškėnais šio straipsnio autorė papasakojo apie vyskupą, jo sudėtingą kelią į mokslą sovietmečiu, studijas pogrindžio seminarijoje, įšventinimą į kunigus ir vyskupus, apie kelią į vienuoliją. Vyskupas Irinėjus, taip pat pasakojęs apie šv. Juozapatą ir į Lietuvą atvežtas jo relikvijas, atsakė į skapiškėnų klausimus. Vyskupas ne tik palaimino atėjusius į susitikimą, bet ir padovanojo iš Vatikano atvežtų šv. Juozapato bei kitų paveikslėlių.

Apie malonų susitikimą su skapiškėnais vyskupas kalbėjo ir Marijos radijo laidoje „Ganytojo žodis“. Jis padėkojo atėjusiems į susitikimą. Oro uoste išlydint vyskupą į Romą, jis straipsnio autorei pažadėjo apie viešnagę Skapiškyje papasakoti vyskupams Romoje, o susitikimo dalyvius prisiminti maldoje ir priminė: „Graikų apeigų katalikams ukrainiečiams ir visai UGKC bei lotynų apeigų katalikams lietuviams ir visai Lietuvai artėja dvi svarbios šventės: 2016 m. bus minimi 25-eri metai, kai ukrainiečiams sugrąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia, o 2017 m. bus paminėtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejus.“

 

Pastaba: Prie kunigų pavardžių rašomos trys datos: gimimo, įšventinimo į kunigus ir mirties, o prie vyskupų – keturios: gimimo, įšventinimo į kunigus, konsekracijos į vyskupus ir mirties.

Informacijos šaltinis: http://mokslolietuva.lt/2016/07/vilnius-ir-sventasis-juozapatas/


Parašykite komentarą

CAPTCHA Image

Reload Image
*